Ramūs laikai?

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Vytautas Bikulčius
DATA: 2012-01

Ramūs laikai?

Vytautas Bikulčius

Toks klausimas galėjo kilti skaitytojui, šiemet stebėjusiam literatūros premijų dalybas: palyginti su pernykščiu (701 romanas, iš kurių 467 priklausė prancūzų rašytojų plunksnai ir 234 papildė verstinės literatūros aruodą), šį literatūrinį rudens sezoną leidyklos pradėjo kukliau: skaitytojų teismui pateikė 654 romanus, tarp kurių 435 buvo prancūzų autorių kūriniai ir 219 – verstiniai romanai.

Prancūzijoje yra apie du tūkstančius literatūros premijų, tad suprantama, kad skaitytoją domino tik penkios garbingiausios – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, „Femina“, „Médicis“ ir „Interallié“. Pernai Goncourt’ų premiją pagaliau gavo ketvirtą kartą jai nominuotas Michelis Houellebecqas – už romaną „Žemėlapis ir teritorija“ („Flammarion“ leidykla), todėl šiemet aiškaus lyderio nebuvo. Keletas favoritų – Carolės Martinez romanas „Iš Šnabždesių dvaro“ (Gallimard’o leidykla), Delphine’os de Vigan „Niekas nesipriešina nakčiai“ (JCLattèso leidykla) ir Davido Foenkinos „Prisiminimai“ (Gallimard’o leidykla). Lietuvių kalba galima perskaityti D. Foenkinos „Subtilumą“ (vertė A. Melkūnaitė, išleido „Tyto alba“) ir D. de Vigan „No ir aš“ (vertė J. Ramunytė, išleido „Alma litera“).

Aišku, nė vienas minėtųjų romanų stiprumu (taip pat ir reklamos pajėgumais) neprilygo pernykščiam Goncourt’ų premijos laureatui. Tad išties galėjo net susidaryti įspūdis, kad stojo ramūs laikai. Nė dėl vieno iš autorių nebuvo keliama triukšmo: paprastai jau nuo gegužės mėnesio leidyklos ima rengti susitikimus su knygynų atstovais ir masinti naujais romanais, kurie turėtų pasirodyti baigiantis vasarai ar rudens pradžioje. Į šią kampaniją būna įtraukiami ir literatūros kritikai, kurie įvairiuose leidiniuose pradeda formuoti skaitytojų nuomonę, tad lieka tik laukti žiuri verdikto. Neatsitiktinai leidyklos taip stengiasi: bet kuri iš garbingiausių premijų žada gausesnius tiražus, taigi – ir daugiau pelno. Nustatyta, kad nuo 2005 iki 2009 metų romanas, pelnęs Goncourt’ų premiją, pasiekdavo vidutiniškai 380 tūkstančių tiražą; Renaudot premijos laureatas šiek tiek nusileisdavo –­ būdavo spausdinamas 220 tūkstančių tiražu; „Femina“ premija užtikrindavo 155 tūkstančių tiražą, „Médicis“ premijos laureatas tenkindavosi 42 tūkstančių tiražu, o „Interallié“ premiją gavęs romanas pasiekdavo 95 tūkstančių tiražą. Tačiau pastaraisiais metais didžiausios sėkmės sulaukė Murielės Barbery „Ežio elegancija“ (Gallimard’o leidykla) – romanas, pasiekęs net milijono šimto tūkstančių tiražą. Įdomu, kad šis kūrinys yra pelnęs vadinamąją antraeilę – Knygynų – premiją, kuri paprastai garantuoja tik 55 tūkstančių tiražą. Nors „Ežio elegancija“ buvo išleista ir Lietuvoje (čia pasistengė leidykla „Versus aureus“), bet skaitytojai liko jai abejingi.

Žinoma, pelnas svarbu visais laikais, bet krizė keitė ir leidėjų taktiką. Šiemet jie ne tik išleido mažiau knygų, bet kitaip planavo ir pradinius romanų tiražus. Prieš keliolika metų kritikai ėmė kalbėti apie leidyklų trikampį Galligrasseuil: stambiausias šalies – Gallimard’o, Grasset ir „Seuil“ – leidyklas, kurios paprastai pasidalydavo visas garbingiausias literatūros premijas. Tačiau krizė net ir jas privertė koreguoti planus. Kad ir kaip maga pelnyti garbingiausią literatūros premiją, bet „Seuil“ išleidžia keturiais romanais mažiau negu pernai, o kai kurios leidyklos nusprendžia išvis neišleisti nė vieno romano per literatūrinį rudens sezoną. Tiesa, Gallimard’o ir „Actes Sud“ leidyklos romanų išleidžia daugiau nei pernai. Tik Albino Michelio leidykla buvo įsitikinusi Amélie Nothomb ir Eric-Emmanuelio Schmitto sėkme ir jų romanus – pirmosios „Nužudyti tėvą“ ir antrojo „Moteris prie veidrodžio“ – išleido atitinkamai 200 tūkstančių ir 120 tūkstančių tiražu. Daug tikėjosi leidykla P.O.L., išleidusi Emmanuelio Carrère’o romaną „Limonovas“ penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu. Toks pat tiražas – ir Davido Foenkinos „Prisiminimų“ (Gallimard’o leidykla). Gandai, kad Goncourt’ų premija gali atitekti šiam romanui, pasklido pirmiausia. Tuo labiau, kad vasarą jo egzemp­liorių buvo parduota daugiausia. Gandus kurstė dar ir tai, kad šiemet stambiausia šalies Gallimard’o leidykla mini gyvavimo šimtmetį –­ manyta, jog toks jubiliejus gali paveikti žiuri sprendimus. Taigi ir ramūs laikai gali būti apgaulingi…

Pusės amžiaus epopėja

Lapkričio 2 dieną Paryžiuje, Drouant’o restorane Goncourt’ų akademijos nariai turėjo rinktis iš keturių autorių romanų: Sorjo Chalandono (lietuviškai galime perskaityti „Tyto albos“ išleistą jo romaną „Pažadas“) „Sugrįžimo į Kilibegą“ (Grasset leidykla), Alexiso Jenni „Prancūzų karybos meno“ (Gallimard’o leidykla), Carolės Martinez „Iš Šnabždesių dvaro“ (Gallimard’o leidykla) ir Lyonelio Trouillot „Nuostabios žmogiškosios meilės“ („Actes Sud“ leidykla). Netrukus akademijos generalinis sekretorius Didier Decoinas pranešė, kad po dešimtį minučių trukusio pirmojo balsavimo turo Goncourt’ų premija teko Alexisui Jenni už pirmąjį romaną „Prancūzų karybos menas“, kuris penkiais balsais prieš tris įveikė Carolės Martinez romaną „Iš Šnabždesių dvaro“. O pernai užteko vos devyniasdešimt sekundžių, kad Goncourt’ų premijos laureatu būtų paskelbtas Michelis Houellebecqas.

Keturiasdešimt aštuonerių Alexisas Jenni dirba biologijos mokytoju viename iš Liono licėjų. Jam rašymas, kaip kitiems – žvejyba, yra sekmadienio užsiėmimas, gal todėl A. Jenni rašo Liono kavinėse. Jis yra parašęs istorinį romaną apie XIX amžių ir detektyvinį romaną, bet leidyklos juos atmetė. Tačiau Gallimard’o leidykla, šių metų pavasarį gavusi „Prancūzų karybos meno“ rankraštį, ilgai nedelsė, tik paprašė sutrumpinti jį 50 puslapių, bet ir šiaip romanas išėjo nemažas – 634 puslapių. Šis kūrinys skamba kaip savotiškas rekviem prancūzams, kurie turėjo kolonijinių pretenzijų ir augino vaikus lyg nieko nebūtų atsitikę.

Romano išeities taškas – 1991 metais prasidėjęs Irako karas, kurio pradžią per televiziją stebi neįvardytas jaunuolis. Liono priemiestyje jis sutinka 65 metų vyriškį Viktorijaną Salanjoną, kurio istorija, papasakota mainais už piešimo pamokas, tampa knygos pagrindu. Buvęs karininkas parašiutininkas prisimena dvidešimties metų karą, kuris prasidėjo 1942 metais, kai jis, šešiolikos metų jaunuolis, kaip Pasipriešinimo judėjimo dalyvis ėmė kautis už Prancūziją ir buvo išmokytas naudotis naujausiais žudymo įnagiais. Karas tęsiasi Indokinijoje, kur jis, jau tapęs leitenantu, stebi kariškius, besisvaiginančius anyžine degtine, nes kiekvienas čiabuvis jiems atrodo įtartinas, mato vietnamiečių galvas, pamautas ant kuolų, kaimus, deginamus kartu su jų gyventojais. Viktorijanas supranta, kokie beprasmiai vyresnybės įsakymai. Galiausiai atsiduria Alžyre. Kaip kapitonas jis tarnauja mieste, kur nuolatos sprogsta bombos. Ten į požemius sukišami 24 tūkstančiai potencialių kaltininkų, o besipriešinančius belaisvius parašiutininkai net išmėto iš malūnsparnių. Buvęs parašiutininkas samprotauja, kad iki šiol tik vienam rašytojui Prancūzijos pralaimėjimus pavyko pateikti kaip pergalę –­ ir tai, jo nuomone, buvo Charles’is de Gaulle’is, „didžiausias visų laikų melagis“. Šitaip jis išgelbėjo šalies garbę, bet prarado visa kita. Tokie Viktorijano Salanjono svarstymai rodo, kad jis – sudėtinga, mąstanti asmenybė, ir anaiptol ne žiaurus, automatiškai įsakymus duodantis ar jiems paklūstantis žmogus.

Romano pasakotojas visai nepažino karo, ir tik atsitiktinumas lėmė, kad ėmė užrašinėti buvusio parašiutininko istoriją. Klausydamasis Salanjono, jis ne tik susipažįsta su prancūzų karybos menu, bet ir atranda jo priešnuodį – piešimo meną. Tačiau pasakotojas pastebi, kad net po penkiasdešimties metų nuo aprašytų įvykių į priemiesčius siunčiami ginkluoti policininkai – tarsi pilietinis karas tęstųsi pačioje Prancūzijoje.

Ši 634 puslapių epopėja verčia susimąstyti ne tik apie Prancūzijos karinę praeitį, bet ir apie jos dabartį, apie nacionalinį identitetą. Romanas tapo savotiška sociologine studija apie Prancūzijos prieštaravimus, apmąstymu apie esmines visuomenės problemas – žiaurumą, ksenofobiją, rasizmą.

Kritikai, dar vasarą aptarę šį kūrinį, svarstė, ar jis gali priklausyti dar niekam nežinomo rašytojo plunksnai. Ne vienam šmėkščiojo Romaino Gary šešėlis, primenantis jo antrininką Emile’į Ajarą. Užtat kai kas buvo linkęs manyti, kad už Alexiso Jenni slepiasi vienas iš Goncourt’ų premijos laureatų – Pascalis Quignard’as. Tačiau greitai abejojantieji įsitikino, kad romaną iš tikrųjų parašė Liono licėjaus biologijos mokytojas, o jam skirta Goncourt’ų premija parodė, kad buvo paliestos jautrios prancūzų sielos stygos… Neatsitiktinai vienas iš žiuri narių rašytojas Taharas Ben Jellounas teigė: „Alexisas Jenni neabejotinai nusipelno Goncourt’ų premijos. „Prancūzų karybos menas“ –­ puikus literatūros kūrinys, kuris paliečia Prancūzijos istoriją. Dėl jo tūkstančiai jaunuolių susimąstys apie karą Indokinijoje, Alžyre, apie šiandienos Prancūziją. Iš istorijos svarbu išguiti jos prakeiktą dalį pasitelkus literatūrą, o ne politinį diskursą, kuris nieko neduoda. Su išmone gilinantis į problematiką galima sujaudinti žmonių sąmonę ir širdį.“

Apie „blogą vaikiną“

Tą pačią dieną Théophraste’o Renaudot žiuri po dešimties minučių iš keturių pretendentų – Emmanuelio Carrère’o dokumentinės fikcijos pasakojimo „Limonovas“ (P.O.L. leidykla), Erico Reinhardto romano „Viktorijos sistema“ (Stocko leidykla), Morgano Sportèso romano „Viskas, tučtuojau“ (Fayard’o leidykla) ir indų kilmės rašytojos Shumonos Sinhos romano „Nudobkime skurdžius!“ („L’Olivier“ leidykla) – per antrąjį balsavimo turą išrinko nugalėtoją. Žiuri pirmininkas Christianas Giudicelllis paskelbė, kad Théophraste’o Renaudot premija paskirta Emmanueliui Carrère’ui už knygą „Limonovas“, nurungusią Sylvaino Tessono „Sibiro miškuose“ (Gallimard’o leidykla), nors ši konkuravo esė kategorijoje.

Premijuotasis „Limonovas“ nėra romanas. Koks jo žanras? Biografija? Pasakojimas? Portretas? Dokumentinė fikcija? Rašytojas perspėja: „Limonovas nėra išgalvotas personažas, jis egzistuoja, aš jį pažįstu.“ Ir iš tikrųjų knygoje pateikiamas skandalingos rusų asmenybės – Eduardo Limonovo – gyvenimas. Beje, ir pats Limonovas yra rašytojas. E. Carrère’as parodo, kokiomis svajonėmis gyveno ir gyvena jo herojus. Tikroji Limonovo pavardė – Eduardas Savenko, jis gimė 1943 metais. Tam tikra prasme jis yra amžiaus vaikas. Kai miršta Stalinas, Eduardas verkia kartu su kitais vaikais. Jo gyvenimo pradžią žymi chaosas, tad jis ir pats visą gyvenimą kurs chaosą. Beje, nei E. Carrère’as, nei Limonovas net negalvojo tapti rašytojais. Knygos prologe autorius pristato save kaip žmogų, rašantį knygas, scenarijus ir nė iš tolo negalintį prilygti savo herojui. Limonovas vadinamas Ukrainos chuliganu, sovietinio pogrindžio stabu, benamiu, tapusiu Manheteno milijardieriaus tarnu, madingu Paryžiaus rašytoju, raudonai rudos nacionalbolševikų partijos vadu, samdomu kareiviu Balkanuose, kaliniu… Už prekybą gink­lais ir bandymą įvykdyti valstybės perversmą Kazachstane 2001 metais Limonovas buvo nuteistas keturiolikai metų (nors kalinio duoną galiausiai krimto tik dvejus). Šis rašytojas tapo pasipriešinimo Putinui simboliu, jam pagarbą reiškė net Ana Politkovskaja.

Limonovas nėra teigiamas knygos herojus. Tai veikiau pasakojimas apie „blogą vaikiną“, chuliganą, kurio kišenėje –­ peilis, o rankose – degtinės butelis ir lazda. Visas pasaulis jam skyla į dvi dalis: nevykėlius ir tuos, kurie nėra nevykėliai. Jis priklauso tiems, kurie nėra nevykėliai, užtat pasikliauja panašiais į Karadžičių, flirtuoja su tokiais kaip Žirinovskis, bet nekenčia mąstančių kaip Solženicynas, Sacharovas ar Rostropovičius. Bendras knygos fonas – Sovietų Sąjungos žlugimas, Gorbačiovo pasitraukimas, Jelcino atėjimas į valdžią, Putino valdymas.

E. Carrère’as pripažįsta, kad šio kūrinio neįmanoma vadinti romanu, nes visi įvykiai tikri, o nuo autoriaus priklausė tik knygos struktūra. Rašytojas rėmėsi paties Limonovo pasakojimu ir jo kūriniais – visais jais galima pasikliauti. „Limonovas“ tampa ir E. Carrère’o autoportretu, nes knygoje keliamas universalus, tiek Limonovui, tiek pačiam autoriui aktualus klausimas: ką reiškia būti žmogumi?

„Limonovas“ – septintoji E. Carrère’o knyga. Vienos jų, „Sniego klasės“, vertimą („Alma littera“) gali perskaityti ir mūsų skaitytojai.

Théophraste’o Renaudot esė premija atiteko Gérard’ui Guéganui už „Fontenua nebegrįš“ (Stocko leidykla), kur pasakojama apie žurnalisto Jeano Fontenoy veiklą.

Théophraste’o Renaudot premija už kišeninio formato knygą paskirta rašytojai Lindai Lê už romaną „Vaikui, kurio neturėsiu“ („Livre de poche“ leidykla), kuriame paaiškinama, kodėl ji apsisprendusi neturėti vaikų.

Prisiminimų takais

Lapkričio 4 dieną „Médicis“ premija atiteko Mathieu Lindonui už knygą „Ką reiškia mylėti“ (P.O.L. leidykla). Po pirmojo balsavimo turo penkiais balsais prieš keturis jis įveikė Charles’io Dantzigo romaną „Lėktuve į Karakasą“ (Grasset leidykla).

56 metų Mathieu Lindonas yra savaitraščio Libération literatūros kritikas. Jis žinomas kaip septyniolikos knygų autorius, iš kurių vieną „Princas ir Leonardūras“ (1987) apie sadistišką dviejų paauglių meilę karo metais netgi norėjo uždrausti Vidaus reikalų ministerija.

Knygoje „Ką reiškia mylėti“ autorius išsako pagarbą tėvui Jérôme’ui Lindonui, garsiosios „Minuit“ leidyklos savininkui, supažindinusiam pasaulį su prancūzų naujuoju romanu ir mirusiam 2001 metais, ir savo bičiuliui filosofui Micheliui Foucault, iškeliavusiam iš šio pasaulio 1984 metais.

Knygoje puikiai atkurta XX amžiaus 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių intelektualinė aplinka. Pradžioje autorius prisipažįsta, kad yra „nuolatinio auklėjimo romano herojus…“. M. Lindono tėvas buvo leidėjas, tad Mathieu turėjo galimybę bendrauti su tokiomis įžymybėmis kaip Samuelis Beckettas, Alainas Robbe-Grillet, Marguerite Duras, Gilles’is Deleuze’as, Pierre’as Bourdieu ir kiti. M. Lindonas teigia: „…knygos mane sergsti. Aš visuomet galiu susirangyti jų puikiame prieglobstyje, tarsi jos sudarytų kitą visatą, visiškai atskirtą nuo tikrovės.“ Jis nujaučia, kad gyvenimas bus kitoks nei knygos. Ir tai jam paaiškėja susitikus su Micheliu Foucault. Su kitais jaunuoliais jis dažnai lankosi filosofo bute Vožiraro gatvėje. Čia mezgasi draugystės, kultūros ir seksualinės patirtys, tuo labiau, kad M. Foucault palieka butą jaunuoliams, kai kur nors keliauja ar atostogauja. Narkotikai kuria dar vieną intymumo erdvę. Filosofas mielai dalyvauja pokalbiuose, rengia žurnalą homoseksualams, atslenka ir AIDS, skinantis čia vienus, čia kitus bičiulius. Beje, šiame ratelyje Mathieu susipažįsta su Hervé Guibert’u, su kuriuo liks iki jo mirties 1991 metais. Mathieu tampa ir vienu iš H. Guibert’o romano „Bičiuliui, kuris man negelbėjo gyvybės“ (šio romano vertimą išleido leidykla „Žara“) personažų. Nuopuolis prasideda mirus Foucault: „Galvojau, kad pasiekiau kraštelį amžinybės, ir ši amžinybė pabėgo. Tikėjau, kad čia buvo gyvenimas, bet čia buvo tik jaunystė.“

Po filosofo mirties Mathieu suvokia, kad šis savo patarimais neretai atstodavo tėvą, kurį prisimena buvusį gana griežtą, reiklų, sunkiai randantį bendrą kalbą su kitais. Galiausiai išsišakoję prisiminimai susitelkia apie patį autorių, nuolat primindami brangiausius žmones – tėvą ir filosofą: bibliotekoje jis randa kitų tekstus, kad galėtų kurti savąjį…

Užsienio rašytojui skirta „Médicis“ premija atiteko Izraelio autoriui Davidui Grossmanui už romaną „Moteris, sprunkanti nuo lemties“ („Seuil“ leidykla), pasakojantį apie motiną, kuriai nepavyko išgelbėti savo sūnaus kario.

„Médicis“ esė premija buvo skirta rašytojui Sylvainui Tessonui už knygą „Sibiro miškuose“ (Gallimard’o leidykla), kurioje jis apmąsto pasaulį pro gamtos grožio prizmę.

Seksbombos likimas

Lapkričio 7 dieną „Femina“ žiuri, kurią sudaro vien moterys, savo premiją skyrė 51 metų rašytojui Simonui Liberati’ui už romaną „Jayne Mansfield 1967“ (Grasset), kuris po pirmojo balsavimo turo 9 balsais prieš 3 įveikė Colette Felous romaną „Brolio meilė“ (Gallimard’o leidykla). Romanas prasideda avarijos aprašymu, kuris užima 40 puslapių. Sužinome, kad 1967 metais birželio 29-osios naktį lengvasis automobilis biuikas trenkėsi į autofurgono priekabą. Autorius skrupulingai aprašinėja techninius automobilių duomenis, kelio būklę, aukų vardus ir požymius, nukentėjusius šuniukus, liudytojų, gelbėtojų, žurnalistų elgesį, ir tik tada sužinome, kad avarijoje žuvo 34 metų Holivudo aktorė, seksbomba Jayne Mansfield.

Paskui autorius palengva atkuria šios aktorės žingsnius į pragarą, į kurį ją galiausiai nusviedžia ta žiauri katastrofa. XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje ji tampa sekso simboliu, bandančiu užtemdyti Marilynos Monroe šlovę. Iš tiesų Jayne buvo išsilavinusi moteris, mėgo muziką, jos intelekto koeficientas siekė 163 taškus, bet, įjunkusi į alkoholį ir narkotikus, ji ėmė leistis pragaro link. Jayne didžiavosi savo 107 cm apimties krūtine, filmavosi ir pati statė tik labai prastus filmus, kolekcionavo vyrus, turėjo penkis vaikus nuo trijų skirtingų tėvų.

Visiško nuopuolio pradžia – 1966 metai. Ją užmiršo kino studijos, ji beveik nupliko, ėmė šokti striptizą purvinose lindynėse. Per dieną išleisdavo apie tūkstantį dolerių. Jos dvare buvo trylika neveikiančių vonios kambarių ir zoologijos sodas. Iš visų pusių plaukė sąskaitos, kurias ji turėjo apmokėti. Žūties dieną Jayne dar buvo turtinga. Bet po pusmečio viskas būtų baigęsi. Romano autorius įsitikinęs, kad ji būtų turėjusi pasukti pornoaktorės keliu.

Užsienio rašytojui skiriama „Femina“ premija atiteko Meksikos atstovui Francisco Goldmanui už romaną „Pasakyti savo vardą“ (Bourgois leidykla), kuriame stengiamasi išsiaiškinti žmonos žūties aplinkybes. „Femina“ esė premija skirta rašytojai Laure Murat už knygą „Žmogus, kuris laikė save Napoleonu“ (Gallimard’o leidykla).

Akis į akį su barbarais

Lapkričio 16 dieną paskutinė iš garbingiausių – „Interallié“ – premija atiteko 64 metų rašytojui Morganui Sportèsui už romaną „Visko, tučtuojau“ (Fayard’o leidykla), kuris po trijų balsavimo turų gavo šešis balsus. Stephane’o Hoffmanno romanas „Karuselės automobiliai“ (Albino Michelio leidykla) gavo tris, o Delphi­ne’os de Vigan „Niekas nesipriešina nakčiai“ (JC Lattèso leidykla) – du balsus. M. Sportèso romanas sukurtas remiantis tikrais faktais. 2006 metais visa Prancūzija buvo sukrėsta, kai paaiškėjo, kad Yousoufo Fofanos vadovaujama dvidešimties jaunuolių gauja pagrobė 23 metų žydą Ilaną Halimi, kankino dvidešimt keturias dienas ir nužudė sudegindami. Fofana apsiskelbė esąs „barbarų smegenimis“. Vieni čia įžiūrėjo naują antisemitizmo bangą, kiti – civilizacijų konfliktą.

Rašytojas pakeitė realių asmenų vardus, nes yra įsitikinęs, kad svarbiausia faktai, o ne vardai. Jis pats dieną naktį tyrinėjo priemiestį, kur įvyko ši kraupi žmogžudystė. Romano pavadinimui paėmė žodžius iš 1968 metų studentų maišto šūkių, kurie dabar yra tapę vieno reperio dainos žodžiais. Autorių domina, iš kur kyla toks jaunų žmonių žiaurumas. Gaujos vadui paklūsta ne tik merginos, kurios tarnauja kaip jaukas, bet ir visuomenės paribiuose esantys vaikinai. Jaunuolių elgesys protu nesuvokiamas, iš jų nieko neįmanoma sužinoti, nes juos tokius suformavo gyvenimo sąlygos – milžiniškos geležinkelių stotys, prekybos centrai, interneto kavinės, kitos slogios vietos, kurias apšviečia blyški šviesa. Autorius vaizduoja kitą pasaulį, išvirkščiąją visuomenės pusę, kur, anot jo, jaunimas nemąsto, yra beraštis, viską supranta paraidžiui. Tuo tarpu Fofana prieš nusikaltimą viską gerai apgalvojo. Rašytojas mano, kad globalizuota ekonomika ir reginio visuomenė yra lemtinga pora, paverčianti jaunuolius barbarais, trokštančiais „visko, tučtuojau“.

Į tokį savo klinikinį tyrimą M. Sportèsas žiūri ir kaip į politinį pamfletą, nukreiptą prieš kraštutinį liberalizmą ir mokyklas, kurios kai kur netgi neveikia. Jo nuomone, tarp įvykių Volstrite ir Prancūzijos didmiesčių priemiesčių yra tiesioginis ryšys.

Šis romanas primena policijos protokolą su smulkiausiomis detalėmis, kurios skaitytoją kartais tiesiog varo į neviltį.

Taigi 2011 metų Prancūzijos literatūros premijos paskirtos. Tačiau sunku pasakyti, ar šie kūriniai bus skaitomi po dešimties, penkiasdešimties ar šimto metų. Šiaip ar taip, tenka laukti visagalio Laiko nuosprendžio. Šia prasme ramių laikų nebūna.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau