Palestinos Dienoraštis

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Kelionės
AUTORIUS: Živilė Kropaitė
DATA: 2014-02

2014 m. sausio 14 d. Važiuoti į Palestiną pirmiausia reiškia meluoti jau Tel Avivo oro uoste. Paskui, jau gerokai pamelavus, važiuoti moderniu, nuvalytu keliu, nors šalia dažnai – apdaužytas, pavojingas žvyrkelis, kuriuo irgi važiuojama. Dar tai reiškia nuolat važiuoti skirtingomis zonomis su skirtingų raidžių pavadinimais, eiti skirtingomis gatvių pusėmis arba į tą pačią šventovę įeiti pro skirtingas puses. Važiuoti palei sieną, apvažiuoti sieną arba pajusti, kad ji jau tapo vienu svarbiausių kraštovaizdžio elementų. Važiuoti rinkti alyvuogių galvojant, kad tai bus pirmas ir paskutinis nepolitizuotas veiksmas Vakarų Krante. Tačiau stipriai suklysti, nes ir alyvuogės, ir gal net ypač jos, pasirodo, čia reiškia visų laisvės troškimų įsikūnijimą.

Bet svarbiausia – važiuoti į Palestiną, reiškia nors vieną kartą iš įvairių žinovų išgirsti, kad jokios Palestinos iš tikrųjų nėra. Yra autonominiai, teritoriniai, svajokliniai ar teroristiniai vienetai, bet Palestinos – nepadarykite jokių faktinių klaidų – tikrai nėra.

Bet aš vis tiek į ją susiruošiu.

Sausio 15 d. Į Tel Avivo oro uostą atvykstu ketvirtą ryto. Tik paklausia, pas ką važiuoju. Ir žiūri įdėmiai, ar aiškiai artikuliuoju vardus, nors pačių vardų visai negirdi. Patiki. Nuvykstu į Jeruzalę, iš ten – pėsčiomis į Rytų Jeruzalę, paskui – į Vakarų Krantą.

Panašu, kad jei nėra Palestinos, tai per artimiausias dienas bus daug patikros punktų, dulkių, nešvaros ir šypsenų.

Sausio 17 d. Biblinis Betanijos (Al-Eizariya) miestelis Vakarų Krante – ne tik vieta, kurioje galima rasti Lozoriaus kapą, bet ir šiaip miestelis, apie kurio aplankymą paskui bus galima netylėti oro uoste, grįžtant į Lietuvą. Mat turistinis. Nuo Jeruzalės siena atitvertas tik 2006-aisiais.

Gal tik mažiau bus galima pasakoti apie ten gyvenantį matematikos mokytoją Moiną, kuris vos susipažinus pakviečia vakarienės (vakarienės Vakarų Krante kviečia visi, kas netingi, kartais – net autobuso vairuotojas, kvietimą pokalbio metu paminėdamas lyg tarp kitko. Tarp stotelių).

Moino žmona – Jeruzalės gyventoja – turi leidimą gyventi Izraelyje, jos tapatybės kortelė mėlyna. Jis – Vakarų Kranto gyventojas su žalia tapatybės kortele. Specialaus leidimo įvažiuoti į Jeruzalę negali gauti net turėdamas žmoną Jeruzalės gyventoją. Kai jiedu vyksta Jeruzalėje regist­ruotu automobiliu geltonais izraelietiškais numeriais, prie patikros punkto jam iš automobilio reikia išlipti, net jei jame liks žmona ir vaikai.

„Štai jums ir istorija, kaip siena dalija ne tik regioną, bet ir automobilį. Ir žmones jame.“

Baigęs pasakoti, nusijuokia, bet akys žiba pykčiu. O aš jau žinau, kad net jei Palestinos nėra, tikrai yra Moinas. Ir kai mes, baigę valgyti žuvį, duoną, baklažanus ir atsidaliję gintariniais pakabukais, apleisime jų namus, bus ir jo žmona, visąlaik iki šiol triūsusi virtuvėje, tačiau mums taip ir nepasirodžiusi, nes religingose islamo šeimose tai kartais nepriimtina.

Diena praeina sočiai ir painiai – labai daug spalvų tapatybės kortelėse.

Sausio 18 d. Dar vienas miestelis, apie kurį bus galima netylėti oro uoste, yra Betliejus. Ten, prasimalus iškvėpuotose Kristaus gimimo bažnyčios erdvėse, galima nupirkti „švystą vandenią“ močiutei.

O visai netoli Betliejaus – Dheisheh pabėgėlių stovyk­la. Jos kultūros centro darbuotojas Amiras pasakoja, kad jei imtume gyventojų klausinėti, iš kur jie kilę, visi pradėtų vardyti ne stovyklos zonas, o pavadinimus vietovių, kuriose gimė, bet dabar negali sugrįžti. Az-Zakariya – už penkiolikos kilometrų nuo čia. Tačiau jei gyvendamas stovykloje gali gauti vizą į Europą, į tą miestelį nepateksi niekaip. Pabėgėlių simbolis – raktas, nes Izraelio kariams prieš kelis dešimtmečius užplūdus Az-Zakariya, žmonės stovykloje atsidūrė ne iš karto. Apsistojo kur nors aplinkui, vis dar turėdami raktus.

Amiro močiutė kažkada turėjo viščiukų. Prieš užeinant Izraelio kariams, ji dar spėjo juos užrakinti. Nuėjusi dešimt kilometrų, prisiminė, kad nepalesino. Bet paliko užtektinai maisto iki rytojaus. Rytojus niekada neatėjo, todėl močiutė (kuri, beje, mirė pernai) labai sielojosi. Visų prašinėjo, kad nuvažiuotų ir išleistų viščiukus. „Kai buvau mažas, juokiausi iš šios istorijos, bet vėliau supratau, kas yra laisvės troškimas“, – sakė Amiras. Kiekvienas, pasak jo, šioje stovykloje turi savų istorijų. Viename kvadratiniame kilometre čia gyvena 13 000 žmonių, kurių daugiau kaip pusė – vaikai. Visiems, kuriuos iš namų išvijo iki 1967 m., stovykla tapo amžina stotele. Vasarą čia nebūna vandens, o žiemą itin šalta, ir dažnai dingsta elektra. Ir dėl vandens, ir dėl elektros reikia derėtis su „kita puse“.

Aš dabar jau žinau, kad jei Palestinos nėra, tai yra Az-Zakariya. Yra ir kiti kaimai, toliau nei kiti kontinentai. Yra ir kaip suvenyrai sukabinti raktai į buvusius gyvenimus. Yra kažkieno laukai, alyvmedžiai ir smėlio pievos. Ir kažkada buvo viščiukų.

Sausio 19 d. Vakarų Krante yra naujakurių gyvenviečių, arba žydų nausėdijų, aplink kurias pasidairyti išjudame nuo pat ankstaus ryto. Šiandien gidu pabus šešis kartus kalėjime sėdėjęs Mohamadas, vis priduriantis, kad jo gyvenimo prasmė – taiki kova, kainavusi itin brangiai.

Vakarų Krantas padalytas į tris zonas: valdomą palestiniečių (A), valdomą bend­rai (B) ir valdomą Izraelio kariuomenės (C). Pastaroji sudaro 60 procentų viso Vakarų Kranto. Šalia zonos A – raudoni, į smėlio kraštovaizdį įsipjaunantys ženklai visomis kalbomis, kad izraeliečiams ten eiti itin pavojinga. Zonoje C palestinietiškas mobilusis ryšys persijungia į izraelietišką ir pradeda veikti palestiniečiams neveikiantis 3G ryšys.

Čia ir mažas kaimelis, kur niekas negyvena, kur norėta statyti bendrabučius studentams. Po antrosios intifados kariuomenė nusprendė viską sustabdyti ir konfiskuoti žemes. Jei žemės dešimtmetį neprižiūri, ją irgi konfiskuoja kariuomenė. Tą žino kiekvienas. Mohamadas mums pasakoja, kad sutvarkyti dokumentus ir įrodyti, kad ta žemė tavo, labai sudėtinga. „Iš visų okupacijų mums liko baisiausias paveldas“, – pasakoja jis. O blogiausia iš visų okupacijų – ne turkų, ne romėnų ir net ne britų, kurie, anot Mohamado, labiausiai kalti dėl dabartinės okupacijos, o pati dabartinė. Izraelio.

Jei Palestinos nėra, bent jau tikrai yra tokia štai Mohamado nuomonė.

Naujakurių gyvenvietėse žemė priklauso valstybei. Jei Tel Avive būstas kainuoja milijoną šekelių, čia toks pats – pusę tiek. Nausėdijoje nemokamai gausi vandens, šautuvą, nuolaidą automobiliams. „Čia tave ragins kurtis, nes žydai, – autobusiukui riedant blizgiais keliais tęsia Mohamadas, – suplanavę, kad naujakurių žemėlapis anksčiau ar vėliau iš paukščio skrydžio atrodytų kaip Dovydo žvaigždė, todėl kas jai nepritaria, pamažu turės išsikelti.“ Anot jo, kartais gyvenvietės statomos naktį. Patys naujakuriai esą galių neturi, bet jų pusėje kariuomenė. Jų pusėje – ir noras niokoti žemės ūkiui skirtus plotus, perimti istorinius kelius, iškirsti šalia augančius alyvmedžius, statytis būtinai ant kalno, būtinai strateginėje vietoje, kur būdavo britų karinės bazės, perimti vandens ir kitokius požemių resursus.

„Vandens, – toliau kalba Mohamadas, rodydamas juodas bačkas ant stogų palestinietiškuose kaimuose, – palestiniečiams duodama kelis kartus per savaitę. Anksčiau čia buvo visokių vaisių, ir šiaip visko buvo. Čia gi zona C, nepamirškit, čia ir statyt mes nelabai galim. O vandens, žinokit, vienas naujakurys išnaudoja daugiau nei penkiolika palestiniečių. Žiūrėkit, kaip pas juos žalia, žiūrėkit, kaip kiekvienas kilometras naujakurių kelių kainuoja milijoną dolerių.“ Jei nėra Palestinos, Mohamado skausmas vis tiek yra. Jam gal keturiasdešimt, bet kelias papildomas raukšleles jo veide turbūt įrėžė pernelyg ankstyva branda.

Po Oslo susitarimų prieš dvidešimt metų buvo daug kalbama apie Palestinos vystymąsi, visa Europa džiaugėsi, visi džiaugėsi. Kartu su visuotiniu džiaugsmu ir taikos viltimis augo ir plėtėsi nelegalios naujakurių statybvietės. Mohamadas primena, kad viskas, kas po žeme, – dujos, benzinas, auksas, – viskas ir čia, ir aplink nausėdijas priklauso Izraeliui. Oras irgi. „Vieną dieną jie mums jį parduos maišeliuose.“ Jei nėra Palestinos, kur reikės tą orą pardavinėti?

Dar čia yra darbuotojų terminalai – galimybė palestiniečiams dirbti Izraelyje. Eini per nedidelę zoną, iš abiejų pusių – tvora. Tada metaliniai vartai ir kameros. Reikia specialios magnetinės tapatybės kortelės. Tada dar yra tuščia zona, iš kurios paima autobusai. Ir komerciniai terminalai. Ir mokami keliai. Ir 48-ųjų karta1, ir jos palikuonys, palestiniečiai su Izraelio pilietybe. Ten kibucas ant konfiskuotos žemės. Už sienos – palestinietiška žemė.

Ir dar yra saugumo priežastys. Viskas – saugumo priežastys. Terminalai, kameros, skeneriai – OK. Galėjimas tik tam tikrą valandą ir tik su specialiais leidimais įvažiuoti į savo kaimą arba tik tam tikrą ryto valandą nuvažiuoti prie savo dirbamų žemių – tarkim. Bet žemių konfiskavimas, kalėjimų statybos – irgi dėl saugumo priežasčių. Beveik aštuonių šimtų kilometrų siena – dėl saugumo priežasčių. Daugiau nei šimtas dvidešimt nausėdijų – dėl saugumo. Everything for security reasons. „Palestinietiškus krantus iš viso skalauja trys jūros, bet dauguma žmonių jūros niekada nematę. Ką jie čia šneka, kad mes norim juos visus nuskandinti? Mes juk jos net pasiekti negalim. Jūs, mieli izraeliečiai, plaukiat geriau nei aš. Ir mes nuskęsim pirmi“, – Mohamadas nutyla. Gal for security reasons.

Atsistodamas jis vis plekšteli sau per užpakalį: „Jau geriau į Europą keliaujant palikti pasą, nei iš namų išeiti be vietinės tapatybės kortelės. Mes taip nuolat tikrinamės, ar ją turim, pliaukštelėdami. Refleksas. Naujakuriai kur nori gali eiti be kortelės“.

Kažkas iš grupės paklausia, kaip kariuomenė žino, kas naujakurys, o kas palestinietis. Ar, for that matter, arabas. „Jų gi mašinų numeriai geltoni, nejaugi pamiršot, negi veltui buvo visas turas?“ – išsigąsta Mohamadas. Ne, nepamiršom, bet jeigu pėsčiomis? „Jūs ką, juokaujat? Naujakuriai juk balti.

Laikykis, žmogau, mes jau važiuosim toliau. Diena buvo ilga ir sunki.

Sausio 20 d. Šiandien važiavom į Hebroną.

Hebronas yra miestas – apartheido muziejus, ne kartą buvo tekę girdėti. Izraelitams svarbus dėl biblinių sąsajų, palestiniečiams – prekybos sostinė. Tik prekybos dabar nelikę. Iš centro iškeldinta. Naujakurių gyvenvietės čia ne šalia kaimų ar istorinių kelių priemiesčiuose, o tiesiog pačiame miesto centre. Čia į dvi dalis kartais padalintos net gatvės. Čia matai, kaip palestinietės močiutės į namus lipa per stogą, nes patekti į pagrindinę gatvę, į kurią žiūri jų namų durys, joms negalima.

Naujakurių dalyje gatvės tuščios, o kariuomenės daugiau nei civilių. Čia ir kariuomenės pajėgų apsupti naujakurių šokiai, ir tarptautinių stebėtojų būtinybė tiesiog stypsoti, kad nė iš vienos pusės nepasitaikytų smurto. Čia galios žaidimai, užtvirtinami dainomis ir pasakojimais, kad čia bus „tik Izraelis“, nors pagal tarptautinę teisę ir realybę čia – palestiniečiai.

Ir Abraomo mečetė, kur per žydų šventes nuima kilimus, o per musulmoniškas ištiesia vėl. Anksčiau stovėjo tik mečetė, dabar, po pasišaudymų prieš dvidešimt metų, kai naujakurys iššaudė besimeldžiančius musulmonus, kitoj pusėj – ir sinagoga. Vienintelė pasaulyje, kur likęs ir Korano tekstas. Iš jos išėjus – vėl Shuhada gatvė, kuria vaikščioti gali tik naujakuriai. Ir mes, užsieniečiai.

Sausio 20 d., vakaras. Vis dar ta pati diena, bet įspūdžių tiek daug, kad į ją vieną visus kažkaip sunku sutalpinti.

„Renkuosi Izraelio pusę, nes čia gimiau“, – off-the-record sako Hebrono betoninėje laukymėje budintis Izraelio armijos kareivis. Dvidešimt vienerių. „Arabai sako, kad Hebronas jų, izraelitai – kad jų, ir taip parašyta Biblijoje. Viskas dar sudėtingiau, negu jums pasirodys. Aš nė sekundei negaliu atsipalaiduoti. Kasdien vis kova. … Ne, niekada nieko nesu nužudęs. Arabai mėto akmenis, bet jie nėra teroristai, tik „Hamas“ ir „Džihad“, jau toliau pavažiavus, ten tai teroristai. Jie tikrai nori mus nužudyti. … Mes nemėtom akmenų. Dujas tik kartais paleidžiam. Su jais nėra prasmės bandyti šnekėtis, jie kala tą pačią melodiją. Ir išvis aš juk karys, aš su niekuo nešneku. Visada turiu dėvėti uniformą, kai atvykstu į tarnybą. Iš viso šešiolika dienų per mėnesį, penkios namie. Aš visada su uniforma. Ne, baikit, jokių čia vakarėlių, čia – tarsi dykvietė. Norėčiau, kad būtų paprasčiau, bet viskas per daug sudėtinga“, – papasakoja nuoširdžiai ir jautriai.

Jei nėra Palestinos, kodėl tu čia, mielasis gražusis berniuk, turi stovėti? Jei Palestinos nėra, yra bent jau kelios tiesos. Tavo tiesa, jų tiesa, mano tiesa, visos visos tiesos. Ir akmenys, ir teroristai, ir Jeruzalė, kur prie tos pačios šventyklos vienoje ekskursijoje pasakojama viena, kitoje – kita istorija. Yra Tel Avivas, Haifa, kiti Izraelio miestai.

Visko yra, bet šiandien aš jau labai labai noriu miego.

Sausio 22 d. Nusiperku figų, zataro (prieskonių mišinio), kažkokių pusiau muilinių želė saldainių, kuriuos įprasta vadinti „turkiškais saldumynais“, ir mėnesių mėnesius laikyti lentynose, kol ateis nors vienas svečias, kuris juos mėgsta. Dar – berberų sidabro auskarus su romėnišku stiklu, alyvuogių muilo, migdolų kevaluose. Jau greit namo.

Bet jei iš tiesų nėra Palestinos, kodėl visąlaik reikia rinktis tarp jos ir Izraelio? Jei nėra Palestinos, tegu nebūna ir būtinybės rinktis, nes rinktis aš negaliu. Negaliu rinktis jokių pusių tada, kai abi svaidosi skausmų ir propagandos ekskursijomis. Kai jaunystes švaisto kariuomenėms, o prisiminimus – uždarytiems viščiukams.

Man nereikia klausimų oro uoste, kodėl kažkada skridau į Omaną ir ar į Braziliją su manimi skridęs draugas portugalas – tikrai portugalas. Jei nėra Palestinos arba okupacijų, arba naujakurių ir terorizmo, zonų ir alyvmedžių, kaip man iš ten grįžti? Kaip padaryti, kad kiekvienas pavadinimo paminėjimas netaptų politiniu sprendimu. Kiekvienas prisilietimas prie arafatkės netaptų antisemitiniu žingsniu. Kiekvienas lašelis Negyvosios jūros dumblo netaptų įrodymu, kad remiu okupantus. Kiekvienas panirimas į jau kitą jūrą Tel Avivo paplūdimyje išvis nieko nereikštų. Tik jūrą ir paplūdimį. Kaip, po galais, kuo geriau sumeluoti oro uoste.

Juk visai tuoj pat – jau ir skrydis.

1 48-ųjų karta (angl. 48ers) vadinami palestiniečiai, kurie po 1948 m. Izraelio valstybės įkūrimo liko gyventi šioje šalyje ir gavo jos pilietybę (red. past.).

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Kelionės
AUTORIUS: Živilė Kropaitė
DATA: 2014-02

2014 m. sausio 14 d. Važiuoti į Palestiną pirmiausia reiškia meluoti jau Tel Avivo oro uoste. Paskui, jau gerokai pamelavus, važiuoti moderniu, nuvalytu keliu, nors šalia dažnai – apdaužytas, pavojingas žvyrkelis, kuriuo irgi važiuojama. Dar tai reiškia nuolat važiuoti skirtingomis zonomis su skirtingų raidžių pavadinimais, eiti skirtingomis gatvių pusėmis arba į tą pačią šventovę įeiti pro skirtingas puses. Važiuoti palei sieną, apvažiuoti sieną arba pajusti, kad ji jau tapo vienu svarbiausių kraštovaizdžio elementų. Važiuoti rinkti alyvuogių galvojant, kad tai bus pirmas ir paskutinis nepolitizuotas veiksmas Vakarų Krante. Tačiau stipriai suklysti, nes ir alyvuogės, ir gal net ypač jos, pasirodo, čia reiškia visų laisvės troškimų įsikūnijimą.

Bet svarbiausia – važiuoti į Palestiną, reiškia nors vieną kartą iš įvairių žinovų išgirsti, kad jokios Palestinos iš tikrųjų nėra. Yra autonominiai, teritoriniai, svajokliniai ar teroristiniai vienetai, bet Palestinos – nepadarykite jokių faktinių klaidų – tikrai nėra.

Bet aš vis tiek į ją susiruošiu.

Sausio 15 d. Į Tel Avivo oro uostą atvykstu ketvirtą ryto. Tik paklausia, pas ką važiuoju. Ir žiūri įdėmiai, ar aiškiai artikuliuoju vardus, nors pačių vardų visai negirdi. Patiki. Nuvykstu į Jeruzalę, iš ten – pėsčiomis į Rytų Jeruzalę, paskui – į Vakarų Krantą.

Panašu, kad jei nėra Palestinos, tai per artimiausias dienas bus daug patikros punktų, dulkių, nešvaros ir šypsenų.

Sausio 17 d. Biblinis Betanijos (Al-Eizariya) miestelis Vakarų Krante – ne tik vieta, kurioje galima rasti Lozoriaus kapą, bet ir šiaip miestelis, apie kurio aplankymą paskui bus galima netylėti oro uoste, grįžtant į Lietuvą. Mat turistinis. Nuo Jeruzalės siena atitvertas tik 2006-aisiais.

Gal tik mažiau bus galima pasakoti apie ten gyvenantį matematikos mokytoją Moiną, kuris vos susipažinus pakviečia vakarienės (vakarienės Vakarų Krante kviečia visi, kas netingi, kartais – net autobuso vairuotojas, kvietimą pokalbio metu paminėdamas lyg tarp kitko. Tarp stotelių).

Moino žmona – Jeruzalės gyventoja – turi leidimą gyventi Izraelyje, jos tapatybės kortelė mėlyna. Jis – Vakarų Kranto gyventojas su žalia tapatybės kortele. Specialaus leidimo įvažiuoti į Jeruzalę negali gauti net turėdamas žmoną Jeruzalės gyventoją. Kai jiedu vyksta Jeruzalėje regist­ruotu automobiliu geltonais izraelietiškais numeriais, prie patikros punkto jam iš automobilio reikia išlipti, net jei jame liks žmona ir vaikai.

„Štai jums ir istorija, kaip siena dalija ne tik regioną, bet ir automobilį. Ir žmones jame.“

Baigęs pasakoti, nusijuokia, bet akys žiba pykčiu. O aš jau žinau, kad net jei Palestinos nėra, tikrai yra Moinas. Ir kai mes, baigę valgyti žuvį, duoną, baklažanus ir atsidaliję gintariniais pakabukais, apleisime jų namus, bus ir jo žmona, visąlaik iki šiol triūsusi virtuvėje, tačiau mums taip ir nepasirodžiusi, nes religingose islamo šeimose tai kartais nepriimtina.

Diena praeina sočiai ir painiai – labai daug spalvų tapatybės kortelėse.

Sausio 18 d. Dar vienas miestelis, apie kurį bus galima netylėti oro uoste, yra Betliejus. Ten, prasimalus iškvėpuotose Kristaus gimimo bažnyčios erdvėse, galima nupirkti „švystą vandenią“ močiutei.

O visai netoli Betliejaus – Dheisheh pabėgėlių stovyk­la. Jos kultūros centro darbuotojas Amiras pasakoja, kad jei imtume gyventojų klausinėti, iš kur jie kilę, visi pradėtų vardyti ne stovyklos zonas, o pavadinimus vietovių, kuriose gimė, bet dabar negali sugrįžti. Az-Zakariya – už penkiolikos kilometrų nuo čia. Tačiau jei gyvendamas stovykloje gali gauti vizą į Europą, į tą miestelį nepateksi niekaip. Pabėgėlių simbolis – raktas, nes Izraelio kariams prieš kelis dešimtmečius užplūdus Az-Zakariya, žmonės stovykloje atsidūrė ne iš karto. Apsistojo kur nors aplinkui, vis dar turėdami raktus.

Amiro močiutė kažkada turėjo viščiukų. Prieš užeinant Izraelio kariams, ji dar spėjo juos užrakinti. Nuėjusi dešimt kilometrų, prisiminė, kad nepalesino. Bet paliko užtektinai maisto iki rytojaus. Rytojus niekada neatėjo, todėl močiutė (kuri, beje, mirė pernai) labai sielojosi. Visų prašinėjo, kad nuvažiuotų ir išleistų viščiukus. „Kai buvau mažas, juokiausi iš šios istorijos, bet vėliau supratau, kas yra laisvės troškimas“, – sakė Amiras. Kiekvienas, pasak jo, šioje stovykloje turi savų istorijų. Viename kvadratiniame kilometre čia gyvena 13 000 žmonių, kurių daugiau kaip pusė – vaikai. Visiems, kuriuos iš namų išvijo iki 1967 m., stovykla tapo amžina stotele. Vasarą čia nebūna vandens, o žiemą itin šalta, ir dažnai dingsta elektra. Ir dėl vandens, ir dėl elektros reikia derėtis su „kita puse“.

Aš dabar jau žinau, kad jei Palestinos nėra, tai yra Az-Zakariya. Yra ir kiti kaimai, toliau nei kiti kontinentai. Yra ir kaip suvenyrai sukabinti raktai į buvusius gyvenimus. Yra kažkieno laukai, alyvmedžiai ir smėlio pievos. Ir kažkada buvo viščiukų.

Sausio 19 d. Vakarų Krante yra naujakurių gyvenviečių, arba žydų nausėdijų, aplink kurias pasidairyti išjudame nuo pat ankstaus ryto. Šiandien gidu pabus šešis kartus kalėjime sėdėjęs Mohamadas, vis priduriantis, kad jo gyvenimo prasmė – taiki kova, kainavusi itin brangiai.

Vakarų Krantas padalytas į tris zonas: valdomą palestiniečių (A), valdomą bend­rai (B) ir valdomą Izraelio kariuomenės (C). Pastaroji sudaro 60 procentų viso Vakarų Kranto. Šalia zonos A – raudoni, į smėlio kraštovaizdį įsipjaunantys ženklai visomis kalbomis, kad izraeliečiams ten eiti itin pavojinga. Zonoje C palestinietiškas mobilusis ryšys persijungia į izraelietišką ir pradeda veikti palestiniečiams neveikiantis 3G ryšys.

Čia ir mažas kaimelis, kur niekas negyvena, kur norėta statyti bendrabučius studentams. Po antrosios intifados kariuomenė nusprendė viską sustabdyti ir konfiskuoti žemes. Jei žemės dešimtmetį neprižiūri, ją irgi konfiskuoja kariuomenė. Tą žino kiekvienas. Mohamadas mums pasakoja, kad sutvarkyti dokumentus ir įrodyti, kad ta žemė tavo, labai sudėtinga. „Iš visų okupacijų mums liko baisiausias paveldas“, – pasakoja jis. O blogiausia iš visų okupacijų – ne turkų, ne romėnų ir net ne britų, kurie, anot Mohamado, labiausiai kalti dėl dabartinės okupacijos, o pati dabartinė. Izraelio.

Jei Palestinos nėra, bent jau tikrai yra tokia štai Mohamado nuomonė.

Naujakurių gyvenvietėse žemė priklauso valstybei. Jei Tel Avive būstas kainuoja milijoną šekelių, čia toks pats – pusę tiek. Nausėdijoje nemokamai gausi vandens, šautuvą, nuolaidą automobiliams. „Čia tave ragins kurtis, nes žydai, – autobusiukui riedant blizgiais keliais tęsia Mohamadas, – suplanavę, kad naujakurių žemėlapis anksčiau ar vėliau iš paukščio skrydžio atrodytų kaip Dovydo žvaigždė, todėl kas jai nepritaria, pamažu turės išsikelti.“ Anot jo, kartais gyvenvietės statomos naktį. Patys naujakuriai esą galių neturi, bet jų pusėje kariuomenė. Jų pusėje – ir noras niokoti žemės ūkiui skirtus plotus, perimti istorinius kelius, iškirsti šalia augančius alyvmedžius, statytis būtinai ant kalno, būtinai strateginėje vietoje, kur būdavo britų karinės bazės, perimti vandens ir kitokius požemių resursus.

„Vandens, – toliau kalba Mohamadas, rodydamas juodas bačkas ant stogų palestinietiškuose kaimuose, – palestiniečiams duodama kelis kartus per savaitę. Anksčiau čia buvo visokių vaisių, ir šiaip visko buvo. Čia gi zona C, nepamirškit, čia ir statyt mes nelabai galim. O vandens, žinokit, vienas naujakurys išnaudoja daugiau nei penkiolika palestiniečių. Žiūrėkit, kaip pas juos žalia, žiūrėkit, kaip kiekvienas kilometras naujakurių kelių kainuoja milijoną dolerių.“ Jei nėra Palestinos, Mohamado skausmas vis tiek yra. Jam gal keturiasdešimt, bet kelias papildomas raukšleles jo veide turbūt įrėžė pernelyg ankstyva branda.

Po Oslo susitarimų prieš dvidešimt metų buvo daug kalbama apie Palestinos vystymąsi, visa Europa džiaugėsi, visi džiaugėsi. Kartu su visuotiniu džiaugsmu ir taikos viltimis augo ir plėtėsi nelegalios naujakurių statybvietės. Mohamadas primena, kad viskas, kas po žeme, – dujos, benzinas, auksas, – viskas ir čia, ir aplink nausėdijas priklauso Izraeliui. Oras irgi. „Vieną dieną jie mums jį parduos maišeliuose.“ Jei nėra Palestinos, kur reikės tą orą pardavinėti?

Dar čia yra darbuotojų terminalai – galimybė palestiniečiams dirbti Izraelyje. Eini per nedidelę zoną, iš abiejų pusių – tvora. Tada metaliniai vartai ir kameros. Reikia specialios magnetinės tapatybės kortelės. Tada dar yra tuščia zona, iš kurios paima autobusai. Ir komerciniai terminalai. Ir mokami keliai. Ir 48-ųjų karta1, ir jos palikuonys, palestiniečiai su Izraelio pilietybe. Ten kibucas ant konfiskuotos žemės. Už sienos – palestinietiška žemė.

Ir dar yra saugumo priežastys. Viskas – saugumo priežastys. Terminalai, kameros, skeneriai – OK. Galėjimas tik tam tikrą valandą ir tik su specialiais leidimais įvažiuoti į savo kaimą arba tik tam tikrą ryto valandą nuvažiuoti prie savo dirbamų žemių – tarkim. Bet žemių konfiskavimas, kalėjimų statybos – irgi dėl saugumo priežasčių. Beveik aštuonių šimtų kilometrų siena – dėl saugumo priežasčių. Daugiau nei šimtas dvidešimt nausėdijų – dėl saugumo. Everything for security reasons. „Palestinietiškus krantus iš viso skalauja trys jūros, bet dauguma žmonių jūros niekada nematę. Ką jie čia šneka, kad mes norim juos visus nuskandinti? Mes juk jos net pasiekti negalim. Jūs, mieli izraeliečiai, plaukiat geriau nei aš. Ir mes nuskęsim pirmi“, – Mohamadas nutyla. Gal for security reasons.

Atsistodamas jis vis plekšteli sau per užpakalį: „Jau geriau į Europą keliaujant palikti pasą, nei iš namų išeiti be vietinės tapatybės kortelės. Mes taip nuolat tikrinamės, ar ją turim, pliaukštelėdami. Refleksas. Naujakuriai kur nori gali eiti be kortelės“.

Kažkas iš grupės paklausia, kaip kariuomenė žino, kas naujakurys, o kas palestinietis. Ar, for that matter, arabas. „Jų gi mašinų numeriai geltoni, nejaugi pamiršot, negi veltui buvo visas turas?“ – išsigąsta Mohamadas. Ne, nepamiršom, bet jeigu pėsčiomis? „Jūs ką, juokaujat? Naujakuriai juk balti.

Laikykis, žmogau, mes jau važiuosim toliau. Diena buvo ilga ir sunki.

Sausio 20 d. Šiandien važiavom į Hebroną.

Hebronas yra miestas – apartheido muziejus, ne kartą buvo tekę girdėti. Izraelitams svarbus dėl biblinių sąsajų, palestiniečiams – prekybos sostinė. Tik prekybos dabar nelikę. Iš centro iškeldinta. Naujakurių gyvenvietės čia ne šalia kaimų ar istorinių kelių priemiesčiuose, o tiesiog pačiame miesto centre. Čia į dvi dalis kartais padalintos net gatvės. Čia matai, kaip palestinietės močiutės į namus lipa per stogą, nes patekti į pagrindinę gatvę, į kurią žiūri jų namų durys, joms negalima.

Naujakurių dalyje gatvės tuščios, o kariuomenės daugiau nei civilių. Čia ir kariuomenės pajėgų apsupti naujakurių šokiai, ir tarptautinių stebėtojų būtinybė tiesiog stypsoti, kad nė iš vienos pusės nepasitaikytų smurto. Čia galios žaidimai, užtvirtinami dainomis ir pasakojimais, kad čia bus „tik Izraelis“, nors pagal tarptautinę teisę ir realybę čia – palestiniečiai.

Ir Abraomo mečetė, kur per žydų šventes nuima kilimus, o per musulmoniškas ištiesia vėl. Anksčiau stovėjo tik mečetė, dabar, po pasišaudymų prieš dvidešimt metų, kai naujakurys iššaudė besimeldžiančius musulmonus, kitoj pusėj – ir sinagoga. Vienintelė pasaulyje, kur likęs ir Korano tekstas. Iš jos išėjus – vėl Shuhada gatvė, kuria vaikščioti gali tik naujakuriai. Ir mes, užsieniečiai.

Sausio 20 d., vakaras. Vis dar ta pati diena, bet įspūdžių tiek daug, kad į ją vieną visus kažkaip sunku sutalpinti.

„Renkuosi Izraelio pusę, nes čia gimiau“, – off-the-record sako Hebrono betoninėje laukymėje budintis Izraelio armijos kareivis. Dvidešimt vienerių. „Arabai sako, kad Hebronas jų, izraelitai – kad jų, ir taip parašyta Biblijoje. Viskas dar sudėtingiau, negu jums pasirodys. Aš nė sekundei negaliu atsipalaiduoti. Kasdien vis kova. … Ne, niekada nieko nesu nužudęs. Arabai mėto akmenis, bet jie nėra teroristai, tik „Hamas“ ir „Džihad“, jau toliau pavažiavus, ten tai teroristai. Jie tikrai nori mus nužudyti. … Mes nemėtom akmenų. Dujas tik kartais paleidžiam. Su jais nėra prasmės bandyti šnekėtis, jie kala tą pačią melodiją. Ir išvis aš juk karys, aš su niekuo nešneku. Visada turiu dėvėti uniformą, kai atvykstu į tarnybą. Iš viso šešiolika dienų per mėnesį, penkios namie. Aš visada su uniforma. Ne, baikit, jokių čia vakarėlių, čia – tarsi dykvietė. Norėčiau, kad būtų paprasčiau, bet viskas per daug sudėtinga“, – papasakoja nuoširdžiai ir jautriai.

Jei nėra Palestinos, kodėl tu čia, mielasis gražusis berniuk, turi stovėti? Jei Palestinos nėra, yra bent jau kelios tiesos. Tavo tiesa, jų tiesa, mano tiesa, visos visos tiesos. Ir akmenys, ir teroristai, ir Jeruzalė, kur prie tos pačios šventyklos vienoje ekskursijoje pasakojama viena, kitoje – kita istorija. Yra Tel Avivas, Haifa, kiti Izraelio miestai.

Visko yra, bet šiandien aš jau labai labai noriu miego.

Sausio 22 d. Nusiperku figų, zataro (prieskonių mišinio), kažkokių pusiau muilinių želė saldainių, kuriuos įprasta vadinti „turkiškais saldumynais“, ir mėnesių mėnesius laikyti lentynose, kol ateis nors vienas svečias, kuris juos mėgsta. Dar – berberų sidabro auskarus su romėnišku stiklu, alyvuogių muilo, migdolų kevaluose. Jau greit namo.

Bet jei iš tiesų nėra Palestinos, kodėl visąlaik reikia rinktis tarp jos ir Izraelio? Jei nėra Palestinos, tegu nebūna ir būtinybės rinktis, nes rinktis aš negaliu. Negaliu rinktis jokių pusių tada, kai abi svaidosi skausmų ir propagandos ekskursijomis. Kai jaunystes švaisto kariuomenėms, o prisiminimus – uždarytiems viščiukams.

Man nereikia klausimų oro uoste, kodėl kažkada skridau į Omaną ir ar į Braziliją su manimi skridęs draugas portugalas – tikrai portugalas. Jei nėra Palestinos arba okupacijų, arba naujakurių ir terorizmo, zonų ir alyvmedžių, kaip man iš ten grįžti? Kaip padaryti, kad kiekvienas pavadinimo paminėjimas netaptų politiniu sprendimu. Kiekvienas prisilietimas prie arafatkės netaptų antisemitiniu žingsniu. Kiekvienas lašelis Negyvosios jūros dumblo netaptų įrodymu, kad remiu okupantus. Kiekvienas panirimas į jau kitą jūrą Tel Avivo paplūdimyje išvis nieko nereikštų. Tik jūrą ir paplūdimį. Kaip, po galais, kuo geriau sumeluoti oro uoste.

Juk visai tuoj pat – jau ir skrydis.

1 48-ųjų karta (angl. 48ers) vadinami palestiniečiai, kurie po 1948 m. Izraelio valstybės įkūrimo liko gyventi šioje šalyje ir gavo jos pilietybę (red. past.).

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau