ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Kryždirbystė
AUTORIUS: Elvyra Kučinskaitė
DATA: 2012-11
Tada, kai metų laikų dar nebuvo
Elvyra Kučinskaitė
Pavasaris
Dangus apžėlęs pilka šlapia samana, pro kurią lėtai košiasi šaltas vanduo. Jokio geltono saulės šiaudo. Įklampinu žvilgsnį, bandau ieškoti. Nepavyksta. Dangų paleidžiu. Pajuntu, kaip kūnas šaukiasi spalvų, vilnonių kojinių ir kakavos su pienu. Sėdėsiu pataluos ir barškinsiu kompiuterio klavišais. Gal kas išbarškės.
—
Kaimynė Irena vėl bėgioja po savo mamos kiemą – iš pradžių dulkina kilimus, paskui kasa daržą. Vėl pirmoji prisės visokių gėrybių. Ypač porų. Visi žino, kad ji kasmet sodina porus, ir jie užauga stori ir sultingi. Žiemą išeina į darželį, prakasa sniegą, išsikasa porą ir išdidžiai įšoka į prieangį – aišku, pjaustys į kopūstų salotas.
Aš jai truputį pavydžiu tų porų. Kartais ji mane pavaišina, bet retai. Tenka pirkti parduotuvėje „netikrus“. Nes labai rimtai patikėjau, kad užauginti porus yra kažin koks menas. Nė karto net neatėjo į galvą mintis įberti į žemę jų sėklų – o jei imtų ir išdygtų?.. Bet porus mūsų kaime augina Irena. Ir tai jums joks juokas.
—
Pievelėje priešais kambario langus krauna pumpurus trys kelmeliai pievų raktažolių. Prieš keletą metų parsivežiau iš pamerkio ganyklų – ten jų buvo pritaškyta kaip neatsargiai kopinėjamo medaus. Čia, pievelėje, jų niekas nemato net kai kelmeliai pražysta – žolė suveši, išsikėtoja tulpės. Bet aš žinau, kas šypso tarp sultingos žolės.
—
Dar geriau apie bijūnus. Krūmas sužydo tiek, kad pamečiau galvą beskaičiuodama žiedus. Beriktuojant rankos praskyrė stangrius, vaškinius lapus, ir jų tankmėje, beveik pačioje krūmo pašaknėje, pamačiau dar neprasiskleidusį stangrų pumpurą. (Ar esate kada nors paėmę saujon bijūno pumpurą? Mažą, galingą tuojau prasprogsiančio grožio planetą?) Jis noko tyloje ir šešėlių ūksmėje. Plyšo pamažu, kantriai rengėsi šuoliui, kol vieną dieną spragtelėjo ir išsiskleidė – sodriai ir kvapniai it lotosas. Visi kiti žiedai jau buvo nužydėję, žiedlapiai vėjų išpustyti po žalią pievą, o jis vis tebežydėjo, netrikdomas pernelyg tiesmukos šviesos, pernelyg pavojingos vėjų laisvės ir apsaugotas nuo daugybės akių žvilgsnių, nebeatpažįstančių stebuklo.
Vasara
– Labai krinta obuoliai…
– Labai krinta! Naktį, žiūrėk, miegu – bumpt, bumpt į stogą…
//
Vakarėja. Salų močiutė, pritūpusi ant laikų, lietų ir kūnų nugludinto medinio suolo, sulinkusi į mažą kumštelį, skuta šviežias bulves. Kasvasar kasvakar raudonam saulutės diskui pakibus ties obels vainiku, it visų devynių dangų nuleista karūna susinėrusiu virš uoliai palinkusios galvos, ji imasi šio darbo tokią daugybę metų, kad nė už ką niekas nebesuskaičiuotų, kiek krepšių tos rankos šitaip nurengė. Atbrizgusios bulvių odelės veliasi tarp pirštų ir subyra saujon pirma, nei krakmolingą minkštimą pasiekia mažo peiliuko ašmenys. Skutėja nukrato delną, peilio ašmenimis nubraukia prie jo prilipusias plėveles, ir vėl įninka dailinti sultimis besispjaudančio gumbo. Kai jau mano, kad šiam bus gana, tekšteli į didelį aliumininį puodą, stovintį šalia, ir nė nepakėlusi galvos imasi kito. Sėdžiu ant minkštai susipynusių kiemo takažolės vijų ir gliaudydama džiovintų žirnių ankšteles slapčia laukiu, kol puodas bus artipilnis ir močiutė savo ilgais it šienagrėbės pirštais imsis dar įstabesnio nuskaistinimo akto. Iš pradžių sėdėdama viena ranka lėtai išsuks bulves pirmajam vandeny, tada atsistos, atsargiai nuleis srutas po raudono serbento krūmu, ims pilną kibirą švaraus, ką tik iškelto iš giliausio visų laikų šulinio, iškasto ant aukščiausio visų laikų kalno, dosniai pils ant nubaltėjusių gumbų, abiem rankom griebs juos volioti, grūsti, sukti, padėdama sau visu kūnu, it šokdama lėtą, bet smarkų radimosi šokį, prausti kaip savo mažus vaikelius po vieną, trinkdama ir taip jau baltus žandukus, iki jie ims gurgždėti. Dar vienas šliūkštelėjimas po serbento krūmu, kur kapstosi išsifrantinęs gaidys, tuojau paleisiantis kakarinę, ir pilnas puodas skaisčiaveidžių bulvyčių draugiškai subyrės į emaliuotą katilą, kuriame išplepės vakarienę. Vis tą pačią per amžių amžius – su rūgpieniu ir šviežia ežero žuvimi, šįryt parnešta sūnaus Antano.
Nuo sėdėjimo ir gulinėjimo ravimose vagose, siekiančiose pasaulio kraštą, murina močiutės suknelė išduoda šį tyliai skrebenantį paukštelį kažkada buvus moterimi, bet dabar tai nebėra svarbu – atsidavimas šiapusinei kasdienybei nugludino ir jos kūną, ir išmintį lygiai taip, kaip kad ji tą bulvę, ir dabar vienodai teisinga jai atrodo būti tiek kokiu beveik nebepastebimu namų apyvokos įnagiu, tiek marija, čia pat nuo suolo imama į dangų.
– Nepabėk be vakarienės – tai pirmieji jos ištarti žodžiai per visą ruošos ceremoniją.
– Nė už ką. Visą žiemą svajojau atvažiuoti čia ir iki soties prisivalgyti ką tik kastų bulvių, ką tik ištrauktos žuvies ir ką tik žemėn nukritusių alyvinių obuolių.
Nė nenujutau už nugaros man stovint Antaną. Kaip kaskart – priėjo tykiai it lūšis, nors ištikimai avėjo savo kerzavais. Girdžiu, juokiasi:
– Kokios paprastos tavo svajonės! Visada tokias svajok, tai būsi laiminga!
Išvažiavimo dieną girdžiu – šaukia nuo ežero:
– Ateik, atnešu tau tavo svajonę!
Nusileidžiu pakalnėn ir matau Antaną – stovi it išskobtas su pilna pintine nuostabiausių alyvinių obuolių. Kitoj rankoj, kaip visada, „Kastyčio“ cigaretė – iš kur jis jų tebetraukia? Molio rudumo akys neįskaitomai primerktos – daugiau jokių išpažinimų, atsisveikinant iki kitos vasaros. Tik šis krepšys. Na, dar paties krosnyje išrūkyti šprotai ir rinkė dešros. Padės kieme ant kaladės, kai plausiu kojas paežerėj, kad nereiktų atsakyti į „ačiū“. Dirst į obelį – tuščia. Žmogus ėmė ir nuraškė jauną medelį, nutaisė iki paskutinio obuolėlio. Visam dideliam sode alyvinės tik dvi, viena iš jų – Antano. Ir obuolių badas Lietuvoj šiemet, būtų galėjęs ir parduot, gyvena juk tik iš to, ką išaugina. „Vežkis, skanauk savo svajonę, kad tokia paprasta.“
Virsiu tą savo svajonę su bruknėmis ir imbieru, kad žiemą po lašelį šiluma, kaip naktį obuoliai į stogą, lašėtų.
Ruduo irgi ateis…
