Kaip peliuko Mikio apsaugos aktas tapo girnapuse kūrėjams po kaklu

Kur baigiasi autorių teisių apsauga ir prasideda parazitavimas? Tos subtilios ribos derėtų ieškoti ten, kur įspausta raidelė „C“, apvesta apskritimu, reiškianti copyright, arba kopijavimo teisę. Daugeliu atvejų ginamos jau ne autoriaus teisės, o jas paveldėjusio asmens ar bendrovės, įsigijusios platinimo teises, galimybė iš to pelnytis. Šitai dar vadinama intelektinės nuosavybės apsauga, o tokia terminų kaita rodo, kad ne autorius ir ne jo teisės čia yra svarbiausia. Jeigu ne viešumas, platintojai turbūt ir toliau verstų autorius gyventi skurde, pasakiškai pelnydamiesi iš jų pripažinimo, ypač po mirties. Platinimo teisių prioritetas taip išsikerojo, kad pirminė autorių apsaugos nuo plagiatorių intencija jau seniai pasitraukė į užribį ir prisimenama daugiau kaip istorinė realija, kai tapo įprasta apdrausti, pavyzdžiui, operos muziką ar libretą. Atgaline data būtų galima apkaltinti plagiatu net Williamą Shakespeare’ą, kurio „Venecijos pirklys“ yra „prarijęs“ bent trijų autorių idėjas, o ką jau ir kalbėti apie Pablą Picasso, kurį dažnas kolega dailininkas tiesiog bijodavo įsileisti į dirbtuvę. Tačiau šiandien retai kas laiko šias kolizijas prasmingomis.Kur baigiasi autorių teisių apsauga ir prasideda parazitavimas? Tos subtilios ribos derėtų ieškoti ten, kur įspausta raidelė „C“, apvesta apskritimu, reiškianti copyright, arba kopijavimo teisę. Daugeliu atvejų ginamos jau ne autoriaus teisės, o jas paveldėjusio asmens ar bendrovės, įsigijusios platinimo teises, galimybė iš to pelnytis. Šitai dar vadinama intelektinės nuosavybės apsauga, o tokia terminų kaita rodo, kad ne autorius ir ne jo teisės čia yra svarbiausia. Jeigu ne viešumas, platintojai turbūt ir toliau verstų autorius gyventi skurde, pasakiškai pelnydamiesi iš jų pripažinimo, ypač po mirties. Platinimo teisių prioritetas taip išsikerojo, kad pirminė autorių apsaugos nuo plagiatorių intencija jau seniai pasitraukė į užribį ir prisimenama daugiau kaip istorinė realija, kai tapo įprasta apdrausti, pavyzdžiui, operos muziką ar libretą. Atgaline data būtų galima apkaltinti plagiatu net Williamą Shakespeare’ą, kurio „Venecijos pirklys“ yra „prarijęs“ bent trijų autorių idėjas, o ką jau ir kalbėti apie Pablą Picasso, kurį dažnas kolega dailininkas tiesiog bijodavo įsileisti į dirbtuvę. Tačiau šiandien retai kas laiko šias kolizijas prasmingomis.
Skaityti daugiau