metų metai

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Religija
AUTORIUS: Paulius V. Subačius
DATA: 2014-02

Krikščionys Lietuvoje 2009–2013 m.

Septyneri1 metai per penkerius. Gal ši frazė vyresniems skaitytojams nemaloniai primins sovietinį posakį „penkmetis per trejus metus“, tačiau turinys ir prasmė šiuo atveju visai kita – ne sparta, o gelmė, ne iš­dirbis, o simboliai. Ir anksčiau tiek Visuotinė Bažnyčia, tiek Lietuvos vyskupai yra skelbę jubiliejinių laikotarpių, dedikavę juos temai, asmenybei, istoriniam įvykiui. Išgyvenome Didįjį 2000-ųjų jubiliejų; kas ketvirtį amžiaus švęsti jubiliejinius krikščionybės metus yra Bažnyčios tradicija, tverianti septintą šimtmetį. Tačiau iki pastarojo laiko nebūta kasmetinių dedikacijų, juo labiau susidėjus Šventojo Tėvo numatytai bei vietinei, net dviejų vienu kartu, kaip kad nutiko dabar. (Tiesa, JTO, UNESCO, Lietuvos Seimas nuolat skelbia po tris keturias metų dedikacijas.)

Taigi viso pasaulio katalikai iki 2009 m. vidurio minėjo Apaštalo Pauliaus metus, nuo 2009 m. birželio 19 d. – Kunigų metus, o nuo 2012 m. spalio 11 d. – Tikėjimo metus. Savo ruožtu, mūsų šalyje 2009-ieji buvo Jubiliejiniai Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metai, 2010-ieji – Padėkos už laisvę metai „Esate pašaukti laisvei“, 2011-ieji – Dievo Gailestingumo metai, 2012-ieji – Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai (minėtas ketvirtis amžiaus nuo jo beatifikacijos), pagaliau 2013-aisiais pradėtas švęsti Žemaičių Krikšto 600-etis. Ar dedikacijų gau­sa pagyvino religinį gyvenimą, sužadino Amžinybės troškulį, sustiprino krikščionišką tapatybę? Apie tai svarstydami – dėl vietos stokos – apsiribosi­me tik aukštaisiais, hierarchų veikimo rakursais.­

Praėjęs penkmetis nėra šiaip autoriaus išskirtas, tai išties bu­vo trumpas, bet savitas, specifiniais pokyčiais ir vidine struktūra pasižymėjęs laikotarpis. Tie metai sutapo su apaštališkojo nuncijaus arkiv. Luigi Bonazzi tarnyste Vilniuje. Per ją atsinaujino lygiai pusė Lietuvos episkopato. Ne tik konsekruoti 5 nauji vyskupai (iš eilės: Arūnas Poniškaitis, Gintaras Grušas, Linas Vodopjanovas OFM, Kęstutis Kėvalas, Lionginas Virbalas SJ), bet ir, Kauno augziliaro pareigas ėjusį Joną Ivanauską paskyrus Kaišiadorių vyskupu, Grušą – Vilniaus arkivyskupu, o Virbalą – Panevėžio vyskupu, pasikeitė visi metropolijos ordinarai; maža to, Grušas dar iki tapdamas sostinės metropolitu, buvo iš vysk. Eugenijaus Bartulio perėmęs kariuomenės ordinariato ganytojo pareigas. Kaip sakė baigdamas savo misiją arkiv. Bonazzi, „Taip prasidėjo ne tik vyskupų atsinaujinimas, bet ir atjaunėjimas“2, nes, pavyzdžiui, Vodopjanovas konsekracijos dieną neturėjo nė keturiasdešimties.

Kardinolo Audrio Juozo Bačkio pasitraukimas į emeritūrą iš Vilniaus arkivyskupo sosto 2013 m. – istorinis atskaitos taškas visai Bažnyčios Lietuvoje Naujausiųjų laikų chronologijai. Metais anksčiau paties pasirinktoje kuklioje vietoje, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje, palaidotas vysk. Juozas Tunaitis. Formaliai tik trumpą laiką po arkiv. Julijono Steponavičiaus mirties valdęs arkivyskupiją, neformaliai – šiandien jau galima tą tiesiai pasakyti – nuo pat XX a. septinto dešimtmečio, kai tapo Šv. Mikalojaus parapijos vikaru-adjutoriumi, o vėliau klebonu ir bažnytinio tribunolo teisėju, oficiolu, kancleriu, jis buvo svarbiausias Bažnyčios dvasios atstovas ir tikrųjų jos reikalų gynėjas sovietų valdžiai parsidavusių valdytojų tvarkytoje, nuo alkoholizmo ir kitų bėdų smarkiai kentėjusioje Vilniaus kurijoje. Po Nepriklausomybės Tunaitis tapo arkivyskupo dešiniąja ranka ir garsėjo kaip legendinis išpažinčių klausytojas – niekada nepailsdavęs ir nesirūstindavęs. Tėvo Vaclovo Aliulio MIC liudijimu, „aštrialiežuviai kunigai mėgdavo apibūdinti: ‚Bent vieno žmogaus vyskupystė nepagadino – Juozo Tunaičio‘. Koks buvo kuklutis, kiek­vienam dėmesingas ir prieinamas, toks ir liko“3.

Kauno arkivyskupijai šis penkmetis buvo laikas po II Sinodo, kai derėjo entuziastingai įgyvendinti jo nutarimus, ir gal šioks toks atokvėpis po grandiozinio Šiluvos apsireiškimo 400 metų jubiliejaus 2008-aisiais. Tos pačios laiko ribos nedaug teprasilenkė su Dalios Grybauskaitės prezidentavimo kadencija – ne ji viena, ir gal net ne ji pirmiausia lėmė Bažnyčios ir valstybės santykių raidą, bet diskutuojamos temos, dvasininkijos įtraukimas ar atsitraukimas nuo politikos akivaizdžiai pakito. Antai šeimos, lyčių santykių ir statuso klausimai tiek konfrontacijos viešojoje erdvėje aštrumu, tiek krikščionių su(si)telkimu pranoko įprastus apgailestavimus dėl krinkančios moralės. Taigi pabrėšime faktus bei reiškinius, kurie formavo penkmečio kaip etapo profilį.

