„Tu čia tik gimei…“
Wimo Wenderso filme Dangus virš Berlyno esama scenos, kur vaiko ranka išmiklinta rašysena vedžioja pieštuką popieriumi, o vieno šiame filme veikiančių angelų balsas už kadro skaito tai, kas parašyta: „Kai vaikas buvo vaikas, atėjo laikas tokiems klausimams: Kodėl aš esu aš ir kodėl ne tu? Kodėl esu čia, o ne ten?“ Tai, ką vaiko ranka Danguje virš Berlyno vedžioja popieriuje (beje, šis tekstas yra Peterio Handke‘s), yra egzistenciniai klausimai. Tai klausimai apie kilmę ir susijimą su tam tikra vieta. Ir abu šie klausimai juose glūdintį galimybės pobūdį ne mėgina nuslėpti, bet iškelia jį į paviršių tiesiog kaip lemiamą dalyką. Juose kalbama apie nusigręžimą mintimis nuo akivaizdžios duotybės, apie tokį nusigręžimą, kuris pasiekiamas paprastu veiksmu: žmogus vaizduojasi esąs kitas (ir čia jau prieiname Rimbaud sakinį Aš esu kitas) ir esąs kitoje vietoje – ir ne vien esamajame, bet ir nusikeldamas į praeities laiką.
Wimo Wenderso filme Dangus virš Berlyno esama scenos, kur vaiko ranka išmiklinta rašysena vedžioja pieštuką popieriumi, o vieno šiame filme veikiančių angelų balsas už kadro skaito tai, kas parašyta: „Kai vaikas buvo vaikas, atėjo laikas tokiems klausimams: Kodėl aš esu aš ir kodėl ne tu? Kodėl esu čia, o ne ten?“ Tai, ką vaiko ranka Danguje virš Berlyno vedžioja popieriuje (beje, šis tekstas yra Peterio Handke‘s), yra egzistenciniai klausimai. Tai klausimai apie kilmę ir susijimą su tam tikra vieta. Ir abu šie klausimai juose glūdintį galimybės pobūdį ne mėgina nuslėpti, bet iškelia jį į paviršių tiesiog kaip lemiamą dalyką. Juose kalbama apie nusigręžimą mintimis nuo akivaizdžios duotybės, apie tokį nusigręžimą, kuris pasiekiamas paprastu veiksmu: žmogus vaizduojasi esąs kitas (ir čia jau prieiname Rimbaud sakinį Aš esu kitas) ir esąs kitoje vietoje – ir ne vien esamajame, bet ir nusikeldamas į praeities laiką.
