Priešas mūsų draugas

Mokomės visą gyvenimą. Vaikystėje negalime pasirinkti mokytojų, tad jų asmenybės mums, mūsų požiūriams ir tikslams – norint to ar nenorint, net protestuojant – daro nemenką įtaką. Vėliau mus veikia ir aplinka, į kurią patenkame. Lietuvoje suaugusius žmones stipriai formuoja televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės, kuriomis, jei tikėsime apklausomis, labai pasitiki nemaža dalis visuomenės. Lietuvoje nėra klubų, ratelių bei aiškiai atsiskyrusių visuomenės grupių, kurios turėtų per ilgus metus susiformavusius elgesio kodeksus bei galėtų ne tik nekreipti dėmesio į požiūrius formuojančią aplinką, bet ir patys ją formuoti. Lietuvoje viskas yra homogeniška, susimaišę ir vienoda, o didžiausią įtaką daro viešoji erdvė, orientuota į visus, tai yra į paprasčiausią skonį ir poreikius. Mokomės visą gyvenimą. Vaikystėje negalime pasirinkti mokytojų, tad jų asmenybės mums, mūsų požiūriams ir tikslams – norint to ar nenorint, net protestuojant – daro nemenką įtaką. Vėliau mus veikia ir aplinka, į kurią patenkame. Lietuvoje suaugusius žmones stipriai formuoja televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės, kuriomis, jei tikėsime apklausomis, labai pasitiki nemaža dalis visuomenės. Lietuvoje nėra klubų, ratelių bei aiškiai atsiskyrusių visuomenės grupių, kurios turėtų per ilgus metus susiformavusius elgesio kodeksus bei galėtų ne tik nekreipti dėmesio į požiūrius formuojančią aplinką, bet ir patys ją formuoti. Lietuvoje viskas yra homogeniška, susimaišę ir vienoda, o didžiausią įtaką daro viešoji erdvė, orientuota į visus, tai yra į paprasčiausią skonį ir poreikius.
Skaityti daugiau

Ir toliau dirbame Lietuvai

Būna, kad šviesūs žmonės neša šviesą1. Būna, kad tamsūs žmonės kalba, kalba, kalba ir, nepriklausomai nuo savo tamsybės (o gal ir jos dėka), paskleidžia šviesą, nes nuo jų juodų minčių aiškiau pasidaro skirti juodą nuo balto.Būna, kad šviesūs žmonės neša šviesą1. Būna, kad tamsūs žmonės kalba, kalba, kalba ir, nepriklausomai nuo savo tamsybės (o gal ir jos dėka), paskleidžia šviesą, nes nuo jų juodų minčių aiškiau pasidaro skirti juodą nuo balto.
Skaityti daugiau

Katastrofos belaukiant

Sukako 22-eji Nepriklausomybės metai. Visus tuos metus taip ir laukėme šitos sukakties, tarsi dvejodami ir bijodami, ar pavyks tiek laiko išbūti nepriklausomiems. Tarsi žiūrėjome į kalendorių, dairydamiesi tų pačių grėsmę nurodančių ženklų, kuriuos jau retrospektyviai išskaitėme pirmosios Nepriklausomybės pabaigos išvakarėse. Ir, žinoma, iš visų jėgų stengėmės nekartoti klaidų, kurias, matėme, darė mūsų seneliai prieškariu. Visus tuos metus gyvenome ir gyvename nelaimės nuojautomis; ir esame tiek prisirišę prie nelaimės laukimo, kad veikiausiai nežinotume kaip elgtis ir gyventi, jei Apvaizda pašnibždėtų į ausį, kad artimiausius šimtą metų būsime laisvi, tad turėtume tuos metus panaudoti geriems ir didiems darbams. Sukako 22-eji Nepriklausomybės metai. Visus tuos metus taip ir laukėme šitos sukakties, tarsi dvejodami ir bijodami, ar pavyks tiek laiko išbūti nepriklausomiems. Tarsi žiūrėjome į kalendorių, dairydamiesi tų pačių grėsmę nurodančių ženklų, kuriuos jau retrospektyviai išskaitėme pirmosios Nepriklausomybės pabaigos išvakarėse. Ir, žinoma, iš visų jėgų stengėmės nekartoti klaidų, kurias, matėme, darė mūsų seneliai prieškariu. Visus tuos metus gyvenome ir gyvename nelaimės nuojautomis; ir esame tiek prisirišę prie nelaimės laukimo, kad veikiausiai nežinotume kaip elgtis ir gyventi, jei Apvaizda pašnibždėtų į ausį, kad artimiausius šimtą metų būsime laisvi, tad turėtume tuos metus panaudoti geriems ir didiems darbams.
Skaityti daugiau

Ašara ant voratinklio…

Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų-vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje „Pasaulio anykštėnas“ aprašiau anekdotinę situaciją.Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų-vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje „Pasaulio anykštėnas“ aprašiau anekdotinę situaciją.
Skaityti daugiau