Apie valstybininkystę

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Politikos apžvalga
AUTORIUS: Kornelijus Ilgava
DATA: 2012-01

Apie valstybininkystę

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 20-mečiui

Kornelijus Ilgava

„Kovo 11-ji ir jos atminimas mus visus ragina šiandien ir visas kitas dienas jaustis atsakingiems už valstybę, kurią patys kuriame. Todėl imkime ir pasakykime be jokios ironijos ir gal net truputį patetiškai, kad tikrai esame valstybininkai.“ Šie Antano Gailiaus žodžiai1 anuomet, 2009-ųjų „valstybininkų skandalo“ fone, veikiausiai skambėjo kaip raginimas. Šiandien tai jau yra idėjos apologija, o gal net eulogija. Kalbėjimas apie valstybininkus ir valstybininkystę apsunko ne tik dėl tais pačiais metais (ne)įvykusių skandalo atomazgų. Mat valstybininkystės tradicija nuo pat valstybės atkūrimo buvo daugiau nei abejotina.

Tradicija negali gyvuoti be normatyvumo. Valstybininko idealas yra valstybės tėvai, kurių veiksmai steigiant valstybę tampa pavyzdžiu vėlesnių kartų darbams. Tai itin akivaizdu Jungtinių Valstijų viešajame gyvenime, kuriame tėvų įkūrėjų mintys nenutyla nūdienos debatuose. Pas mus yra kiek kitaip. Pirmieji tėvai, Neprik­lausomybės akto signatarai, ilgainiui liko pamiršti. Kur nepamirši, kai atotrūkio daubos yra išvagotos trumpo tarpukario demokratijos gyvavimo, mitinio smetoniško gyvenimo saldumo, karo baisumų, partizanų didvyriškumo ir, žinoma, sovietmečio. Antrieji tėvai, Nepriklausomybės atkūrėjai, dar nepamiršti, tačiau vargiai galės būti idealu, juk dalis jų buvo okupantų tarnai. Tėvų kaip visumos neįmanoma dalinti, tad ir į šią visumą kažin ar kada galėsime kreiptis. Tad tiek ir teorijos, kurios nėra.

Valstybininkystės praktika dar mig­lotesnė. Iki šiol jos tebuvo tiek, kiek valstybės veikėjai dirbo bendrojo gėrio vedami. Valstybininkystė gyvavo kaip kasdieniai veiksmai, be aiškių idealų, aiškios teorijos, netgi be vardo. Vardas išniro 2006–2009 m. niautynėse, pradėtas vartoti dažniausiai netinkamai, kol galiausiai buvo diskredituotas ir išmestas iš viešojo vartojimo. Vienintelis tikras bandymas2 suprasti sąvoką ir patirtį liko neišgirstas ir nepratęstas. Kodėl? Ar nebuvo kam pratęsti? Nejau vieninteliai šalies valstybininkai tebuvo linksniuojamieji laikraščių antraštėse? Tikriausiai ne. Tai tėra dalis pasakojimo, kurį galima papasakoti ir kitaip.

Lietuvos vadavimosi iš Sovietų Sąjungos laikotarpis buvo kupinas reikšmingų įvykių, kurių svarbą istorikams bus sunku palyginti. Štai 1992-ieji – kartu su nauja Konstitucija ir pirmu Seimu – užbrėžė ribą, po kurios prasidėjo jau tikrai laisvas valstybės gyvenimas. Šalia šių įvykių kiti tegalėjo atrodyti antrinės reikšmės. Išties vasario 7-ąją Vilniaus universiteto iniciatyva įsteigtas Tarptautinių santykių institutas (vėliau įterpta „ir politikos mokslų“, TSPMI) nesulaukė didesnio valstybės, politikų, piliečių dėmesio. Įsikūrusį filosofų pašonėje Baltupiuose, TSPMI sudarė vienas kambariukas ir keli veiklūs akademikai. Pradžia nebuvo nei šlovinga, nei daug žadanti. Instituto senbuviai dabar jau juokaudami pasakoja, kaip vasarą, filosofams atostogaujant, pradėjo savo plėtrą užsigrobdami dar keletą Baltupių pastato kambariukų.

Vis dėlto tokia pradžia nėra vien anekdotas, ir vėlesnė sėkmė įgyjant Vokiečių gatvės rūmus nėra atsitiktinė. TSPMI nariams tereikėdavo progos arba jie patys tą progą sukurdavo. Viena iš tokių progų buvo iš pradžių gauta Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto finansinė pagalba, leidusi ne tik materialiai apsirūpinti, bet ir pradėti kontaktų mezgimą su užsienio universitetais stažuotėms, mainams. Kitas atvejis – kai institutas sugebėjo perimti turtingą Atviros Lietuvos fondo biblioteką. Galima pamanyti, kad institutą nuo pat steigties sudarė jaunesni, veikslesni, imlesni žmonės nei kur kitur. Prie visų epitetų reiktų pridėti svarbiausią – labiau elitistiškai nusiteikę. Jie telkė geriausius dėstytojus, ugdė geriausius studentus ir vėliau turėjo didelių planų su valstybe.

Tiesa, atrodė tarsi valstybė neturėjo didelių planų su jais. Pirmąjį dešimt­metį atviri santykiai buvo vangūs (pradedant nuliniu tiksliniu finansavimu kūrimosi ištakose), jei ne konfliktiški (baigiant triukšmeliu dėl bandymo skirti Kongresų rūmus TSPMI). Kita vertus, tai tik paviršiaus vaizdas. Tuo pat metu simbiozė su valstybe vis labiau skverbėsi į instituto gyvenimą. Pirmoji TSPMI programa buvo skirta parengti tarptautinių santykių specia­listus. Šią baigę, absolventai greitai užėmė įvairias pozicijas URM’e ir, nuosekliai, ambasadose. Aiškėjo, kad valstybei reikia TSPMI. Studijų prog­ramos perkeistos, vis taikantis ne tiek prie formalių reikalavimų, kiek prie besikuriančios Lietuvos kasdienybės reikmių. Įsikūrimo pradžioje studentus reikėjo mokyti informatikos, vadybos, ryšių su visuomene, pedagogikos ir kitų šiandien jau keistai skambančių ir su politikos mokslais nesusijusių dalykų; institutui bręstant, ryškėjo įvairios sociologijos briaunos (metodologijos, teorijos, „filosofija“), bet pagrindinę šerdį išsaugojo tai, kas turėjo „tarptautiškumo“ dėmenį: tarptautinė ekonomika, teisė, politika, paskirų šalių studijos. Pasiūla to, ko valstybei reikėjo, buvo vienas sėkmės garantų.

Žinoma, be bendruomenės viso to nebūtų buvę. Tai matyti iš kitų VU fakultetų, kurių daugumoje iki šiol nesusikūrė glaudūs santykiais tarp dėstytojų, studentų ir administracijos. TSPMI iš pradžių irgi tebuvo paskiri studentų susibūrimai, pavienių dėstytojų ryšiai. Vienijančio pagrindo iniciatyvą prisiėmė korporacija RePublica, įkurta 2001 m. instituto alumnų ir tuometinių studentų būrelio. Užsibrėžti veiklos barai (Lietuva, institutas, korporacija) aiškiai atspindėjo nusiteikimą ir tolimesnio veikimo kryptį: telkė studentus į bendriją, išsaugojo ryšius su absolventais, sukūrė studentų (politiškai atstovaujančią) atstovybę ir jų mokslinę draugiją, pamažu diegė instituto švenčių tradicijas. Būtent jos skatino periodiškai susitikti administracijai, dėstytojams, studentams – per instituto Kalėdas ir gimtadienį, per politologų dienas, geriausio politikos mokslų dėstytojo pagerbimo ceremoniją. Kūrėsi tarpusavio supratimo ir bendravimo kultūra. Studentai kviečiasi dėstytojus skaityti pranešimus savo rengiamose konferencijose, vesti savišvietos seminarus, dalyvauti renginiuose, o dėstytojai atsilygina siūlydami rašyti mokslinius tekstus, įsijungti į savo kuruojamus tyrimus, rinkdami (sic!) geriausius studentus. Galbūt todėl šiandien TSPMI yra kaip niekur daug dėstytojų, kurie institute pradėjo bakalauro, tęsė magistro studijas ir ten pat apsigynė disertacijas (aišku, savaime tai tokia vertybė: juk taip buvo ir Kūno kultūros ar Veterinarijos akademijose…).