I. Jubiliejų vaisiai

„Vyskupas Brunonas, leidęsis į kelionę pas Gerosios Naujienos dar nepažinusius mūsų protėvius, pratęsė šv. Pauliaus misiją“4, – rašė vyskupai 2008 m. Adventiniame laiške, susiedami minimas dutūkstantmetę ir tūkstantmetę sukaktis. Telšių ganytojai po 2013 m. Velykų pradėdami Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejui skirtą visuose dekanatų centruose vykusį IV eucharistinį kongresą simboliškai tiesė tiltą tarp 1386 ir 1413 m.: „iš parapijos į parapiją keliaus altorėlis su Trakų Švč. M. Marijos paveikslo [… kopija]. Tai priminimas, kad pirmasis žemaičių vyskupas buvo Motiejus iš Trakų, jis pasirinko savo kaip vyskupo šventimų iškilmei Trakų bažnyčią, kurioje kabėjo Vytauto Didžiojo brangintas Mergelės Marijos paveikslas“. Vytauto privilegija įsteigta Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia šešių šimtmečių jubiliejų minėjo 2009 m. rugsėjį; po ketverių metų tokią pat sukaktį ypač iškilmingai, dalyvaujant popiežiaus legatui kard. Stanisławui Dziwiszui ir visai valstybės valdžiai šventė Kauno arkikatedra, tad Krikšto chronologija ir geografija turėjo smigte susmigti į atmintį.

Tačiau liaudies sąmoningumo plotmėje įveikti laiko ir erdvės spragas pasirodė sunku, nes daugumos istorinė saviprata išsitenka tarp klišių: „tamsieji“ Viduramžiai ir narsieji pagonys lietuviai. Todėl prasmingą ir po šiokių tokių pasistumdymų įgyvendintą parlamentaro Emanuelio Zingerio iniciatyvą suteikti šv. Brunono vardą Vilniaus senamiesčio gatvelei išsyk atakavo sostinės liberalų veikėjo Vidmanto Martikonio kontrpasiūlymai, jog svarbiau įamžinti „nepriklausomybės gynėją“ – krikštytojų žudiką Zebedeną. Politikai gali iškelti įvairių minčių, bet sumaišties net žinovų galvose mastą atskleidė miesto istoriko ir Pavadinimų komisijos vadovo Antano Čaplinsko komentaras apie pasiektą „kompromisą“ Netimero ir Zebedeno vardus suteikti gat­vėms naujų statybų rajone: „ten ankstyvųjų kunigaikščių vardais pavadinta gal šešios gatvės, dar vyskupų krūva atsirado. Kiek supratau, rajonas plėsis, tai vietos tiems kunigaikščiams atsiras ir daugiau“5.

Tad gal nėra ko stebėtis, jog ir vietiniai Žemaitijos autonomijos šaukliai, ir neopagonybės ideologai sostinės kultūrinėje spaudoje piktinosi vysk. Jono Borutos kvietimu į Gegužines pamaldas ant Šatrijos kalno. Rugpjūčio 3 d., per patį Žemaičių Krikšto iškilmių įkarštį, būrelis romuviečių mėgino sutrukdyti popiežiaus legatui kard. Pйteriui Erdő pasimelsti ir palaiminti į piligrimystę besileidžiantį jaunimą Šatrijos papėdėje6, kur, pasak Telšių ordinaro – Bažnyčios istoriko, „pirmiausiai buvo paskelbtas Kristaus žodis ir kur mūsų protėviai atsisakę netikrųjų dievų, priėmė krikštą“. Tomis dienomis Telšiuose vykusios teologinė ir istorinė konferencijos, kryždirbių bei dievdirbių mugė, parodos, koncertai, eisenos buvo jubiliejaus vidurkelis, nes pabaiga numatyta tik 2017-aisiais. 2011 m. žemaitiškų minėjimų gairelę buvo trumpai perėmęs Kaunas – čia senuosiuose vyskupų namuose pagaliau atidengta atminimo lenta pirmajam jų šeimininkui Motiejui Valančiui ir atidaryta Žemaičių vyskupijos ganytojų portretų galerija. Sovietmečiu dauguma jų buvo atsidūrę Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir tik neseniai sugrąžinti Bažnyčiai per vieną iš etapų apskritai nelengvų tebesitęsusių derybų dėl nacionalizuotų religinės kultūros vertybių likimo. Pernai drauge su šių ir kituose muziejuose saugomų Žemaičių vyskupų atvaizdų paroda Nacionaliniame muziejuje visas keturiasdešimties portretų rinkinys išleistas kaip reta elegantišku albumėliu7.

