Kova už Bowie

Menas yra nuolatinė kova, greičiausiai tokia pati, kaip ir bet kuris kitas žmonijos užsiėmimas šioje planetoje. Teikiantis džiaugsmą, keliantis pasidygėjimą ir šleikštulį, varantis žiovulį, dirginantis vaizduotę ir užkrečiantis tą pačią akimirką pasiryžti didžiausiai beprotybei. Akademikai, amatininkai, pradinukai ir profai, visi jie puikiai supranta, apie ką aš čia. Atokesnės stovylos, tiesa, abejingos šiai ištarai. Savo chrestomatinėmis povyzomis jos sako – jokia tai kova. Nes kovoja tik pamišėliai. Vyrai. Arba ligoniai, bandantys tokiu būdu susitvarkyti santykius su pasauliu. Kad jis nepriverstų jūsų iššokti iš oro baliono ar iššaudyti visų saloje reziduojančių skautų, susirinkusių į rudens šventę. Bet kova toks jau žodis. Jei nebūtų buvę kitatikių ir kitaverčių, ilgus metus naikinusių vienų kitus vardan teritorijos, kalbos ar klasinės priklausomybės, šis žodis būtų reiškęs labai paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kovo mėnesį. Laiką, kai paprasčiausiai ima skeldėti gyvybę kaustantis sąstingio lukštas. Kai užgimsta vidinis poreikis įveikti sunkio jėgą, atsispirti sapno gravitacijai ir grįžti į šitą pasaulį.
Skaityti daugiau