Savaime suprantama, TSPMI neišvengė vidinių įtampų. Visuomet buvo ir išliko pasidalijimas tiek studijų samp­ratos, tiek viešo veikimo klausimais. Kaip jau minėta, institute vis labiau įsigalėjo sociologija ir tarptautiniai santykiai. Jų pirmenybė prieš kitas disciplinas išryškėjo krizinėse situacijose. Viena tokių iškilo visai neseniai, kai pasibaigus perteklių metams, buvo norima taupyti filosofijos disciplinų sąskaita. Šiandien institute politikos mokslai suprantami labai šiuolaikiškai ir populiariai – kaip ekonomikos, teisės, administravimo ir tarptautinių santykių teorijos kratinys. Kitaip sakant, kaip tikras mokslas, užsiimantis empiriniais tyrinėjimais, turintis griežtą metodologiją, vertybiškai neut­ralus. Čia nėra vietos klausimams apie laisvę, teisingumą, dorybę, idealą, mat (nu)manoma, kad tiek žmogų, tiek valstybę valdo dėsniai.

Toks vaizdavimas nėra XX a. pozityvistų ginčų reliktas. Tai veikiau yra šiandienos akademinių disciplinų nuosmukio išraiška. Jas persmelkė universitetinio ugdymo kaip techninių įgūdžių diegimo, rengimo būsimai karjerai samprata. Iš politikos mokslų atėmus humanitarinį dėmenį (istoriją ir filosofiją), nėra prarandamos tik kilnios kalbos apie istorijos pamokas ar idealus. Galbūt naujieji studentai sugebės kruopščiai atlikti tyrimus, bet jie negalės paaiškinti šių tyrimų reikšmės ir prasmės. Jie nesugebės matyti kontekstų ir jų visumos. Jiems trūks sugebėjimo save palyginti ir įvertinti. Tai galbūt atsako, kodėl TSPMI taip sekėsi rengti biurokratus ir diplomatus, kurie tapo instituto laimėjimų ženklu, ir kartu toks vangus ugdant valstybininkus.

Visa tai yra susiję su kitu klausimu – kiek TSPMI turi veikti politiškai? Tai nebuvo taip aktualu, kol instituto dėstytojai vienas po kito tapo žinomi, viešumoje pradėti laikyti visų galų ekspertais, dauguma studentų „padarė sėkmingą karjerą“ ir visai netyčia dar atsirado keletas tokių, kurie tapo valstybininkais – tais pačiais valstybės tarnautojais, tik besirūpinančiais šiuo tuo daugiau nei savo alga. Galų gale, kam tie klausimai galėjo rūpėti, kai institutas buvo turtingas ir šlovingas. Situacija pakito, kai valstybėje sąmokslo teorijos įgavo nebe mito, o tiesos formą, kai prasidėjo sąmokslininkų medžioklė, kai reikėjo rasti kaltųjų dėl politinės krizės. Nebeliko nei šlovės, nei turtų. Tokioje situacijoje pakako nieko nedaryti, ir tie, kurie veikė, turėjo pasitraukti.

Šiandien vidinis gyvenimas yra kur kas ramesnis. Nebekeliami politiniai tikslai, užsiimama moksline veikla, o būsimi valstybės tarnautojai yra tiesiog šalutinis produktas, kurį institutas gimdė visą savo gyvavimo laikotarpį. Galbūt kai kas sakytų, kad visa išorinė sėkmė buvo atsitiktinė, kad bendruomenė neturėjo bendros vizijos, ir TSPMI veidas viešojoje erdvėje tebuvo suformuotas kelių itin gabių žmonių, kurie tapo ne sėkmingais biurokratais, o šalies ateitį sprendusiais valstybininkais. Jeigu tai yra tiesa, vadinasi, sėkmė rėmėsi būtent tais keliais žmonėmis.

Toks požiūris į institutą leistų suprasti TSPMI ir valstybės sugyvenimą gilesne prasme. Jų abiejų istorijos sutampa. Institutas kaip ir Lietuva orientavosi į ES, bandė narystę paversti tikrove. TSPMI sėkmingiausi metai sutampa su Lietuvos regioninės lyderystės tikslu. Instituto įtaka pasiekė aukščiausią tašką tada, kai valstybininkai turėjo didžiausią įtaką. Ir kai po šio „skandalo“ valstybė pasuko į technokratinės politikos arealą, tą patį padarė ir TSPMI.

