Per gyvenimą su meile Palangai ir Lietuvai
Kai išgirstu per radiją kalbant mūsų jaunimą, vos keletą metų pagyvenusį užsienyje ir lietuviškus žodžius tariantį jau su akcentu, visuomet prisimenu Palangos grafą Alfredą Tiškevičių, kuris, penkiasdešimt metų gyvendamas Varšuvoje ir negalėjęs prabilti lietuviškai, ne tik kalbėjo be akcento, bet netgi išsaugojo senąją žemaičių kalbą. Kaip jis man kartą prisipažino, kalbėdamas su lenkais pokalbio turinį pirmiausia galvoje išsiversdavo į lietuvių kalbą, o tada jau atsakydavo lenkiškai. Kai išgirstu per radiją kalbant mūsų jaunimą, vos keletą metų pagyvenusį užsienyje ir lietuviškus žodžius tariantį jau su akcentu, visuomet prisimenu Palangos grafą Alfredą Tiškevičių, kuris, penkiasdešimt metų gyvendamas Varšuvoje ir negalėjęs prabilti lietuviškai, ne tik kalbėjo be akcento, bet netgi išsaugojo senąją žemaičių kalbą. Kaip jis man kartą prisipažino, kalbėdamas su lenkais pokalbio turinį pirmiausia galvoje išsiversdavo į lietuvių kalbą, o tada jau atsakydavo lenkiškai.
