Julius Geniušas: dirigentas, įsimylėjęs džiazą

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Asta Mikelevičiūtė
DATA: 2012-04

Julius Geniušas: dirigentas, įsimylėjęs džiazą

Asta Mikelevičiūtė

Prieš ketvirtį amžiaus Kauno valstybiniame muzikiniame teatre F. Loewe miuziklu „Mano puikioji ledi“ debiutavo garsios muzikų giminės atstovas Julius Geniušas. Nuo 1990 m. jam priklauso teatro vyriausiojo dirigento batuta.

Pavasarį 50-ąjį gimtadienį švęsiantis prof. J. Geniušas šiame teatre jau dirigavo 2200 spektaklių. Operas ir operetes jis dirigavo ir Lietuvos operos ir baleto teatre, dalyvavo operų pastatymuose drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Su įvairiais simfoniniais ir kameriniais orkestrais paruošta ir diriguota per 100 simfoninės, operinės ir kamerinės muzikos programų Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, JAV, Vokietijoje, Rusijoje.

Nuo 2002 m. kasmet J. Geniušas dalyvauja populiariame tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, jis yra šio festivalio vyriausiasis dirigentas.

Nuo 1991 m. dirigentas pradėjo ir pedagoginę veiklą – dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2011 m. yra Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, šios akademijos tarybos pirmininkas ir universiteto senato narys.

Prof. J. Geniušas apdovanotas Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės ordinu, II laipsnio Santakos garbės ženklu, 2010 m. pelnė Kauno teatralų apdovanojimą „Fortūna“ už svarų indėlį į Kauno valstybinio muzikinio teatro kūrybinę veiklą ir Kauno miesto muzikinį gyvenimą.

 

Su Juliumi Geniušu susitikome Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, dirigentų kambaryje. Kaip ir visi Geniušai, Julius stebina ne tik savo gabumais, bet ir išskirtiniu kuklumu. Atrodo, kad jis nė kiek nesididžiuoja savo talentu, neslepia, kad be muzikos, kuriai atiduoda visą širdį, brangiausias yra visa ko tęstinumas, lydintis jį visą gyvenimą…

– Juliau, vieni, sulaukę vos 30-ties, mėgaujasi populiarumu ir šlove, o kiti, net ir perkopę per 70-metį, jaučiasi dar daug ko neišmokę, nepasiekę. Kaip jaučiatės Jūs, stovėdamas ant penkiasdešimtojo jubiliejaus slenksčio, ar žvelgdamas į savo kūrybinį bagažą galite su palengvėjimu atsidusęs pasakyti, kad daugiau tobulėti nebėra kur?

– Neslėpsiu, Jūsų minimos datos laukiu su šiokiu tokiu nerimu – norisi, kad ji greičiau ateitų ir dar greičiau praeitų su visu šurmuliu, sveikinimais, „užuojautomis“… Artėjantį penkiasdešimtmetį sieju su tam tikro gyvenimo etapo pabaiga – tėvo, kuris visą gyvenimą buvo ir liks pavyzdys, išėjimu. Kai šalia buvo tokios asmenybės kaip mano tėvas arba dirigavimo mokytojas profesorius J. Aleksa, nori nenori pradedi svarstyti, ant kurio gi laiptelio esi pats. Kuo labiau analizuoju šių dviejų asmenybių vertybių skalę, tuo labiau neapleidžia jausmas, kad stoviu dar labai žemai… Būtent tas jausmas ir gena į priekį, neleidžia nurimti. Dėl tos priežasties pusės amžiaus jubiliejus neatrodo baisiai, nes žinau, kad dar labai daug kur yra tobulėti, dar labai daug turiu siekiamybių, uždavinių, kurių galiu taip ir nespėti įgyvendinti iki gyvenimo pabaigos.

Tačiau, kad ir kaip ten būtų, norėčiau nugyventi gyvenimą, panašų į tėvo, kuris mirė sulaukęs 91 ir iki paskutinės minutės jautėsi dar daug ko neišmokęs. Todėl kalbėdamas apie tobulėjimą vis pagalvoju, ar įveiksiu tėvo taip aukštai iškeltą kartelę… Net ir sunkiai sirgdamas jis nuolat grįždavo prie muzikos harmonijos pradmenų, studijavo R. Wagnerio operas, o prieš pusmetį įniko į senovės graikų kalbą. Savaime suprantama, tai ne vienintelė kalba, kurią jis mokėjo. Po lietuvių antroji jam buvo dar gimnazijoje išmokta lotynų kalba. Tėvas turėjo fenomenalią atmintį, galėjo lotyniškai atmintinai cituoti įvairius kūrinius, senovės mąstytojų tekstus. Rusų ir lenkų kalbos –išmoktos savaime kasdienybėje, kaip ir vokiečių. Anglų kalba jo bagažą papildė prieš gerą dešimtmetį, nes buvo įsitikinęs, kad dabartiniame pasaulyje be jos neįmanoma išsiversti. Italų ir prancūzų kalbos, neabejojo, kiekvienam muzikantui tiesiog būtinos, kad galėtų suprasti originalo kalba dainuojamus tekstus…. Gal tai jo tėvo, žinomo lietuvių pedagogo Juozo Geniušo įtaka? J. Geniušas buvo talentingas jaunimo ugdytojas, istorijos vadovėlių autorius, iš jo išmoningai parašytų knygų mokėsi tarpukario gimnazistai. Įvairialypės veiklos kupino gyvenimo pabaigoje senelis J. Geniušas direktoriavo Kauno mokytojų seminarijoje.

Taigi, kur aš suku prisimindamas tėvą? Akivaizdu, kad tobulėjimas ir branda, jei turi jėgų ir noro, gali tęstis iki paskutinio atodūsio. Aišku, galima klausti, ar to reikia išėjus į užtarnautą poilsį… Tačiau mano tėvas manė, jog net ir nulipęs nuo scenos turi judėti į priekį, siekti žinių, domėtis nuolat kintančiu pasauliu. Manu, tai ir lėmė jo ilgaamžiškumą.

– Gimėte ir užaugote Vilniuje, tačiau pasirinkote Kauną, jame dirbate jau ketvirtį amžiaus. Kodėl?

Mano šaknys įleistos abiejuose miestuose. Pirmieji 25 gyvenimo metai prabėgo sostinėje, bet dėl to Kaunui niekada neklijavau provincijos etiketės. Gal kad vaikystės vasaras leisdavau pas tėvelio mamą Stasę Geniušienę Žaliakalnyje? O gal kad dailininkė mama – kaunietė? Beje, mamos tėvas, mano senelis profesorius Zigmas Žemaitis – iškili asmenybė ir reikšminga figūra Lietuvos mokslo istorijoje. Jis – vienas iš Aukštųjų kursų, iš kurių radosi Vytauto Didžiojo universitetas, steigėjų, Lietuvos civilinės aviacijos pradininkas, žymus matematikas ir pedagogas, ilgametis Matematikos fakulteto dekanas. Dabar aš dėstau tame pačiame universitete, čia mokosi mano dukra…. O įdomiausia, kad  mano tėvas operos dirigentas Rimas Geniušas ilgus metus gyveno Kaune ir muzikiniame teatre dirbo koncertmeisteriu bei dirigentu. Štai ir dabar sėdime kabinete, kur dirbo ne tik jis, bet ir jo mokytojas Mykolas Bukša, Kipras Petrauskas… Tad kas gali būti maloniau už šios tradicijos tęsimą ir jausmą, kad esu čia ne atsitiktinai, ne prašalaitis iš gatvės…

Be to, Kauno muzikiniame teatre tarsi atradau iš vaikystės atsivijusius gerus prisiminimus apie senąją Vilniaus operą, kurių buvo pilna ne tik dekoracijų kvapuose ir užkulisių vingiuose. Vaikystę, kurią  su broliu Petru (pianistu prof. Petru Geniušu. – Red. past.) praleidome Basanavičiaus gatvėje buvusiame Operos teatre (dabar Rusų dramos teatras. – Red. past.) ir kur vaidinome ne viename spektaklyje, priminė pati teatro atmosfera, bendravimas su žmonėmis – gyvas, nuoširdus, atviras, žavintis ne tik mane, bet ir daugelį teatro svečių. Juk niekam ne paslaptis, kad atmosfera teatre priklauso nuo vadovų, kurie taip pat vadovaujasi tęstinumo principu ir stengiasi išsaugoti senąsias tradicijas. Džiaugiuosi, kad teatrui vadovauja žmonės, ne griaunantys, o kuriantys ir puikiai suprantantys, ką daro. Todėl teatras visiems jame dirbantiems ir tapo antraisiais namais. Kita vertus, šiame teatre su „Traviata“ gimė Lietuvos profesinė opera. Būtent „Traviatą“ mano tėvas dirigavo net 450 kartų, o aš šią operą diriguoju jau daugiau kaip du dešimtmečius – 150 kartų. Vienos smagiausių akimirkų turbūt ir būdavo, kai kartu su tėvu diriguodavome naujametę „Traviatą“ – jis Vilniuje, o aš Kaune…

– Nuo pat mažų dienų Jus lydi sėkmė. Ar dėl to „kalta“ gerai žinoma Geniušų pavardė? Lyg ir neturėjote kito pasirinkimo, kaip tik tapti menininku…

– Esate ne visai teisi, nes mokykloje nei mokytojai, nei draugai mudviejų su broliu iš kitų neišskirdavo – juk anuomet pusė M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinių buvo menininkų vaikai. Nors tėvas niekuomet nevertė mūsų eiti jo pramintu taku ir neabejojo, kad yra geresnių ir pelningesnių profesijų nei muziko, būtent šioje srityje jis mums galėjo patarti ir sekti mūsų, kaip menininkų, raidą. Beje, mano dukra taip pat studijuoja muziką, o tai reiškia, kad esu jai patarėjas, nes perėjau visas muzikavimo pakopas ir puikiai pažįstu šios profesijos virtuvę. Tiesa, nežinau statistikos, kiek vaikų renkasi tėvų profesiją, bet manau, kad tęstinumas turi labai didelę įtaką.

Na, o grįžtant prie Geniušų pavardės – skamba ji pakankamai dažnai ir ne pačiame blogiausiame kontekste… Neslėpsiu, kad neišvengiu situacijų, kai tenka pasinaudoti Petro šlove, o šis prisiima mano laurus. Prieš keliolika metų Petras su valstybine delegacija vyko į Japoniją, ten turėjo kelis sėkmingus koncertus. Vienas žymus politikas dėkodamas Petrui už puikų pasirodymą prisipažino, kad jo talento gerbėju tapo dar tuomet, kai pamatė jį diriguojant Čikagos operai, ir apgailestavo, kad iki tol nebuvo girdėjęs jo skambinant pianinu. Petras tą kartą, žinoma, tik padėkojo už komplimentus… Arba, štai, nuėjau į Petro koncertą Filharmonijoje. Per pertrauką vaikštau kartu su publika koridoriuje, o prie manęs tai vienas, tai antras žmogus prieina ir spaudžia ranką, sveikina su puikiu pasirodymu. Žinoma, dėkojau už sveikinimus šypsodamasis, kol pastebėjau ir įtartinų žvilgsnių, bylojančių, jog nedera atlikėjui tarp publikos maltis. Supratęs, kad geriau bus pertrauką praleisti su broliu užkulisiuose, patraukiau jo kambario link. O čia stovi grupelė orkestrantų. Pamatę mane prieina ir ploja per petį – bravo, gerai sugrojai…

– Su broliu esate žinomi ir pripažinti muzikai. Kodėl taip retai judu galima išvysti vienoje scenoje?

– Petras – pianistas, aš – teatro dirigentas, todėl simfoniniai koncertai man retesnė praktika, lygiai kaip Petrui darbas teatre. Tačiau nemažai teko jam ir jo sūnui Lukui akompanuoti simfoniniuose koncertuose, turime bendrų projektų ir teatre. Vienas tokių – miuziklas „Kabaretas“. Neslėpsiu, kad su broliu dirbti smagu – juk esame nulipdyti iš vieno molio… O dėl pripažinimo… Tą rūpestį seniai padėjau į šalį, nes žinau, kad bus sunku, o gal ir neįmanoma aplenkti tokių asmenybių kaip tėvas, Aleksa, brolis. Visuomet maniau, jei sąžiningai dirbsi, sieksi užsibrėžtų tikslų, o dar jei turi bent kiek gabumų, pripažinimas ateis savaime.

– Bet pripažinimo, kuris taip svarbus kiekvienam menininkui, galima sulaukti ir kur kas greičiau, pavyzdžiui, pasitelkus reklamą, televiziją…

– Tas tiesa, pavyzdžių turime pakankamai, bet apie tai nenoriu kalbėti. Nesakau, kad tai blogai, bet man tokie aplinkiniai keliai svetimi, juolab kad nei tėvas, nei J. Aleksa niekuomet dirbtinai nesiekė pripažinimo ar specialaus įvertinimo ir visuomet būdavo atokiau nuo to srauto, kuris tik dėl to ir dirba.

– Ar suklysiu teigdama, jog tam tikra dalis publikos vis dar mano, kad orkestras gali groti ir be dirigento, kad jis apskritai nereikalingas?

– Austrijoje, Vokietijoje ar Italijoje tokie klausimai nekeliami. Dirigentas vertinamas kaip pagrindinis simfoninės, operinės muzikos variklis. Dirigento instrumentas – visas orkestras, choras, dainininkai. Daugybę detalių reikia sutelkti į visumą! Tai sudėtingas dalykas, itin glaudžiai susijęs su psichologija. Negana to, dirigentas privalo mokėti ne tik visų instrumentų, dainininkų partijas, bet ir būti jų mokytojas (todėl dirigentas ir vadinamas maestro). Nekalbant apie gebėjimą suvaldyti orkestrą taip, kad jis skambėtų darniai, it vienas didžiulis polifoninis instrumentas. Būtent nuo dirigento labiausiai priklauso kiekvieno kūrinio interpretacija. Didžioji dirigavimo paslaptis ta, kad šioje profesijoje nėra apibrėžtos uždavinių ribos, susijusios ne tik su menine veikla, bet ir su begalybe įvairiausių kitų neapčiuopiamų dalykų. Profesorius N. Malko knygoje „Dirigavimo technikos pagrindai“ rašo: „Dirigavimas yra pati sudėtingiausia ir sunkiausia muzikinio atlikimo rūšis. Vienas psichologijos profesorius savo paskaitose dirigavimą nurodydavo kaip sudėtingiausios žmogaus psichofizinės veiklos pavyzdį ne tik muzikoje, bet ir apskritai gyvenime…“

– Kad esate įsimylėjęs klasikinę muziką, niekam nekyla abejonių. Tačiau Jūs – aistringas džiazo gerbėjas. Kaip šiuos be galo skirtingus muzikos stilius gebate suderinti gyvenime ir darbe, ar būdamas teatro vyriausiuoju dirigentu naudojatės tarnybine padėtimi rinkdamasis tuos kūrinius, kuriuose galėtumėte realizuoti save kaip džiazo mylėtoją ir muzikantą?

– Tikrai ne, nors džiazo supratimas ir padeda bet kurioje klasikinėje muzikoje, ypač susidūrus su sudėtingesnėmis ritminėmis faktūromis. Jeigu matyčiau, kad džiaziniai miuziklai patinka tik man vienam ar nedidelei grupelei žmonių, jų niekada nebūtų teatro repertuare. Taip jau susiklostė tradicijos, kad mūsų teatras Lietuvoje labiausiai žinomas kaip operetės žanro bastionas. Tačiau jis – unikalus, nes jame didžiulė žanrų įvairovė. Teatrų, kur po vienu stogu telpa trys tokios pačios kokybės žanrai – opera, operetė ir miuziklas, – nei Europoje, nei pasaulyje nėra daug. Operos teatrai vieną kitą operetę savo repertuare kartais dar turi, tačiau jokiu būdu ne miuziklą, kuriam didžiausią poveikį ir padarė džiazas. Dirbdamas Kauno muzikiniame teatre turiu retą galimybę suderinti šiuos du be galo skirtingus muzikinius stilius, todėl su didžiausiu pasitenkinimu diriguoju tokius džiazinius miuziklus kaip „Kabaretas“, „Bučiuok, mane, Keit“, Mieloji Čariti“. O kai dėl „podukros“ operetės – dabar garsiausi pasaulio muzikai operetę reabilituoja patys traukdami šio žanro arijas ir tuo pripažindami, kad operetėse yra aukščiausio lygio muzikos.

– Teatre jūs jau ketvirtį amžiaus. Ką manote apie vis populiarėjančią nuomonę, jog ilgą laiką būti toje pačioje pozicijoje „nesveika“, nes užsisėdėjęs išsisemi, paskęsti rutinoje?

– Kad ir ką sakytumėte, man labai brangus šitas teatras, ir ne tik todėl, kad jame puoselėjamos tradicijos. Atėjęs čia buvau kupinas entuziazmo, bet kartu žinojau, jog laužyti tai, kas pozityvaus sukurta – labai rizikinga. Priklausau besistengiantiems išsaugoti senąsias tradicijas ir jas puoselėjant auginti naujas taip, kad ateinančios kartos turėtų į ką atsiremti. Tuomet rezultatas ne tik greitesnis, kokybiškesnis, bet ir pozityvesnis. Nesu principo, jog nauja šluota turi naujai šluoti, šalininkas. O kad jau prakalbote apie rutiną – teatre jos nejaučiu. Taip yra dėl to, kad jau daug metų diriguoju dar ir Vilniuje, Operos ir baleto teatre. „Užsisėdėti“ neleidžia ir bendradarbiavimas su maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamu simfoniniu orkestru, išvykos į Čikagą, kur jau kelerius metus statome spektaklius Čikagos lietuvių operoje, pagaliau ir mūsų teatre statomi nauji spektakliai.

– Kalbate apie šiais metais pastatytą G. Donizetti operą „Liučija di Lamermur“? Ar tiesa, kad tai svajonė, atsivijusi jus iš vaikystės, o kartu ir jubiliejinė dovana sau?

– Mąstydamas apie šventinį spektaklį, kurį teks diriguoti, suvokiau, kad apie jokį kitą net nesvajoju. Man būtų didelė garbė ir malonumas per savo jubiliejų diriguoti operą, kuria žaviuosi nuo vaikystės, kaip ir G. Donizetti gebėjimu tragišką istoriją papasakoti itin šviesiomis spalvomis. Kiek anksčiau turėjau laimę keletą šių spektaklių diriguoti Vilniuje, stebėti J. Aleksos repeticijas, kuriose supratau, kaip aukštai maestro iškėlė kartelę. Ją pasiekti buvo galima tik ilgus metus sunkiai dirbant. Ir iš tiesų, praėjo ne vieni metai, kol supratome, kad esame pasirengę šią operą pristatyti Kauno publikai. Dabar teatras turi puikių dainininkų, orkestrą su stipriais valtornininkais, fleitininkais, arfininkę, sugebančią pagroti didžiąją kadenciją. Teatras gali pasikviesti tokio lygio režisierius kaip D. Ibelhauptaitė ir G. Šeduikis – jų tandemas dirbo puikiai, kostiumų dizainerį J.Statkevičių… Negana to, mūsų žiūrovas taip užaugo, kad ne tik pradėjo domėtis opera, bet ir yra pasiruošęs jos klausytis originalo kalba. O tai rodo, kad teatre pakankamai aukšto lygio ir muzikantai, ir atlikėjai, ir pati publika.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau