ŽURNALAS: METAI
TEMA: Požiūriai
AUTORIUS: Liutauras Degėsys, Vytautas Bubnys, Vytautas Rubavičius
DATA: 2012-01
„Metų“ anketa
Liutauras Degėsys, Vytautas Bubnys, Vytautas Rubavičius
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?
Vytautas Rubavičius
1. Įsivaizduokime, kad aš žinau išeitį ir net galiu pasakyti, nuo ko reikėtų pradėti. Ką aš pats su šituo žinojimu galėčiau veikti. Na, paskelbiu savo kupinas išminties mintis kokiame dienraštyje ar „Metuose“, ir ką – pasaulis ims ir pasikeis, politikai atsisakys savo įpročių bei įgūdžių, susitars dėl svarbiausių dalykų? Jokia išmintis, joks žinojimas šiuo metu negali pakreipti įvykių eigos. Tai jau didesnės galios ar katastrofos valioje. Jau seniai žinoma, ką reikia daryti, kad pasaulyje gyventi būtų geriau. Šitai žino ne tik išminčiai, bet ir visi „Metų“ skaitytojai. Reikia laikytis dešimties Dievo įsakymų. Na, jei neišeina visų, tai bent jau kokių penkių. Įsivaizduokime, kad Lietuvoje bent pusmetį įsivyrautų – „Nevok“. Suprantama, mūsų valstybė iškart sugriūtų, tačiau ją atkurti būtų lengva ir smagu. O jei pridėtume dar porą įsakymų. Jei kam nepatinka Dievo įsakymai, galėtų kreiptis į Rytų išminčius. Konfucijaus priesakai panašūs. Juk visiems aišku – kaip gyvename, toks ir mūsų gyvenamas pasaulis. Tiesa, rytiečiai mano, kad jis dar labiau susijęs su mūsų veiksmais ir savijauta. Nesiklausome pasaulio, gamtos atsakų, nebemokame skaityti jos teikiamų ženklų. Kodėl? Todėl, kad vaikomės grynos ir kuo didesnės naudos, į aplinką ir žmones žvelgiame kaip į galimus panaudoti ir perdirbti išteklius. ne sugyvename su kitais, o plėšiame, perdirbame ir vartojame. Tokią mūsų veiklą pasauliui vis sunkiau pakelti ir nukenksminti. Įsisuko naujas branduolinio ginklavimosi varžybų vajus – nejau manome, kad jis mums padės geriau ir taikingiau gyventi. Branduolinės ginkluotės kūrimas yra pats gryniausias gamtos turtų deginimas ir artimojo kosmoso šildymas; ginkluotei kurti reikia daug energijos, tačiau ir tai ginkluotei naikinti reikia nemažiau energijos bei kitokių išteklių. Tokia ta mūsų ginklavimosi varžybų logika: kuriami vis naujų kartų ginklai, naikinant senuosius. Ar yra kokia galia, kuri galėtų šitai sustabdyti? Tokios galios kol kas nematyti. Visi tik ir kalba, bus ar nebus antroji krizės banga. Tačiau juk jau gerą penkmetį gyvename pirmosios bangos sąlygomis, tad turėtume suvokti, kad krizė jau tapo mūsų gyvenama tikrove. Dabar jau visą laiką „virpėsime“ krizinėje įtampoje. Toks yra pasaulio perėjimo į naują raidos stadiją pavidalas. Daugės konfliktų ir netikrumo dėl ateities. 2007-aisiais prasidėjus krizei (perėjimui) pasaulio lyderiai kalbėjo, kad reikia ryžtingai suvaldyti bankus, kitaip tariant, sutramdyti išlaisvintą finansinį spekuliacinį kapitalą. Iki šiol jokių veiksmingų priemonių. O ką gi matome? Steigiami šimtamilijardiniai fondai finansų sistemai „gelbėti“. Taigi tam laisvajam privačiam kapitalui atveriami valstybių biudžetai. Labai keistas bankų „suvaldymo“ modelis. Įkaitęs arabų pasaulis ims vėsti, tačiau šitai nenudžiugins vakariečių, nes kruvinus socialinius ekonominius sukrėtimus pakėlusios arabų šalys atramos ieškos tvirtindamos tradicines islamo vertybes – šariato principus. Tokio „demokratėjimo“ vyksmas ne mažins, o didins civilizacines įtampas.
