ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Religija
AUTORIUS: Dalia Žemaitytė
DATA: 2014-01
Būti pranciškonu – pašaukimas ir gyvenimo būdas, nulėmęs kun. Evaldo Darulio OFM gyvenimą. O skautijos pasirinkimas – tai tarsi užtvirtintas brolio Evaldo pasiryžimas ir įsipareigojimas palikti pasaulį gražesnį. Kadangi mūsų pokalbis vyko po vieno Europos skautų komisarų susitikimo, kuriame dalyvavo ir brolis Evaldas, šnekėjomės ne tik apie pranciškoniškas aktualijas, bet ir skautų gyvenimą, jaunimo ugdymą.
Šiuo metu brolis Evaldas gyvena Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne, šalia Šv. Pranciškaus onkologijos centro. Keletą metų jis klebonavo Kretingoje, kur nė viena didesnė šventė šalia brolių vienuolyno neapsieidavo be Evaldo virtos žuvienės ar pagamintos giros. Žmones jis patraukia nuoširdumu, paprastumu, koks nuo seno būdingas mažesniesiems broliams.
Kaip atėjote pas brolius pranciškonus?
Ieškojau bendruomenės, kur būtų galima pasišvęsti visam gyvenimui, be intencijos būti kunigu. Taip pat domėjausi pašvęstuoju gyvenimu, klausdamas savo krikšto tėvo, kunigo Eidmundo Rinkevičiaus. 1994-aisiais, prabėgus vos keliems Nepriklausomybės metams, Lietuvoje dar mažai tebuvo žinoma apie pašvęstąjį gyvenimą, o per visą sovietmetį nei skautų, nei jokių krikščioniškų organizacijų nebuvo, vienuolijų taip pat buvo nedaug. Todėl nežinojau bendruomenių, kurios gyventų pašvęstąjį gyvenimą. Kai jau atsirado literatūros, skaičiau knygas apie šventąjį Pranciškų, tad ir pagalvojau, kad važiuosiu pas pranciškonus.
Apie kunigystę pradėjau galvoti Italijoje, ypač studijų metais. Patiko mokytis, studijuoti, ruoštis egzaminams, vis dažniau iškeldavau sau klausimą dėl kunigystės, širdyje kaip ir norėdavau, bet stabdė baimė dėl pamokslų. Maniau, kad nemokėsiu jų sakyti.
Kokia pranciškono misija šiandienėje visuomenėje?
Pranciškono misija priklauso nuo visuomenės poreikio ir paties būdo joje reikštis, brolių veikla labai įvairi. Gal tai slypi ir šv. Pranciškaus žodžiuose: „Aš savo dalį atlikau, o ką jūs turite daryti, teparodo Kristus.“ Pažvelkime į Lietuvos pranciškonus – kiekvienas brolis lyg atskiras pasaulis.
Pranciškaus skelbto neturto samprata gerokai kito. Dabar labiau pabrėžiamas dvasinio, o ne materialaus neturto pavojus.
Originaliuose tekstuose galima perskaityti, ką šventasis Pranciškus kalba apie neturtą, jis sako: „Sensa nulla di proprio“, tai yra „be nieko savo“. Jei iš tikrųjų to laikaisi, tai yra truputį daugiau negu neturtas. Pavyzdžiui, gali džiaugtis ant stalo padėtu obuoliu, bet kai žinai, kad tas obuolys irgi ne tavo, tada sunkiau. Šiandien gali daug ką turėti, bet tai – ne tavo. Gyventi taip, kad viso to, kas materialu, nesisavintum. Įkarščio liudyti neturtą ir dvasinį gyvenimą šiandien tikrai reikia, ir labai daug kur turime tobulėti. Ir mes, ir visa Bažnyčia turime liudyti savo pavyzdžiu, o ne tik melsdamiesi ar gražiai kunigiškai apsirengę prie altoriaus aukoti Mišias – turime liudyti kasdienybėje gražų, patraukiantį, pavyzdingą, sveiką gyvenimo būdą. Šių laikų visuomenėje tai labai svarbu.
