Kelionė į Minską ir atgal

Regis, dar taip neseniai, prieš kokius šešis šimtus metų, traukdavo į rytus lietuvių pulkai su daina ar kunigaikščiai į savo dvarvietes pamedžioti, kokių sutarčių pasirašyti. Dabar jau mes, keli beginkliai poetai, apsišarvavę kantrybe, vežini daugiakalbiu almanachu „Magnus Ducatus Poesis“ bei rusakalbiu žurnalu „Vilnius“, mėginame pasiekti Minską, kur vėl turėtų nuskambėti Lietuvos vardas. Regis, dar taip neseniai, prieš kelis dešimtmečius, Lietuva kažkam girdėjos kaip skambiausia TSRS styga, nors iš tiesų žvangėjo kaip labiausiai surūdijusi grandinė, kuri, beje, pirmoji ir sutrūko. Dabar Lietuva vėl, deja, labai trumpam, gavo pagrindinę partiją, pradėjo pirmininkavimą ES. Tą didžią žinią Lietuva ir nori paskelbti urbi et orbi, tad jos apreiškimas įvyksta ir Minske.

Poetas pagal pašaukimą ir Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje pagal paskyrimą Evaldas Ignatavičius į dienos renginių sąrašą įtraukė ir Magnus Ducatus Poesis festivalį, kurį surengti padėjo visuomeninė organizacija „Baltarusių rašytojų sąjunga“. Tad iš Vilniaus Minsko link anksti ryte pajuda du poetų ekipažai, tiesa, be kortežų. Itališkas streikas Lietuvos pasienyje ką tik pasibaigęs, bet nepalikęs ryškesnio pėdsako, sieną įveikiame nepalikę čia vilties, taigi esame ne Dantės pragaro prieangy, nors baltarusių biurokratizmas pakirbina primirštus stabligės priepuolius visagalio pareigūno akivaizdoje. Kad ir kaip skubame, net ir baudą už tą skubėjimą tenka sumokėti ir dar sykį nusifotografuoti nežinia kokiam archyvui (labai jau nekalbus tas fotografas milicininko uniforma), taip ir nespėjame į pirmąjį dienos renginį, į Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos parodos „Paskutinieji LDK piliečiai“ atidarymą Baltarusijos nacionalinėje bibliotekoje. O gaila, spėju, kad šis fotografas daug įdomesnis už uniformuotąjį, ir nuotraukų neslepia. Į vėliau vykstantį verslininkų susitikimą mūsų niekas nekviečia. Be reikalo, kažkodėl atrodo, kad poetinis žvilgsnis ten tikrai praverstų. Juolab kad ambasados kieme vietinis BMW dileris pristato kelis įspūdingus, nors ir nespalvotus automobilius, tik juoda ir balta, beveik kaip Aleksandravičiaus nuotraukos, ir mes savo skvarbiais žvilgsniais juos kritiškai įvertiname. Tik niekaip negaliu apsispręsti, kuris labiausiai tiktų prie mano neaiškios spalvos akių – baltas ar juodas.

Užtat sėkmingai sudalyvaujame Evelinos Sašenko koncerte, kuris vyksta čia pat, ambasadoje, erdvioje ir jaukioje erdvėje. Į koncertą susirenka ambasadoriai su žmonomis, vietos šviesuomenė, Evelina puikia prancūzų kalba atlieka Édith Piaf dainas, kartais rusiškai pašnekindama garbiuosius klausytojus, provokuodama juos ir padainuoti. Deja, net nepakartojama Evelinos šypsena neišjudina ambasadorių sfinksų veidais, salėje girdisi tik pavieniai moteriški balsai. Ką mes darytume be moterų, būtume kaip putinai ir lukašenkos, kapotume malkas mediniais veidais ir skiedros lėktų. Štai ir mes išvažiavome iš Vilniaus – keturi vyrai, kur žiūri lygių teisių kontrolieriai, tikra tiesa, Lietuvoje dar stokojame demokratijos, nekalbant apie toleranciją. Gerai dar, kad paskutinę akimirką susiprantame ir pasiimame į kelionę Palmirą, kuri kaip puiki redaktorė paredaguoja mūsų laikysenas ir šypsenas.

Vakarop po priėmimo renkamės galerijoje „U“ („Ў“), kuri glaudžiasi toli gražu ne prestižinėje miesto dalyje. Pamenu, prieš kelis metus šalia galerijos dunksojo butelių supirkimo kioskas, kurio dabar jau nebelikę, bet visai šalia driekias lyg ir garažai, lyg ir kažkokios transformatorinės, netoli ir automobilių remonto dirbtuvės. Galerija nedidelė, bet akivaizdžiai populiari tarp miesto menininkų. Vienoje jos pusėje įsikūręs jaukus knygynėlis, lankytojų stoka nesiskundžianti kavinė. Beje, prieš porą metų šioje galerijoje vykoMagnus Ducatus Poesis konferencija, skirta Czesławui Miłoszui. Šiandien čia prasidės ir baigsis Magnus Ducatus Poesis festivalis, eiles skaitys baltarusių ir lietuvių poetai. Taigi MDP. Vis kirba klausimas, kiekgi tų „Literatūros ir meno“ skaitytojų žino, ką reiškia tas Magnus Ducatus Poesis. Mėginu suteikti žodį MDP idėjos autoriui, „dvasiniam tėvui“ Vladui Braziūnui:

Kas vis dėlto slypi už šių trijų raidžių –­ MDP? Tarptautinė menininkų bendrija, kol kas vienijanti Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos ir Ukrainos poetus, rašančius tų šalių pagrindinėmis ir kitų tautinių bendrijų kalbomis, poezijos vertėjus, jos mokslininkus bei kritikus, taip pat kitus menininkus, daugiausia muzikus ir dailininkus. Idėjos? Siekiai? Nuojauta mums kužda apie to plataus regiono žmonių mąstysenos, jausenos, savivokos bendrumą kaip esatį, gal mįslingesnę už istorinių sąsajų lemtį. Kaip esatį, vis gyvą kultūroje, literatūroje ir kituose menuose, taip pat poezijoje. Gyvą mumyse, įvairiuose, tačiau žmoniškai trokštančiuose tą nujaučiamą bendrumą įminti, pažinti, versti – įveikiant kalbų, nuotolių ir kitokias ribas – kūrybos bendryste, puoselėti ją kaip žmonių vertybę, būti atidiems jos rūpesčiams ir džiaugsmams.

Ar kiek aiškiau? Skaitytojui prieinamos jau trys įspūdingo dizaino (autorė Sigutė Chlebinskaitė) daugiakalbės MDP antologijos, išleistos Lietuvoje, MDP poetinis muzikinis vyksmas vyko Minske, Vilniuje, Kijeve, Charkove, Lucke, Kaune, Krokuvoje. Mane papildyti vėl imas Vladas:

Magnus Ducatus Poesis bendrija užsimezgė Minske. Tiksliau sakant, tenykštėje mūsų šalies ambasadoje: 2006-ųjų liepos 5 d. joje surengtas pirmas poetinis muzikinis Magnus Ducatus Poesis vyksmas. Surengtas sėkmingai, tad režisūrinis jo modelis tapo tarytum koks poezijos almanacho maketas: keičiasi kūriniai, autoriai ir jų balsai, bet struktūra ir pagrindiniai bruožai išlieka panašūs. Per septynerius metus tokių garsinių (poetinio žodžio ir muzikos) almanachų išleista kasmet po vieną ar kelis vis kitose Magnus Ducatus Poesis rėpiamose šalyse: kaip viena baltarusių svetainė netruko parašyti apie šiemetinį, – „Паэзія ад мора да мора“ („Poezija nuo jūros lig jūros“,http://budzma.org/news/paeziya-ad-mora-da-mora.html).

Ką gi, „nuo jūros iki jūros“ skamba išdidžiai, bet MDP tikrai nepuoselėja revanšistinių idėjų, tiesiog ateina metas kitaip suvokti ir savo geografinę, ir šiaip vietą po saule. Ir čia jau be poezijos vargu ar apsieisi. MDP be jos neapsieina.

Poetė, Magnus Ducatus Poesis debiutantė Halina Dubianeckaja

Šįkart MDP vyksme dalyvauja tik lietuvių ir baltarusių poetai. Nemėgstu katalogų, bet surizikuosiu išvardyti visus: Alesis Razanavas, Alesia Bašarymava, Andrejus Adamovičius, Vera Burlak, Halina Dubianeckaja, vakarą moderavęs Andrejus Chadanovičius, Eugenijus Ališanka, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Antanas A. Jonynas, Evaldas Ignatavičius. Poetinį vyksmą lydi man ir daugeliui lietuvių pažįstamo Todoro Kaškurevičiaus dūdmaišiai bei kiti gal tik man nepažįstami instrumentai. Vakaro nesutrikdo ir mikrofono egoizmas, jo nenoras dalytis su klausytojais tuo, ką pats dosniai gauna iš poetų. Ne visiems klausytojams užtenka ir kėdžių. Klausytojų, deja, gerokai daugiau, tad kai kurie glaudžiasi už Aleksandravičiaus nuotraukų, išstatytų ant stovų čia pat salėje. Tai dar viena fotografo paroda, kurioje pristatytos LDK pilys, bažnyčios, vienuolynai. Dar keli nebylūs klausytojai, užsiėmę geriausias vietas. Nespalvotos nuotraukos. Ir kažkodėl skaitydamas eilutes:

juodi akiniai apniukusią dieną / kurie pasiteisina prieš objektyvą / fotografas išvengia raudonų akių efekto / net jeigu tik balta ir juoda / net jeigu fotografas tik viešpats / kuriam pozuok nepozavęs / vis tiek sulaukia momento / kai nuima akinius / kai užsega viršutinę marškinių sagą / tada ir suveikia blykstė

pagalvoju, kad kuo mažiau spalvų, tuo giliau matos. Algimantas tą suvokė anksčiau. O gal ir ne anksčiau, laikas tokiais atvejais nėra teisėjas. Šiandien pilių griuvėsiai užsagstytomis sagomis yra prisiekusiųjų teismas. Skaitau eilėraščius griuvėsiams ir bandau įsivaizduoti, kas manęs laukia. Kaip atrodys mano eilėraščių griuvėsiai.

Marius Burokas ir Eugenijus Ališanka. Vlado Braziuno nuotraukos

Kitą dieną dviese su Vladu pajudame namų link, pakelės užeigoje suvalgome tirštos soliankos, berūkydami kiemely pasišnekam su dviem nelabai gražiom, užtat labai gražiai besišypsančiom moterim, gundančiom neskubėti, tikros sirenos, bet mes dar gražiau sakom, kad skubam, kad mūsų laukia mylimoji Siena, kuri išties nenuvilia, tokios užsispyrusios dar neteko matyti, nenori paleisti, penkias valandas stebeilijamės į savo minčių likučius ir jau visai ištuštėję, be vieno žodžio kišenėje įriedam į Vilnių.

Buvo liepos dvyliktoji, tryliktieji metai nuo vienos iš pasaulio pabaigų, Europoje karaliavo lietuviai, ir aš ten buvau, alų midų gėriau.