Siužetai naujiems paveikslams iš šventinio Egipto

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Stasys Eidrigevičius
DATA: 2012-01

Siužetai naujiems paveikslams iš šventinio Egipto

Stasys Eidrigevičius

Po mano kelionės į Turkiją turizmo agentūros ėmė nuolatos vilioti naujais paskutinės minutės pasiūlymais. Pasižiūriu į jų siunčiamus tolimų pajūrių vaizdus, pasvajoju, o prieš pat Kalėdas susigundžiau – Egiptas, Safaga, už 60 km nuo Hurgados.

Į lagaminą vėl dedu popierių eskizams, pieštukus, pasteles, fotoaparatą. Varšuvos oro uoste girdžiu nemažai šnekančių lietuviškai, užkalbinu – pasirodo, lietuviams lenkų agentūros pigesnės. Skrendam. Stiuardesė įspėja, kad lėktuve galima gerti tik tą alkoholį, kuris parduodamas čia. Mano kaimynas nusiperka coca-colos, bet apdairiai pastiprina ją degtine iš savo krepšio. Nemažai turistų pasekė jo pavyzdžiu, taigi 4 valandų skrydis jiems neprailgo.

Lėktuvo, atskridusio iš Varšuvos, pasieniečiai, regis, nelaukė, kontrolieriai šnekučiavosi tarpusavyje – gal apie bėdas, prislėgusias Egiptą, kai vieni kaimynai bruzda, kiti grasina, o ir šalies viduje neramu… Prie pasų kontrolės langelio nusidriekė laukiančiųjų eilė, nebuvo tik paties tikrintojo.

Pagaliau jis atsirado, žvalus, su antpečiais – kiekviename blizgėjo po tris reljefines žvaigždutes. Oriai ima pirmojo keleivio pasą. Bet štai nesklandumas – pasirodo, antspaudas streikuoja. Pareigūnas atsuka tušo buteliuką, o tas lyg tyčia išsipila ant stalo. Išardo savo darbo įrankį, veltinuką drėkina pirštu. Jo delnai jau juodi. Matyti, kad neįgudęs. Tai primena man laikus, kai Dailės institute kūriau ekslibrisus ir dariau atspaudus – dažus į metalo plokštelę įtrindavau pirštais. Ta technika vadinosi ofortas arba akvatinta. O šio pareigūno performansas – tai jau tikras šiuolaikinis menas, kankinantis už būdelės susigrūdusius žiūrovus, kurie nekantriai stebi jo veiksmus. Bet aš seku „procesą“ su pasigėrėjimu – vis dėlto esama čia šiokių tokių meno užuomazgų. Pamatęs, kad neturi servetėlių delnams nusivalyti, pasų tikrintojas eina į tualetą ir atsineša balto minkšto popieriaus. Jis neskuba, nes jaučia, kad nuo jo irgi šis tas priklauso – gali uždėti antspaudą bet kaip ir bet kur, o gali parinkti tinkamą vietą reikiamame paso puslapyje. Iš pradžių išbando antspaudą – dažų truputį per daug, ir jis palieka keleivių pasuose riebius grafinius ženklus arabų kaligrafija: Egiptas – Hurgada, gruodžio 23 diena.

 Kūčių vakaras. Organizatoriai mažą liekną egiptietę aprengė Kalėdų seniu, o kad solidžiau atrodytų, po apsiaustu pakišo pagalvę. Ji veda poilsiautojus prie jūros kranto – ten sėdi gyva šventoji motina ir maitina kūdikį. Tamsoje nematau, ar kūdikis gyvas, ar ne. Kitą dieną atsitiktinai sužinojau, kad šventąją motiną vaidino lenkė, krūtimi maitinusi, ačiū Dievui, lėlę. Šalia dirbtinės uolos ganėsi gipsinis kupranugaris, paramstytas iš visų pusių, kad nepargriūtų. Didelis ažūrinis užrašas MERRY CHRISTMAS buvo apšlakstytas benzinu ir padegtas. Dangaus fone jis liepsnojo keletą minučių, o turistai klegėdami fotografavosi. Pamaniau, kad egiptiečiams tokia kalėdinė atrakcija turėtų atrodyti tikra maniakų šventė… Po to marga minia sėdo prie stalų. Kelnerių armija stovėjo, šaukdama Merry Christmas, ir garsiai trankė samčiais į metalinius padėklus. Visu garsu įjungė ausis draskančią muziką ir aptukusi egiptietė salės centre leidosi šokti pilvo šokį. Sprukau lauk iš pragariško triukšmo. Eidamas pajūriu svarsčiau, į kokį košmaro spektaklį patekau. Su begaliniu ilgesiu prisiminiau Kūčias Lepšių kaime prie Panevėžio, – eglutę, papuoštą saldainiais, obuoliais ir stiklo blizgučiais. Atrodė, vėl matau mamą, paduodančią į stalą kisielių, kūčiukus, aguonų pieną. Stalo vidury ant šieno padėta balta „plotkelė“. Kambarys kvepia eglute, žvakelių vašku ir ramybe.

Guliu saulėje, išsitepęs kremu, kad nenusvilčiau. Tiesą sakant, gruodžio saulė čia silpnoka, bet geriau būsiu atsargus. Kai guliu ant nugaros, matau mėlyną dangų, kurį įrėmina medinis paplūdimio skėtis. Kai guliu ant šono, matau raudonuojančius poilsiautojų kūnus ir jūrą. Kai guliu ant pilvo – matau smėlį ir įspaustas praeivių pėdas. Bet jeigu net ant galvos atsistočiau, vis tiek nepavyks išvengti bukinančio gausmo, į kurį susilieja banalus, tuščias dykinėtojų plepėjimas lenkiškai, rusiškai, vokiškai, lietuviškai ir kitomis pasaulio kalbomis. Keisčiausia, kad visur ir visada tas gausmas būna stulbinamai vienodas…

Staiga pamatau sceną – viena poilsiautoja gestikuliuoja, kad jai nuo piršto nusmuko brangus žiedas ir įkrito į smėlį. Patarnautojas, dalijantis pliažinius rankšluosčius, klūpo ant kelių ir ieško to žiedo. Ateina barmenas. Ieško trise. Delnais žarsto smėlį. Ta scena man labai primena burokų ravėjimą sovietmečiu „Raudonosios žvaigždės“ kolūkyje prie Panevėžio. Vagos ilgos, saulė kepina, bet apsišarvavęs geležine kantrybe su geležiniu kauptuku rankose šiaip taip iriesi pirmyn… Smėlio ravėtojai greit neteko kantrybės. Išsiskirstė neradę nei žiedo, nei kitų brangenybių. Bet rytojaus dieną paieškos tęsėsi. Per naktį civilizacija pažengė į priekį ir procesas buvo patobulintas: dabar vienas su kastuvu sėmė smėlį, o kitas laikė rėtį. Smėlis švelniai byrėjo pro skylutes – pamenu, mama, prieš kepdama duoną, panašiai sijodavo miltus. O čia susikaupę vyrai semia ir sijoja – puiki scena figūriniam paveikslui apie brangaus žiedo ieškojimą Safagos pajūryje. Ar surado tą žiedą? Greičiausiai ne, nes negirdėjau aukso ieškotojams įprastų džiaugsmo šūksnių. Bet juk egiptiečiai moka slėpti savo emocijas.

 Animation – kas vakarą 21 valandą viešbučio klube vyksta vaidinimai. Keletas jaunų entuziastų daro tai, kas užeina ant seilės. Vieną vakarą ant kėdės prikabino užrašą WC, egiptietis parodijavo, kaip šlapinasi įvairių tautų atstovai – kinas, juodaodis, rusas… Sibiriečiui labiausiai nepasisekė – čiurkšlė, kol pasiekia žemę, pasirodo, suledėja. Tie ledokšniai pažyra į visas puses ir įkaitusi publika net leipsta iš juoko. Relax.

Šalia viešbučio – daugybė suvenyrų parduotuvių. Vos stabteliu, pardavėjai tuoj klausia: iš kur atvykote? Nusprendžiau pajuokauti: iš Lepšių, – sakau. Jiems tas žodis dar negirdėtas. Svarsto, kur galėtų būti tokia šalis. Siūlo arbatos, rodo viską, ką turi. Žvilgteliu į figūrą iš juodo akmens – egiptietis su didele styrančia varpa, vienakojis. Pardavėjas pasakoja legendą, kad kartą, kariams išėjus į mūšį, mieste liko tik vienas vyras. Pakariavę šie grįžta – ogi visos miestelio moterys nėščios! Nukirto jam vieną koją, bet pastatė akmeninį paminklą. Taigi ir nubaudė, ir įamžino, nors šis buvo jau įsiamžinęs pats…

Gaunu elektroninį laišką iš Kairo: „Atvažiuoju ketvirtadienį“, – rašo Dainius Junevičius, Lietuvos ambasadorius Egipte. Kai dirbo Lenkijoje, lankydavosi beveik visuose mano parodų atidarymuose. Sužinojęs, kad Lietuvoje išleistas mano albumas, paprašė: atvežk. Taip ir padariau, įteiksiu jam dovaną. Klausiu, kuriame kambaryje apsistojo. Sako: 702-ame. Tas numeris man įstrigęs į atmintį. Autobusu nr. 702 Varšuvoje važiuodavau iš Wiatraczna žiedo į savo tylų medinį namelį, kuriame tapiau, piešiau. Mažai ką ten kviesdavau. 1999 m. grįžęs iš Romos sužinojau – iš vakaro kilęs gaisras. Sudegė paveikslai, piešiniai, knygos. Pamenu, po keleto metų atvažiavo į Varšuvą Arūnas Baltėnas ir sako: noriu nufotografuoti tave dirbtuvėje. Neturiu dirbtuvės, – atsakiau, – sudegė, bet galim nuvažiuoti. Arūnas fotografavo mane tarp sudegusių daiktų likučių, prie juodų namo griaučių. Keletas tokių mano, vargšo padegėlio, nuotraukų įdėta ir į naująjį albumą.

Knygos priešlapyje piešiu Dainiui autografinį kupranugarį ir sakau: nupiešti iš atminties tikrai nėra lengva – kupranugario silueto linija tokia neįprasta, ypač kai tą gyvulį matai tik retkarčiais, pavyzdžiui, ant cigarečių Camel pakelio. Arba paramstytą pagaliais per egiptietiškas Kūčias.

Visą mano viešnagės laiką pajūryje prie viešbučio buvo montuojama konstrukcija – kilo į viršų, plėtėsi į šonus. Pastatytą aptraukė balta plėvele. Čia vyks naujametinė puota. Egiptiečiai vėl nersis iš kailio, kad pamalonintų turistus. Antro tokio pokylio tikrai neištverčiau… Laikas namo. Autobusas veža į oro uostą. Pasirodo, ten – streikas. Dauguma skrydžių atšaukta. Skrenda tik užsakomieji lėktuvai.

Kai nusileidžiame Varšuvoje, paaiškėja, kad streikas ir čia. Visas pasaulis streikuoja. Svarstau, o jei dailininkai sugalvotų streikuoti? Kaip jų streikas atrodytų? Ar kas nors pastebėtų, kad visi paveikslai  – tik žodžiai?

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau