Laiškai iš užmaršties zonos

Kaip atsitinka, kad literatūros istorijoje įdomią asmenybę pridengia užmaršties šešėlis, nepaisant kūrybos vertės, žmogaus savitumo? Kas tai nulemia – sudėtingesnė, nei kitų, likimo pynė, nepritapimas prie literatūrinės atmosferos, gyvenimą traiškiusi politinė galia, įgimtas kuklumas, nuošalumas, didesnis asmeninės distancijos poreikis? Nenoras daryti kompromisų, kuriuos kiti laiko kone savaime suprantamais? O gal kartais net kilmė, neįprasta pavardė? Tačiau kai pavyksta šešėlį pradengti, tokios nuošalės figūros dažnai pasirodo sukaupusios ir suslėpusios savyje daugiau, nei galima iš pradžių tikėtis. Tokios mintys lydėjo dalyvaujant literatūriniame atminimo vakare, kuris šiemet spalio 18 d. surengtas Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose. Vakaras buvo skirtas lietuvių poezijos vertėjui į rusų kalbą, poe­tui Lazariui Šereševskiui (1926–2008), kurio lituanistinis archyvas perduodamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.Kaip atsitinka, kad literatūros istorijoje įdomią asmenybę pridengia užmaršties šešėlis, nepaisant kūrybos vertės, žmogaus savitumo? Kas tai nulemia – sudėtingesnė, nei kitų, likimo pynė, nepritapimas prie literatūrinės atmosferos, gyvenimą traiškiusi politinė galia, įgimtas kuklumas, nuošalumas, didesnis asmeninės distancijos poreikis? Nenoras daryti kompromisų, kuriuos kiti laiko kone savaime suprantamais? O gal kartais net kilmė, neįprasta pavardė? Tačiau kai pavyksta šešėlį pradengti, tokios nuošalės figūros dažnai pasirodo sukaupusios ir suslėpusios savyje daugiau, nei galima iš pradžių tikėtis. Tokios mintys lydėjo dalyvaujant literatūriniame atminimo vakare, kuris šiemet spalio 18 d. surengtas Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose. Vakaras buvo skirtas lietuvių poezijos vertėjui į rusų kalbą, poe­tui Lazariui Šereševskiui (1926–2008), kurio lituanistinis archyvas perduodamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.
Skaityti daugiau