Dėmesys krikščioniškos praeities įvykiams reiškėsi įvairiose plotmėse. Akademinėje sferoje gal svarbiausia, kad atkurtas Tarptautinės lyginamosios Bažnyčios istorijos komisijos (Commission Internationale d’Histoire Ecclйsiastique Comparйe) nacionalinis Lietuvos komitetas, ir šios reprezentatyvios organizacijos metinė 2013-ųjų konferencija „Krikščionys ir nekrikščionys ‚kiti‘“ surengta Vilniuje. Iš reikšmingų mokslinių renginių minėtina VDU Katalikų teologijos fakulteto konferencija „Evangelizacija šiandienos pasaulyje: ištakos, iššūkiai, perspektyvos“, kuri buvo tarptautinė ne vien pagal antraštę. Iš 20 pranešimų net 13 skaitė užsieniečiai, dargi žinomi teologai, tik bendrą vaizdą jau ne pirmą kartą šiek tiek gadino Alfonsas Motuzas penkiasdešimtą kartą pergromuliuodamas lietuviškų kalvarijų temą, ir Vytautas Vaičiūnas, retoriškai apiformindamas seminarijos skriptų lygio mokslą. Motuzas dar suskubo ir į tai pačiai Evangelijos skelbimo Lietuvoje 1000-mečio progai skirtą šiek tiek kuklesnę Vilniaus Šv. Juozapo ku­nigų seminarijos konferenciją, kurioje vėlgi tik du iš aštuonių pranešėjų buvo lietuviai.

Visiems jubiliejams ir metams buvo skirta dešimtys konferencijomis vadintų šviečiamųjų ir pastoracinių renginių parapijose, mokyklose, kariuomenės daliniuose. Išmoningesni rengė keliones, parodas, stovyklas, jaunimo dienas, o Žemaitijoje krikščioniškos praeities aktualizavimo iniciatyvų buvo gal tiek, kiek kryžių ir koplytėlių yra krašto pakelėse. Vis dėlto iš istorinių sukakčių įsimintiniausiai sudabartintas evangelizacijos pradžios tūkstantmetis – galbūt todėl, kad visiškai neistorišku būdu. Turime galvoje 2009 m. gegužės pradžioje vykusį Vidurio ir Rytų Europos jaunimo Taizй susitikimą „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“. Per šešis tūkstančius svečių iš užsienio ir Lietuvos parapijų, globojami sostinės katalikų, stačiatikių ir liuteronų dalyvavo ekumeninėse pamaldose keturiose didžiausiose senamiesčio bažnyčiose, aštuoniolikoje teminių pokalbių, kultūrinėje programoje, valgė šventiškus sekmadienio pietus juos priėmusiose šeimose. Tai buvo tautos krikščioniškumo šiandienės gyvybės liudijimas, paskelbtas Europai patikimiausiu būdu – įspūdžiais, kuriuos išsivežė savo akimis viską matę tikėjimo ieškotojai. Ypač entuziastingai apie „Pasitikėjimo piligrimystę“ atsiliepė Lietuvos evangeliškų bendruomenių atstovai, tvirtinę, jog ja buvo sėkmingai bylojama, kad Geroji naujiena atnešta į kraštą dar tuomet, kai visi krikščionys buvo viena, ir jie gali būti viena8. Po šio susitikimo tikintiems jaunuoliams pavasarinio Vilniaus gyvenime tarsi radosi tuštuma. Todėl nuo 2013 m. arkivyskupijos jaunimo centras kartu su Romos Emanuelio misijų mokykla ėmėsi tuo pačiu žydinčių ievų laiku organizuoti festivalį „Išeik į aikštę“, kviečiantį moksleivius bei studentus susitikti prie Arkikatedros ir muzikuoti bei diskutuoti apie gyvenimo prasmę.

Apskritai, įvairus muzikavimas, bibliniai bei hagio­grafiniai miuziklai ir didėjanti krikščioniškų grupių festivalių („Sielos“, „Atbudimas“, „Liejas malonė“) geo­grafinė aprėptis, jų kvietimas į atlaidus bei atsinaujinimo dienas buvo bene sėkmingiausias evangelizavimo būdas. Nors naujos gyvybės Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidams nepavyko įkvėpti net Gailestingumo metais – inertiška liko tiek jų struktūra, tiek įsisenėjęs lietuvių ir lenkų atsidalijimas, šį barjerą jaunimo dienos vakarą pralaužė angliška Paddy Kelly muzikinė malda. Plačiai žinomo airių kompozitoriaus ir dainininko gyvenimo liudijimas bei koncertas buvo pasaulinio turo, pavadinto Eurosarium, dalis – vienas iš 60 koncertų, simbolizuojančių kryželį ir rožinio karoliukus. 2009 m. Lietuvoje vykusiam penktajam Europos pranciškoniškojo jaunimo kongresui išskirtinio šarmo suteikė koncertas Vilniuje dalyvaujant garsiam repuojančiam broliui iš Bronkso Stenui Fortunai. Ir geras muzikantų parinkimas, ir vykusi reklama lėmė didžiulę iniciatyvos „Valentino diena KITAIP“ sėkmę – 2007 m. Kauno arkivyskupijos salėje pradėtas rengti kamerinis vakaras 2010 m. pelnė merijos apdovanojimą, o jau 2012 m. vasario 14-ąją vyskupai kreipėsi net į 17 000 visą Žalgirio areną užpildžiusių jaunuolių.

II. Orumas vargų fone

Apžvelgiamo penkmečio pradžia sutapo su Vakarų finansinės krizės padarinių įsisąmoninimu Lietuvoje, o pabaiga – su atsigavimu ir pasiryžimu įsivesti eurą. Suprantama, kad šiame kontekste Bažnyčiai dar labiau parūpo socialinės pagalbos reikalingi žmonės, karitatyvinė veikla. Tačiau pastaroji, išskyrus prieššventines akcijas „Gerumas mus vienija“, „NEvienišos Kalėdos“ ar paraginimus skirti 2% pajamų mokesčio, yra kasdienė, negarsi, mažai regima viešumoje. Įsidėmėtina, kad vyskupai beveik neįsitraukė į apmaudautojų dėl sumažėjusių pensijų, gailautojų dėl emigracijos ir verkšlentojų dėl pašalpų chorą. Nuosaikus solidarumas su taupančia Andriaus Kubiliaus vyriausybe ir atsargus raginimas bedarbiams imtis privačios iniciatyvos, užuot smerkus godžius verslininkus ir beširdžius biurokratus, leido ne tik atsiriboti nuo destruktyvių politikų socialinių aimanų, bet ir rodyti krikščionims priderantį vilties kelią. Ganytojai paragino įvairius katalikiškus judėjimus ir organizacijas teikti siūlymus, kokiomis priemonėmis Bažnyčia galėtų prisidėti prie pagalbos žmonėms. Apibendrinus juos akcentuota, jog ypatingas dėmesys turi būti skiriamas skleisti bendrystės žiniai: „parapija šiuo sunkmečiu ypač svarbi palaikant viltį, vienijantis maldai, stiprinant solidarumą bei telkiant žmones konk­rečiai savitarpio pagalbai vietinėse bendruomenėse“. Kaip konkretus tinkamos reakcijos į situaciją pavyzdys buvo minima Fokoliarų judėjimo iniciatyva savo svetainėje įkurti internetinę darbo biržą.

Bažnyčios ryžtas skatinti pozityvų žmonių nusiteikimą perteiktas Vyskupų Konferencijos pirmininko arkiv. Sigito Tamkevičiaus pareiškime, paskelbtame tą pačią 2009 m. sausio 16 d., kai Vilniuje protestuotojai apmėtė akmenimis Seimo langus: „Skirkime svetimą valdžią nuo savos, net jei savos valdžios sprendimai ne visada mums priimtini. Primename, kad valstybę reikia kurti, o ne griauti“. O atsiliepdami į nusivylimo Nepriklausomybe balsus, laiške, skirtame Padėkos už laisvę metams, vyskupai kvietė suvokti kritiką kaip laisvės dovaną ir atsakingai ja naudotis: „įžengę į laisvę, gyvename visiškai kitokioje tikrovėje, kurios net neįmanu gretinti su sovietiniu slogučiu. Kaip gi lyginti prižiūrėtojo skirtą kalinio davinį su laisvo žmogaus savarankiškomis pastangomis pelnyta duona.“ Atkreipę dėmesį, kad didėja sąmoningumo plyšys tarp vyresnių ir gimusių po Kovo 11-osios, ganytojai paragino visas kartas, visų pažiūrų atstovus sutarti dėl dviejų dalykų – „Lietuva yra kraštas, kuriame gera gyventi“; Lietuva kyla iš krikščioniškosios Vakarų civilizacijos, todėl būtina išlaikyti „bent palankią pagarbą šiai tradicijai“.

Kaip Vakarų civilizacijos pasiekimų esencija 2010 m. pradžioje Seime organizuotoje konferencijoje „Laisvė ir atsakomybė: ekonomikos ir politikos pagrindai Caritas in veritate šviesoje“ visuomenės lyderiams buvo šiuolaikiškai pristatyta Bažnyčios socialinio mokymo ir teisingumo samprata. Jos centre – nuo ydingų socializmo pagundų ir primityvios šalpos atsiribojantis solidarumo, subalansuotos verslo plėtros, socialinės darnos ir ypač privačios iniciatyvos bei asmens prisiimamos atsakomybės skatinimo paveikslas. Idant vaizdas būtų kuo įtikinamesnis, pakviesti žymūs politinės ekonomikos ir politinės filosofijos profesoriai iš Italijos Luigino Bruni ir Antonio Maria Baggio. Ekonominės laisvės kaip krikščioniškos pasaulio vizijos esminio segmento temą plėtojo kelis kartus Lietuvoje lankęsis ir skirtingoms auditorijoms kalbėjęs Actono religijos ir laisvės studijų instituto (JAV) tyrimų direktorius, ekonomikos etikos ekspertas prof. Samuelis Greggas. Šių ir daugelio kitų renginių, kuriais siekta atskleisti, kokia svarbi visuomenės gerovei bei dvasinei sveikatai savarankiška oraus bei kūrybingo, valstybės kuo mažiau varžomo žmogaus veikla, spiritus movens buvo vysk. Kėvalas. Beveik trejus metus prieš konsekraciją ėjęs „Marijos radijo“ programų vadovo pareigas, jis dešimtis, gal net šimtus valandų kantriai aiškino socializmo ir lygiavos nostalgijos kamuojamiems klausytojams apie Dievo mums dovanotą laisvę ir kaip dera ja naudotis.

Tuo metu, kai politikai ginčijosi, kaip užkardyti masines geresnio atlygio paieškas plačiai atvertoje Europos darbo rinkoje, ganytojai sprendė labai konkrečią su tuo susijusią problemą. Delegatas užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundas Putrimas dažname Vyskupų Konferencijos posėdyje neatlyždamas prašė išleisti kunigus darbui su naujaisiais išeiviais. Tačiau dvasininkų ir Lietuvoje ne per daugiausia, o vienas kitas išsiųstas greičiau dėl to, kad savo elgesiu kėlė problemų vietoje, nelabai tepakeitė gyvenimo būdą svetur, dėl ko nepatogu prieš užsienio konfratrus. 2009 m. LVK sutarė, jog kunigai sielovadai užsienyje skiriami trejiems metams ir nebus inkardinuojami vietinėse vyskupijose, o 2010 m. aptarta galimybė išeivių sielovados koordinatoriams periodiškai nuvykti iš Lietuvos kas sekmadienį vis į kitą artimesnių Europos šalių miestą, nes pigių skrydžių bendrovės suteikia tokią galimybę, o kunigai rezidentai, pavyzdžiui, seminarijų dėstytojai savaitgaliais gali imtis tokios misijos. Dar vienas vyskupų atsakas į emigraciją – 2013 m. pabaigoje priimtas sprendimas įvesti liturginiame kalendoriuje Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį, kuris bus švenčiamas pirmąjį kovo sekmadienį.

Nepaisant sunkmečio, o gal kaip tik jo dėka pagausėjo skirtingo katalikiškumo katalikiškų ugdymo įstaigų. Sakome: skirtingo katalikiškumo, – nes šiuo atveju met­ropolijos ėjo ne visai vienodu keliu. Kaune trys vidurinės mokyklos liko savivaldybės žinioje, tačiau su arkiv. Tamkevičiaus pritarimu pasiskelbė pasirinkusios katalikišką ugdymą. Kadangi specifinę ugdymo kryptį turinčios mokyklos pagal švietimo įstaigų pertvarkos programą galėjo išlaikyti pilnų vidurinių (1–12 klasė) statusą, skeptikų vertinimu, sukatalikėjimą nulėmė siekis išvengti tinklo optimizavimo, t. y. suskirstymo į progimnazijas ir gimnazijas. Kai dvi iš jų savivaldybė vis dėlto pertvarkė į pagrindines, Jono ir Petro Vileišių mokyklos iškaboje net dingo prierašas „katalikiška“, o iš tinklalapio – sielovados programa. Dar dviejų reorganizuotų mokyklų vienas steigėjų yra arkivyskupija, todėl jos išlaikė valstybinių statusą, ir tik vienos – Jono Pauliaus II gimnazijos – atveju savivaldybei priklausanti vidurinė buvo reorganizuota į nevalstybinę religinės bendruomenės įstaigą. Ši mokykla andai vadinosi „Ąžuolo“ ir net buvo šioks toks baltų senovės puoselėtojų placdarmas, tad ordinaro ryžtas megzti su ja ryšius pasiteisino. Kaune viena katalikiška kolegija – Stasio Šalkauskio katechetų rengimo įstaiga – užsidarė, tiksliau, įsiliejo į VDU, o kita – Šv. Ignaco Lojolos – įsisteigė. Šiąją, kilusią iš valstybinio „Paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro“ drauge su arkivyskupija priglobė jėzuitai.

Vien pastarąjį – išvalstybinimo – variantą rinkosi kard. Bačkis. Vilniuje buvo atmesti daugiausia iš savivaldybių mokyklų dėstomąja lenkų kalba atėję prašymai pasiskelbti katalikiškomis ir toks statusas suteiktas tik neįgaliuosius integruojančiai „Versmės“ gimnazijai, kurią savivaldybė leido reorganizuoti į nevalstybinę arkivyskupijos ir asumpcionisčių kongregacijos švietimo instituciją. Kita, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija kartu su Šv. Juozapo šeimų asociacija įsteigė nevalstybinę Šv. Juozapo mokyklą, priaugančią nuo pradinių klasių, o Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacija – taip pat nevalstybinį katalikišką vaikų darželį „Mažutėliams“. Pakeitus priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką, nesulaukė pakankamai studentų su valstybės finansavimu ir ėmė merdėti Edukologijos bei Klaipėdos universitetų Katalikų tikybos ir Katechetikos katedros. Geriau šiuo požiūriu laikėsi keliolika tikslinių vietų gavęs VDU Teologijos fakultetas, tačiau ateityje teks ieškoti sprendimo, kur ir kaip rengti tikybos mokytojus, o svarbiausia – kaip motyvuoti gabesnius abiturientus rinktis šį kelią.

Marijonų vienuolijos generolo kun. Andrzejaus Pakułos skatinimu vyskupams paskelbus Jurgio Matulaičio metus, katalikiško ugdymo, socialinės veiklos ir krizės akivaizdoje pablogėjusio lietuvių ir lenkų sutarimo reikalai galėjo tapti prioritetais vien dėl Palaimintojo įnašo šiose srityse. Laukimą, kada bus palankiai baigta kanonizacijos byla, simbolizavo Marijampolėje atidarytas memorialinis muziejus, iškilmingesni atlaidai ir konferencijos. Vis dėlto platesnėje viešumoje kur kas labiau buvo regima tuo pačiu laiku Seimo nutarimu minėta kito beveik vienos kartos dvasininko – Maironio – sukaktis. Tokios interferencijos reikėjo arba išvengti, arba ja pasinaudoti, pavyzdžiui, garsiau iškelti, kad prof. Mačiulis buvo ne tik prof. Matulaičio kolega Dvasinėje akademijoje, bet ir pastarojo prieš šimtą metų Kaune surengtų pirmųjų „socialinių kursų“ paskaitininkas. Šiems kursams paminėti didžiuosiuose miestuose Iustitia & Pax nacionalinio komiteto iniciatyva vyko Bažnyčios socialinio mokymo seminarai, kuriuose nestigo rimtai gilintis panūdusių klausytojų. Paprastesniam, kiekvienos parapijos užsiėmimams skirtam diskusijų apie tikėjimą ir visuomenę kursui adaptuota britų misionieriaus Jameso Odgerso metodinė knygelė Paprastumas, Meilė ir Teisingumas – sakytume, visai matulaitiška dvasia.