Pasaulis gana sparčiai nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios globalizavosi, perėjo, sakytume, į naują būseną. Tą vyksmą ir virsmą skatino finansiniam spekuliaciniam kapitalui suteikta visiška laisvė, kuriai buvo pajungtos visos kitos žmonių laivės. Kapitalas laisvai keliauja ten, kur jam geriau, o pakui kapitalą traukia ir šimtai milijonų emigrantų. Jų laisvė keliauti yra skurdo grėsmės prievarta. Suprantama, kiek sutirštinu spalvas. Ar Lietuva, kaip valstybė, ar lietuvių tauta ir mūsų šalies visuomenė sustiprėjo netekusi daugiau kaip pusės milijono žmonių gyvybinės ir kūrybinės energijos? Jokie BVP rodikliai niekaip neatsvers tokios netekties, kuri yra aiškus valstybės ir tautos išsigimimo ženklas. Beje, savinaika taip pat yra išnykimo nuojautos kildinamas reiškinys. Savinaikos apraiškos įvairuoja – nuo savižudybių iki valstybės išvogimo. Kad ir kokią tik apraišką imtume – esame tarp Europos Sąjungos lyderių. Tačiau sutelkę visą politinę valią siekiame užsinerti sau ant kaklo dar ir branduolinės energetikos kilpą, kurios jau niekada nepavyks nusimesti. Kaip ir tai energetikai būtino milžiniško įsiskolinimo. Nebeturime gyvybinių galių pasipriešinti savinaikai, nebeturime net valios suprasti, kodėl esame įstumti į uždarą savinaikos ratą. Nejau išsilaisvinome iš sovietinės okupacijos tik tam, kad taip nekilmingai ir nekūrybingai sunyktume? O ką daryti? Bent jau tai, ko imasi estai ar lenkai, ką jau seniai daro vakarietiškos demokratijos šalys: demokratizuoti valstybę, keisti politinę, demokratiją vaizduojančią sistemą, o sykiu ir korupcinės valstybės mechanizmą. Reali, tiesioginio atstovavimo savivalda, prisiekusiųjų ar tarėjų teismai, žmonių teisė gauti apie juos įvairių tarnybų surinktus duomenis – visi šie dalykai yra būtini vakarietiškos demokratijos bruožai. Tačiau dvidešimt metų einame kitu – lietuvišku korupcinės valstybės kūrimo, visuomenės ir valstybės atskyrimo, socialinės atskirties didinimo keliu, naujomis sąlygomis įtvirtindami iš sovietmečio paveldėtą partinių veikėjų valdymo ir jų visagalybės principą. Žygiuojame tuo keliu nesidairydami, džiaugdamiesi Europos Sąjungos skiriamais milijardais. Tegul moka.
2. Vieninteliai Lietuvos ištekliai yra kūrybinė žmonių galia. Ne užsienio investicijos, užsienio bankai, korporacijos. Valstybė, tauta ir visuomenė turėtų sutelktinai tą galią ugdyti ir stiprinti. Tačiau juk visuomenė buvo atskirta nuo valstybės, taip pat ir nuo teisingumo vykdymo. Ar tokia beteisė, neįgali visuomenė gali kurti stiprią demokratinę valstybę? Jau senokai nuslopo kalbos apie pilietiškumo ugdymą, nes jos akivaizdžiai badė akis savo tuštumu ir demagogija – juk pilietiškumą kildina ir palaiko reali, tiesioginio atstovavimo savivalda. Nėra savivaldos – nėra ir pilietiškumo. Mūsų valstybei tikrų piliečių nereikia, nes jie tik keltų rūpesčių valdančiajai partinei nomenklatūrai. Su piliečiais valdantiesiems reikia dalytis valdžia. O kam dalytis, jei galima valdyti vieniems ir niekam už tą valdymą neatsakant. Įsivaizduokime, kad valdantiesiems reikėtų kaip nors pagrįsti projektą užnerti valstybei ir tautai branduolinę kilpą. Sunkus ir nedėkingas darbas. O dabar viskas paprasta – į įkyrius pavienius klausinėtojus galima numoti ranka. O jei ir nenumojama, tai tildoma demagogišku aiškinimu, esą tokie klausimai tarnauja Rusijos interesams.
