Kas labiausiai įsiminė tarptautiniame Minsko kino festivalyje

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Kinas
AUTORIUS: Santa Lingevičiūtė
DATA: 2013-12

Tarptautinio Minsko kino festivalio „Listapad“ programos aukšta meninė kokybė niekuo nesiskiria nuo ES šalių festivalių, tokių kaip Varšuvos, Sofijos, Talino, Vilniaus ir pan. Aišku, iš pokalbių su meno vadovu Igoriu Souk­manovu ir programose atsiradusių pavienių filmų galima suprasti, kad cenzūros ir lobizmo esama, tačiau pastarasis apskritai egzistuoja kiekviename festivalyje. Susidarė įspūdis, kad cenzūra kartais išeina į gera: festivalio programos labai saikingos, nerasi nė vieno „balastinio“ filmo, o prieš kiek­vieną seansą Soukmanovas surengs mini-paskaitą, paaiškins, kodėl vienas ar kitas filmas yra įtrauktas į programą. Jo pristatymai tokie įtaigūs, kad, rodos, nepamatyti filmų – tiesiog nuodėmė. Soukmanovui antrino ir festivalio šūkis: In kino veritas.

Įdomu ir tai, kad festivalio organizatoriams pavyksta prisivilioti pasaulinio garso kino kūrėjus. Smalsu, kas juos patraukia: ar honorarai, ar pats Minskas, kur visuomet po seanso pakviečiama į kambarėlį išgerti kavutės ar ko stipresnio, o ant sienos vis dar kabo „vintažiniai“ Lenino portretai. Tad šiemet „Listapade“ svečiavosi Claire Denis, Brillante Mendoza, Kira Muratova.

Konkursinių programų – trys. Man teko garbė būti tarptautinės kino kritikų žiuri nare, tad šįkart plačiau apie Minsko festivalio laureatus. Beveik visi laurai atiteko jau ankstesnėje kino apžvalgoje aprašytai Paweło Pawlikowskio juostai Ida. Geriausiu filmu ją išrinko ir pagrindinės konkursinės programos žiuri (joje buvo ir Juozas Budraitis), ir mūsų, kino kritikų, kompanija.

Į pagrindinę konkursinę programą atrenkami filmai iš pokomunistinių šalių. Šiemet į ją buvo įtraukta ir Kinija. Už geriausią režisūrą žiuri apdovanojo būtent kinų režisieriaus Jia Zhang-Ke makabrišką dramą Nuodėmės prisilietimas (Tian zhu ding, 2013). Už geriausią scenarijų filmas taip pat buvo apdovanotas šių metų Kanų festivalyje. Juosta daugelį šokiravo, nes iš tykaus, dokumentinio realizmo šalininko niekas nesitikėjo smurto proveržio. Akivaizdu, kad naują filmo formą įkvėpė ir kovos menai, ir Quentino Tarantino kūryba. Tik paskutiniuose juostos epizoduose grįžtama prie ramesnės, realistiškesnės kino kalbos. Režisieriui filmo istorijų dėlionę pasufleravo laikraščių antraštės apie žiaurius nusikaltimus. Paprastas gamyklos darbininkas pratrūksta iš beviltiško pykčio, pamatęs vadovą vairuojant sportinę mašiną, kai jo juodadarbiai pavaldiniai vos tesuduria galą su galu. Kai trys broliai grįžta namo pasveikinti mamos su gimtadieniu, paaiškėja, kad visi savaip labai nelaimingi. Šį negatyvų jausmą lydi smurto protrūkiai: vienas be jokių skrupulų nušauna tris jaunuolius, kurie kelyje pabandė jį apiplėšti, kitas – šaltakraujis plėšikas, galintis nužudyti moterį dėl brangios dizainerio rankinės, trečias turi romaną, kuris taip pat baigiasi kraujo praliejimu. Tačiau tai nėra tuščiaviduris nuotykių filmas, veikiau piktas ir satyriškas režisieriaus baksnojimas į tai, ką jis įsivaizduoja kaip modernią Kiniją. Šiuolaikiniame pasaulio žemėlapyje ji tampa ekonomiškai vis įtakingesnė, tačiau didėjanti atskirtis tarp naujai iškeptų pinigų garbintojų ir darbo klasės vis labiau kursto pastarosios pavydą ir neapykantą. Režisierius pesimistiškai vertina ne tik Kiniją, bet ir visą pasaulį. Tai akivaizdu iš filmo epizodo: vienas personažas klausia kito, kodėl šis neemigruoja. Jis atsako: „O kam? Visur krizė. Užsieniečiai dabar atvyksta čia“.

„Už estetinį įžūlumą“ apdovanoti du filmai, buvę toje pačioje konkursinėje programoje: Kiros Muratovos Amžinas sugrįžimas (Večnoe vozvraščenije, 2012), rodytas šiais metais ir „Kino pavasaryje“, bei Corneliu Porumboiu Metabolizmas, arba temstant Bukarešte (Cвnd se lasa seara peste Bucuresti sau metabolism, 2013). Tai juosta apie filmo kūrimo procesą. Aktorius-režisierius su pagrindinį vaidmenį atliekančia mergina ne tik aptarinėja ir kartoja tam tikras scenas, bet ir užmezga romaną. Kamera užima labai pasyvią poziciją, jos beveik nejusti, tad žiūrovų akys krypsta į du personažus: kino režisierių Polą ir aktorę Aliną. Porumboiu mintis jau pirmame epizode ima dėstyti Polas, jis garsiai svarsto apie kino ateitį, apie naujus jo vartojimo būdus ir neaiškią evoliuciją. Taip pat užsimenama, kad reikia sugalvoti priežastį, kaip būtų galima nufilmuoti Aliną nuogą. Toliau pateikiama filmavimo ataskaita – taip Porumboiu visiškai deromantizuoja patį kino kūrimo procesą. Žiūrovas priverčiamas dalyvauti repeticijose, kuriose ta pati scena iki smulkmenų vis pervaidinama iš naujo, tad nekantrus žiūrintysis gali imti paprasčiausiai nuobodžiauti. Tačiau visa tai – netiesioginis flirtas su tuo pačiu žiūrovu ir subtilus vaidybinio kino ribų trynimas.

Į „Jaunojo konkurso“ programą atrinkti darbai jau iš viso pasaulio, tačiau tai pradedančių režisierių pirmi ar antri vaidybiniai filmai. Žiuri geriausiai įvertino gruzinų režisierių Nanos Ekvtimišvili bei Simono Grosso juostą Pačiame žydėjime (Grzeli nateli dgeebi, 2013). Šis filmas Gruzijos buvo pasiūlytas „Oskarams“. Istorija nukelia į 1992-uosius, kai dvi geriausios draugės Eka ir Natia bando nepasiduoti pesimistinėms suaugusiųjų nuotaikoms, stengiasi gerai mokytis, būti nepriklausomos ir svajoja apie šviesią ateitį. Filme puikiai perteikiamas visuomenės neveiksnumas ir sutrikimas. Merginos gyvena smurtaujančioje aplinkoje, kur ieškoti teisybės beviltiška, o palaikymo sulaukti neįmanoma net iš šeimos narių. Tai laikai, kai vaikinai savo merginoms dovanoja ne gėles ar pliušinius meškiukus, o ginklus savigynai. Atskleidžiama ir opi moterų išnaudojimo tema. Viena pažįstama gruzinė pasakojo, kad iki šiol, ypač provincijose, gaji tradicija – vyras pagrobia patinkančią merginą ir ją išprievartauja. Tokiu atveju jai belieka su savo prievartautoju susituokti. Taip atsitinka ir vienai pagrindinių herojų – Natiai. Nors ir aišku – merginos gyvenimas sugadintas, tačiau pritrūko aiškesnės režisierių pozicijos, gilesnio dramatizmo, situacijos tragizmo suvokimo. Taip pat „Listapade“ už geriausią moters vaidmenį buvo apdovanotos būtent šio filmo pagrindinės aktorės Lika Bab­luani (Eka) ir Mariam Bokeria (Natia). Senokai teko matyti tokią brandžią vaidybą, ypač paauglių merginų.

Specialusis žiuri prizas už debiutą skirtas vokiečių režisieriaus Ramono Zьrcherio dramai Keista katytė (Das merkwьrdige Kдtzchen, 2013). Nors filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana nuobodus vokiečių vidurinės klasės „bėdų“ dokumentavimas, tačiau ilgainiui pradedi suvokti, kad tai tipinės vokiečių šeimos šaržas. Filmo erdvė suspausta – ankštas butas, kuriame gyvena penkių asmenų šeima su šunimi ir kate. Be to, į svečius turi atvykti kiti giminės nariai. Viename kambaryje miega jaunuolis, kuriam išorinis pasaulis visiškai tuo metu neegzistuoja, jis nekreipia dėmesio ir į jį žadinančią katę. Tai vyriausias sūnus, gyvenantis jau savarankiškai, atvykstantis čia tik retomis progomis, tad jo kambarys paverstas šeimos sandėliu. Kitame kadre peršokama prie virtuvėje stovinčios apatiškos motinos, ir taip skirtinguose kadruose pristatomi visi šeimos nariai (kartu katė bei šuo). Kamera nuolat statiška, kad perteiktų, kaip tarpusavyje juda visi individai. Jų prasilenkimai, žingsniai ir ritmika ima panėšėti į kasdien šokamą rutinos valsą arba tiesiog lipimą vienas kitam ant galvos. Ši šeima – tai lyg visuomenės mikrokosmas, jos kasdieniai beprasmiai judesiai ir pokalbiai atspindi egzistencijos absurdiškumą, žmonių izoliuotumą, tik vienintelė jungiamoji šeimos grandis – keista katytė.

Specialaus paminėjimo sulaukė ir Meksikos režisieriaus Diego Quemada-Diezo filmas Auksinis narvelis (La Haula de Oro, 2013). Šis meksikietis dirbo Keno Loacho filmų režisieriaus asistentu, tad juostoje jaučiama brito įtaka renkantis realistinę stilistiką. Pasakojama apie tris vaikus iš Gvatemalos, bandančius nelegaliai kirsti Meksikos sieną, kad patektų į JAV. Trys neprofesionalūs aktoriai puikiai įkūnija gvatemaliečius Chuaną ir Sarą bei indėną Čahuką. Mergina nusikerpa plaukus ir pasivadina berniuku Osvaldu. Su keliais į džinsus įsiūtais doleriais jie keliauja į šiaurę ant traukinių vagonų su daugybe likimo brolių bei seserų. Tai nei romantinis, nei nuotykinis kelio filmas – veikiau piešiamas niūrus skurdžių nūdienos lotynų amerikiečių portretas. Visi personažai nuosekliai bręsta žiūrovų akyse, kai kelyje susiduria su mirtinais pavojais ir nuožmiais nusikaltėliais, kuriems jų gyvybė neverta nė cento. Tokius paauglius išnaudoja ir narkotikų prekeiviai, šie jiems duoda heroino paketus, nurodo nelegalius kelius į JAV, o gyvybės išsaugojimas – jau paties paauglio reikalas. Auksinis narvelis – tai amerikietiškos svajonės metafora. Amerikiečiai įsileidžia nelegalus kaip pigią darbo jėgą. Jie dirba virėjais, valytojais, tarnais, tačiau jų darbdaviai visiškai nesirūpina legalizavimui reikalingų dokumentų tvarkymu. Bet JAV vis tiek kaip magnetas traukia skurstančius lotynų amerikiečius. Jei Steve‘o McQueeno filmas 12 metų vergovės pasakoja apie praeities vergovę JAV, tačiau su aliuzija į šios problemos aktualumą, tai Auksinis narvelis tiesiogiai prabyla apie prekybą žmonėmis ir jų išnaudojimą.

Į konkursinę Minsko programą buvo galima įtraukti ir uždarymo filmą – lenkų režisieriaus Maciejaus Pieprzyca‘os dramą Noras gyventi (Chce sie zyc, 2013). Monrealio kino festivalyje šis filmas pelnė ir pagrindinį, ir žiūrovų simpatijų prizą. Keista, kad tokie kritiški savo nacionaliniam kinui lenkai taip pat išrinko šį filmą žiūroviškiausiu Gdynės kino festivalyje. Filmas paremtas tikra istorija apie cerebrinio paralyžiaus invalido vežimėlyje įkalintą Mateušą. Gydytojai šį žmogų nurašė kaip „daržovę“, tačiau vaikino tėvai (ypač tėvas) mano, kad sūnus yra tokia pati pilnavertė asmenybė kaip ir visi kiti žmonės. Per pap­rasta pasakyti, kad režisierius ban­do žaisti žiūrovo jausmais. Mateušas nė­ra statomas į aukos poziciją: tėvai jį labai myli, o po tragedijos šeimoje vaikiną išvežus į specializuotą įstaigą, ir čia gyvenimas atrodo gražus, žmonės atidūs. Taip, savanorė prižiūrėtoja pasinaudoja Mateušo jausmais, kad atkreiptų savo tėvo dėmesį, tačiau taip gali nutikti kiekvienam, neįgalieji nėra išimtis. Nuo pat filmo pradžios žiūrovas atsiduria privilegijuotojo pozicijoje: Mateušas ne tik negali pilnavertiškai judėti, bet ir kalbėti, tačiau balsas už ekrano pasakoja vidinį vaikino monologą, tad žiūrintysis supranta, ką nori pasakyti vaikinas, tik tėvai – ne. Juosta savotiškai artima Juliano Schnabelio Skafandrui ir drugeliui, tik Mateušas neįgalus nuo gimimo. Tai filmas apie žmogaus valią: susitaikymas su tokiu kūnu, koks duotas, rankų nenuleidimas, net jei ir neduota žmogui tokia svarbi kalbos dovana. Taip, tai filmas su laiminga pabaiga, tačiau toks yra Mateušo gyvenimas, kuris dažnai priklauso nuo paties žmogaus užsispyrimo. Šį ir kelis kitus čia aprašytus filmus bus galima pamatyti kitais metais „Kino pavasaryje“.

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Kinas
AUTORIUS: Santa Lingevičiūtė
DATA: 2013-12

Tarptautinio Minsko kino festivalio „Listapad“ programos aukšta meninė kokybė niekuo nesiskiria nuo ES šalių festivalių, tokių kaip Varšuvos, Sofijos, Talino, Vilniaus ir pan. Aišku, iš pokalbių su meno vadovu Igoriu Souk­manovu ir programose atsiradusių pavienių filmų galima suprasti, kad cenzūros ir lobizmo esama, tačiau pastarasis apskritai egzistuoja kiekviename festivalyje. Susidarė įspūdis, kad cenzūra kartais išeina į gera: festivalio programos labai saikingos, nerasi nė vieno „balastinio“ filmo, o prieš kiek­vieną seansą Soukmanovas surengs mini-paskaitą, paaiškins, kodėl vienas ar kitas filmas yra įtrauktas į programą. Jo pristatymai tokie įtaigūs, kad, rodos, nepamatyti filmų – tiesiog nuodėmė. Soukmanovui antrino ir festivalio šūkis: In kino veritas.

Įdomu ir tai, kad festivalio organizatoriams pavyksta prisivilioti pasaulinio garso kino kūrėjus. Smalsu, kas juos patraukia: ar honorarai, ar pats Minskas, kur visuomet po seanso pakviečiama į kambarėlį išgerti kavutės ar ko stipresnio, o ant sienos vis dar kabo „vintažiniai“ Lenino portretai. Tad šiemet „Listapade“ svečiavosi Claire Denis, Brillante Mendoza, Kira Muratova.

Konkursinių programų – trys. Man teko garbė būti tarptautinės kino kritikų žiuri nare, tad šįkart plačiau apie Minsko festivalio laureatus. Beveik visi laurai atiteko jau ankstesnėje kino apžvalgoje aprašytai Paweło Pawlikowskio juostai Ida. Geriausiu filmu ją išrinko ir pagrindinės konkursinės programos žiuri (joje buvo ir Juozas Budraitis), ir mūsų, kino kritikų, kompanija.

Į pagrindinę konkursinę programą atrenkami filmai iš pokomunistinių šalių. Šiemet į ją buvo įtraukta ir Kinija. Už geriausią režisūrą žiuri apdovanojo būtent kinų režisieriaus Jia Zhang-Ke makabrišką dramą Nuodėmės prisilietimas (Tian zhu ding, 2013). Už geriausią scenarijų filmas taip pat buvo apdovanotas šių metų Kanų festivalyje. Juosta daugelį šokiravo, nes iš tykaus, dokumentinio realizmo šalininko niekas nesitikėjo smurto proveržio. Akivaizdu, kad naują filmo formą įkvėpė ir kovos menai, ir Quentino Tarantino kūryba. Tik paskutiniuose juostos epizoduose grįžtama prie ramesnės, realistiškesnės kino kalbos. Režisieriui filmo istorijų dėlionę pasufleravo laikraščių antraštės apie žiaurius nusikaltimus. Paprastas gamyklos darbininkas pratrūksta iš beviltiško pykčio, pamatęs vadovą vairuojant sportinę mašiną, kai jo juodadarbiai pavaldiniai vos tesuduria galą su galu. Kai trys broliai grįžta namo pasveikinti mamos su gimtadieniu, paaiškėja, kad visi savaip labai nelaimingi. Šį negatyvų jausmą lydi smurto protrūkiai: vienas be jokių skrupulų nušauna tris jaunuolius, kurie kelyje pabandė jį apiplėšti, kitas – šaltakraujis plėšikas, galintis nužudyti moterį dėl brangios dizainerio rankinės, trečias turi romaną, kuris taip pat baigiasi kraujo praliejimu. Tačiau tai nėra tuščiaviduris nuotykių filmas, veikiau piktas ir satyriškas režisieriaus baksnojimas į tai, ką jis įsivaizduoja kaip modernią Kiniją. Šiuolaikiniame pasaulio žemėlapyje ji tampa ekonomiškai vis įtakingesnė, tačiau didėjanti atskirtis tarp naujai iškeptų pinigų garbintojų ir darbo klasės vis labiau kursto pastarosios pavydą ir neapykantą. Režisierius pesimistiškai vertina ne tik Kiniją, bet ir visą pasaulį. Tai akivaizdu iš filmo epizodo: vienas personažas klausia kito, kodėl šis neemigruoja. Jis atsako: „O kam? Visur krizė. Užsieniečiai dabar atvyksta čia“.

„Už estetinį įžūlumą“ apdovanoti du filmai, buvę toje pačioje konkursinėje programoje: Kiros Muratovos Amžinas sugrįžimas (Večnoe vozvraščenije, 2012), rodytas šiais metais ir „Kino pavasaryje“, bei Corneliu Porumboiu Metabolizmas, arba temstant Bukarešte (Cвnd se lasa seara peste Bucuresti sau metabolism, 2013). Tai juosta apie filmo kūrimo procesą. Aktorius-režisierius su pagrindinį vaidmenį atliekančia mergina ne tik aptarinėja ir kartoja tam tikras scenas, bet ir užmezga romaną. Kamera užima labai pasyvią poziciją, jos beveik nejusti, tad žiūrovų akys krypsta į du personažus: kino režisierių Polą ir aktorę Aliną. Porumboiu mintis jau pirmame epizode ima dėstyti Polas, jis garsiai svarsto apie kino ateitį, apie naujus jo vartojimo būdus ir neaiškią evoliuciją. Taip pat užsimenama, kad reikia sugalvoti priežastį, kaip būtų galima nufilmuoti Aliną nuogą. Toliau pateikiama filmavimo ataskaita – taip Porumboiu visiškai deromantizuoja patį kino kūrimo procesą. Žiūrovas priverčiamas dalyvauti repeticijose, kuriose ta pati scena iki smulkmenų vis pervaidinama iš naujo, tad nekantrus žiūrintysis gali imti paprasčiausiai nuobodžiauti. Tačiau visa tai – netiesioginis flirtas su tuo pačiu žiūrovu ir subtilus vaidybinio kino ribų trynimas.

Į „Jaunojo konkurso“ programą atrinkti darbai jau iš viso pasaulio, tačiau tai pradedančių režisierių pirmi ar antri vaidybiniai filmai. Žiuri geriausiai įvertino gruzinų režisierių Nanos Ekvtimišvili bei Simono Grosso juostą Pačiame žydėjime (Grzeli nateli dgeebi, 2013). Šis filmas Gruzijos buvo pasiūlytas „Oskarams“. Istorija nukelia į 1992-uosius, kai dvi geriausios draugės Eka ir Natia bando nepasiduoti pesimistinėms suaugusiųjų nuotaikoms, stengiasi gerai mokytis, būti nepriklausomos ir svajoja apie šviesią ateitį. Filme puikiai perteikiamas visuomenės neveiksnumas ir sutrikimas. Merginos gyvena smurtaujančioje aplinkoje, kur ieškoti teisybės beviltiška, o palaikymo sulaukti neįmanoma net iš šeimos narių. Tai laikai, kai vaikinai savo merginoms dovanoja ne gėles ar pliušinius meškiukus, o ginklus savigynai. Atskleidžiama ir opi moterų išnaudojimo tema. Viena pažįstama gruzinė pasakojo, kad iki šiol, ypač provincijose, gaji tradicija – vyras pagrobia patinkančią merginą ir ją išprievartauja. Tokiu atveju jai belieka su savo prievartautoju susituokti. Taip atsitinka ir vienai pagrindinių herojų – Natiai. Nors ir aišku – merginos gyvenimas sugadintas, tačiau pritrūko aiškesnės režisierių pozicijos, gilesnio dramatizmo, situacijos tragizmo suvokimo. Taip pat „Listapade“ už geriausią moters vaidmenį buvo apdovanotos būtent šio filmo pagrindinės aktorės Lika Bab­luani (Eka) ir Mariam Bokeria (Natia). Senokai teko matyti tokią brandžią vaidybą, ypač paauglių merginų.

Specialusis žiuri prizas už debiutą skirtas vokiečių režisieriaus Ramono Zьrcherio dramai Keista katytė (Das merkwьrdige Kдtzchen, 2013). Nors filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana nuobodus vokiečių vidurinės klasės „bėdų“ dokumentavimas, tačiau ilgainiui pradedi suvokti, kad tai tipinės vokiečių šeimos šaržas. Filmo erdvė suspausta – ankštas butas, kuriame gyvena penkių asmenų šeima su šunimi ir kate. Be to, į svečius turi atvykti kiti giminės nariai. Viename kambaryje miega jaunuolis, kuriam išorinis pasaulis visiškai tuo metu neegzistuoja, jis nekreipia dėmesio ir į jį žadinančią katę. Tai vyriausias sūnus, gyvenantis jau savarankiškai, atvykstantis čia tik retomis progomis, tad jo kambarys paverstas šeimos sandėliu. Kitame kadre peršokama prie virtuvėje stovinčios apatiškos motinos, ir taip skirtinguose kadruose pristatomi visi šeimos nariai (kartu katė bei šuo). Kamera nuolat statiška, kad perteiktų, kaip tarpusavyje juda visi individai. Jų prasilenkimai, žingsniai ir ritmika ima panėšėti į kasdien šokamą rutinos valsą arba tiesiog lipimą vienas kitam ant galvos. Ši šeima – tai lyg visuomenės mikrokosmas, jos kasdieniai beprasmiai judesiai ir pokalbiai atspindi egzistencijos absurdiškumą, žmonių izoliuotumą, tik vienintelė jungiamoji šeimos grandis – keista katytė.

Specialaus paminėjimo sulaukė ir Meksikos režisieriaus Diego Quemada-Diezo filmas Auksinis narvelis (La Haula de Oro, 2013). Šis meksikietis dirbo Keno Loacho filmų režisieriaus asistentu, tad juostoje jaučiama brito įtaka renkantis realistinę stilistiką. Pasakojama apie tris vaikus iš Gvatemalos, bandančius nelegaliai kirsti Meksikos sieną, kad patektų į JAV. Trys neprofesionalūs aktoriai puikiai įkūnija gvatemaliečius Chuaną ir Sarą bei indėną Čahuką. Mergina nusikerpa plaukus ir pasivadina berniuku Osvaldu. Su keliais į džinsus įsiūtais doleriais jie keliauja į šiaurę ant traukinių vagonų su daugybe likimo brolių bei seserų. Tai nei romantinis, nei nuotykinis kelio filmas – veikiau piešiamas niūrus skurdžių nūdienos lotynų amerikiečių portretas. Visi personažai nuosekliai bręsta žiūrovų akyse, kai kelyje susiduria su mirtinais pavojais ir nuožmiais nusikaltėliais, kuriems jų gyvybė neverta nė cento. Tokius paauglius išnaudoja ir narkotikų prekeiviai, šie jiems duoda heroino paketus, nurodo nelegalius kelius į JAV, o gyvybės išsaugojimas – jau paties paauglio reikalas. Auksinis narvelis – tai amerikietiškos svajonės metafora. Amerikiečiai įsileidžia nelegalus kaip pigią darbo jėgą. Jie dirba virėjais, valytojais, tarnais, tačiau jų darbdaviai visiškai nesirūpina legalizavimui reikalingų dokumentų tvarkymu. Bet JAV vis tiek kaip magnetas traukia skurstančius lotynų amerikiečius. Jei Steve‘o McQueeno filmas 12 metų vergovės pasakoja apie praeities vergovę JAV, tačiau su aliuzija į šios problemos aktualumą, tai Auksinis narvelis tiesiogiai prabyla apie prekybą žmonėmis ir jų išnaudojimą.

Į konkursinę Minsko programą buvo galima įtraukti ir uždarymo filmą – lenkų režisieriaus Maciejaus Pieprzyca‘os dramą Noras gyventi (Chce sie zyc, 2013). Monrealio kino festivalyje šis filmas pelnė ir pagrindinį, ir žiūrovų simpatijų prizą. Keista, kad tokie kritiški savo nacionaliniam kinui lenkai taip pat išrinko šį filmą žiūroviškiausiu Gdynės kino festivalyje. Filmas paremtas tikra istorija apie cerebrinio paralyžiaus invalido vežimėlyje įkalintą Mateušą. Gydytojai šį žmogų nurašė kaip „daržovę“, tačiau vaikino tėvai (ypač tėvas) mano, kad sūnus yra tokia pati pilnavertė asmenybė kaip ir visi kiti žmonės. Per pap­rasta pasakyti, kad režisierius ban­do žaisti žiūrovo jausmais. Mateušas nė­ra statomas į aukos poziciją: tėvai jį labai myli, o po tragedijos šeimoje vaikiną išvežus į specializuotą įstaigą, ir čia gyvenimas atrodo gražus, žmonės atidūs. Taip, savanorė prižiūrėtoja pasinaudoja Mateušo jausmais, kad atkreiptų savo tėvo dėmesį, tačiau taip gali nutikti kiekvienam, neįgalieji nėra išimtis. Nuo pat filmo pradžios žiūrovas atsiduria privilegijuotojo pozicijoje: Mateušas ne tik negali pilnavertiškai judėti, bet ir kalbėti, tačiau balsas už ekrano pasakoja vidinį vaikino monologą, tad žiūrintysis supranta, ką nori pasakyti vaikinas, tik tėvai – ne. Juosta savotiškai artima Juliano Schnabelio Skafandrui ir drugeliui, tik Mateušas neįgalus nuo gimimo. Tai filmas apie žmogaus valią: susitaikymas su tokiu kūnu, koks duotas, rankų nenuleidimas, net jei ir neduota žmogui tokia svarbi kalbos dovana. Taip, tai filmas su laiminga pabaiga, tačiau toks yra Mateušo gyvenimas, kuris dažnai priklauso nuo paties žmogaus užsispyrimo. Šį ir kelis kitus čia aprašytus filmus bus galima pamatyti kitais metais „Kino pavasaryje“.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau