Kristina, Džuljeta…

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Biografinė literatūra
AUTORIUS: Regina Tumalevičiūtė
DATA: 2012-04

Kristina, Džuljeta…

Regina Tumalevičiūtė

Laikas buvo labai neramus, vyko karas. Tačiau manęs neapleido gera nuotaika, kūriau ateities planus…

Baigusi Trakų mokytojų seminariją iš Aukštojo mokslo valdybos gavau paskyrimą į Antakalnio (miestelis prie Kauno) pradžios mokyklą, į mokytojos-vedėjos pareigas. Bet išėjo įsakymas, kad visi abiturientai turi vykti į darbus Vokietijoje. Visai sutrikau, nežinojau, ką daryti.

Man rūpėjo konservatorija. Padaviau prašymą, per egzaminą dainavau Aleksandro Kačanausko „Kur bakūžė samanota“. Priėmė į dainavimo specialybę pas garsią dainininkę Vladislavą Grigaitienę.

Profesorė V. Grigaitienė buvo garsi operos solistė. Iš pradžių dainavo mecosoprano repertuarą, vėliau perėjo prie dramatinių soprano vaidmenų: Tamaros „Demone“, Amelijos „Kaukių baliuje“, Rachilės „Žydėje“, Aidos ir kt. Ji buvo viena pagrindinių Lietuvos operos solisčių. Kai vokiečiai uždarė visas aukštąsias mokyklas, Grigaitienė su manimi dirbo privačiai. Bet karas sugriovė viską, kas buvo pradėta.

***

Mūsų šeima Kaune vertėsi labai sunkiai, nes dirbo tik viena mama. Nebuvo nei kuo apsirengti, nei ko pavalgyti. Jei ne arkliena, kurios pavykdavo nusipirkti kai kuriose mėsinėse, mes, trys vaikai, nebūtume išgyvenę. Tėvelis, tuo metu buvęs kaime, retkarčiais atsiųsdavo miltų. Gelbėjo turgus, kuriame buvo galima nusipirkti gabalėlį lašinių ar sviesto, nes krautuvėse maistas būdavo parduodamas tik už korteles. Tačiau labai dejuoti nedrįsdavome, nes visi žmonės kentėjo nepriteklių.

Kartą žingsniuoju Laisvės alėjos viduriu. Staiga priešais einantis vyras išskečia rankas ir sušunka: „Kokia laimė, kad sutikau Jus!“ Pažinau buvusį Trakų mokytojų seminarijos karinio parengimo mokytoją Paulių Rūtenį. Pasirodo, jis dirbo Kauno didžiojo teatro (taip tuo metu vadintas miesto teatras, nes jam priklausė dramos, operos ir baleto trupės) administracijoje, bet kadangi buvo įdomus ir gražus vyras, turėjo gražų baritoną, jį pakvietė į Dramos studiją.

Paulius papasakojo, kad dramos teatras stato vokiečių kompozitoriaus E. Nicko muzikinę komediją „Mažasis rūmų koncertas“ ir pagrindiniam vaidmeniui reikia būtent tokios kaip aš, kuri ne tik vaidintų, bet ir galėtų gerai dainuoti.

Nors Pauliui sakiau, kad nedrįstu eiti į profesionalųjį teatrą – juk aš visiškai žalia, nepasiruošusi, bet širdyje pasitikėjau savimi. Jis patarė pasiruošti deklamuoti eilėraštį, ką nors paskaityti ir padainuoti.

Kitą dieną drebančiomis kojomis nuėjau į teatrą. P. Rūtenis mane nuvedė ten, kur jau laukė susirinkusi komisija – J. Monkevičius, P. Kubertavičius, S. Pilka, V. Dineika ir kitos to meto Lietuvos teatro žvaigždės. Teatro rūmai baugino savo didybe, nes tik per radiją iš jų girdėdavau dainuojantį Kiprą Petrauską ir kitus solistus. Pati iki tol tik vieną kartą buvau buvusi operoje, mačiau Čaikovskio „Pikų damą“. Viskas atrodė labai paslaptinga ir neįtikėtina. Nežinau kodėl, bet pasitikėjau savimi. Maniau, kad padeklamuoti galiu ir ne taip gerai, bet padainuosiu puikiai.

Norėjau deklamuoti Salomėjos Nėries „Gyvenimo giesmę“, bet pabūgau, kad prasiverš patosas. Pasirinkau Maironio „Trakų pilį“, perskaičiau, rodos, gana santūriai.

Režisierius Viktoras Dineika kelis kartus paklausė, ar aš tikrai sugebu dainuoti. Gaidų neturėjau, bet nutariau itališkai padainuoti „O sole mio“. Puikus koncertmeisteris E. Gailevičius iš karto parinko man patogią tonaciją ir aš gana aukštai užplėšiau. Su tokiu koncertmeisteriu dar nebuvau dainavusi, todėl ir įkvėpimas atsirado… Rodos, padainavau neprastai, visai nesivaržydama. Balsas skambėjo gerai, jaučiau nepaprastą lengvumą. Jau ne kartą buvo tekę dainuoti viešai – gimnazijoje, mokytojų seminarijoje, be to, jau buvau pradėjusi mokytis konservatorijoje.

Mačiau, kad komisijos nariams mano dainavimas patiko. Jie visi puolė prie manęs, ėmė siūlyti pagrindinį vaidmenį muzikiniame spektaklyje. Reikėsią ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, todėl privalėsiu lankyti Dramos studiją. Viską išklausiau ir pradėjau dėstyti (stebiuosi, kokia tada buvau drąsi): esu paskirta mokytojauti, iš to tikiuosi pragyventi, todėl lankyti Dramos studijos negaliu. Priimti į trupę manęs kol kas negalėjo – nebuvo etatų, bet teatro meno vadovas ir vyriausiasis režisierius Juozas Monkevičius, pasitaręs su direkcija, pažadėjo man skirti stipendiją, ir visai nemažą. Aš sutikau.

Eidama per sceną stebėjausi – kokia ji didelė! Jaučiausi lyg sapne. Juk einu per tą pačią sceną, kurioje dainuoja Kipras Petrauskas, Antanina Dambrauskaitė ir kiti mano mėgstami dainininkai. Aš, galima sakyti, vaikas, man dar tik 20 metų. Nors gimiau Kaune, bet augau ir mokiausi provincijoje, buvau susikausčiusi, daug kur nepasitikėjau savimi. Bet tik ne dainuodama!

Įvykus tokiam lemtingam gyvenimo posūkiui, nerūpėjo, kas užėmė man skirtą mokytojos vietą, ir reicho darbai manęs tiek nebejaudino, nes vyliausi, kad teatras nuo visko išgelbėjo. Žinoma, suderinti mokslus Dramos studijoje ir konservatorijoje buvo nelengva.

Tuo metu teatras lūždavo nuo vokiečių karių. Man viskas buvo nauja ir labai įdomu. Beveik kas vakarą žiūrėdavau operą, baletą ar dramos spektaklį. Tada nevažinėjo jokie autobusai, reikėdavo naktį pareiti namo. O atstumas didelis – gyvenau Zanavykų gatvėje. Kol grįždavau, būdavo jau vidurnaktis.

Muzikinės komedijos „Mažasis rūmų koncertas“ repeticijos prasidėdavo 10 val. Režisierius Dineika su manimi dirbo individualiai. Aš skaitydavau savo vaidmens tekstą, stengdavausi teisingai tarti, kirčiuoti,  įžvelgti potekstes. Darbas buvo labai sunkus, reikalavo daug prakaito, o kur dar dainavimo repeticijos. Dirbdavau ir viena namuose, nors juose būdavau tik anksti rytą ir vėlai vakare arba naktį. Dar reikėdavo atlikti ir Dramos studijos užduotis.

Repeticijos prie stalo tęsėsi apie mėnesį, kol išmokau tekstą. Stebėjausi režisieriaus Dineikos kantrybe, iš jo gavau neįkainojamų pamokų. Kristinos Holm vaidmuo buvo pagrindinis ir gana sunkus. Man,  galbūt ir kitiems, iš pradžių atrodė, kad viskas bus labai paprasta ir greitai padaroma. O pasirodė kur kas sunkiau.

Į šį vaidmenį įdėjau daug pastangų. Aš juk buvau gerai išauklėta, pamaldi, ne akiplėša, nors temperamentą valdžiau sunkiai. Žinoma, su viskuo susidorojau. Gera, aiški kalba, kaip ir dainavimas, priklauso nuo tinkamo kvėpavimo, taip pat labai svarbu kūno valdymas ir judesių rafinuotumas, kitaip – palaida bala, saviveikla. Viską, padedama puikaus režisierius V. Dineikos, įveikiau, bet ne sykį teko ir ašarėlę nubraukti. O dar kokia konkurencija! Šiam vaidmeniui buvo paskirta E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė – puiki aktorė, be to, Kipro Petrausko žmona, taigi jos kaprizai buvo svarbiausi. Mezgėsi ir intrigėlių, girdėdavau, kad esu atėjusi iš gatvės… Tokios kalbos, žinoma, skaudindavo, bet aš į intrigas nesiveldavau ir dirbau savo darbą.

Pagaliau pradėjome repetuoti scenoje. Reikėjo nugalėti visus buitinius įpročius ir įgyti vaidmeniui reikalingo rafinuotumo. Ne taip stoviu, ne taip kreipiuosi… Repetuojant man daug pagelbėjo partneris Rostislavas Andrejevas. Be to, jis patarė privačiai mokytis dainavimo pas Niną Karnavičienę, kuri vėliau man tapo kelrode žvaigžde.

Artėjo premjeros laikas, o aš dar nebuvau iki galo pasirengusi. Premjeroje Kristinos Holm vaidmenį vis dėlto atliko Petronėlė Zaniauskaitė, operos solistė. Žalinkevičaitės Dineika kažkodėl taip pat neišleido. Mano manymu, pastaroji ne itin tiko šiam vaidmeniui, nes nelabai susitvarkė su balsu, buvo mažo ūgio, stambi ir jau nebejauna. O tam vaidmeniui reikėjo jaunystės.

1943 m. kovo mėnesį naciai uždarė Vilniaus ir Kauno universitetus, Kauno konservatoriją. Man liko tik Dramos studija ir spektaklio repeticijos, bet darbo vis tiek buvo labai daug. Nors rengiau pagrindinį vaidmenį, tačiau kaip studijos mokinė privalėjau dalyvauti masinėse dramos spektaklių scenose, man išimčių niekas nedarė. Po kelių mėnesių tapau etatine Kauno dramos teatro aktore. Nors ir stipendija nebuvo maža, bet tada pasijutau esanti visavertė artistė.

Rengdamasi debiutui „Mažajame rūmų koncerte“ (dirigentas S. Graužinis, režisierius V. Dineika, dailininkas M. Labuckas) jaučiau didelę atsakomybę, bet pasitikėjau savimi. Viskas gerai klostėsi, nepakenkė jokios intrigos.

1943 metų gegužės 8-oji. Esu aprengta puikaus dailininko Labucko sukurtais prabangiais drabužiais: platus krinolinas, plačiabrylė skrybėlė. Sėdžiu karietoje ir laukiu frazės, po kurios turėsiu sušukti: „Garbės sargyba!“ Pro nedidelį langelį pamatau žmonių galvas. Apima kažkoks keistas jausmas, rodos, apalpsiu. Persigandusi nebegirdžiu, kas darosi scenoje, bijodama pavėluoti iškišu galvą ir sušunku savo frazę. Pažįstami orkestrantai vėliau papasakojo, kad tuo metu ložėje prie scenos sėdėjęs režisierius kažką sumurmėjo ir galvotrūkčiais išlėkė. Aš susitvardau ir pagaliau suvokiu padėties rimtumą. Sušukusi porą nereikalingų „Garbės sargyba!“, trečią kartą pataikau. Prie mano karietos prieina būrys karių ir mes pradedame dialogą. Aš turiu išlipti iš karietos ir prisistatyti jiems. Vėl bėda. Nors jau buvau surepetavusi tą vietą, bet išlipti nesiseka. Krinolinas platus, durelės siauros, skrybėlė kliūva, bet pagaliau šiaip taip išsiropščiu. Ir staiga pajuntu tokią palaimą, didybę ir iškilmingumą, kad sunku apsakyti. Taip gera scenos realybėje! Man pagarbą reiškiantys kariai vaidina, bet man tai atrodo taip tikra…

Toliau viskas klostėsi sėkmingai, balsą valdžiau lengvai. Jaučiau didelį pasitenkinimą, nes iš žiūrovių salės sklido didžiulė šiluma, kartu vaidino geras bičiulis Paulius Rūtenis, geriausi aktoriai – Juozas Laucius, Jurgis Petrauskas, Antanas Mackevičius, Stasys Pilka, Aleksandras Kupstas ir kiti.

Po šio spektaklio pasijutau tikra aktore. Kurso draugai mane nešte nunešė į grimo kambarį antrame aukšte. Nepuotavom, nes tada gyvenom labai vargingai. Aš, kaip visada, per daug nesidžiaugiau, svarsčiau, ar ko nepadariau ne taip. Spaudoje pasirodė žinutė „Regina Tumalevičiūtė – tai teatro atradimas“. Išsikirpau tą laikraščio skiautelę, bet koks tai buvo laikraštis ir kas rašė, neįsidėmėjau.

***

1945 m. Kipro Petrausko pastangomis buvau priimta į operą. Laikas bėgo sparčiais žingsniais. Daugybė spektaklių, koncertų kariniuose daliniuose, ligoninėse ir kitur. Darbas operoje sunkiai derėjo su mokslu konservatorijoje, bet palaikoma savo mokytojos Ninos Karnavičienės stengiausi, dirbau.

Kartą sutikau vyriausiąjį režisierių Juozą Grybauską. Jis sustabdė mane ir paklausė, ką aš mananti apie Džuljetos vaidmenį Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“. Aš sušukau: „O, maestro, tai man turėtų labai tikti!“ Juk Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“ buvau skaičiusi dar gimnazijoje ir žavėjausi tokia didžiule meile. Mūsų pokalbis buvo trumpas, ir, maniau, nereikšmingas. Vėliau teko išgirsti (neprisimenu iš ko), kad aš labai jau pasitikinti savimi. Tiesa, tada aš iš tiesų pasitikėdavau savimi, buvau optimistė, visos kliūtys atrodė lengvai įveikiamos.

Ir štai skelbimų lentoje matau skelbimą:  Ch. Gounod opera „Romeo ir Džuljeta“, Džuljeta Kapuleti – Regina Tumalevičiūtė ir Justina Jasaitytė, Romeo – Kipras Petrauskas ir Juozas Indra. Labai apsidžiaugiau. Pagalvojau: taip ir turi būti. Apie sunkumus net nesusimąsčiau, o juk tai neeilinė, ir vokaliniu, ir vaidybiniu požiūriu labai sudėtinga ir atsakinga partija. Iš tiesų dar nebuvau subrendusi operos menui, buvo likę metai iki konservatorijos baigimo.

Iš bibliotekos skubiai gavau klavyrą, įsirašiau žodžius ir puoliau mokytis. Žinojau, kad turiu konkurentę Justiną Jasaitytę, kuri jau buvo įgudusi dainininkė, turėjo labai švelnų ir gražų balsą. Aš visada ja žavėjausi.

Padėti pasisiūlė mano draugas Juozas Indra. Jis puikiai skambino fortepijonu, todėl kartu repetavome Džuljetos ir Romeo duetus. Kasdien dirbdavome nuo 10 val. ryto iki pietų ir dar  apie tris valandas po pietų. Po savaitės aš jau atmintinai mokėjau ne tik savo, bet ir Romeo partiją. Daugiau nesu mačiusi tokio darbui atsidavusio žmogaus, koks buvo Juozas Indra.

Dažnai eidavau pas savo mokytoją Niną Karnavičienę į namus privačiai mokytis dainavimo technikos, tad po truputį viskas gerėjo. Džuljetos vaidmeniu gyvenau ir dieną ir naktį…

Prasidėjo repeticijos. Nors operą režisavo J. Grybauskas, bet scenas su Džuljeta Kipras Petrauskas norėjo repetuoti pats. Jis rodė norimas mizanscenas, o aš vykdžiau visus jo reikalavimus. Dirigentas Mykolas Bukša patenkintas šypsojosi pro ūsus. Dėl aktorinių dalykų nesijaudinau, nes jau buvau baigusi Dramos studiją ir nemažai vaidinusi dramos spektakliuose. Kartą, kai prasidėjo repeticijos su orkestru, pasitelkiau savo sceninę patirtį – su visais koloratūriniais „išraitymais“ dainuodama Džuljetos valsą pamėginau šokti. Pabaigoje aukštąjį do išlaikiau tiek, kiek pageidavo dirigentas. Staiga režisierius Grybauskas sustabdė orkestrą ir scenoje esančius atlikėjus. Aš net krūptelėjau, nes buvau labai įsijautusi. „Esu priverstas pareikšti visam kolektyvui, kad visi privalote taip repetuoti, kaip šį kartą dirbo Džuljeta. Atkreipkite dėmesį!” Aš, žinoma, pasijutau devintame danguje, bet pastangų dar reikėjo labai daug.

Kipras Petrauskas man rodė begalinę šilumą, labai stengėsi padėti. Nuoširdžiai gludinome kiekvieną detalę. Kai nebūdavo Kipro, repetuodavau su Juozu Indra.

Artėjo premjeros laikas. Iš visos repeticijų eigos ir Kipro elgesio supratau, kad premjerą su juo dainuosiu aš. Taip ir įvyko.

Kipras-Romeo man buvo toks nuoširdus, karštas, aistringas, kad geresnio partnerio negalėjau įsivaizduoti. Pasibaigus premjeriniam spektakliui ir aidint gausiems aplodismentams, Petrauskas parodė į mane ir pabučiavo man abi rankas. Supratau, kad aš jam turiu būti šimtus kartų dėkingesnė, nes Kipras buvo tas žmogus, kuris mokė mane scenos meno, atvėrė daug jo paslapčių.