3. Man visada padėjo kūryba, tikėjimas, knygos. Kai kada vieno sando daugiau, kai kada – kito. Šiuo metu vis dar džiūgauju perskaitęs Roberto Bolan~o ir Liudmilos Ulickajos romanus ir galvoju apie varganą lietuvių politikų ir juos aptarnaujančių ekspertų sukurtą tekstą – strategiją „Lietuva 2030“, ne tik mums, lietuviams, bet ir pasauliui rodančią, kokia apgailėtina yra mūsų politinė vaizduotė ir strateginis mąstymas. Bijomės net savosios lietuvybės. Ką jau kalbėti apie jos stiprinimą. Visada stengiausi suprasti, kur ir kaip gyvenu. Ne tik suprasti, bet ir išsakyti, ką supratau. Nemanau, kad suvokiu kokias nors ypatingas tiesas, tačiau dėkoju Dievui už tai, kad kol kas turiu galimybę šitai daryti. Man visada svarbu buvo kalbėtis, svarstyti ir susikalbėti. Tokia tad ir gyvenimo strategija – kol gali, suprask, ką gali, ir pasakyk. O jei dar ištinka ir poetinės atverties akimirka… Kas man svarbu, aiškintis galiu tik tėvynėje, tik lietuvių kalbos aplinkoje. Man ne tik gimtinė, bet ir pasaulis veriasi per lietuvių kalbą ir Vilniaus miestą. Jame girdžiu ne tik įvairiakalbę istoriją, bet ir Baltijos jūros godą. Graudu, kad stovėję Baltijos kely tą kelią pavertėm skulptūrine prekine siena ir gyvename neverti nei Vilniaus, nei Baltijos.
Vytautas Bubnys
1–2. Pirmą ir antrą klausimus sujungdamas, nes jie iš esmės tapatūs, atsakau: aš ne pranašas. Kokia išeitis? Ką daryti klausė ir mums skaudžiai žinomas Vladimiras Iljičius. Tarėsi suradęs atsakymą, ir mes tai patyrėme savo kailiu. Ne tik mes, šimtai milijonų planetos gyventojų. Jau rodės, kad pastaruoju laiku komunizmo idėjos atsidūrė istorijos šiukšlyne. Ar tikrai? Europoje ir Amerikoje į gatves vėl išeina demonstrantai. Net su raudonomis vėliavomis ir Karlo Marxo portretais, protestuodami prieš bankų ir korporacijų despotiją bei socialinį neteisingumą. „Vienam procentui turtuolių priklauso viskas, o 99 proc. gyventojų gyvena skurde“, – skanduoja „Okupuok Volstritą“ judėjimo dalyviai. Jiems pritaria Graikijos, Italijos, Portugalijos žmonės. Ir ne tik. Kapitalistinė sistema nepasiteisino, nedavė to, ko tikėtasi, į ką buvo eita. Ar ir vėl komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą? Kas gali pasiūlyti naują idealų politinės valdžios modelį, kokius naujus moralės principus sugalvoti?
Aš pats stengiuosi gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų, todėl mano atsakymas į pateiktus klausimus, ir į man pačiam nuolat kylančius, būtų toks: pranašo Mozės dekalogas nepaseno iki šiol.
3. Kas man padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Pupos. Ir dar moliūgai. Juokauju? Ir taip, ir ne.
„Aš pamėgau tas savo pupų eiles, nors jų buvo daugiau, nei man reikėjo. Jos rišo mane prie žemės ir šitaip sėmiausi jėgų lyg Antėjas. Kam man reikėjo jas auginti? Tiktai Dangus žino tai. Štai toks ir buvo mano darbas visą vasarą – auginau pupas šiame žemės paviršiaus plotelyje…“ Tai eilutės iš amerikiečio Henry’io Davido Thoreau knygos „Voldenas arba gyvenimas miške“. Išpažintis žmogaus, kuris savo valia paliko civilizuotą pasaulį ir dvejus metus gyveno kaip atsiskyrėlis. Ši knyga man kaip evangelija. Rašytojas teigė, kad negali pasinerti į juodžiausią melancholiją tas, kuris gyvena apsuptas gamtos ir yra nepraradęs gebėjimo jausti. Gamta – tai begalinė būties knyga, kurią skaitydamas suvokiu: žmogaus ir gamtos darna – pasaulio vieningumo pagrindas. Nesu visiškas atsiskyrėlis, nors rašytojas dažniausiai ieško nuošalaus kampo, tačiau ta didesnioji kiekvienų metų dalis, kurią praleidžiu kaime, mane sustyguoja ilgam. Taigi ir pupos gali pagelbėti.
Liutauras Degėsys
1. Kaip simboliška, kad pačiame klausime tiesiog užprogramuotos katastrofistinės nuojautos. Klausimas tiesiog reikalauja – prisipažinkite, kad jau blogai, kad jau galas ateina, kad jau viskas turėtų baigtis blogai. Labai simptomiškas, man atrodo, panašus į šį klausimą vieno Vakarų sociologo-futurologo pranašaujamas kataklizmas. Jis prognozuoja, kad ne viena ar kelios valstybės žada bankrutuoti, bet, jo manymu, visas pasaulis jau ant bankroto ribos, mat pasaulis persistengė vartodamas ir už tai neišvengiamai bus nubaustas: dar niekada dauguma pasaulio gyventojų neturėjo tokios galimybės – gyventi pagal poreikius – kai kiekvienas gali turėti beveik viską, ką tik norėtų ar galėtų įsivaizduoti beturįs. Norai ir galimybės beveik sutampa, o tai reiškia, kad artinasi galas, nes reikėtų neturėti, reikėtų negalėti ir tikriausiai – reikėtų netgi ir nenorėti tiek daug. Kokia pažįstama šita dainelė ir kaip įdomu, kad ją vienodai dažnai vėjai atneša tiek iš vakarų, tiek ir iš rytų: kapitalizmą laidoja ir visi tie, kurie visai neblogai iš jo apsirūpino ir tie, kurie to kapitalizmo tik paragavo, bet dar neprisivalgė iki soties. Ir persivalgę, ir paragavę, bet dar neprivalgę, mato, kaip kapitalizme yra pavojingai gerai. Taip gerai, kad geriau jau ir būti negali – todėl logiška išvada – jeigu nebegali būti geriau, vadinasi, viskas privalo pavirsti į kažką blogesnį: turi būti blogiau arba visai blogai, jeigu jau nebegali būti geriau, nes jau taip gera, kad geriau ir būti nebegali. Tenka pažymėti, kad kalbėti apie neišvengiamą ir teisėtą krizę kaip atpildą už per daug laimingą gyvenimą gal ir gali kas nors Vakaruose. O kaip jaustis Lietuvos žmonėms visai kitame kontekste, kaip čia jiems pradėti jausti kolektyvinę Europos kaltę už pernelyg gerą gyvenimą – kai jie dar taip ir nepradėjo gerai gyventi. Kaip jaustis, kai vos tik patikėjus, kad gal jau tuoj pradės gyventi „gerai“ – juos tuoj pat užpuola ideologai, įtikinėdami, kad asmeninė laimė yra neteisėtas dalykas, kad laimė būtinai turi baigtis nelaimėmis, kad geriau, tiesą sakant, net nepradėti jaustis gerai, nes iš to gerumo – nieko gero, nes tuojau gali atsirasti blogumas. Patys pagalvokite – jeigu gyvensite visą laiką blogai, tai blogiau jau ir būti negalės, o tai reiškia – kai nebūna blogiau, nes blogiau jau būti nebegali – bet koks pasikeitimas jau į gera. Kuo blogiau, tuo geriau – kur girdėta ir šita dainelė, smerkianti bet kurią laimės prošvaistėlę. Ir ypač graudžiai ji skamba Lietuvoje, kur žmonės, kaip sakyta, dar net ir nepradėjo gyventi, o jau visos valdžios svarsto, kaip čia apmokestinti prabangą – o „prabangos“ samprata šitoje šalyje irgi gali pasirodyti gana juokinga – juk ne antras malūnsparnis ir ne antra jachta, ne antras dvaras turbūt turėtų būti apmokestinami, kaip siaubinga prabanga. Prabanga čia kai kam gali pasirodyti didesnis nei mažiausias butas, antra sukiužusi mašinėlė šeimoje, gal ir atlyginimas – didesnis už mažesnį, gal net antras dviratis arba antras kavos malimo malūnėlis. Kad tik nebūtų gerai, nes kaip sakyta – gerai yra blogai. Nes gerumas visada turi galimybę pablogėti. O blogai yra gerai – nes blogumui nors kiek pagerėjus – tuoj visai pasijusi gerai… Demoso – liaudies valdytojai – dem-agogai – aišku, žino geriau ir toliau, ir giliau…
2. Terminas – „politiniai ir ekonominiai rezervai“ – atrodo kaip iš kokios ekonominės, buhalterinės, o gal net ir militaristinės ataskaitos. Tiesą sakant, apsigaudinėjame, kai kalbame apie rezervus. Tokios kalbos tinka tik priešams gąsdinti. Nėra jokių rezervų – visada yra tiktai labai paprasti žmonės, kurie ir yra tie „rezervai“, tik labai jau neracionalūs rezervai. Ir toji idėja apie galimybę sutvarkyti, pakeisti pasaulį pasitelkus visokius „rezervus“ – pavyzdžiui, protą, išmintį ir logiką – irgi tokia viliojanti. pasižiūrėjus į tai, kaip žmonės patys su savimi nesusitvarko, kaip nemoka nei vertinti, nei analizuoti, nei suprasti savęs ar kitų, pastebėjus, kaip jie nemato ir nepripažįsta refleksijos būtinybės – visa tai gerokai komplikuoja situaciją. O dar kai pagalvoji, kad tokių gal ir racionalių, bet visiškai nematančių vienas kito norų, protų ir valių atstojamoji gali būti kažkas, ko nei vienas nenorėjo… Ir tada supranti, kad racionalizuoti pasaulio nepavyks. socialinėje tikrovėje veikia savi dėsniai – dar ir tų dėsnių pažinimas ir nepripažinimas gali sukurti nenumatomas aplinkybes. Aplinkybės žmonių protuose gali pavirsti nenuspėjamais padariniais. Padariniai gali žmonių mintyse pavirsti nepaaiškinamais fantomais. Ir taip toliau, ir panašiai… Blogiausia, kad neįmanoma suprasti – kas, kada ir kodėl šitaip sujaukė žmonių protus, įteigdamas jiems, kad pasaulį galima racionaliai ne tik paaiškinti, bet ir protingai – kaip reikia – sutvarkyti. Galų gale iš kur atsirado ta racionalaus tikrovės planavimo samprata. Ta neracionaliausia tikrovės racionalumo idėja. Įsitikinimas, kad galima sužinoti ir numatyti, kas bus. Nelabai aišku, kaip susiklosto neišvengiamai optimistinė mąstymo paradigma, kad įmanomas teorinis ateities žinojimas, prognozavimas ir numatymas – ir kad šis prognozavimas gali pavirsti teisingu tikrovės pakeitimu. Atrodo taip akivaizdu, kad žmogus, paprasčiausiai pasižiūrėjęs į savo asmeninį gyvenimą, galėtų gražiausiai pamatyti, kad visas jo gyvenimas – klaidų ir bandymų, spėjimų ir atsitiktinių sėkmių bei nesėkmių virtinė. Kad visi jo planai buvo parašyti atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens. Ir kodėl prieš pradėdamas sutvarkyti visą pasaulį, tas ant-žmogis nepabando susitvarkyti savo virtuvėje, šeimoje, kodėl nepabando suprasti žmonos, vaikų, kaimynų, bendrakeleivių troleibuse arba bendražygių pirtyje ir parduotuvėje. O, jeigu mokiniai pabandytų suprasti mokytojus, mokytojai – tėvus, tėvai – vaikus. Kas būtų, jeigu vairuotojai suprastų pėsčiuosius, važnyčiotojai – dviratininkus, valdžios atstovai (koks žodis – atstovas) suprastų žmones, o žmonės patikėtų valdžia, gydytojais ir kunigais… Na, gal iš karto ir nesuprastų, bet pabandytų suprasti, galvodami, kad galima ir verta suprasti kitus, o ne tik pasmerkti juos, kaip nesuprantamus ir nesuprantančius… Aišku, sveikas protas, prilygindamas pasaulį virtuvei, norėtų ir pasaulio virtuvėje teisingai ir tikrai sudėlioti tikrovės lėkštes, šaukštelius ir puodelius. Ne tik virtuvėje būtų neblogai kartais susitvarkyti. Kaip smagu būtų pasaulio peilius ir šakutes sudėlioti į „savo“ (klausimas – „mano“ ar „tavo“, ar „pasaulio“) vietas. Sudėlioti – ir pamiršti, nes tokia ir yra su-tvarkymo esmė: įvesti tvarką ten, kur tik galima būtų įvesti – ir septintą dieną ilsėtis… O kai labai norisi ilsėtis – tuomet galima viskas. Sunku yra, kaip sakyta, pabandyti suprasti, kad racionalumo ilgesys gali būti ir yra neracionalus – kad racionalumo troškimas yra tik emocinė būsena, trokštanti pati savęs… Apie tai galvoti – iš racionalumo ilgesio pozicijos – atrodo taip nuobodu ir perdėm racionalu. Juk norėtųsi galvoti emocingai pakiliai, nesidairant į pilką ir nuobodžią kasdienybę. Galvoti – su polėkiu – tik kažkodėl – beveik be galvos. Ir tuomet išaiškėja, kad rezervai labai paprasti – reikėtų pradėti žiūrėti į gyvenimą be isterijos. Gyvenimas – tai ne lietuviškas teatras, kuriame nuo pirmo veiksmo visi pradeda klykti, o paskui – kai reikia vis garsiau ir garsiau perklykti kitus – jau nebeužtenka nei kvapo, nei sveikatos. O gyvenime dažniausiai tenka paskaičiuoti keletą žingsnių į priekį, nuolat klausiant savęs – kas toliau – jei šitaip bus, ką darysiu, jeigu atsitiks taip… Kas bus, kai aš pradėsiu siekti savo tikslų – savo priemonėmis… Turi pagalvoti, ką darysi, pradėjęs įžeidinėti priešininką – kaip pabaigsi, kokios bus pasekmės, jei nuspręsi daryti tai arba ne tai… Čia kaip vaikystėje Žvėryno gatvėje – turėjai pagalvoti ir žinoti – ar pradėjęs žodinį ginčą esi pasiryžęs kautis, jeigu reikės. Žodį metęs žmogui į veidą – ar galėsi ir kumščiu duoti jam į veidą. Ar manai, kad pasakysi, ką nori, pašokinėsi ir nueisi – lyg niekur nieko nebuvę. Šita prasme – klausimas „ką daryti“ yra labai svarbus ir netgi egzistencinis klausimas. Nes tai klausimas, kurį anksčiau ar vėliau turi užduoti sau. Kiek galima ir kiek reikia patikėti tikrovės ir savo mąstymo racionalumu. Kiek racionalus yra tavo žinojimas, kad „yra taip ir todėl turi būti taip“. Kad jau žinai, ką daryti, ir žinai, ką padarysi, jei darysi tai, ką darysi. Kad rinkdamasis veiksmą – jau renkiesi ir rezultatą. Kad rinkdamasis rezultatą – net jei gausi tą rezultatą – jau iš anksto žinai, kad tas rezultatas yra reikalingas, teisingas ir kad buvo verta jo siekti.
3. Gyvenimas yra neapibrėžtumas ir išgelbėti čia gali tik to fakto pripažinimas. Reikėtų ne iš visų jėgų steigti nekintančios tikrovės anklavus, įtikinėjant save, kad apibrėžtumas, tikrumas yra gerai – kad jau žinai, kaip yra, jau žinai, kaip buvo ir kas bus, kad viską galima paaiškinti, kad jau tuoj sužinosi, ko dar nežinojai… Iš tiesų reikėtų ugdyti savyje toleranciją neapibrėžtumui. Įsileisti gyvenimo neapibrėžtumo realybę į savo mintis… Reikėtų prisipažinti, kad gyvenimas yra šalis, kur nenuspėjama ne tik ateitis, bet ir dabartis ir – žinoma – nenuspėjama praeitis… Kad pasaulyje nuolat atsiranda nenuspėjamų dalykų, kurie pakeičia ne tik dabartį, bet ir praeities sampratą ir ateities vizijas bei spėjimus. Kad pasaulio interpretacijos („žinojimai, kaip yra iš tikrųjų“) yra tik mūsų interpretacijos, ir kad pasaulis nesugriūva, kai pasaulis pasikeičia mūsų galvose. Reikėtų nustoti mokytis tolerancijos apibrėžtumui ir liautis mokyti kitus – kad viską galima paaiškinti, kad viskas būtinai baigiasi gerai, kad „turi būti šitaip, o ne kitaip – nes kitaip yra neteisingai…“ Kai supranti, kad viskas, kas gali būti – gali ir nebūti – tada stebiesi – kodėl dar yra, ir džiaugiesi tuo, kas yra… Kai manai, kad „turi būti“ – visada esi nustebęs – „kodėl nėra“… Ir blogiausia, kad tada net ir tuos dalykus, kurie yra – pastebi tik tada, kai jų jau nebėra… Nes kol jie yra – jų ir nematai, kadangi jie yra, nes „turi būti“. Gal reikėtų pasižiūrėti ir nustebti – kiek dalykų vis dar yra… Gal reikėtų pradėti gyventi, neatidėliojant gyvenimo geresniems laikams, nes šitie laikai – suprask – dar ne gyvenimas („argi tai gyvenimas…“)… Tas gyvenimo – kaip ašarų pakalnės sindromas – gali sukurti tokią „negyvenimo“, „geresnio gyvenimo laukimo“ situaciją, kurioje gyvendami (o iš tiesų – negyvendami ir neleisdami gyventi kitiems) žmonės gali esmingai pakenkti sau ir kitiems… Pakenkti svarbiausiame – mokėjimo gyventi segmente… Ir tuomet belieka galvoti, kad gyvenimas – jeigu yra, tai jau tiktai ne ten, kur tu gyveni… Ir tuomet tu neleidi gyventi sau (sakai – dar ne gyvenimas) ir neleidi gyventi kitiems (sakydamas – pažiūrėkit, kaip neteisingai, negerai, negyvenimiškai jie gyvena). Ir tuomet belieka arba trauktis iš šito gyvenimo, arba keliauti ieškoti to gyvenimo kitur… Ten, kur mūsų nėra… Arba ten, kur mes būsim ne mes – o visai kiti žmonės – geresni ir laimingesni už save…
