Ateinanti raudona suknele ir sidabro šarvais
Nacionalinėje dailės galerijoje šį pavasarį, 2013 m. kovo 22–gegužės 19 d., eksponuota Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda „Rentgenogramos“ (kuratorė Laima Kreivytė, architektė Julija Reklaitė) buvo ne tik proga pamatyti menininkės darbus (asambliažus, tapybą, piešinius, akcijų dokumentaciją). Kiekviena išsami jau mirusio dailininko paroda yra ir žingsnis perdėliojant dailės kanoną, Rožanskaitės atveju – XX a. II pusės ir XXI a. pradžios dailės kanoną. Tampa vis akivaizdžiau, kad be Rožanskaitės jis nebeįsivaizduojamas, nors dar neseniai atrodė, kad kanonas neįsivaizduojamas su ja. Po 1990-ųjų „tylieji modernistai“ pamažu įsitvirtina mūsų sąmonėje kaip įdomiausi sovietmečio dailininkai, ir Rožanskaitė būtų ne šiaip viena iš jų. Nacionalinėje dailės galerijoje šį pavasarį, 2013 m. kovo 22–gegužės 19 d., eksponuota Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) paroda „Rentgenogramos“ (kuratorė Laima Kreivytė, architektė Julija Reklaitė) buvo ne tik proga pamatyti menininkės darbus (asambliažus, tapybą, piešinius, akcijų dokumentaciją). Kiekviena išsami jau mirusio dailininko paroda yra ir žingsnis perdėliojant dailės kanoną, Rožanskaitės atveju – XX a. II pusės ir XXI a. pradžios dailės kanoną. Tampa vis akivaizdžiau, kad be Rožanskaitės jis nebeįsivaizduojamas, nors dar neseniai atrodė, kad kanonas neįsivaizduojamas su ja. Po 1990-ųjų „tylieji modernistai“ pamažu įsitvirtina mūsų sąmonėje kaip įdomiausi sovietmečio dailininkai, ir Rožanskaitė būtų ne šiaip viena iš jų.