Užsiminėte, kad pranciškonai vykdo daug įvairių veiklų. Ar įsitraukimas į tas veiklas kartais netampa pagunda ar suklupimo akmeniu, pamirštant, kad esi mažesnysis brolis – kaip sakė Pranciškus, žmonių brolis, ir pamirštant, jog esi brolijos narys?
Būti broliu, tai yra būti su kitais broliais, bendruomenės nariais, be jokių tarnysčių jau yra pašvęstasis gyvenimas. Tai nėra tinginystė, nes tu būni su broliu, kalbama apie bendruomenę kaip apie šeimą. Pavyzdžiui, jei vyras su žmona praleidžia visą dieną kartu, jie vienas kitam dovanoja meilę, dovanoja buvimą kartu – jie netinginiauja. Lygiai tą patį mes turime suvokti, būdami bendruomenėje, o išorinis aktyvumas kartais gali tai užgožti. Nemanau, kad privalome būti veiklos žmonės, pirmiausia turime būti bendruomenė ir brolija. Sutinku, kad kartais per didelis įsitraukimas į veiklas gali nustelbti brolystę.
Ar šv. Pranciškus aktualus šioms dienoms?
Labai gerą pavyzdį mums rodo popiežius Pranciškus. Manau, kad labai dažnai gali turėti savo nuomonę apie tai, koks pavyzdys turi būti šv. Pranciškus ir kaip tą pavyzdį reikia perduoti kitiems. Bet to pavyzdžio poreikį man turi pasakyti žmogus. Taip pat kiekvienas žmogus gali man pasakyti, kaip aš turiu gyventi kaip brolis, ir tas patarimas – jei tai nėra nuodėmė – jis visada pateiks atsakymą, koks aš turiu būti, kad gyvenčiau teisingai, nenuodėmingai, nepapiktindamas kitų, stengdamasis kuo labiau priartėti prie žmonių. Pavyzdžiui, patyrinėję viduramžių raštus, parašytus lotynų ar senąja italų kalba, pamatysime, kad net ne visą laiką broliai turėjo pranciškonų, ar, kaip Lietuvoje sakoma, – bernardinų, vardą, bet buvo vadinami žmonių broliais. Jeigu teko būti Asyžiuje, turbūt pastebėjote, kad humoristinės statulėlės ir visokie gražus pasišaipymai yra tik iš pranciškonų. Bet koks aš turiu būti dabar kaip pranciškonas, man kalba ir visuomenė, ne tik tai, kas parašyta prieš aštuonis šimtus metų, nes tai, kas parašyta prieš tuos šimtmečius, turi būti aktualu šiandien.
Galbūt tas pavyzdys turi būti net radikalesnis negu anais laikais?
Gali būti ir radikalesnis, vėlgi tas radikalumas labai įvairus. Nereikia būti sudriskusiam, nesipraususiam, išsekusiam nuo pasninko. Taigi, žmogus turi būti radikalus, bet tvarkingas, gyvenantis sąžiningai. Tapti dvasingo, tvarkingo, darnaus, Dievu pasitikinčio žmogaus pavyzdžiu. Taip gyvendami negalime jaustis teisesni už kitus. Ir to moko Pranciškus pavyzdys – radikalus ir gailestingas, be kaltinimo dvasios.
Jeigu pažvelgtume į pranciškonų istoriją, pamatytume, kad Pranciškus perima dvasingumą, kurį propagavo to laikmečio judėjimai, bet buvo vienas skirtumas – tokie judėjimai bedė priekaištaujantį pirštą į Bažnyčią, į popiežių, į vyskupus, į kunigus, kad Evangelija mus moko gyventi radikalų evangelinį gyvenimą, be turto, ir jie kaltino Bažnyčią dėl turto. O Pranciškus nulenkė galvą, priimdamas radikalų gyvenimą, bet be kaltinimo dvasios. Jis yra net sakęs: „Aš bučiuosiu pėdą, įspaustą žemėje nuodėmingo kunigo, nes žinau, kad jo rankos laiko Švč. Jėzaus Kristaus kūną.“ Jo santykis grįstas taika, supratimu, meile. Manau, jog tie dalykai yra svarbiausi. Mes galime kalbėti apie radikalumą, neturtą ką tik norim: jog svarbu didžiuliai pastatai, kad tai tarnauja žmonėms. Apie daug ką galime kalbėti, bet jeigu neįgyvendinsime Pirmojo laiško korintiečiams XIII skyriaus, jeigu nesuprasime, jog meilė yra didžiausias turtas, tad jei ir neturtingai atrodysime ar daug ko atsisakysime, kalbos bus nieko vertos. Turime išlaikyti esmę – taikos ramybę, Pace e bene, – kaip sakė Pranciškus.
Užsiminėte apie popiežiaus Pranciškaus pavyzdį – kuo patraukia Jus asmeniškai?
Man ir Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI buvo nuostabūs pavyzdžiai. O dabar dar ir toks metas, kada popiežius nekaltina nei kitų religijų atstovų (nors nė vienas nekaltino), bet būtent pačiai Bažnyčiai liepia atsigręžti į savo trapumą. Gerai, esu kunigas, bet vis tiek esu nusidėjėlis, esu vyskupas – irgi esu nusidėjėlis. Nėra taip, kad jei priklausau tam tikram luomui, tai esu geresnis nei tas, kuris nepriklauso jokiam luomui, pvz., yra šeimos žmogus ar tas, kuris gyvena vienas.
Kalbu apie tai, jog visi žmonės yra kviečiami, ir jų kelias vis tiek veda Dievo link, kad ir koks tas kelias būtų. Manau, jog popiežius nori parodyti Bažnyčiai, kad ji nebegali moralizuoti, teisti, bet turi pradėti nuo savęs, savo pavyzdžiu, priimti save kaip nusidėjėlę. Kaip popiežius sakė per vieną trečiadienio audienciją, mes turime nebijoti šventumo, nes tik jis veda į tikrąją laisvę. Popiežius Pranciškus kviečia į šventumą, kartu pridurdamas: „Neužmirškim, kad vis tiek esame nusidėjėliai.“
Popiežius artimas žmogui, tokie turi būti ir kunigai. Kas yra kunigai? Jie irgi žmonės, jie irgi turi būti kaip visi kiti, tai nėra kažkas išskirtinio, tai – pašaukimas, tu juk tarnauji. Kaip kad savo pasirinktam pašaukimui tarnauja kiekvienas žmogus.
Su pranciškonų rūpinimusi taika bei gėriu, kūrinijos išsaugojimu glaudžiai siejasi ir skautų, kuriuos ugdote, moto – palikti pasaulį gražesnį, nei jį radote.
Matau labai daug panašumų tarp pranciškonų ir skautų pasaulėžiūros. Pavyzdžiui, roverio kaklaskarės spalva yra žemės spalva, kaip ir pranciškoniško abito spalva; vilkiukų globėjas yra šv. Pranciškus. Kalbant apie meilę gamtai, vėlgi labai siejasi skautų ir Pranciškaus meilė gamtai.
Tai tarsi to paties Jūsų pašaukimo dvi pusės?
Mano pašaukimas ir mano gyvenimo kelias yra būti mažesniuoju broliu, pranciškonu. Kiekvienas brolis turi tam tikrą sritį, kurioje nori ir sugeba veikti. Aš būnu kartu su skautais, su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėms, kitas brolis daro kitką. Aš atrandu tame darbe save. Ir esu ne tik Europos skautų komisaras, bet Lietuvos Vyskupų Konferencijos paskirtas religiniu patarėju Lietuvos Europos skautų organizacijai.
Kokia buvo Jūsų asmeninė pažintis su skautais?
Kai prieš dvidešimt metų atėjau į vienuolyną, pastebėjau, kad daug brolių buvo įsitraukę į skautišką veiklą, tokia buvo ir mano pirmoji pažintis, po truputį įsitraukiau ir aš. Bet paskui mane išsiuntė studijuoti į Italiją. Tik pradėjęs studijuoti iš karto susiradau skautus. Italijoje, prie Florencijos, kur gyvenau, nebuvo Europos skautų organizacijos, bet buvo Angeci, italų skautų organizacija. Ten visus metus, kol studijavau, dirbau su šios organizacijos grupe – vadinamaisiais vilkiukais (maži vaikai, kurių auklėjimo pedagogika yra pagal Kiplingo Mauglio istoriją). Visi vadai vadinami džiunglių personažų vardais. Netgi vilkiukai daugumos mūsų tikrų vardų nežinojo. O aš buvau Balu – meškinas, nes paprastai jei esi brolis ar dvasininkas, tai jau savaime tampi Balu. O grįžęs į Lietuvą įsitraukiau į Europos skautų organizaciją.
Europos skautų pedagogika numato atskirą formaciją – mergaičių ir berniukų, bei skirtingas amžiaus grupes. Organizacijos didžiosios šventės minimos kartu, bet žygiai, susitikimai stovyklos savaitės metu vyksta atskirai. Mažesnieji vadinami vilkiukais, vyresnieji – skautais, o dar labiau paaugę jaunuoliai vadinami roveriais, klanu, o merginos priklauso židiniui. Taip pat ir suaugusieji gali priklausyti židiniui arba klanui, arba pereiti į RS, „Radau save“. Tai tarsi įžadai visam gyvenimui.
Tad būti skautu – viso gyvenimo būdo pasirinkimas?
Taip, gyvenimo būdas, gyvenimo pasirinkimas, kuriame tu turi ir savo vietą. Negali būti skautu todėl, kad davei kažkada įžodį ir turi uniformą; jei nori būti skautu, turi priklausyti organizacijai ir joje įsipareigoti. Nėra taip, kad nieko neveikiu, o yra šventė – dalyvauju. Tiesa, kai kurios organizacijos toleruoja ir tokį stilių, ypač veteranų skautų atžvilgiu, bet pas mus visi yra įsipareigoję, ką nors veikia. Tad tai yra gyvenimo būdas, kartu prisidedi prie visuomenės auklėjimo tam tikroje srityje: jei dirbi su vaikais, tai ir tėvams padedi, jei organizacijoje – tai vėl kokia nors veikla užsiimi.
Kokios idėjos skautus įkvepia? Kuo skautai išsiskiria iš kitų organizacijų, kaip įvardytumėte veiklos ypatumus?
Visos skautų organizacijos laikosi tos pačios pedagogikos, Baden-Powello pedagogikos, kuri skatina palikti pasaulį gražesnį, negu jį rado. Kalbant apie Europos skautų organizaciją, ji grynai katalikiška, krikščioniška organizacija, jai priklauso išpažįstantys ilgąjį tikėjimą.
Kiekvienas krikščionis pašauktas atlikti tam tikrą savo misiją – kokia būtų Europos skautų misija?
Ji svarbi, pavyzdžiui, įstatai, principai, statutai, normos numato skauto formavimą visuomenei – nepakanka mokėti išgyventi miške, bet reikia, kad skautas būtų sąžiningas, kad būtų galima juo pasitikėti. Tokia formacija taikoma nuo pat pradžių, dar vaikams. Per žaidimą ir per išraišką vaikui, kuris yra visiškai užsidaręs, suteiki galimybę pradėti gyventi kitaip. Jie eina gyvenimo keliu, išmoksta ir dainuoti, ir šokti, ir žaisti, ir šypsotis. Jiems nereikia ypatingų priemonių. Tad, manau, tai ypač aktualu Lietuvoje, kur nemažai žmonių paskendę alkoholyje, – matyti, kad jaunas žmogus gali būti linksmas ir kitaip – būdamas aktyvus, kūrybingas.
Kaip patraukiate, o visų pirma – kaip pasiekiate jauną žmogų? Kartais vaikus gana sunku išjudinti, atitraukti nuo televizorių ekranų ar kompiuterinių žaidimų; sunku juos ir pasiekti.
Labai įvairiai. Būna, kad vaikai savo draugų atsiveda, būna, kad tėvai ieško. Dabar dažniau pasitaiko, jog ieško tėvai, ateina ir sako: „Noriu kur nors įkišti savo vaiką.“
Bet pasilieka ne visi. Pastebiu ir vaikams, ir jaunimui būdingą bruožą, kad jie bijo įsipareigoti. Kai vaikas girdi, jog čia įsipareigojama, būna, kad kartais išsigąsta.
Kalbant apie mūsų organizaciją, mums labai trūksta pilnamečių žmonių, kurie galėtų pagelbėti dirbant su skautais. Bet tam, kad pagelbėtų, reikia šiek tiek ir investuoti. Lietuvoje, kitose Europos šalyse, norėdamas būti vadovu, turi pasiruošti, vykti į specialius formacijos renginius, kad paskui galėtum čia būti vadovu. Jei nori dirbti su vilkiukais, neužtenka pasiskaityti „Mauglį“ ar pažiūrėti animacinį filmuką. Gal atrodo, kad žaidi su vaikais, bet tai yra daug rimčiau nei žaidimas. Turi būti ir stiprus ugdytojas, jiems turi būti įdomu.
Kokie pastebėjimai, įspūdžiai laukė grįžus iš Italijos į Lietuvą? Kiek skyrėsi specifika, aktualijos?
Italijoje buvo trupučiuką kitaip, nes ta skautų organizacija nebuvo Europos skautai (kurie visose šalyse veikia pagal vienodą sistemą) – ten, pvz., berniukai ir mergaitės ugdomi kartu, tai labai apsunkina darbą, ypač paauglių stovyklose. Turi būti budrus ir atidus, ypač jei yra stovykloje daug vaikų – jie iš karto pasidalina vaidmenimis: berniukai dirba berniukiškus darbus, mergaitės – mergaitiškus. Kaip paskui padaryti, kad jie visada būtų savarankiški? Be to, jie iš karto nori pasirodyti: berniukai – prieš mergaites, mergaitės – prieš berniukus, o tada visiškai kitaip reikia darbuotis. O kai yra tik berniukai ar tik mergaitės, tada yra dar kitaip. Tai vienas tokių pagrindinių skirtumų. Tačiau kas bendra – tai krikščioniškos vertybės, Baden-Powello palikti laiškai, mokymas, testamentas – visa tai taip pat.
Kaip gimė pati organizacija?
XX a. pradžioje lordas R. Baden-Powellas, karo meno žinovas, išėjęs į atsargą sugalvojo, kad reikia berniukams paruošti tokią organizaciją, kuri nebūtų militaristinė, kur būtų galima pritaikyti žvalgo principus, kaip juos galima perduoti jaunuoliams, ypač tiems, kurie sunkiai auklėjami. Toks būdas yra veiksmingas.
Tokia berniukų ugdymo mokykla Lietuvoje turėtų būti itin aktuali – sakoma, kad Lietuvos moterys linkusios dominuoti, kartais nustelbti vyrus?
Tie vyrai, kurie būna skautų vadovais, yra tvirtas pavyzdys. Tačiau žvelgiant statistiškai – taip, Lietuvoje yra ta problema, ji aktuali. Vyrai turi mažesnį poreikį dalintis, kalbėtis, analizuoti. Klaipėdoje dirbu su onkologiniais ligoniais. Dauguma konsultuotis ateinančių žmonių, klausiančių, bandančių įveikti sunkias situacijas, yra moterys. O vyras, kai jau jis ateina (jeigu apskritai ateina), jau būna stipriai „nukritęs“ į apačią. Tačiau visada yra laisva valia ir pasirinkimas. Žmogų reikia pasiekti, suteikti jam informaciją apie dvasinę pagalbą, bet to neužtenka, reikia, kad ir pats žmogus norėtų, kažko siektų.
Kadangi pradėjome kalbėti apie vyrus, teko dalyvauti piligriminėje vyrų skautų kelionėje į Veslay, tokią riterių šventovę. Ėjo keli tūkstančiai vyrų iš viso pasaulio, Europos šalių. Įsivaizduokite, kai įeina į baziliką keli tūkstančiai vyrų, visi eina išpažinties, Komunijos, ir visi vienu balsu meldžiasi – tai labai galingas įspūdis. Garsiai besimeldžiantį vyrą dažniausiai gali pamatyti islamo tautų kultūroje, kur vyras meldžiasi penkis kartus per dieną, liudija, nebijo eiti per miestą ir islamišką rožinį kalbėti. O čia tu matai taip elgiantis krikščionis – jie eina giedodami į baziliką, meldžiasi: iš tikrųjų gražu.
Koks skautas kasdienybėje – kaip skautiškas pasirinkimas veikia aplinką?
Aš labai tikiu, kad skautai yra skautai ir tada, kai jų niekas nemato. Kai prieš kurį laiką buvau Belgijoje, man buvo labai įdomu stebėti skautų šeimą, kur buvau apsistojęs. Įsivaizduokit: ateina vakaras, šeima (tėtis, mama, keturi vaikai) pavakarieniavo, pasimeldė, tada vienas kitam palinkėjo labos nakties, vienas kitą pabučiavo ir išsiskirstė miegoti. Atėjus rytui, kai jie įsitikinę, kad aš miegu, visuose kambariuose jie klauso Marijos radijo (per tokius mažus mikrofoniukus), ir kalba rožinį – mama tyliai kalba, o jie visi meldžiasi. Įdomiausia, jog manęs nemato, taigi viską daro ne dėl to, kad kažkam padarytų įspūdį.
Kadangi pas mus buvo sovietmetis, nėra labai senų tradicijų, kad visi būtų skautai – seneliai, tėtis, mama, vaikai, – o žvelgiant į, pvz., minėtą šeimą Belgijoje, matai, jog tėvai perduoda tą pedagogiką, meilę Dievui, Tėvynei, Bažnyčiai – vaikams. Jie tampa skautais, ir jiems tai visiškai normalu, įprasta.
Lietuvoje pasitaiko, kad ateina žmonių, kurie ruošiasi santuokai ir draugauja, pvz., jau penkerius metus, jų paklausi: „Ar jūs dviese meldėtės per tuos metus nors vieną minutę kartu?“ Dažniausiai tai pasitaiko labai retai, nes jie įpratę melstis atskirai, o ne susėdę kartu. Kai klausi priežasties, sako, kad nepatogu, gėda, nepratę. Ir lygiai taip pat bus, kai jie turės vaikų: jiems bus gėda, bus nepratę, o kitur tai jau natūralu, įaugę. Tas žmogus, apie kurio šeimą kalbu, dirba banke, jis minėjo, kad kai jų krašte į darbo pokalbį ateina žmogus, ieškantis darbo, ir paduoda skauto kortelę, tai jau yra pliusas – lyg būtum universitete gavęs tos srities specialybę.
Lietuvoje dar gana dažnas drovumas, gėdijimasis ne tik melstis kartu, bet ir paliudyti tikėjimą ar kartais atvirai išsakyti nuomonę. Kaip galėtume kiekvienas savo aplinkoje prisidėti, kad kartu kurtume tą atviresnę, atsakingesnę visuomenę?
Drovumas gali būti ir pozityvus, o gėda melstis, liudyti, išsakyti tiesą yra baimė. Laisvas žmogus nėra bailus. Esantis tiesoje yra be kaukės. Noriu palinkėti sau ir tiems, kurie skaitote, drąsos, teisingo laisvės suvokimo ir Dievo palaimos.
