ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Napalys Kitkauskas
DATA: 2013-10
Freska, rasta Vilniaus katedroje 1985-aisiais
Napalys Kitkauskas
Pasakojimą apie viduramžių freskos atradimą Vilniaus katedroje pradėsiu nuo įžangos, paaiškinančios, kas suteikė progą šiame išskirtiniame Lietuvos istorijai ir kultūrai objekte atlikti tyrimus, asmeniškai juose dalyvauti. Grynai moksliniams tyrimams paprastai vis stokojama lėšų, todėl dažnai jie priderinami prie gamybos darbų, pastatą remontuojant, keičiant paskirtį ir pan.
 |
| Plane apskritimu apibrėžta kriptos su freska vieta. 1 – kriptos išlikusi šiaurinė siena, kurios paviršiuje freska |
Jau XX a. pradžioje pradėta bažnyčias šildyti. Iki 1937 m. Europoje apšildyta apie 1600 bažnyčių. Po 1931 m. pavasario potvynio, užliejusio Vilniaus katedros požemius, sukėlusio sienų deformacijas, nutarta ir ją apšildyti. Šiaurinės navos rytinėje dalyje priešais zakristiją buvo iškastas rūsys, įrengta akmens anglimi kūrenama katilinė (apšildymo projektą darė Vokietijos Manheimo firma). Iš katilinės į pastato vidų buvo pučiamas šiltas oras. Temperatūra katedroje tesiekė +6° C.
Po Antrojo pasaulinio karo uždarytą Vilniaus katedrą pritaikius muziejui, bandyta šildymą tobulinti. Šie darbai pavesti Mokslinei restauracinei gamybinei dirbtuvei (nuo 1970 m. – Paminklų konservavimo institutas), kurioje aš dirbau nuo 1960 m. Pirmieji šildymo agregatai buvo atvežti iš Charkovo apie 1962–1963 m., patalpinti buv. Valavičių koplyčios zakristijoje. Tačiau jie kėlė pastato sienoms kenkiančias vibracijas, sienose atsirado plyšių. Todėl 1971 m. masyvūs ventiliatoriai buvo iškelti į katedros išorę, už jos rytinės sienos, į Kunigaikščių rūmų vakarų korpuso rūsio vietą. Bet ir šiuo atveju šiltas oras į pastato vidų iš rūsio patekdavo tik per šiaurinės navos rytinės dalies grindis, todėl temperatūra visame tūryje pasiskirstydavo nevienodai.
Istorikui Adolfui Raulinaičiui ir man, inžinieriui, buvo pavesta tirti rūsius, studijuoti prieš karą veikusio Vilniaus bazilikos gelbėjimo komiteto dokumentus.
Apie 1980–1982 m., siekiant geriau apsaugoti muziejines vertybes (paveikslus, freskas, stiuko dirbinius) bei vertingus XIX a. vargonus, nutarta buv. katedroje įrengti tobulesnį šildymą ir vėdinimą. Buvo gautas leidimas vietoj Charkovo gamybos ventiliatorių įsigyti daug kokybiškesnius ir kompaktiškesnius ventiliatorius iš Švedijos. Kondicionuotam orui paduoti reikėjo įrengti ortakius. Buvo siūlyti keli jų įrengimo variantai, po svarstymų apsispręsta ortakius rengti po grindimis. Tam tikslui po šiaurinės ir pietinės (iš dalies ir vidurinės) navos grindimis, ten, kur buvo suprojektuoti vėdinimo ortakiai, buvo kasami virš 1 m gylio kanalai (darbai pradėti 1984 m. vasarą). Daugiausiai buvo tiriama pirmosios, kaip spėjama, Mindaugo statytos, katedros pamatų liekanų, surastų jau anksčiau (1970–1975 m.) viduje.
Baigiant darbus papildomai nutarta vidurinėje navoje iškasti ir įrengti požeminį koridorių, jungiantį vidurinę kriptą su dar prieškaryje surastu pirmosios katedros vakarinės sienos portalu.
Tiriant atsidengė įvairių laikotarpių katedros grindų liekanos, žemiausios rastos 2,45–2,7 m gylyje. Rasta įvairių architektūrinių detalių, daugybė senovinių plytų. Po šiaurinės navos grindimis rasta dvejų mūrinių archajiškų laiptų liekanos. Aptikta keletas nedidelių kriptų, daugiausia su pavieniais palaidojimais bei kriptų liekanos su buvusių palaidojimų žymėmis; rasta ir pavienių palaidojimų be kriptų. Visi palaidojimai buvo galvomis į vakarus, daugiausiai be įkapių.
Palaidojimus tyrė ne tik Paminklų konservavimo instituto archeologai, bet ir MA Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto istorikai, medikai. Svarbesnėse vietose kasta ir giliau, net iki įžemio; čia rasta baltų kultūrai būdingos lipdytinės keramikos šukių, o po sluoksniais su šia keramika – pirmykštės gyvenvietės medinių stulpų pėdsakų.
Reikia paminėti, kad tyrėjai vis buvo raginami neuždelsti tyrimų – esą, jau vežami (netrukus ir atvežti) švediškų firmų įrenginiai, ventiliatoriai, laiku jų nesumontavus teks mokėti didžiules baudas.
1985 m. pradžioje pradėta kasti pietinėje navoje; šiame ruože iki vasario 20 d. buvo atidengtos pirmosios katedros pietinės sienos liekanos. Jų paviršiuje matėsi skersai sieną einančių 1 m pločio laiptų šoninių sienelių viršus. Buvo galima spėti, kad tai laiptų į požeminę kriptą pradžia. Vasario 21-osios rytą katedroje vyko planuotė, kurios metu spręsta, kaip greičiau pradėti montuoti iš Švedijos gautus ortakių įrenginius. Paminklų restauravimo tresto valdytojas Jonas Biekša griežtai įsakė nutraukti visus tyrimo darbus, trukdančius gamybininkams.
Įvykius, atvedusius prie freskos suradimo, atspindi įrašai mano vestame dienyne.
1985 m. vasario 21 d. [ketvirtadienis]
Iš ryto buvau Kultūros ministerijoje, derinau savo darbų programą. Šiais metais žada pradėti darbus Tolminkiemyje (klebonijos restauravimas).
Po to dirbau Katedroje. Pietinėje navoje matavau mūrų fragmentus ties laiptais [tuo metu tebuvo atidengtos tų 1 m pločio laiptų šoninių sienelių viršutinės dalys].
Apie 11.00 val. buvo pasirodžiusi planuotėje dalyvaujančių žmonių grupė. Apie 11.30 val. atėjęs iš planuotės [archeologų skyriaus vadovas] L. Dzikas pranešė, kad Tresto valdytojas [J. Biekša] nuo rytdienos archeologus išvaro iš Katedros, nes, esą, jie trukdo statybininkams dirbti. Aš pagalvojau, kad, ko gero, liks neišaiškintas pietinėje navoje rastų senųjų laiptų liekanų santykis su netoliese esančia vyskupo V. Protasevičiaus kripta. Todėl per pietų pertrauką, paėmęs mentelę ir kastuvą, pradėjau kasti griuvenas į rytų pusę nuo laiptų rytinės sienelės. Kasiau griuvenose, suverstose statant dabartinę (didžiąją) Katedrą prie jos pietinės sienos pamato. Todėl archeologo pagalbos nereikėjo. Po keliolikos minučių darbo pažiūrėjau į iškasoje atsidengusios tinkuotos sienelės paviršių ir nustebau – prieš akis buvo neblogai išlikusi freska. Ant sienelės pavaizduota šventoji su aureole (gal net Marija), toliau dar viena figūra matyti, tarp jų gal kokie ženklai ar raidės. Spalvos – juoda, raudona, ruda, žalia. Tai vėliausiai gotikinė tapyba.
Radinį parodžiau Katedroje užsilikusioms architektėms Daliai ir Violai, dviems [talkininkavusioms] studentėms. Pranešiau Ministerijai, J. Leskevičiui. Perkasą gilinau toliau į rytus, atsidengė trečia figūra.
Sigitas Lasavickas šiandien dirbo Institute, Albertas Lisanka nuo 10.00 val. nuėjo dirbti į prie arsenalo esantį archeologų vagoną.
Po pietų pavyko susisiekti su S. Lasavicku, R. Jalovecku, J. Urbonu, E. Vaitulevičiene. 15.30 val. atvyko S. Pinkus, R. Jaloveckas, E. Vaitulevičienė. Dar vėliau – I. Lukšaitė, V. Urbanavičius, E. Rimša, A. Lisanka. 18.00 val. vėl atvyko R. Jaloveckas, G. Laucius, J. Urbonas, J. Leskevičius, R. Batūra. Nuspręsta ryt 10.00 val. vėl kviesti specialistų restauratorių komisiją.
Be to, šiandien buvo atvykusi 7 žmonių grupė iš Mokslo muziejaus. Papasakojau jiems Katedros istoriją.
1985 m. vasario 22 d. (penktadienis)
Vakar atidengta freska buvo nutapyta ant kriptos, įrengtos prie senojo kvadratinio plano pastato pietinės sienos (jos išorėje). Be abejo, kripta buvo skirta laidojimui. Matyt, skirta įžymiam asmeniui, jei taip dekoruota. Freskoje pavaizduota Nukryžiavimo scena: centre Kristus, iš kairės Marija, iš dešinės – Šv. Jonas Apaštalas. Sprendžiama, kaip ją išsaugoti, eksponuoti.
Atradus ant kriptos šiaurinės sienos (jos ilgis – 2,4 m) nutapytą freską, katedros požemių tyrimus leista atskirose vietose tęsti. Siena su freska netrukus buvo izoliuota nuo gruntinio vandens, nuo sąlyčio su gretimu pirmosios katedros pietinės sienos mūru. Sienos paviršius konservuotas.
Išvalius griuvenas, 4,06 m gylyje rastos iš plytų klotos kriptos grindys, jas jau sėmė gruntinis vanduo.
Dar buvo išlikę kriptos vakarinės ir rytinės sienų fragmentai, ant pastarosios likučių taip pat matėsi figūrinės tapybos žymės. Kriptos pietinė dalis, kaip ir visa jos pietinė siena, neišlikusi – nuardyta kasant pamatų duobę dabartinės (didžiosios) katedros pietinės sienos pamatui. Todėl nustatyti kriptos ilgį šiaurės–pietų kryptimi buvo neįmanoma.
Virš kriptos prie senosios katedros pietinės sienos buvo koplyčia, abi sumūrytos XIV a. pabaigoje. Puošniai dekoruota kripta, be abejo, buvo skirta įžymių žmonių palaidojimui. Joje galėjo tilpti du ar net trys karstai. Kadangi senoji katedra buvo nugriauta po 1419 m. gaisro, šioje kriptoje negalėjo būti palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (miręs 1430 m.). Nemaža tikimybė (šią hipotezę pasiūlė radviliškietis kraštotyrininkas Evaldas Tamulionis), kad čia galėjo būti palaidoti Jogailos broliai, turėję kunigaikščių titulus: Karigaila (žuvęs Vilniuje 1390 m.) ir Kaributas (miręs po 1404 m.): Jogaila vėliau savo brolių palaikus iškėlė į Krokuvos katedrą. Šioje kriptoje palaidotų asmenų galvos turėjo būti nukreiptos į šiaurę, į ant šiaurinės sienos pavaizduotą Nukryžiavimo sceną. O virš kriptos buvusios koplyčios altorinė dalis turėjo būti prie pietinės jos sienos. Vadinasi, kripta buvo skirta pasauliečiams, o ne dvasininkams.
Rastoji Vilniaus katedros freska, tikėtina, atspindi keleriopas įtakas: viena vertus, tuo metu Vidurio Europoje klestėjusios dailės su postromantinės bei gotikinės stilistikos bruožais, antra vertus, bizantinio meno, tos jo krypties, kuri į Vidurio Europą ir iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atėjo nuo Juodosios jūros šiaurinių ir vakarinių pakrančių. Freskos autoriai – to meto Lietuvos dailininkai. Po antrojo Lietuvos krikšto 1387 m. šios mokyklos atstovai nuvykę į Lenkiją savo šalyje išpuoselėtu stiliumi dekoravo kelių bažnyčių interjerus, iš dalies išlikusius iki šiol. Vilniaus katedros kriptoje rasta freska – ankstyviausias Lietuvoje išlikęs sienų tapybos pavyzdys, unikalus mūsų dailės istorijos paminklas.
Esama ir kitokių vertinimų. Neseniai, lankantis Lenkijoje, įsigytame leidinyje rašoma apie Liublino gotikinės Švč. Trejybės koplyčios freskas, tapytas iš LDK atvykusių meistrų. Jos įvardytos kaip rusiškai bizantiškos tapybos pavyzdys. Esą, tam įtakos turėjo Jogailos motinos Julijonos, atvykusios į Vilnių iš Tverės, aplinka. O baltarusių archeologai, apsilankę Vilniaus katedros požemiuose, mūsų atrastą freską įvardijo kaip baltarusišką…
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieninės tapybos pavyzdžių dar XIX amžiuje buvo išlikę Trakų salos pilies didžiosios menės sienose. Pastaruoju metu jos fragmentų rasta ant nukritusio tinko gabalų Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje buvusių XIV a. statinių griuvenose, taip pat Medininkų pilies donžono pirmojo aukšto griuvenose.
Šiuo metu 1985 m. rasta freska eksponuojama Vilniaus arkikatedros požemiuose įrengtoje ekspozicijoje.
