Apie meilę Islandijai, „Sielos krantus“ ir kitus apreiškimus

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė
DATA: 2014-02

Argi gali lietuvis nemylėti Islandijos – mažytės tolimos šalies, kuri kone iškart po Sausio įvykių pirmoji drąsiai pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe? Savo dėkingumą esame reiškę ne viena skambia pilietine ir kultūrine akcija: jau tapo tradicija birželio 17-ąją, Islandijos nepriklausomybės dieną, šios šalies garbei pavadintoje gatvėje garsiai tarti: „Ačiū tau, Islandija.“ Pilietinių iniciatyvų dirbtuvės „Balta arbata“ atstovo Manto Tito Urbono pastangomis šią akciją lydi smagūs islandiškos tematikos renginiai: kultūriniai, politiniai, kulinariniai.

Logiška būtų manyti, kad lietuviai nuoširdžiai domisi šios šalies istorija, kultūra, ne vienas mokosi jos kalbos ar bent svajoja apie ją kaip apie savo kelionių tikslą. Ar meilė Islandijai yra šis tas daugiau už deklaratyvų priminimą sau patiems, kad esame svarbūs, nuspręskime kiekvienas individualiai. Net jei atsakymas būtų neigiamas, gėdytis neverta –islandai irgi kartais pasišaipo iš jiems, kaip ir daugeliui mažų tautų, būdingo susireikšminimo. Baltasaro Kormákuro komedijoje „101 Reikjavikas“ (2000) pirmas klausimas, kurį besilinksminantys vietiniai užduoda pirmą kartą sutiktai ispanei, primena tą, kokį mes dažnai užduodame į Lietuvą atvykusiems svetimšaliams: „Jūs – užsienietė? Kaip jums patinka Islandija?“ Panašios gaidos skamba ir lietuvių rašiniuose konkursui „Parašyk laišką – laimėk bilietą į Reikjaviką“: „Miela Islandija, apie tave žinau tiek, kad, manau, išdrįsčiau sudalyvauti „protmūšyje“. Jau penktos klasės istorijos olimpiadoje nedvejodama rašiau tavąjį vardą prie klausimo: o kas gi pirmoji iš užsienio valstybių išdrįso 1991 metais pripažinti Lietuvos nepriklausomybę?“ Arba tam pačiam konkursui skirtame eilėraštyje: „Tik ragai ant šalmų / nebekelia paniškos baimės / nes vainikas ant jų / iš lietuviško lauko ramunių.“1

Islandijoje niekada nebuvau, islandų kalbą suprantu tik tiek, kiek leidžia kitos skandinavų kalbos mokėjimas. Vis dėlto esu arti tų, kuriems Islandija ir tai, kas islandiška, yra svarbi gyvenimo dalis. Vienas iš tokių žmonių – mano kolegė Rasa Baranauskienė, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre dėstanti senąją islandų literatūrą ir šiuolaikinę kalbą, tyrinėjanti senovės skandinavų ir keltų kontaktus, verčianti Islandijos įvairių laikotarpių literatūrą. Profesiniai ir bičiuliški ryšiai sieja mane ir su kitais lietuvių mokslininkais–islandistais: Taivane gyvenančiu Aurelijumi Vijūnu, tarp Vilniaus, Kauno ir Oslo migruojančiu kolega Ugniumi Mikučioniu, jų visų trijų mokytoja, pirmąja Skandinavistikos centro senosios islandų literatūros dėstytoja, daugybės islandiškų knygų vertėja Rasa Ruseckiene. Žinoma, arčiausiai yra mano mama Svetlana Steponavičienė, irgi išvertusi nemažai islandų literatūros, tiesa, daugiausia į gimtąją rusų kalbą, tyrinėjusi Halldóro Laxnesso kūrybą. Kad atsidūrė Lietuvoje, irgi, galima sakyti, lėmė islandų kalba – 7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje studijuodama aspirantūroje (dabar doktorantūra) Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universitete lankė Michailo Steblin-Kamenskio2 (1903–1981) senosios islandų kalbos seminarą, kur susipažino su būsimuoju mano tėčiu.

Islandų esu mačiusi daug ir įvairių: pirmaisiais Nepriklausomybės metais tėvų svetainėje, dėkodami mamai už vaišingumą, net giedojo Islandijos choro Fóstbræður vyrai. Menininkų ir mokslininkų iš Islandijos apsilankydavo pas mus ir sovietmečiu, jie būdavo linksmi, atsipalaidavę, vilkėdavo dailiais megztiniais. (Vadinamieji Lopapeysur, mezgami be jokios siūlės, yra islandų tautodailės pasididžiavimas. Jie ne tik puikiai saugo nuo žvarbių vėjų, bet ir traukia akį raštų, atspalvių turtingumu, nors mezgami iš nedažytos vilnos.) Bet atvykėliai mane stebino kur kas mažiau negu keistas dėdė giedromis kaip Vladimiro Putino akimis – atlydėjęs svečius, jis visą vakarą tylomis sėdėdavo svetainės kamputyje arba lūkuriuodavo už durų.

 Šiais laikais su islandais dažnai susiduriu pagal profesiją – dėstant skandinavų literatūrą, kontakto su islandų kultūra išvengti neįmanoma, o ir nesinori. Pavyzdžiui, neseniai Skandinavistikos centrą pasiekė pirmoji Lietuvoje išleista islandų poezijos knyga Jóhanno Hjálmarssono Sielos krantai“. Šio neabejotinai vieno įdomiausių šiuolaikinių islandų poetų eilėraščius atrinko ir išvertė Rasa Ruseckienė, subtiliai iliustravo dailininkė Živilė Jackūnaitė-Šantarienė, išleido Homo Liber. Tai geras pretekstas apžvelgti, kaip plačiai islandų kultūra gali atsiverti Lietuvoje gyvenančiam žmogui. Žinoma, nepretenduoju aprėpti absoliučiai visko, be to, šiame rašinyje minimi žmonės ir reiškiniai dažnai yra susiję, tad jis pagal struktūrą greičiau primena mozaiką nei griežtai sustyguotą mokslinį straipsnį.

Lietuviška Wikipedios versija Islandijos kultūrą pristato keturiais pavidalais – tai (1) roko muzika (The Sugarcubes, Björk, Sigur Rós ir kiti), (2) bene aukščiausias pasaulyje raštingumo lygis, meilė intelektualiems užsiėmimams: „literatūrai, menui arba šachmatams“, (3) ypatingas savo šalies nepriklausomybės vertinimas ir kultūrinio išskirtinumo suvokimas – didžiavimasis kilme iš vikingų ir islandų kalba, artima tai, kuria kalbėta vikingų laikais, (4) realiai egzistuojanti lyčių lygybė kaip ypatinga islandų kultūros dalis.

 

Vyrai ir moterys

Ketvirtasis aspektas, nors ne visada įtraukiamas į tradicinę kultūros sampratą, be abejonės, yra svarbi islandų gyvenimo dalis, turinti gilias šaknis (iš jų sãgų žinome, kokios stiprios būna islandės). Tai įdomi ir plati tema, kuriai vertėtų skirti atskirą tekstą. Čia paminėsiu tik tiek, kad Pasaulio ekonomikos forumo reitinge Islandija jau penktą kartą yra lyderė pagal vyrų ir moterų lygias galimybes (Lietuvai 2013-aisiais teko 28-oji, Latvijai – 12-oji, Estijai – 59-oji vieta). Tą iliustruoja ir Lietuvai svarbus faktas: 2012 m. į prezidentės postą kandidatavo ir labai arti pergalės buvo Þóra Arnórsdóttir – viena ryškiausių Islandijos žurnalisčių, šviesaus atminimo profesoriaus, Lietuvos garbės konsulo Islandijoje Arnóro Hannibalssono (1934–2012) duktė, Jóno Baldvino Hannibalssono, kuris mums lemtingais metais buvo Islandijos užsienio reikalų ministras, dukterėčia. Vykstant rinkimų kampanijai, ji laukėsi trečio vaikelio, kuris gimė prieš pat rinkimus, ir už ją balsavo didžioji dalis Islandijos intelektualų, daug kitų žmonių, ypač jaunimo.

Atrodytų paradoksalu, bet moterų literatūros tyrinėtojai pastebi, kad islandės rašytojos (o jų yra nemažai ir puikių) iki šiol nėra tinkamai reprezentuojamos. Kurioziška, kai rašytojas ir publicistas Hilmaras Jónssonas straipsnyje, aptariančiame islandų literatūrą, teisinasi apie moteris autores kalbėjęs nedaug ir žada „šią klaidą“ ištaisyti – taigi gana plačiai apžvelgia 8 autorius vyrus, bet vos dvi pastraipas skiria visai islandžių rašytojų kūrybai3

Muzika

Wikipedia pirmiausia pamini islandų roką (ar postroką), kuris Lietuvoje yra žinomas ir mėgstamas, ypač jaunimo. Netrūksta grupės Sigur Rós gerbėjų, Vilniuje yra koncertavusios grupės múm, FM Belfast, GusGus, Árstíðir, o rašytojas Sjónas daug kam geriau žinomas ne kaip romanų ar eilėraščių, o kaip tekstų Björk dainoms autorius. Šiuolaikinę islandų muziką yra trumpai apžvelgęs Mindaugas Peleckis, kalbėdamasis su avangardinės muzikos atstovu Jóhannu Jóhannssonu.4

Islandija garsėja ir klasikinės muzikos kultūra. Reikjavike neseniai pastatyta Harpos salė, pernai įvertinta Mieso van der Rohes šiuolaikinės architektūros premija, – tai supermodernus projektas, griaunantis mitą apie islandų kultūrinę izoliaciją ir šlovinantis menų sintezę. Šiame menų panteone šalia Euterpės ir Kaliopės mielai puotautų architektūros, dizaino, kitų šiuolaikinių menų ir net kulinarijos mūzos, jei senovės graikai būtų numatę joms vardus. Čia skamba įvairių laikų, kraštų ir stilių muzika, rengiamos parodos ir konferencijos, o prabangus restoranas didžiuojasi „geriausia prancūziška ir daniška virtuve“. Harpoje koncertavo ir maestro Donatas Katkus su Šv. Kristoforo orkestru, beje, Islandijoje lankęsis jau ne kartą, pakvietęs į Lietuvą nemažai islandų klasikinės muzikos atlikėjų, pristačiusių ir islandų kompozitoriaus Jóno Nordalio (g. 1926) kūrinius. Harpa yra ne tik Islandijos simfoninio orkestro, nacionalinės operos, Reikjaviko bigbendo, bet ir peliuko Maximus Musikus namai. Tai knygelių vaikams, populiarinančių simfoninę muziką ir jau išverstų į keletą pasaulio kalbų (lietuviškai kol kas ne), personažas. Jo istoriją kuria pagrindinė Islandijos simfoninio orkestro fleitininkė Hallfríður Ólafsdóttir, o iliustruoja altistas Thórarinnas Máras Baldurssonas. Literatūrinį akcentą salei suteikia ir jos vadovo Halldóro Guðmundssono figūra. Šis literatūros tyrinėtojas ir rašytojas, ilgus metus vadovavęs Mál og menning leidyklai, 2004 m. buvo apdovanotas Islandijos nacionaline literatūros premija už Nobelio premijos laureato Halldóro Laxnesso biografinę knygą, jau išverstą į danų, švedų, norvegų, vokiečių ir anglų kalbas. Laxnessui skirtame seminare, kurį neseniai surengė Vilniaus universiteto Skandinavistikos centras ir Venclovų namai-muziejus, jis virtualiai pristatė, labai įdomiai komentuodamas, šios kontroversiškai vertinamos, bet neabejotinai talentingos asmenybės kūrybą.

 

Filmai

Scanorama tradiciškai parodo kelis puikiai parinktus islandų filmus, kuriems žiūrovų netrūksta (nedaug kas iš Lietuvos kultūrinių renginių galėtų varžytis su šio festivalio sėkme). Islandų kinematografas aprėpia labai plačią nuotaikų ir raiškos būdų skalę – nuo švelnaus lyrizmo iki kone pornografinio arba juodojo humoro. Opūs socialiniai, amžini egzistenciniai klausimai Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono filme „Bet kuriuo keliu“ (2011) ir jau minėtoje komedijoje „101 Reikjavikas“ gliaudomi, pasitelkiant groteskiškai keistas situacijas, bent jau taip atrodo žvelgiantiems iš šalies. O Grímuro Hákonarsono „Dausose“ (2010), Friðriko Þóro Friðrikssono filme „Mama Gogo“ (2010) arba romanų ekranizacijose – „Visatos angelai“ (1995) pagal Einaro Máro Guðmundssono romaną, „Velnių sala“ (1996) pagal Einaro Kárasono kūrinį – kasdienybės vaizdams suteikiami islandų menui būdingi magiškojo realizmo bruožai. Beje, Lietuvoje gerais islandiškais filmais galima už visai nedidelį mokestį legaliai mėgautis kasdien – interneto svetainė http://icelandiccinema.com/.

  

Vaizduojamasis menas

Islandų dailė mūsų šalyje irgi reprezentuojama, nors ne taip reguliariai kaip kinas. Penkios Start Art grupės menininkės Vilniuje ir Panevėžyje pristatė parodą „Chronotopologija“, supažindinančią su savita kūrybine filosofija, „kuri nagrinėja laiko, vietų ir istorijos sąvokas“.5 Netikėtoje jungtyje su Japonijos menininkais (projektas „Dvi salos“) šią vasarą M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune buvo rodomi islandų dailininkės Mireyos Samper darbai. Islandijos dailę, konkrečiai Johannesą Sveinssoną Kjarvalį (1885–1972), Jóną Gunnarą Árnasoną (1931–1989), Jóną Stefánssoną (1881–1962), Svavarą Guðnasoną (1919–1988) ir kitus meistrus, Krantų žurnale pristatė Ramutė Rachlevičiūtė.6 Islandija yra garsaus ekspresionisto Einaro Hákonarsono (g. 1945), siurrealisto Alfreðo Flókio Nielseno (1938–1987) tėvynė, gal kada nors galėsime pamatyti ir šių dailininkų paveikslus.

Tolima šalis įkvepia ir Lietuvos fotomenininkus: 2004 m. „Arkoje“ surengta Aurelijos Čepulinskaitės spalvotų fotopeizažų paroda „Šalta. Karšta. Islandija“, tais pačiais metais Lietuvos technikos bibliotekoje savo žvilgsnį į ledo ir ugnies kraštą pristatė Rasa ir Kęstutis Baranauskai.

 

Krantai

Turbūt kompleksiškiausiai Islandiją apžvelgė specialusis Krantų numeris (redaktorius Helmutas Šabasevičius), čia apie ją rašo lietuvių ir islandų mokslininkai, menininkai. Inga Dargužytė ir Eglė Babilaitė pasidžiaugė, kad unikali šio krašto gamta ir kultūra suteikė naujų impulsų kūrybai,7 o Jūratė Stauskaitė atvirai prisipažino saloje pasijutusi nejaukiai: gamta jai darė negyvos žemės įspūdį, o kultūrinis gyvenimas pasirodė provincialus. Net moterų pavardės (tiksliau tėvavardžiai, nes pavardžių islandai, galima sakyti, neturi8), kurių islandės tekėdamos nekeičia ir tuo didžiuojasi, pasak dailininkės, liudija, koks gajus tėvo kultas.9 Apie Reikjaviko teatrą, kuriame spektaklius yra statę Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, o Vytautas Narbutas ten dirba scenografu, rašo aktorė Guðrún Ásmundsdóttir.10 Poetas, Kópavoguro viešosios bibliotekos direktorius Hrafnas Andrésas Harðarsonas, glaustai papasakojęs Islandijos muzikos istoriją, pristato šiandieninę šalies muzikos kultūrą.11

Savo bičiulį Jörundurą Hilmarssoną, anksti mirusį pasaulinio lygio mokslininką indoeuropeistą, ilgus laikotarpius gyvenusį sovietų okupuotoje Lietuvoje, šiltai prisimena Svetlana Steponavičienė.12 Į islandų kalbą jis išvertė Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, svajojo išversti Kristijoną Donelaitį. Buvo pirmasis Lietuvos garbės konsulas Islandijoje, neabejotinai daug prisidėjęs, kad islandai pripažintų mūsų nepriklausomybę. Krantuose perspausdintas jo straipsnis apie islandų kalbą, žurnale Mūsų kalba paskelbtas 1975 m. Nors garsiojo lingvistinio islandų purizmo Jörunduras tiesiogiai nekritikavo, net išreiškė susirūpinimą dėl angliško mąstymo (ne leksikos) įtakos, jis neslėpė, kad purizmas gali būti rašytinės kalbos sustabarėjimo priežastis: „ …būna net taip, kad nedrįstama spausdinti veikalo, jeigu jo kalba nors šiek tiek skiriasi nuo įprastinės rašomosios kalbos… Iš rašytojų tik patys žymiausi kalbos meistrai, pavyzdžiui, Laksnesas (Laxness), Tourbergas Tourdarsonas (Þórbergur Þórðarson), savo kūryboje sugeba išlaikyti tą rašomąją kalbą gyvą.“13

Būtent iš Jörunduro, fenomenalaus erudito, Steponavičienė sužinojo apie tragiško likimo žydų kilmės lietuvį Teodorą Bieliackiną. Kai sovietai okupavo Lietuvą, o Europoje siautė Antrasis pasaulinis karas, Bieliackinas, studijavęs Reikjavike, ten ir pasiliko. Daug rašė apie Lietuvą ir jos kultūrą skandinavų spaudoje, įvairioms organizacijoms siuntė protestus dėl Lietuvos okupacijos, tuo siutindamas prokomunistinę islandų visuomenės dalį. Nuo deportacijos į Sovietų Sąjungą išgelbėjo Bieliackiną jo bičiuliai, įtakingi rašytojai – Guðmunduras G. Hagalínas ir Halldóras Laxnessas (nors šis tada dar laikėsi prosovietinių pažiūrų). Deja, greitai, 1947-aisiais, Teodoras mirė nuo džiovos ir atgulė Reikjaviko kapinėse.

Vokietijoje gyvenantis rašytojas ir žurnalistas Leonas Stepanauskas, kuris taip pat domėjosi Bieliackinu, „padrąsintas“ Steponavičienės, ėmė Islandijoje ir kitur Skandinavijoje sekti jo pėdsakais, o savo įdomius atradimus ir įspūdžius aprašė knygelėje „Paviliojo Islandija“.14 Čia taip pat spausdinamos ištraukos iš Bieliackino susirašinėjimo su Švedijoje gyvenusiu šviesuoliu Juozu Lingiu, cituojami Bielackino straipsniai ir jo versta senovinė mitologinė giesmė.

Tame Krantų numeryje Steponavičienė papasakojo apie Laxnesso ir islandų-danų-žydų kilmės Åge’s Meyerio Benedictseno (1866–1927) draugystę. Benedictsenas mums ypač svarbus: 1895 m. Kopenhagoje jis danų kalba išleido knygą „Bundanti tauta: Lietuvos kultūros vaizdai“, kurioje aprašė lietuvių papročius, tautosaką, kalbą, pranašavo, kad Lietuva išsivaduos iš Rusijos imperijos. Angliškasis šios knygos vertimas diplomato Jurgio Savickio iniciatyva Kopenhagoje išleistas 1924 m. Vilniaus universitetas jos egzempliorių turėjo ir sovietmečiu, bet prieiti prie šios uždaruose fonduose laikomos knygos reikėjo specialaus leidimo. 1997 m. Liongino Pažūsio iniciatyva „Bundanti tauta“ išversta į lietuvių kalbą.15

 

Literatūra

Islandija pasaulyje garsėja kaip šalis, kurioje santykinai daugiausia ne tik skaitančių, bet ir rašančių žmonių. Islandų meile literatūrai galėjo įsitikinti ir lietuvių PEN centro nariai, pernai rugsėjį dalyvavę 79-ajame PEN klubo kongrese, kuris vyko Reikjavike ir sutapo su tarptautiniu literatūros festivaliu.

Islandų literatūros tradicija yra itin sena – gimtąja kalba jie rašyti pradėjo apie 1100 metus.16  Ypač garsios yra sãgos – unikalus islandų viduramžių raštijos žanras, kurio neįmanoma priskirti nei išimtinai istorinei, nei išimtinai grožinei literatūrai. Nors sãgų ištakos slypi žodinėje kūryboje, jos paveiktos ir rašytinių – istoriografinių, hagiografinių – tradicijų.17 Lietuviams sãgos įdomios ir dėl to, kad jose minimi kuršiai, šia tema nemažai yra rašęs Mikučionis.18

Senoji skandinavų literatūra Lietuvoje seniai nėra nežinoma žemė. Jau prieš du šimtmečius Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Lelewelis knygelėje Edda czyli księga religii dawnych Skandynawii mieszkańców (1807) pirmasis pasaulyje kita kalba perteikė (perpasakojo) abiejų Eddų turinį.19 Labai ilgai tai buvo vienintelis, o ir nelabai žinomas, kultūrinis lietuvių kontaktas su senąja skandinavų literatūra. Minėti Bieliackino vertimai Lietuvoje taip ir nebuvo išspausdinti, pirmąja kregžde tapo „Egilio saga“, viena svarbiausių iš vadinamojo „giminių sãgų “ arba „sãgų apie islandus“ požanrio. Ją išvertė Steponavičienė, 1975 m. išleido Vaga, o neseniai vertimas buvo atnaujintas, papildytas vertėjos ir Mikučionio straipsniais, kita medžiaga ir išleistas VU Skandinavistikos centro serijoje Scandinavistica Vilnensis.20 2001-aisiais Ruseckienė su Mikučioniu išleido mokomąją knygelę apie vadinamąją skaldų poeziją, ypač sudėtingos sąrangos žodžio meną.21 2002-aisiais Mikučionis lietuvių skaitytojams pristatė dar vieną sãgų požanrį – „Kniutlingų saga“22 reprezentuoja vadinamąsias „karalių sãgas“. Itin reprezentatyvi Ruseckienės sudaryta pirmoji senosios islandų literatūros tekstų (istoriografinių šaltinių, sãgų, skaldų, Eddos giesmių ištraukų ir kt.) antologija „Mimiro šaltinis“. Vertimus čia papildo moksliniai tekstų paaiškinimai, apžvelgiamos senosios skandinavų literatūros ištakos, raida ir ypatybės.23

Islandai visiems germanams išsaugojo jų mitologiją, įkvėpusią Wagnerį, Tolkieną ir… šiuolaikinių kompiuterinių žaidimų kūrėjus. Dabar šis užburiantis pasaulis atsiveria ir lietuviams: 2009-aisiais pasirodė Aurelijaus Vijūno išversta „Poetinė Eda“ („Edda“ – pagal Ruseckienės transkripciją) su akademiniais komentarais. Tai herojinių ir mitologinių giesmių rinkinys, didžioji jų dalis užrašyta XIII a., bet kai kurios šaknimis siekia kur kas senesnius laikus.24 Šios knygos puslapiuose pasaulio medžiu Iugdrasiliu laipioja voverė Ratatoskas, sau į uodegą kanda žemę apjuosusi gyvatė Jormungandas, kūju Mjólniu milžinams jotunams skaldo galvas asų dievas Toras, o mergelę Sigrdryvą iš stebuklingo miego pažadina narsuolis Sigurdas, nugalėjęs slibiną Favnį25 („Eilės apie Sigrdryvą“). Iš čia sklinda gyvenimo išmintis, iki šiol nepraradusi aktualumo: „Prikalba daug tas, kurs niekad netyli, / žodžių beviečių. / Greitakalbis liežuvis, jei nesuturėsi / prišauks greit tau bėdą“ („Aukštojo eilės“). Senovinės giesmės gali tapti raktu į anksčiau išverstas šiuolaikinės skandinavų literatūros knygas: švedų rašytojo, Nobelio premijos laureato Torgny Lindgreno apysaką „Meilės dievas Frėjus“,26 Svavos Jakobsdóttir romaną „Gunlodos saga“27 ar Jóhanno Hjálmarssono eilėraščius.

 Tarp skandinavistų sklando džiugūs gandai, kad netrukus turėtų pasirodyti Vijūno versta „Violsungų saga“ (skandinaviškoji Nibelungų versija) ir ilgai laukta „Jaunesnioji Edda“, kurią verčia Ruseckienė.

Moderniosios islandų literatūros vertimo į lietuvių kalbą pradininku turbūt laikytinas Pranas Mašiotas. Tiesa, tai buvo vokiečių ir danų kalba parašyti, iš vokiečių kalbos versti tekstai: Jóno Sveinssono (1857–1944) pasakojimai apie berniuką Nonį (Nonnis – mažybinis paties autoriaus vardas), kuriuose ne mažiau svarbus personažas yra pati Islandija – jos gamta ir kasdienybė. Pirmas išverstas apsakymas „Nonis sniegynuose“ buvo išspausdintas 1926 m. žurnale vaikams Saulutė. Vėliau Mašiotas išvertė dar kelis, o 1975 m. Nonio istorijos viena knyga „Nonis“ buvo išleistos Vagos leidyklos serijoje Prano Mašioto knygynėlis.28

Jóną Sveinssoną islandiškame Krantų numeryje pristato Hilmaras Jónssonas kartu su sãgomis ir, jo manymu, ryškiausiais islandų autoriais: Jónasu29 Hallgrímssonu (1807–1845), daniškai rašiusiu Gunnaru Gunnarssonu (1889–1975), Halldóru Laxnessu (1902–1998), Elínborg Lárusdóttir (1891–1973) ir keletu kitų.30 Panašu, kad iš visų jo straipsnyje minimų rašytojų lietuviškai yra prabilę tik „Nonio“ autorius ir Laxnessas, kuris iki šiol yra laikomas islandų literatūros „didžiuoju“. Vienintelis islandas, apdovanotas Nobelio premija, į lietuvių buvo verčiamas iš rusų kalbos, ir tai negausiai.

Laxnessas garsėjo nuolatiniais dvasiniais ieškojimais, vedusiais jį tai prie katalikybės, tai prie atvirų simpatijų sovietinei sistemai, bet jo kūryba niekada nebuvo propagandinė. Vėliau jis pripažino, kad žavėtis bolševizmu buvo klaida. Lietuviškai išversti 3 rašytojo romanai: „Pasaulio šviesa“ (1937–1940) pasakoja apie poetą, kuris laikiname netobulame kūne saugo amžino tobulo grožio svajonę, „Islandijos varpas“ (1943–1946) – apie ilgus šimtmečius slėgusią danų priespaudą, o „Nepriklausomi žmonės“ (1934–1935) – apie beribį troškimą būti be išlygų nuo nieko nepriklausomam. Ypatinga šio romano stiprybė – įtaigus pagrindinio veikėjo paveikslas. Valstietis Bjarturas panašus į sagų herojų, apdovanotas skaldo talentu, bet jį sunku pamilti, nes beribis jo išdidumas pražudo artimuosius. Tik romano pabaigoje įvyksta lemtingas lūžis – susitaikymas su dukra, mirštančia ant tėvo rankų lyg Shakespeare‘o tragedijoje ,,Karalius Lyras“.

Net kelios jungtys sieja Laxnessą su Lietuva. Tai pažintis su Bieliackinu, su Lietuvą pamilusiu, jos kalbą išmokusiu Benedictsenu ir su Antanu Venclova, kuris bendravo su Laxnessu tiesiogiai ir per šio vertėją iš Lietuvos, o savo islandišką patirtį aprašė knygelėje „Šiaurės sidabras“.31 Šis dviejų panašaus, bet ir skirtingo likimo rašytojų (Venclova, priešingai negu Laxnessas, komunistinių pažiūrų neišsižadėjo, o Laxnessui kairuoliškumas nedavė jokios asmeninės naudos, greičiau atvirkščiai) kontaktas tapo pretekstu Venclovų namams-muziejui 2013-ųjų gruodį surengti renginių ciklą „(Ne)priklausomi žmonės“, kurio dalis buvo ir jau minėtas seminaras Skandinavistikos centre.32

Šiandien į lietuvių kalbą verčiama tai, kas Islandijoje pastaruoju metu sukurta vertingiausio: Sjóno (g. 1962), Guðberguro Bergssono (g. 1932), Einaro Máro Guðmundssono (g. 1954), Svavos Jakobsdóttir (1930–2004), Fríðos Áslaug Sigurðardóttir (1940–2010) ir kitų autorių tekstai, dažniausiai Islandijos literatūros fondui Bókmenntasjóður parėmus.33 Dviejų autorių – šiuo metu Paryžiuje daktaro disertaciją rašančios Oddný Eir Ævarsdóttir (g. 1972 ) ir ispanų literatūrą Grenadoje studijavusio, grupėje The Sugarcubes grojusio (kaip ir Sjónas) Bragio Ólafssono34 (1962) tekstai pateko į Markuso Rodunerio 2012 m. organizuoto literatūros festivalio almanachą.35 Šiuolaikinę islandų literatūrą verčia tie paties žmonės, savo srities profesionalai: Rasa Ruseckienė, Aurelijus Vijūnas, Rasa Baranauskienė, Jurgita Abraitytė. Islandistai nepuola versti detektyvų – daug kur Europoje šiuo metu populiariausio islandų rašytojo Arnalduro Indriðasono kriminalinis romanas „Užnuodytas kraujas“ išverstas iš anglų kalbos.36 Lietuvoje palankiai vertinama islandų vaikų literatūra.37

Verčiama ne tik proza. Valstybiniame jaunimo teatre 2000 m. per Šiaurės šalių pjesių skaitymus, buvo pristatytas spektaklio pagal Kristínos Ómarsdóttir pjesę „Pasakyk man viską“ eskizas (režisierė Ásdís Þórhallsdóttir, vertė Abraitytė). Veltos ir Vytauto Anužių su Klaipėdos universiteto teatru „Dramos klasė“ pastatyta pjesė „Ir Bjork, žinoma“, versta iš anglų kalbos, buvo įvertinta skeptiškai.38 Be didelio entuziazmo sutikta Gyčio Padegimo režisuota Sigurðuro Pálssono pjesė „Nuošaly“ (vertė Baranauskienė).

Iš islandų kalbos išversta nemažai eilėraščių, moderniąją poeziją pirmiausia (ir labai sėkmingai) ėmė versti Abraitytė. Dauguma jos vertimų išspausdinta Poezijos pavasario ir Druskininkų rudens almanachuose, Šiaurės Atėnuose, islandiškajame Krantų numeryje.

Sielos krantai

 

Jóhannas Hjálmarssonas – itin produktyvus kūrėjas, išleidęs 18 poezijos knygų, vertęs į islandų kalbą Garcìa Lorcą, Nerudą, Bretoną, daug kitų ispaniškai ir prancūziškai rašiusių poetų. Ir Sigitą Gedą, padedamas Rasos Ruseckienės.39

Jis priskiriamas vadinamiesiems „atominiams poetams“. Šis terminas atsirado, pasirodžius Laxnesso romanui „Atominė bazė“ (1948). Iš pradžių taip buvo pašiepiamai vadinami pirmieji Islandijos poetai modernistai, vėliau „atominiais“ tapo visi poetai, metantys iššūkį tradicijai ir ieškantys naujų eiliavimo formų.40 Jóhannas Hjálmarssonas studijavo romanų kalbas Barselonoje, anksti ėmė versti siurrealistinę prancūzų ir Lotynų Amerikos poeziją, formavusią ir jo paties stilių. Jis iš esmės atnaujino islandų poeziją, tradicinėms jos temoms suteikęs visiškai naują raišką. Skirtingų pradų dermę galima pajusti paties pirmojo rinktinės „Sielos krantai“ eilėraščio „Atėjimas“ (1956) gamtos vaizdinijoje – iš kito pasaulio krašto parskridę paukščiai sugrąžina poetui norą gyventi ir atveria šalia trykštančius tyrus šaltinius. Pacituosiu visą eilėraštį, kad skaitytojas galėtų įsitikinti, kaip pagaviai skamba jo vertimas:

 

Išvydau atskrendant

paukščius

tą akimirką

kai ruošiausi išnykti

Jie atlėkė iš pietų

į šiaurę

ledynų gimtinėn

Audra juos atginė

visą šį ilgą kelią

jie neliovė čiulbėję

tūpė ant plikų medžių

ir šie taip nustebo

jog išsprogino pumpurus

ir aš

ketinęs bėgti iš šio pasaulio

išvydau, kad jau liepa

ir jaunos merginos raudonom lūpom

besijuokdamos lenkias prie rasotų mėlynų šaltinių

ir geria tyrą it sidabras vandenį.

 

Į knygelę sudėti eilėraščiai iš įvairių kūrybos periodų atskleidžia, koks platus autoriaus temų ir poetinės kalbos laukas. Pasak vertėjos, asmeniškai pažįstančios poetą, šios knygos „pagrindinė mintis buvo atspindėti jo gyvenimo ir kūrybos kelią. Rinkausi gražiausius, giliausius eilėraščius, prisodrintus egzistencinio turinio. […] Man patinka nedaugiažodis, nepuošnus ir nedirbtinis Jóhanno stilius, iki pat paskutiniojo rinkinio jis išliko ištikimas „atvirosios“ poezijos principams. Gailiuosi, kad negalėjau įtraukti eilėraščių islandų sagų siužetais, pabijojau, kad jie bus svetimi lietuvių skaitytojui, be to, ribojo ir knygos apimtis. Vienintelis iš šios grupės – „Hindarfjalio kalne“. Taigi, sykiu rinkausi bendresnio, universalesnio turinio eilėraščius, kurie imponuotų įvairių tautų skaitytojams.“41

Šalia siurrealistinių eilių, pavyzdžiui, skirtų prancūzų dailininkui siurrealistui Yves’ui Tanguy, yra ir konfesionaliosios – Sylvios Plath, Roberto Lowello inspiruotos – poezijos pavyzdžių („Palyginimai“, „Siela“), ir vėlyvojo laikotarpio tekstų, filosofiškai apmąstančių būtį ir meną („Banga“, „Žodžiai“).

Skaitant vertėjos minėtą „Hindarfjalio kalne“, verta susirasti ,,Poetinę Edą“, o joje – ,,Eiles apie Sigrdryvą“, nors šį eilėraštį suprasti galima ir be jų, nes jis byloja universalia – meilės ir ilgesio – kalba:

 

Miegojau dėl tavęs.

Ilgai miegojau.

Tu atėjai,

kurio, manau, aš laukiu.

 

Į rinktinę įtraukta ir lyrinės prozos fragmentų: „Le Spleen de Reykjavik“ – pagarbos ženklas Baudelaire’ui, gimtajam miestui ir mirusiam bičiuliui dailininkui Alfreðui Flókiui, nenuoramai eksperimentatoriui, kaip ir poetas. Skaitant knygą, norėtųsi žinoti, kada kuris eilėraštis sukurtas, kokioje rinktinėje jis pasirodė – tai turbūt vienintelis priekaištas šios visais atžvilgiais puikios knygos leidėjams.

Post scriptum

Kai rašiau šį straipsnį, kirbėjo mintis: mažos tautos kultūrai, ypač literatūrai, šiuolaikiniame pasaulyje pavojinga užsisklęsti savo pačios lokalume, pasiduoti pergiuntiškai-troliškai ideologijai „būk sau viskuo“. Kadaise padovanojusi pasauliui unikalią (bet universalios reikšmės) senąją literatūrą, Islandija po to labai ilgai nebuvo matoma jo literatūros žemėlapyje. Vėl išryškėjo tik su Laxnessu, kuris, būdamas giliai šaknimis įaugęs į gimtinės gamtą, kalbą, senąją kultūrą, puikiai pažino kitas šalis, jų meną. Tad ir į savąjį paveldą galėjo pažvelgti su ironija (nors ir su meile), subversyviai jį perrašinėti, pasišaipyti iš savo šalies provincialumo – tik tada, kai yra įvardytas, jis gali būti įveiktas. Jaunosios kartos autorius Sölvis Björnas Sigurðssonas sako: Laxnessas ir jam skirta Nobelio premija suteikė islandams pasitikėjimo savimi, sustiprino „jausmą, kad galime rašyti“.42 Kone visi po to kūrę įdomiausi islandų rašytojai (Lotynų Amerikos magiškojo realizmo autorius vertęs ir jų dvasią savaip perėmęs Guðberguras Bergssonas, JAV studijavusi, į senovės mitologiją šiuolaikinės moters akimis pažvelgusi Svava Jakobsdóttir, Jungtinėje Karalystėje gyvenęs ir dirbęs Sjónas, ką tik aptartas Jóhannas Hjálmarssonas) buvo ir yra atviri kitoms kultūroms, kūrybiškai derindami jas su turtinga istorine ir kultūrine Islandijos patirtimi, jos kraštovaizdžiu. Dėl to jie nesiliovė buvę islandais, atvirkščiai – tai suteikė islandų kultūrai universalumo, padarė ją įdomesnę, kartu suprantamesnę pasauliui.

Jei Islandijoje nebūtų buvę žmonių, kuriems rūpėjo, regis, tokia tolima ir svetima šalis kaip Lietuva, vargu, ar taip greitai Islandija būtų pripažinusi mūsų nepriklausomybę. Islandija labai prisidėjo prie to, kad šiandien mes irgi turime galimybę laisvai keliauti po pasaulį, pažinti jo įvairovę ir atsinaujinti, neslegiami jokių cenzūrų ar nurodymų „iš viršaus“. Ši laisvė judėti – žmonėms, idėjoms, paveikslams ir knygoms – yra didelė vertybė, net jei skaudi jos kaina yra masiškai „išmigruojantys“ lietuviški kaimai. Šis straipsnis – kuklus pagarbos ženklas ne tik valstybei, kuri pirmoji pripažino Lietuvą, bet ir jame minėtiems žmonėms, kuriems ši laisvė leido tapti kitos kultūros apaštalais, o pasaulyje – savosios ambasadoriais. Nors kai kurie iš jų Lietuvą yra palikę ilgam, jie, kaip tie Jóhanno Hjálmarssono paukščiai, grįžta kaskart, kai tik mus pasiekia gaivi jų sielos krantus skalaujanti banga.

1    http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/skaitytoju-padekos-islandijai-ne-tik-laiskais-bet-ir-eilerasciais.d?id=61633419

2    Michailas Steblin-Kamenskis buvo pasaulinio lygio mokslininkas, jo knygos „Mitas“ (Миф, 1976), „Sagos pasaulis“ (Мир саги, 1971) yra išverstos į įvairias pasaulio kalbas. Šio ypatingos inteligencijos žmogaus šaknys siekia Lietuvą, Steblin-Kamenskiai buvo sena rusų aristokratų giminė.

3    Hilmar Jónsson. Islandų literatūra. Eskizai, Krantai, 2009 (1), p. 33.

4    Mindaugas Peleckis. Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu, Literatūra ir menas, 2009-06-26, nr. 324.

5    http://www.arkagalerija.lt/chronotopologija.html

6    Ramutė Rachlevičiūtė. Taikliai, laiku ir vietoje. Islandiškasis dailės matmuo, Krantai, 2009 (1), p. 55–63.

7    Inga Dargužytė. Islandijos dienoraščiai. Ten pat, p. 21–27; Eglė Babilaitė, Eglė Likaitė. Karštoji Islandija. Ten pat, p 51–54.

8    Islandijos telefonų knygose abonentai surašyti abėcėlės tvarka pagal vardus, moksliniuose straipsniuose islandų autorius į literatūros sąrašą korektiška įrašyti pagal vardą, o ne pavardę (tėvavardį).

9    Jūratė Stauskaitė. Žemė be žemės. Krantai, 2009 (1), p. 20.

10  Guðrún Ásmundsdóttir. Daug metų nuo to laiko… Reikjaviko teatras. 1897–2008. Ten pat, p. 46–49.

11  Hrafn Andrés Harðarson. Muzika Islandijoje. Ten pat, p. 42–45.

12  Svetlana Steponavičienė. Jörunduro dvidešimt lietuviškų gyvenimo metų… Jörundar saga Hilmarssonar Lithaugalandsfara. Ten pat, p. 66–89.

13 Jörundur Hilmarsson. Šis tas apie islandų kalbą. Ten pat, p. 65.

14 Leonas Stepanauskas. Paviliojo Islandija. Teodoro Bieliackino pėdsakais, Versus aureus, 2010.

15  Åge Meyer Benedictsen. Lietuva. Bundanti tauta, Iš anglų kalbos vertė Skirmantė Ramanauskaitė, su danišku originalu palygino Daiva Novikaitė, Tyto alba, 1997.

16   Rasa Ruseckienė. Apie senąją islandų literatūrą, Mimiro šaltinis: senųjų islandų antologija, Sudarytoja Rasa Ruseckienė, Iš senosios islandų kalbos vertė Rasa Baranauskienė, Rasa Ruseckienė, Aurelijus Vijūnas, Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p. 14.

17  Ugnius Mikučionis. Ką sagos pasakoja apie kuršius, Krantai, 2009 (1), p. 8–17.

18  Ten pat; taip pat Kuršių ir skandinavų santykiai sagų literatūroje, Liaudies kultūra, 2003, Nr. 2 (89), p. 61–70 ir kitur.

19  Vyresnioji Edda (kitur: Eda) – mitologinių ir herojinių giesmių rinkinys, Jaunesnioji Edda – poeto ir istoriko Snorrio Sturlusono apie 1222–1225 parašytas poezijos vadovėlis ir atpasakotų skandinavų mitų antologija. Apie Lelewelio knygą plačiau paskaityti galima E. Grigonio ir E. Sausverdės straipsnyje anglų kalba: Joachim Lelewel, Edda, and Lithuania, Approaching the Viking Age, ser. Scandinavistica Vilnensis 2, 2009, Vilniaus universiteto leidykla, p. 9–13.

20  Egilio saga. Iš senovės islandų kalbos vertė S. Steponavičienė, ser. Scandinavistica Vilnensis 2, Aidai, 2012.

21  Ugnius Mikučionis, Rasa Ruseckienė. Skaldų poezija. Kaunas: Naujasis lankas, 2001.

22  Kniutlingų saga. Iš senosios islandų kalbos vertė U. Mikučionis, Vaga, 2002.

23  Mimiro šaltinis: senųjų islandų antologija, op. cit.

24  Poetinė Eda. Iš senosios islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas, ser. Scandinavistica Vilnensis 1, Aidai, 2009.

25  Pagal Rasos Ruseckienės transkripciją „Mimiro šaltinyje“ Ygdrasilis, Ratatoska, Mjolniras, Fafniras.

26  Knygoje „Gyvatės pėdsakas ant uolos: Novelės; Legendos“ Meilės dievas Frėjus. Vertė Z. Mažeikaitė, Vaga, 1994.

27   Svava Jakobsdóttir, Gunlodos saga. Vertė Rasa Ruseckienė, Tyto alba, 1998.

28  Šioje knygoje autorius vadinamas „Svensonu“ – pagal vokišką „korekciją“ . Vokiečių kalboje forma „Sveinsson“ kėlė nepageidautinų fonetinių asociacijų.

29  Jónasas lietuvių ausiai skamba galbūt keistai, bet tai, matyt, vienintelis būdas diferencijuoti du islandiškus vardus: Jón ir Jónas.

30  Hilmar Jónsson, op. cit.

31  Antanas Venclova. Šiaurės sidabras. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1966.

32  Šio tarptautinio projekto vadovė – Justina Juozėnaitė, renginiuose dalyvavo Laxnesso muziejaus direktorė Guðný Dóra Gestsdóttir, Tomas Venclova. Plačiau apie projektą – muziejaus tinklalapyje http://www.vilniausmuziejai.lt/venclova/%28Ne%29priklausomi_zmones/index.htm.

33  Vertimai, kurie pasirodė iki 2009 metų, yra sistemiškai apžvelgti ir pristatyti R. Baranauskienės straipsnyje Grožinės islandų literatūros vertimai į lietuvių kalbą, Krantai, 2009 (1), p. 34–38.

34   Jo eilėraščių (vertė J. Abraitytė) išspausdinta Poetinio Druskininkų rudens almanache, Vaga, 2005, o romano „Ambasadorius“ (2006) ištrauką, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje (vertė J. Abraitytė) išspausdino Literatūra ir menas, 2011-10-14, nr. 3349.

35  Oddný Eir Ævarsdóttir „Tas lopinėlis žemė“ (ištrauka iš romano, vertė J. Abraitytė); Bragi Ólafsson „Kamerinė muzika“ (novelė, vertė R. Baranauskienė), Po šiaurės dangum VIII. Europos literatūros dienų 2012 almanachas. Sudarė Markus Roduner, Saulės delta, 2012.

36  Arnaldur Indriðason, Užnuodytas kraujas, Iš anglų kalbos vertė G. Gružauskaitė, Obuolys, 2012.

37  Gintarė Adomaitytė, Kas ten gelmėse? Nejaugi audros (pristatomos Kristín Steinsdóttir, Ragnheiður Gestsdóttir, Friðriko Erlingssono knygos vaikams), Krantai, 2009 (1), p. 39–41.

38  Jurgita Petronytė. Ne Bjork, tik antausis, Vakarų ekspresas, 2006-04-04.

39  „Sielos krantų“ anotacijoje rašoma, kad poetas yra paskelbęs straipsnių apie Lietuvą ir lietuvių poeziją, prie to, be abejonės, yra prisidėjusi Ruseckienė. Lietuviškos kultūros sklaida Islandijoje (ir visoje Skandinavijoje) neįsivaizduojama ir be buvusios kultūros atašė Lianos Ruokytės.

40  A History of Icelandic Literature, ed. Daisy L. Neijmann, University of Nebraska Press, 2007. p. 474.

41  Iš asmeninio laiško šio straipsnio autorei.

42  Islandijos fenomenas: šalis, kurioje dešimtadalis žmonių parašo po knygą, 15min.lt, http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/islandijos-fenomenas-salis-kurioje-desimtadalis-zmoniu-paraso-po-knyga-286-376848#ixzz2pKWlU3Q9.