Per dalies istoriją galime suprasti visumos istoriją ir atvirkščiai. Sutapimų esama ir daugiau, ypač prisiminus problemas. Svarstyti yra ką: kokie buvo valstybininkų, valstybės ar TSPMI tikslai. Dalis kritikų yra teisūs, šiose istorijose buvo daugoka makiavelizmo, perdaug avantiūros, įžūlumo ir per mažai bendro tarimosi, atskaitingumo ir savo vaidmens suvokimo. Didžiausias pavojus, natūraliai iškilęs vienai partijai valdant didžiąją Nepriklausomybės laikotarpio dalį, buvo susitapatinimas su esama valdžia. Juk valstybininkas turėtų sugebėti dirbti šalies gerovei nepaisant partinių prielankumų. Prisišliejus prie vienos valdžios ir šiai praradus pozicijas, darosi sunku atrasti santykį su naujais valdančiaisiais. Valstybininkai tampa nebereikalingi. Galbūt tai ir buvo dalies jų didžiausia pralaimėjimo priežastis.

Šį mėnesį TSPMI švenčia dvidešimtąjį gimtadienį. Praėjo pakankamai laiko, kad vertėtų apgalvoti sėkmes ir nesėkmes bei jų priežastis. Tai metas suprasti kas esi, ir suvokiant savo prigimtį realizuoti jos tikslą. Nevertėtų smerkti savo buvusio politinio veikimo ir mestis į kitą kraštutinumą – apsimesti tik akademine institucija, kuriai nedera kištis į nieką anapus savo sienų, jos darbuotojams užsidaryti mokslo daryme, o studentams tesirūpinti institutu tik tiek, kiek jis liečia jų studijas. Akademikams visuomet sunkiai sekdavosi veikti politiškai ir kur kas labiau pavykdavo organizuoti švietimo institucijas. Platonas pirmasis savo pavyzdžiu parodė, kaip blogai gali baigti politikoje, bet jo nesėkmės tik dar labiau paskatino apie ją mąstyti. Sugrįžęs dėstyti, jis toliau kūrė naujus valstybės projektus ir tęsė jaunuolių ugdymą.

Veikiau institutui reiktų džiaugtis tuo, ką jis turi brangiausia – bendruomenę, kuri yra pajėgi ieškoti būdų, kaip studijas paversti prasmingomis, kuri yra pajėgi susitelkti bendram veikimui ir suteikti paramą tiems, kurie anksčiau ar vėliau palieka institutą tęsdami veiklą kur kitur. Bendrija yra ateitis, bet šiandien šiai ateičiai trūksta uždegančios vizijos. Ligi šiol TSPMI suvokė save kaip elitinę vietą. Tai yra daug, bet nepakankamai. Savaime kyla klausimas, ką reiškia būti elitine vieta? Ką ketinama pasiūlyti valstybei? Kokį studentą ugdyti?

Jei į šiuos klausimus reiktų atsakyti Aristoteliui, jis veikiausiai būtų itin skeptiškas dėl jaunuolių politinės nuovokos ugdymo. Juk, jo manymu, nei politikai, nei filosofai negali išmokyti praktinio veikimo. Politikos mokslas esąs nukreiptas labiau į veiksmą, o ne grynąjį žinojimą, taip pat jauni žmonės neturi patirties, kurios reikia veikiant konkrečiose situacijose. Be to, jaunuoliai yra aistringi ir neišugdę dorybių, tad negalės pasirinkti teisingo veiksmo. Nepaisant to, Aristotelis pridūrė, kad politikos mokslas gali šį tą pasiūlyti. Jis negali atsakyti, kur viena ar kita valstybė pasuks, bet gali aiškintis politinių modelių kaitą. Jis negali paaiškinti, kaip elgtis politinėse situacijose, bet gali aiškintis, koks elgesys yra doras ir teisingas. Jis negali pasakyti, ko konkrečiai žmonės siekia ir ko pasieks, bet gali suprasti, koks tikslas yra geriausias. Vadinasi, jis negali pasakyti būsimiems valstybininkams, ką šie turės nuveikti, bet gali jiems parūpinti normų ir idealų, principų ir vizijų. Galbūt tuomet valstybininko vardas taps garbingu ir čia prasidės valstybininkystės tradicija, kurios užgimimas sutaps su politinės bendrijos branda.

 

1 Antanas Gailius, „Kalba Lietuvos Respub­likos Seime 2009 m. kovo 11 d.“, in: Libertas & pietas. Lietuviškasis konservatizmas: Antologija, 1993–2010, sudarė Mantas Adomėnas, Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2010, p. 422.

2 Alvydas Jokubaitis, Raimundas Lopata, „Valstybininkas: pretenzija į sąvokos analizę“, in: Politologija, 2009, Nr. 4, p. 57–80.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau