Šaukštai – ne vien košei kabinti

ŽURNALAS: TAUTODAILĖS METRAŠTIS
TEMA: Liaudies menas
AUTORIUS: Aleksas Feliksas Steponavičius

DATA: 2012-07

Šaukštai – ne vien košei kabinti

Aleksas Feliksas Steponavičius

Girioj augęs į medžius žiūrėjęs – parėjęs į trobą, burną drasko. Kas? Žinoma, kad šaukštas. O kas tituluotas šaukštų drožimo karalius? Prisiminkim. Tai bus ne rašinys, o menotyrininkų Vytenio Rimkaus, Michalinos Adomavičienės, gero „karaliaus“ draugo – „medžio kirmino“ Zenono Lažinsko, Stasės Uogintienės-Narbutienės, Prano Narbuto ir kt. amžininkų austa prisiminimų juosta, skirta garsiam medžio drožėjui Feliksui Vargonui atminti. Šiais metais jam būtų sukakę 100 metų!

Feliksas Vargonas gimė 1912 m. vasario 5 d. Šiaulių valsčiuje, Kuzavinės kaime netoli Kužių, valstiečių šeimoje. Feliksą – vienatinį sūnų šeimoje pasitiko šaltas, pilka skurdo spalva nudažytas pasaulis. Tėvai mažažemiai, turėjo 4 ha žemės ir kuklius namelius, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė. Anksti vaikystėje netekęs tėvų (tėvą pašovė vokiečiai lipantį ant aukšto – kaip žmonės šnekėjo „kulka paklydėlė pakirto“). Tuomet Feliukui tebuvo vos dveji metukai. Motina mirė nuo džiovos, palikdama penkiametį sūnelį visiškai „siratelį“.

Glaudėsi Feliukas dėdės Vinco Vargono šeimoje kažkur Padubysio valsčiuje, Juškaičių kaime – netoli Bazilionų. Anot Zenono Lažinsko, „buvo labai skriaudžiamas, silpnų kojelių – net nepaeidavo, o šliauždavo“.

Išgirdęs apie Feliuko „vargus“ netikėtai pamislijau, kad net jo pavardėje užkoduotas „Vargas“. Taip ir pragyveno Feliksas savo vaikystę su paukšteliais, gyvulėliais, su gerais ir ne visai gerais kaimynais. Užtat gerai pažino ir perprato prakaitu prasisunkusį žemdirbio triūsą per mėšlavežį, per sėją, šienapjūtę, rugiapjūtę, per linaminį ir ,žinoma, kuliant javus. Tačiau sunkus fizinis darbas neužslopino meninės prigimties, mokėjimo jautriai susikalbėti su medžiu.

Feliksas Vargonas į šį pasaulį atėjo, kai Europoje (ir Lietuvoje) liaudies menas jau buvo pradėjęs atgimti. 1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje Amerikos lietuviai suorganizavo Lietuvos etnografinius skyrius, kur eksponavo Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos liaudies dirbinius. Jau po 7 metų Vilniuje įkurta Lietuvių dailės draugija, kuri rūpinosi liaudies meno dirbinių rinkimu ir populiarinimu. Draugijos surengtose pirmosiose lietuvių dailės parodose buvo organizuojami tautiškieji skyriai, kur savo darbelius rodydavo ir medžio drožėjai.

Tuo tarpu pirmoji paroda Šiauliuose įvyko 1910 m. rugsėjo mėn. Parodoje jau buvo rodomi audėjų, mezgėjų, „rimorių“, pynėjų, keramikų, na ir, žinoma, – medžio drožėjų darbai.

Tuo metu Lietuvoje garsėjo medžio drožėjas Juozas Gužas, kuris pirmose parodose parodė „smulkiu ištisiniu ornamentu išraižytus“ medinius šaukštus ir kitus medžio dirbinius. Meistras sulaukdavo išskirtinio organizatorių dėmesio. Kadangi kiekvienas meistro šaukštas, šakelė, peilis, – „įvairiais rėžimais padailinta“.

Tuo tarpu Feliukas tik pradėjo kabintis į gyvenimą: vasarą „kaip prisiuvęs“ vaikščiojo paskui žąsiukus, vėliau – ganė gyvulius, o žiemomis mokėsi Bazilionų pradžios mokykloje, kur baigė tris skyrius.

„Duoną, kaip sako Zenonas Lažinskas, Feliksas pradėjo užsidirbti jau nuo dvylikos metų.“ Baigęs piemenavimo laikotarpį bernavo pas ūkininkus.

Kur begyvendamas, ką bedirbdamas Feliksas visą laiką drožinėjo. O drožinėti pradėjo kaip ir dauguma medžio drožėjų piemenaudamas. Na, o kai ūkininkas, pas kurį tarnavo Feliukas, matydamas didelį berniuko polinkį drožybai, nupirko „Fiskars“ firmos lenktinį peiliuką, Feliksas jo nebepaleido iš rankų ir drožė beveik viską su juo. Tik vėliau įsigijo įvairesnių įrankių. Kaimo vyrai prašydavo kandiklių, pypkių, spaustukų riešutams, moterys – kultuvių, kabyklų, rankšluostinių, kartais rūpintojėlių. Už darbą kaimiečiai atsilygindavo saldainiais, sūriais, o kartais ir litais.

Drožė Feliksas tai, ką geriausiai pažino, kas arčiausiai širdies buvo – paukštukus, gyvulėlius, žvėrelius, arklius, kiškius ir t. t.

Gerokai vėliau meistras pradėjo drožti ir kitus dekoratyvinius buitinius dirbinius – dėžutes, rėmelius nuotraukoms. Savo drožinius puošdavo reljefinėmis gėlėmis, žvaigždutėmis, trilapiais, gėlių pumpurais. Žodžiu, kaip ir praeities liaudies meistrai droždami nemėgsta palikti „tuščių vietų“, taip ir Vargonas savo dirbinius gausiai išgražindavo. Ypač jo mėgstami ąžuolo lapų, gilių, rožių ir lelijų motyvai.

F. Vargonas sparčiai tobulėjo. Tačiau 1930 m. Šiaulių miesto parodų paviljone, kur veikė didžiulė liaudies meno paroda, aštuoniolikmetis meistras dar nedalyvavo. Parodoje buvo apie 300 dalyvių, rodė jie apie 3000 eksponatų surinktų iš viso Šiaulių krašto. Didžiausio dėmesio susilaukė tie meistrai, kurie rėmėsi senosiomis tradicijomis.

Alinantys ūkio darbai ir drožyba sustiprino Feliksą – užaugo stiprus bernas. Kaip Z. Lažinskas pasakoja: „šokiuose jo nemušdavo – pats apsigindavo, o kai nusinešęs į šokius parodydavo savo darytus kandiklius iš sausamedžio (toks baltas medienos krūmas), o įvores padarydavo iš šovinio gilzės – jo prestižas dar labiau augo“.

Dar prieš tarnystę kariuomenėje Feliksas susidraugavo su aludariu Staradomskiu iš Bubių, kuris dailiai ir patikimai iš medžio dirbdavo bačkas alui, agurkams, kopūstams, skobdavo šaukštus, indus ir visokius kitokius ūkyje reikalingus daiktus.

Taip, matyt, buvo lemta, kad abu draugai 1933–1935 m. drauge atliko karinę prievolę Šiaulių 8-tajame pėstininkų pulke. Feliksas Z. Lažinskui pasakodavo, kad „Lietuvos kariuomenė – aukšto lygio“. Sako, kad rusai „pamatę lietuvius jojant ant širmų žirgų“, didžiai stebėjosi.

Grįžęs iš kariuomenės Feliksas dar šešerius metus dirbo „prie plentų“ tiesimo darbininku, po to – iki atvažiuojant gyventi į Šiaulius – meistru. F. Vargono darbas buvo akmenų skaldymas. Kaip Z. Lažinskui yra pasakojęs pats Feliksas, akmenis suspausdavo kažkaip su guminėmis naginėmis ir sunkiu kūju skeldavo. Uždarbis buvo geras – „bekonas iki pietų“.

Tačiau Feliksas liko ištikimas medžio drožybai. Medienos parūpindavo Staradomskis, su kuriuo abu buvo nusižiūrėję tą pačią panelę Mortą. Gražiuoju draugai susitarė, kad merginą gaus tas, kuris gražesnį dirbinį padarys, kad ir panelei patiktų. Laimėjo F. Vargonas.

Žmona Morta visą gyvenimą rūpinosi savo vyru, didžiavosi juo, globojo ir labai tikėjo jo talentu. Kada Feliksas savo geriausiam draugui Zenonui atėjus į svečius rodė savo išdirbinius ir kalbėjo, kad ir jis galys taip padaryti – iš virtuvės pasigirdo pašaipus žmonos Mortos „cha cha cha“. Suprask – ne tavo nosiai toks darbas. F. Vargonas rengdavosi tvarkingai – žmona skatino, padėdavo susitvarkyti.

1941 m. meistras apsigyveno Šiauliuose. Dirbo „požarnoj“ gaisrininku, išsimokęs vairuotoju dirbo pašte, „Vairo“ gamykloje darbininku, precizinių staklių gamykloje šaltkalviu-surinkėju, vėliau – melioracijoje. 1972 m. išėjo į pensiją. Tada Feliksas jau galėjo daugiau laiko skirti drožybai. Tuo metu tautodailės padangėje „žibėjo“ ir jo amžininikai medžio drožėjai: Andrius Urba, Juozas Rušinas iš Akmenės, Felikso vienmetis Stasys Kinčius, neatsiliko ir Vytautas Valiukas iš Papilės ir kt. F. Vargonas su savo kūrybos draugais jau dalyvavo pirmoje pokario metų tautodailės parodoje, įvykusioje 1952 m. Eksponatai buvo surinkti iš viso Šiaulių krašto. Be drožinių iš medžio buvo rodomi ir audiniai, mezginiai bei siuvinėjimai.

1966 m. Feliksas Vargonas tampa Liaudies meno draugijos nariu. Nuo to laiko drožėjas dalyvauja beveik visose liaudies meno parodose, iš kur jo darbai iškeliaudavo į respublikines, sąjungines ir užsienio parodas. Kaip prisimena tuometinės liaudies meno draugijos pirmininkė Stasė Narbutienė, – „Vargonas būdavo pagerbiamas po kiekvienos parodos“ – apdovanojamas daugybe diplomų, garbės raštų, padėkų, sveikinimų ir ne tik. Meistrui buvo suteiktas LTSR meno saviveiklos žymūno vardas, apdovanotas LTSR kultūros mininsterijos premija. F. Vargonas išliko nuoširdus, su visais draugiškas ir labai „produktyvus“. Dalyvavo daugybėje parodų, parodėlių.

Svarbesnės iš jų:

  • 1970 m. paroda „Aušros“ muziejuje.
  • 1972 m. liaudies meno paroda Joniškyje.
  • 1974 m. liaudies meno paroda Vilniuje „Šlovė darbui“.
  • 1974 m. liaudies meninikų darbai Murmanske.
  • 1975 m. medžio drožėjų seminaras Šiauliuose „Kūriniai vaikams“ miesto parke.
  • 1977 m. didelė liaudies meno paroda Šiauliuose (atrinkta 12 autoriaus šaukštų į Maskvą).
  • 1982 m. Felikso Vargono Jubiliejinė medžio drožinių paroda Šiaulių parodų rūmuose.
  • 2002 m. pomirtinė F. Vargono darbų paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose. Eksponuota apie 268 vnt. drožinių.

F. Vargonas drožė ne vien šaukštus – ne mažiau puošnūs ir preciziškai padaryti samčiai, lėkštės, rankšluostinės, lazdos, pypkės, riešutų spaustukai, prieverpstės ir kt. taikomosios paskirties daiktai. Visi jie „išsiskiria iš kitų autorių ornamentų darna, dailumu ir drožimo kokybe.“

Felikso Vargono dirbtuvė – tai daugiabučio namo Krymo gatvėje vieno kambario buto virtuvės kampelis prie lango, kur išdėstyti savadarbiai peiliukai, skaptukai, pjūkleliai iš dviračio „špykio“, dildelės ir kt. Čia ir buvo drožiami nuostabūs darbeliai, pasklidę plačiajame pasaulyje. Felikso Vargono darbų įsigijo privatūs asmenys, Lietuvos muziejai bei užsieniečiai, apsilankę Lietuvoje.

Anot Z. Lažinsko, „nenoriai F. Vargonas parduodavo savo šaukštus, nors pirkėjų būdavo gana daug“. Meistras brangino ir vertino savo padarytus šaukštus, samčius ir kitus meniškus  daiktelius. Kaip būta, kaip nebūta, F. Vargono šaukštų galima aptikti Indijoje, Amerikoje, Rusijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Japonijoje.

Feliksas draugui Lažinskui pasakojo, kad Vilniaus mugėje Kutūzovo aikštėje vokietis pirmiausia šaukštą įsikišo į kišenę, ir tik paskui paklausė, kiek jis kainuoja. Argi ne „unoras“ meistrui. Vargonas nesigirdavo puikiai padaręs, buvo kuklus nuo pirmųjų parodų, kur sėkmė ir pripažinimas į širdį įliejo pasitikėjimo ir ryžto.

„Kiekvienas šaukštas – tai tikras liaudies kūrybos šedevriukas, vis naujas, vis kitas…“ – Vytenis Rimkus. Tuo tarpu Michalina Adomavičienė antrina: „Patyrusio meistro kūrybos veterano F. Vargono rankose medis virsta trapia, subtilia plastine medžiaga“. Liaudies meistras grafikas Juozas Prielaidas sakydavo: „Vargonas tarsi lieja savo šaukštus“.

Tačiau Feliksas didžiausią dėmesį ir paramą patyrė iš tuometino „Aušros“ muziejaus direktoriaus Juliaus Naudužo, kuris Vargoną „paremdavo, reklamuodavo į muziejus pasiūlydavo“ – prisimena Zenonas Lažinskas.

Vargonas buvo linksmas, dainininkas, štukorius, teisybę rėžiantis moteriškėm į akis: „kaip čia atrodai – piklius nukritęs“. Pasišaipydavo ir iš ūsoriaus Adolfo Turausko – „pacą įsikandęs“. O po kiek laiko ir pats užsiaugino ūsus ir barzdą. Savo linksmus pokštus drožėjas perkėlė ir į skulptūrėles. Teko matyti kompoziciją, kur Vargonas išdrožė mergą lipančią ant kupsto. Žioplys žiūri iš apačios į viršų, o merga tai be nieko. Ne mažiau nuotaikingas drožinys „Bobų pliažas“.

„Aušros“ muziejuje saugoma dar viena šmaikšti skulptūrinė kompozicija vaizduojanti ožkos melžimą – vyras ant taburetės sėdi gale ožkos ir nutvėręs už spenių tampo, tuo tarpu ožka įsirėmusi užpakalinėmis kojomis melžėjui į krūtinę. Moteriškė tarp kojų laiko suspaustą ožkos galvą. Ožka ragais laiko iškėlusi gaspadinės sijoną.

Įsimintinos dar dvi skulptūros: vienoje – žmona lydi savo vyrą (su batais ant peties) į bažnyčią. Antroje – žmona jau vilkte velka nusigėrusį savo vyrą namo.

Rinkdamas medžiagą rašiniui apie F. Vargoną apsilankiau „Aušros“ muziejuje, kur, anot dailės skyriaus vedėjos Odetos Stripinienės, saugoma apie 300 F. Vargono kūrinių ir 577 memorialiniai eksponatai. 210 kūrinių paties autoriaus pageidavimu pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinius.

Vargonas svajojo išdrožti 100 šaukštų su šakutėmis porų, bet nebespėjo. Per savo gyvenimą F. Vargonas yra padaręs apie 3000 šaukštų, kur panaudojo 72 savo sukurtus ornamentus.

Labai mane nudžiugino tai, kad Vargono darbai (kaip ir kiti) labai saugomi. Į muziejaus fondus galima patekti tiktai prašymą vizavus muziejaus direktoriui.

F. Vargono šaukštai, samčiai, kandikliai, spaustukai riešutams ir kiti smulkūs darbeliai gražiai sudėti kartoninėse dėžutėse ir perdengti audiniu. Tuo tarpu skulptūrėlės spintoje sustatytos viena šalia kitos. Viskas matosi, visur pasiekiama.

Štai skupltūrėlė: gaspadorius laiko karvę už ragų, o skrybėlėtas ponas tempia į save. F. Vargono išdrožtas tekstas „NE-A-TI-DUO-SIU“.

Skulptūrėlė „Futbolininkas“ taip spyręs į kamuolį, kad net klumpė nulėkė. Lentynoje radau: ir kareivį iš „Prisikėlimo aikštės“ su žvaigžde ant šalmo (skirtą Šiaulių išvadavimo 30-mečiui), ir „Pjovėjo“ skulptūrėlę su užrašu „Smetonos laikų darbo valstietis“, šalia „Žvejo su lydeka“ drožinys. Apžiūriu ir drožinėtą lentelę: gaublio fone lietuvaitė ir lietuvaitis su balandžiu rankoje. Autoriaus užrašas: „LTSR 20-mečiui. 1960 m. TAIKA VISAM PASAULIUI.“.

Muziejuje saugomi ir trys stovai-rašalinės. Du stovai – su biustais: vienas lyg ir Smetonos, kitas jaunesnio vyro. Trečioji rašalinė-stovas, kur arklys pasilenkęs prie žuvusio kario. Autorius patogiai įkomponavęs rašalines. Jos uždengtos gražiais dangteliais, kur įstatyta po du plunksnakočius. Viskas gausiai puošta. Šalia – dvi rankšluostinės, viena puošta skulptūrėlėmis (trys muzikantai – akordeonas, smuikas ir būgnelis) ir dvi šokėjų poros apačioje.

Dar giliau spintoje – laikikliukai-indukai, karštai stiklinei įstatyti. Puošyboje dominuoja geometrinė ir augalinė ornamentika, tai ir reljefai, kiaurapjūvis, įbrėžimai. Tiesa, radau vieną dėkliuką puoštą žvėrelių figūrėlėmis: priekyje eina katinas su kibiru ir meškere, antra, rodos, lapė, po to – vilkas ir meška. Puošyba kiaurapjūvė. Muziejus saugo ir keletą rėmelių nuotraukoms: vienas puoštas pakalnutėmis, kiti du „audėjų“ ornamentais ir tulpių žiedais. 1954 m. darytuose riešutų spaustukuose F. Vargonas įprasmino velnią ir vienuolę su akiniais.

O kur dar moteriškos apyrankės, skalbinių kultuvė, puošta augaliniais motyvais ir smagios moters atvaizdu, pypkės, prieverpstės ir toks liaunas (apie 30 cm) kryželis puoštas žiedlapiais (darytas 1991 m.). Meistras nedrožė šventųjų skulptūrų – „savo mintis ir fantazijas atskleidė per pasaulietines, istorines temas“.

Ilgą laiką liaudies meistrai iš lūpų į lūpas perdavinėjo žinią, neva, už tuometinio politbiuro išdrožimą, priešaky su Stalinu F. Vargonas gavęs stalininę premiją. Deja, niekas iš mano klausinėtų pašnekovų to nepatvirtino. Yra toks drožinys muziejaus saugykloje. Kompozicija tokia „nuotraukinė“: prie stalo susirinkę solidūs vyrai (tarp jų du kariškiai), o Stalinas žemėlapyje kažką rodo, visi įdėmiai stebi. Z. Lažinskas sako, kad visus išdrožtus politbiuro narius drožinyje galima buvo atpažinti. Drožinį 1952 m. autorius išdrožė iš vientisos lentos. Drožinys ir viršuje, ir apačioje puoštas ąžuolų-giliukų ornamentu, kairiajame drožinio pakraštyje – Kremliaus siluetas su laikrodžiu ir žvaigžde, po kuriuo Feliksas išdrožęs užrašą: „ДЛЯ СЧАСТЬЯ НАРОДА.“

Įspūdingiausiai atrodo šaukštų ir samčių kolekcijos: puošti tulpytėmis, lapeliais, žiedų pumpurais, saulės motyvais.

Tačiau, kaip sako Vytenis Rimkus, „vyrauja apskritimų, kvadratų, rombų, trikampių ornamentika“. Dėžutėje radau du tonuotus šaukštus. Šaukštų drožyboje autorius pamini tam tikrus jubiliejus: Pergalės 40-mečio 1984 m., kur įamžinta kario skulptūrėlė su rankose aukštai iškeltu automatu ir ordinu su žvaigžde. Samčiai kiaurapjūviai – koteliai pasibaigia avino, arklio ar gaidžio galvutėmis. Šalia kitų dirbinių veidrodis su praskečiamu stovu. Ilgai tyrinėjau, kol atradau, kurioj vietoj suklijuota. Tai bent meistrystė! Spintos gale pastatytos dvi spalvintos skulptūrėlės – mergina su ryškiai raudona suknele ir kita skulptūrėlė, kur autorius išdrožė dvi merginas (šviesią ir tamsią), suglaudusias nugaras. Drabužiai jau dažyti švelniomis spalvomis, aprėdai skirtingų spalvų.

Iš gamtinės medžiagos (medžio žievės) Feliksas sukomponavo įdomią situaciją: medžiotojas, išdrožtas su šautuvu prie olos, laukia, tuo tarpu lapiukai iš olos lenda jau kitoje pusėje. Gaila, kad meistras skulptūrėlę priklijavo, o ne kitaip pritvirtino, klijai, matyt, išgaravo, ir medžiotojas „klajoja“ po dėžutę.

Ką bežiūrėčiau, akį vis traukia šaukštai puošti tulpytėmis, voveriukais yra identiški, tik viršuje saulės motyvas skiriasi.

Muziejus įsigijęs ir kelis šaukštų ruošinius dar be puošybos, o vienas šaukštas tik su pjūkleliu išpjaustytas. Gaila, bet jis nebebus meistro pabaigtas.

Pajutau keistą jausmą atgal sudėdamas drožinius į spintą ir į dėžutes…

Vis šalia besisukinėjanti dailės skyriaus vedėja O. Stripinienė atlaisvina mane nuo to malonaus darbo, sako sutvarkysianti pati. Dėkoju už puikią progą pamatyti, prisiliesti prie šaukštų, drožtų karaliaus Felikso Vargono! Dar kartą peržvelgiau fondų patalpą ir buvau maloniai nustebintas, kad mano „mechaninė tarškalynė vaikams“ patikimai saugoma, pridengta audiniu.

Einu namo ir prisimenu tuos kelis mano pasišnekėjimus su a. a. F. Vargonu. Tuomet paklausiau meistro, kaip padaryti, kad šaukštai darant nesuskiltų ir nepersisuktų? Feliksas man kuo nuoširdžiausiai paaiškino, kad „šaukštų ruošinius dar šlapius apdrožia, apdirba ir į polietileninį maišelį sukišęs laiko, kol „apibrinks“. Išėmęs iš maišelio apžiūri kuris deformuotas, tas į pečių…

Atminty atgijo ir 1975 m. vykusio medžio drožėjų seminaro Šiauliuose akimirkos. Tuomet įrengėm vaikų žaidimo aikštelę parke, šalia kultūros namų. F. Vargonas su A. Juozapaičiu padarė suolus su nykštukais. Nemažiau gražūs ir kitų meistrų darbai.

Vyrai, puikiai žinodami linksmą Vargono būdą, sugalvojo ir jam iškrėsti „štuką“. Kai Feliksas trumpam kažkur užtruko, dabar jau a. a. Zigmas Vaišvila čiupo kaltą ir Vargono nykštukui vieną akį padarė „žvairą“. Sulaukėm grįžtančio Felikso ir tikėjomės malonaus pašmaikštavimo, bet jis paprasčiausiai nepastebėjo „iškados“. Mes, laukę jo reakcijos, likome „išdurti“.

Vargonas yra jėgas išbandęs ir monumentaliojoje skulptūroje. 1973 m. tautodailininkai pastatė paminklą „Saulės mūšiui paminėti“ netoli Salduvės. Kompoziciją iš trijų ąžuolo kamienų kartu su kitais (O. Lukošaičiu, Z. Vaišvila, S. Kinčiumi, Z. Lažinsku, O. Onaičiu, J. Užkurniu, A. Juozapaičiu) kūrė ir Feliksas Vargonas.

Paklausus Z. Lažinsko apie tai, kaip Vargonas droždavo šaukštus, atsakė: „su skriestuvu matavo, kartais nusipiešdavo ant popieriaus, beveik viską išdroždavo peiliuku, jei reikėdavo, skylutes pragręždavo rankine drėle ir po to, iš dviračio „špykio“ pasidarytu pjūkleliu, išpjaudavo. Ilgai dar, kol šaukštas bus dailus, dildydavo, šveisdavo švitriniu popieriumi, gavęs lako, šaukštus noriai lakuodavo.“ Muziejuje visi šaukštai ir samčiai lakuoti.

Kai jau sužinojau apie Felikso kūrybą, panorau sužinoti ir apie jo kasdienybę. Pirmas klausimas, kuris „pakibo“ ant liežuvio, buvo, ar tas linksmuolis mėgdavo stikliuką? Jo draugas Zenonas buvo atviras: „gėrė, nespjovė, ale išgėręs nesipriklinėjo, nešūkavo, nors buvo smarkuolis ir aštriažodis“.

Domėjosi moterimis, mirus žmonai Mortai, ieškodamas kitos „turėdavo išmėginti“. Po pirmos žmonos mirties nepraėjus nei pusei metų jau piršosi kitai. Kai kas piktinosi jo poelgiu.

Zenonas pateisina jo poelgį – visai nemokėjo šeimininkauti. Už tai Feliksas leido sau pasišaipyti iš moterų: neduodavo joms išgerti, sakydavo, kad „ir taip durnos“… „Žiūrėk kokios jos kulšys“ – sakydavo pamatęs storulę. Tačiau moterys Feliksą mylėjo. S. Narbutienė yra sakiusi – be Vargono niekur, visada su juo. Važiuojant į ekskursijas ir sėdant į autobusą organizatoriai klausia: „ar Vargonas yra?“ Feliksas atsakydavo: „kokia kelionė be muzikos?“ (suprask, vargonų).

F. Vargonas apsuptas miesto kultūros labai brangino kaimo tradicijas, papročius. Didelę reikšmę Vargono vidiniams išgyvenimams ir kūrybai turėjo gyvoji gamta, tačiau jos aklai nekopijavo, bet gana originaliai stilizavo. Jis matė pasaulį savaip ir nebijojo būti apšauktas keistuoliu ar naivuoliu. F. Vargonas ilgėjosi prarastos tėviškės šilumos, širdyje išsaugotos visam gyvenimui.

F. Vargonas mėgo klajoti po miškus grybaudamas, uogaudamas. O kartą begrybaudamas su Z. Lažinsku pasiklydo, ieškodamas išeities, pasidarė švilpynę su galingu gaudimu, kurios garsą išgirdo Zenonas. Tik Vargonas sugebėjo tokias švilpynes padaryti. Feliksas labai mėgo žvejoti, anot Zenono, jis buvo „meškeriojimo fanatikas“. Keldavosi dar nepradėjus švisti, sėsdavo ant mopedo ir… į Kentrių durpyną. Pasakoja, kad Feliksas du sykius su mopedu buvo patekęs po mašina. Gulėjo ligoninėje. Daktarai sakė, kad nevaikščios. Vargonas savo iniciatyva, kad greičiau pasveiktų, nešiodavo kažkokius popierinius svorius. Kad būtų sveikesnis daug vaikščiodavo. Iki pietų, anot Zenono, droždavo, o po to „pasileisdavo po Šiaulius pasivaikščioti“.

Per amatų šventes, Feliksas darbo vietą „gražiai“ įsirengdavo pats, mielai bendraudavo su žmonėmis. Tačiau nelabai norėjo vaikų, nes jie išdykaudavo, trukdydavo susikaupti, nors meistras atlikdavo tik baigiamuosius darbus.

„Štai šaukštus drožia garsusis Feliksas Vargonas. Jo staliuką aplipę visi: ir senas, ir jaunas. Kiekvienam maga pažiūrėti, kaip juda meistro rankose peilis, kaip ryškėja vienas ar kitas liaudiškas ornamentas…“ – „Šiaulių Naujienose“ rašė Pranas Narbutas.

Nuotraukose matom F. Vargoną tvarkingą – ant galvos kepurikė, kostiuminis švarkas, balti baltinukai ir „šlipsas“, o kai kuriose nusipaveikslavęs su medaliais bei kažkokiais ženklais ant krūtinės.

Mirė Feliksas 1992 metais gegužės 16 dieną. Palaidotas Ginkūnų kapinėse.

A. a. Feliksas ruošėsi savo drožinius palikti Z. Lažinskui: „Zenel, tu man kaip sūnus, aš tau paliksiu savo darbus…“ ne sykį kalbėjo apie dovanojimą, bet antroji Felikso žmona nebuvo patenkinta draugyste su Lažinsku, jai visai nerūpėjo Felikso menai. O rengiant pomirtinę F. Vargono parodą, anot Z. Lažinsko, žmona nedavė meistro darbų.

Plačiai po Lietuvą ir kitose vietose, pasklidę Felikso Vargono drožiniai tarsi šaknim įaugo į mūsų kultūrą.

Literatūra :

V. Rimkus. Tautodailė Šiauliuose, 1998.

L. Šatavičiūtė. Tautodailės sąjūdis 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžios Lietuvoje, Raudonoji vėliava.

M. Adomavičienė ir V. Rimkus. Zoninių parodų aptarimai, Šiaulių naujienos.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau