Du rytmečiai su Salomėja
Takelis, vedantis nuo Salomėjos pirkelės iki mano tvoros, atrodo kaip beveik užakusi arterija. Pavasarį ja buvo atplukdžiusi savo ašaras, kai atidaviau sėklų likučius. Vieną gražų rytmetį nustebau išgirdusi, kaip kažkas dejuodamas pukši už ką tik susprogusių serbentų krūmų. Pakeliu galvą ir matau didelį, nuniokotą Salės kūną, besistengiantį pasiekti dirvą. Jau ketverius metus ji nėjo iš savo lūšnos, nesilietė prie jokios gyvybės, vasaromis suvešėdavusios taip, kad nebebūdavo matyti namelio langų. Jos kiemelyje įsivyravusi dilgėlių ir kiečių tyla reiškė ne pagaliau atėjusią pabaigą, o nesibaigiantį varginantį nykimą, kurį išduodavo viena kita pro lūšnelės duris prasprūdusi, šiaip jau uoliai nuo kitų akių saugoma paslaptis: girti vogravimai, trūkinėjančiom trajektorijom atšlitiniuojantys ir iššlitiniuojantys svečiai, apgirtę keiksmai ir juokas, labiau panašus į raudą.