III. Europa ir Europa

Nors Bažnyčia buvo kaltinama prisidėjus, kad viešoji konfrontacija dėl vertybių aštrėtų, ganytojų refleksiją, kokių neigiamų pasekmių turi sustiprėjęs priešiškumas, atskleidė pastoracinio laiško Pal. Jurgio Matulaičio metams raginimai pasaulėžiūrinėse dvikovose išlikti mylinčiais žmonėmis: „Ar nepaskubame trūkumuose įžvelgti piktinantį blogį, užuot parodę supratimo, kad nežiūrint visų pastangų netobulumai visada liks mūsų žemiškojo gyvenimo dalimi? […] Net ir oponento siūlymui ištartame „ne“ turi būti pakankamai aiškiai išreikštas „taip“ jo kaip žmogaus orumui“. Šie žodžiai tapo ypač aktualūs, kai po pusmečio LGBT gavus leidimą eitynėms, o ypač po pusantrų, renginį perkėlus į Gedimino prospektą, interneto erdvę užplūdo necenzūrinė panieka ir grasinimai susidoroti, žavėjimasis zoologine Petro Gražulio ir Co. politine raiška. Koks didžiulis konteksto pokytis per penkerius metus! – nuo uždraustų seksualinių mažumų renginių bei nuošalaus jų sambūrio iki eisenos pagrindine sostinės gatve, kurioje dalyvavo būrys pro-konservatyvioms organizacijoms priklausančio jaunimo ir tradicinių šeimų. Tokiomis aplinkybėmis, kai anoniminė minia tūžmingai tyčiojosi, kai kurie jautresni krikščionys, net nepritardami homoseksualiam gyvenimo būdui ir (ar) jo propagavimui, nusprendė, kad dera išreikšti solidarumą. Siūlymus varžyti LGBT narių viešų susirinkimų teisę darė vis mažiau patraukliais stiprėjanti antieuropinė radikalų retorika ir nuosaikių šeimos gynėjų nesugebėjimas viešumoje aiškiau atsiriboti nuo kraštutiniais išsišokimais kapitalą besikraunančių politinių marginalų.

Tiesa, 2013 m. gale paaiškėjo, kad vargiai tinka vadinti marginalais tuos, kurie surinko apie 300 tūkstančių parašų už asmeninės žemės nuosavybės apribojimus, o de facto – už Lietuvos pasitraukimą iš ES sutarties. Ganytojai į referendumo idėją reagavo nuosaikiai, bet nedviprasmiškai – LVK plenarinio posėdžio komunikate buvo teigiama: „vyskupai nepritaria, kad šioms politizuotoms iniciatyvoms būtų naudojamas Bažnyčios autoritetas ir bažnyčių patalpos“. Nuosekliai laikytasi linijos, kad Europos moralines ir kitas prob­lemas dera spręsti Europos viduje. 2009 m. Europos Parlamento rinkimų išvakarėse subruzdus finansinių sunkumų įkvėptiems euroskeptikams Vyskupų Konferencija nevyniojo žodžių į vatą: „Remiame kontinento vienytojų pastangas, į kurias sudėtos daugelio žmonių viltys. Matome, kad net šiais ekonominės krizės mėnesiais Europos Sąjunga išlieka saugiais namais“. Sveikindami šalį su pirmininkavimu ES Tarybai ganytojai dar kartą pabrėžė, kad Bažnyčia niekada neabejojo dėl valstybės geopolitinės raidos krypties, kad Europa yra amžinas ir vienintelis Lietuvos kelias. Drauge jie atkreipė dėmesį, kad nusistatyta ekonominė dienotvarkė nėra pakankama ES problemoms spręsti: „žmogaus savarankiškumo, atsakingumo ir kūrybinių įgūdžių skatinimas bei apsauga nepalyginamai stipriau už kitus veiksnius lemia socialinę santarvę […]. Tikrasis visuomenės progresas yra matuoja­mas žmogaus moraline būkle, o ne bendrojo vidaus pro­duk­to augimu – kai tai ignoruojama, įstatymai ir administracinės priemonės vargiai pajėgios pažaboti nuosmukį“.

Persergėjimas visiškai suprantamas ir plačiausia dvasine, ir labai konkrečia religinių bendruomenių interesų prasme, nes dėl įsivyraujančio paneuropinio legalizmo pati Bažnyčia buvo atsidūrusi keistoje situacijoje: 2009 m. viduryje įsigaliojęs teisingą konkurenciją reglamentuojantis įstatymas numatė, kad šarvojimo ir laidojimo paslaugas gali teikti tik verslo įmonės. Todėl parapijų ir vyskupijų šarvojimo salės tapo „nelegaliomis“. Gerai, kad šįkart valdžia reikiamas pataisas priėmė dar nespėjus kilti triukšmui dėl šimtametes tradicijas turinčios bažnytinės veiklos. Tačiau pastangų gimimo ir mirties reikalus toliau sprausti į teisės aktų ir ministerinių reglamentų Prokrusto lovą nuolat gausėjo. Teisėsaugai inicijavus bylas prieš namuose norinčias gimdyti mamas ir joms gelbėjančias pribuvėjas, visu aštrumu iškilo žmogaus laisvo pasirinkimo, o nauju kampu – pagarbos asmens orumui klausimas. Į naktines kratas daugiavaikių šeimų namuose ir pareigūnų pareiškimus, esą moterys elgiasi neatsakingai ir neteisėtai, kard. Bačkis reagavo LVK Šeimos reikalų tarybos vardu teigdamas: „neadekvatus ikiteisminio tyrimo priemonių naudojimas ir pats bylų pobūdis perauga į patyčias iš šeimų, rūpestingai pagal savo supratimą ir įsitikinimus ieškančių geriausių sąlygų gimdymui, ir tampa vis labiau panašus į kitamanių persekiojimo recidyvą“9.

Su Sveikatos apsaugos ministerija tęsėsi nesusikalbėjimas ir dėl, atrodytų, gana paprasto klausimo – medikų, pirmiausia, ginekologų teisės atsisakyti atlikti abortą, jei tai prieštarauja sąžinei ar religiniams įsitikinimams ir jei – ši išlyga itin pabrėžtina – nėra realaus pavojaus moters gyvybei. Daugelio valstybių įstatymuose esančią nuostatą Lietuvos pareigūnai bandė paversti niekine, reikalaudami numatyti tokiam medikui įpareigojimą pasiūlyti pacientei kitą gydytoją, kuris abortą atliktų, kitaip tariant, vis vien priversti bent netiesiogiai dalyvauti žudyme. Specialistai patikino, jog yra būdų suteikti medicinos studentams reikiamų praktinių įgūdžių neverčiant jų, jei tai prieštarauja sąžinei, dalyvauti atliekant abortą, tačiau darbo grupės nerezultatyviai posėdžiavo mėnesių mėnesius, idant kvalifikaciniuose reikalavimuose ginekologams pakeistų vieną sakinį, verčiantį visus pretendentus į diplomą imtis žmogžudystės. Nepadėjo nė tai, jog LVK viešai pasidžiaugė 2010 m. spalio 7 d. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos priimta rezoliucija „Dėl sąžinės išlygos teikiant teisėtą medicininę pagalbą“, kurioje teigiama: „joks asmuo, ligoninė ar institucija neturi būti verčiama, laikoma atsakinga ar diskriminuojama dėl to, kad atsisakė atlikti, suteikti patalpas, padėti ar nukreipti abortui, persileidimo sukėlimui, eutanazijai ar bet kokiam veiksmui, kuris gali sukelti vaisiaus ar embriono žūtį, nesvarbu dėl kokių priežasčių“. Iš komentarų tiek uždaruose posėdžiuose, tiek spaudoje susidarė įspūdis, kad Sveikatos apsaugos viceministrėms ir jų atstovaujamam medikų elitui ne kokia nors ideologija, o tiesiog asmeniniai patyrimai buvo stimulas įtraukti kiekvieną profesijos atstovą į abortų praktiką.

Psichologines tokios nuostatos priežastis apnuogino Seimo komitete 2013 m. gruodį įvykęs nesusipratimas tarp buvusių chirurgų kun. Andriaus Narbekovo ir parlamentarės Vidos Čigrėjienės. Pirmajam abstrakčiai pasakius, kad visi medicinos studentai yra dalyvavę demonstracijoje, kurioje abortuojamuosius ištraukia kūno dalimis, pastaroji aštriai reagavo į tai tarsi į asmeninį priekaištą dėl jos pačios atliktų operacijų. Prie incidento eskalavimo prisidėjo siūlymas nebeįleisti kunigo – Lietuvos bioetikos komiteto nario – į Seimą, bandymas įslaptinti posėdžio stenogramą ir kiti veiksmai, kuriems apibūdinti idealiai tinka patarlė „Vagie, kepurė dega“. LVK su SAM susikirto ir dėl siūlymo įteisinti vieną iš dirbtinio apvaisinimo formų – lytinių ląstelių donorystę. Arkiv. Tamkevičiaus viešo laiško žodžiais, Bažnyčia daug prisidėjo prie teisingos donorystės sampratos ir jos praktikos sklaidos, tačiau pavedus Nacionaliniam transplantacijos biurui tvarkyti surogatinių tėvų reikalus ir laikyti bei naikinti „perteklinius“ embrionus, būtų sugriauta neatlygintinos donorystės kaip kilnaus veiksmo idėja, o „dėl kylančių moralinių prieštaravimų Bažnyčia ateityje mato apsunkintą tolimesnį bendradarbiavimą remiant ir palaikant donorystę“. Keli skirtingi Pagalbinio / Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai tebėra svarstomi Seime iki šiol.

Minėtieji dalykai buvo greičiau tęsiniai ir papildiniai pagrindinės – šeimos ir santuokos temos. 2011 m. rudenį Konstitucinis teismas paleido vėjais visas viltis, kurias krikščionys siejo su 2008 m. vidury priimta „Valstybine šeimos politikos koncepcija“ ir 2010 m. pasirašytu „Nacionaliniu susitarimu dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo“. Šoką sukėlė ne tik ar ne tiek sprendimas, skelbiantis koncepcijoje esantį santuokinės šeimos apibrėžimą antikonstituciniu, bet su teisės dvasiomis bendraujančiųjų argumentai, pasak kurių vienas iš esminių šeimos požymių esąs emocinis prieraišumas, o „santykių išraiškos forma [t. y. santuokos sudarymas] konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“10. Kaip liūdnai juokauta katalikų forumuose, dažną mūsų emocinis prieraišumas sieja su papūgėlėmis ir žiurkėnais, o rimčiau, Lietuvos šeimos centro direktorės Dalios Lukėnienės viešo laiško žodžiais, „kokia gi institucija gilinsis į tą kiekvienos šeimos santykių turinį“, jei paneigiama oficialios santuokos svarba11? LVK bei keliolikos organizacijų pareiškimai, skubiai surengta ekumeninė konferencija, atskiroji teisėjos Ramutės Ruškytės nuomonė ir nesėkmingos politikų iniciatyvos patikslinti Konstituciją griežčiau susiejant šeimą su santuoka tebuvo mojavimas kumščiais po muštynių. Praktinis moralas – teisinė Lietuvos sistema gravituoja į ES vidurkį, todėl nepritariantys ten vyraujančiai sugyvenimo įvairovės legitimacijai ir kitoms įvairių mažumų primetamoms taisyklėms, turėtų vienytis žemyno mastu. Jog tai gali būti efektyvu, įrodė pasipriešinimas Europos Parlamente vadinamajai „Estrelos rezoliucijai“, kuria siekta primesti unifikuotus „anti-diskriminacinius“ normatyvus dėl seksualumų įvairovės, ir pergalė Žmogaus teisių teisme byloje Lautsi prieš Italiją, į kurią Lietuva stojo trečiosios šalies teisėmis ir prisidėjo ginant teisę valstybinių mokyklų klasėse bei kitose viešose vietose kabinti Nukryžiuotąjį.

Susivokus, kad Lietuvos politinėje ir žiniasklaidos erdvėje vargiai pavyks nuosekliai įtvirtinti prošeimišką opiniją ligi šiol taikytais apeliacijų į tradicijas ir tautos išlikimą metodais, vis labiau gręžtasi į savo bendruomenę ir religines sąmoningumo ugdymo formas. Gausėjo vedusiems rengiamų „Šeimų susitikimų“ ir rekolekcijų. Ateitininkai 2010 m. minėdami organizacijos šimtmetį federacijos vade išsirinko pirmą moterį – Rozvitą Vareikienę. Ankstesnis pirmininkas Vygantas Malinauskas jubiliejinio kongreso proga paskelbtame programiniame straipsnyje samprotavo apie moteriško ir vyriško pradų sąveiką ir priešpriešą šeimyniškumo principą propaguojančioje ateitininkijoje12. Tų metų Advento išvakarėse vyskupai kreipėsi į sutuoktinius specialiu laišku, kurio retorika buvo išvien pozityvi – sustiprinti, palinkėti, padėkoti už šeimos puoselėjimą, o ne persergėti, priminti, išreikšti susirūpinimą. Atsiliepdami į Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos bei Lietuvos šeimos centro rūpestį visuomenės susipriešinimu dėl santuokos ganytojai pakvietė 2012 m. tarp Motinos ir Tėvo dienų išskirtinai melstis už šeimą, o 2013 m. pabaigoje nusprendė skirti šeimai visus beprasidedančius liturginius metus. Nuo kitų deklaruotų metų ši dedikacija skiriasi tuo, kad ją kartu – daug kam netikėtai – paskelbė net devynių Lietuvoje veikiančių krikščioniškų bendruomenių atstovai, pasirašę memorandumą raginantį „drąsiai kurti gyvybės kultūrą“ bei ginti „prigimtines šeimos vertybes“. Greta stačiatikių, liuteronų bei evangelikų reformatų pakviesti ir sutiko prisidėti bene pirmą kartą LVK sekretoriate kameroms drauge pozavę Septintosios dienos Adventistų Bažnyčios, Lietuvos evangelinių tikėjimų krikščionių sąjungos, Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“, Baptistų sąjungos ir Laisvųjų krikščionių Bažnyčios atstovai.

IV. Kas didesnis krikščionis?

Kelias į tradicinių ir naujųjų krikščionių sutarimą dėl bendro dokumento apie šeimą nebuvo trumpas. Jame – ir dvidešimtmetį jau atšventusios Lietuvos Biblijos draugijos įnašas, ir minėtos „Pasitikėjimo piligrimystės Vilniuje“ džiaugsminga patirtis, ir permainos keliose bendruomenėse, kurias tuoj aptarsime. Stebėtojai galėtų daryti prielaidą, kad katalikų vyskupai, kviesdami tokį platų ratą memorandumo signatarų, greta ekumeninių motyvų norėjo kiek „atskiesti“ pastaraisiais metais labai sustiprėjusią stačiatikių įtaką ir matomumą. Viena iš priežasčių ar pretekstų – naujo Vilniaus ir visos Lietuvos arkivyskupo metropolito Inokentijaus paskyrimas 2010 m. pabaigoje. Tačiau dar anksčiau, nei pasirodė ši žinia, buvo paviešinta apie 2011 m. sausį numatytą Maskvos patriarchato Bažnyčios užsienio ryšių skyriaus pirmininko, Volokolamsko metropolito Hilariono vizitą į Lietuvą ir bendrą ekumeninę konferenciją šeimos klausimais. Beje, prieš dvidešimt metų jis tarnavo Kaune, stačiatikių Apreiškimo Švč. M. Marijai katedroje ir 1991 m. sausį per televiziją ragino sovietų kareivius susilaikyti nuo jėgos naudojimo, tad buvo ne vien dėl protokolo apdovanotas pasidabruotu Kauno burmistro Jono Vileišio medaliu. Konferencijoje taip pat dalyvavo ir komunikatą apie krikščioniškų konfesijų bendradarbiavimo svarbą ginant žmogaus gyvybę bei šeimą pasirašęs liuteronų vysk. Mindaugas Sabutis.

Po pusmečio katalikų, stačiatikių ir liuteronų ganytojai vėl paskelbė bendrą poziciją – dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo, o netrukus stačiatikiai pakvietė Lietuvos katalikų vyskupus į Maskvą pristatyti mūsų patirties konferencijoje apie religijos dėstymą pasaulietinėje mokykloje, kas Rusijoje dar tik svarstoma. Katalikai įsitraukė į stačiatikių Vilniuje birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, nuo 2011 m. kasmet rengiamas eitynes „Už gyvybę“; buvo ne viena smulkesnė bendra su stačiatikiais akcija ar komentaras dėl antikrikščioniškų nuostatų plitimo ES bei Lietuvoje, pavyzdžiui, prieš Romeo Castellucci spektaklį. Pagaliau radikalių grupei Pussy Riot 2012 m. vasarį surengus agresyvią akciją Maskvos stačiatikių katedroje, arkiv. Tamkevičius pareiškė pasipiktinimą ir solidarumą su patriarchatu. Antiputiniškas rusių akcijos pobūdis ir vis dažniau viešumoje iškylanti mintis, kad „tradicinių vertybių“ puoselėtojai stumia Lietuvą į krikščionybės gelbėtoja besiskelbiančios Rusijos valdžios glėbį, lėmė skeptišką tokio broliavimosi su stačiatikiais vertinimą net tarp katalikų. Keltas klausimas, ar dažnai Lietuvos vyskupai reiškė užuojautą kitų kraštų krikščionimis dėl persekiojimų, karo, žudymų, ką ir kalbėti apie pašaipas ar mėginimą įžeisti; ar Lietuvos bičiulis Kiolno arkivyskupas sulaukė paramos laiško, kai tų pačių 2012 m. rugpjūtį prieš kaži ką protestuojantys jaunuoliai mėgino nutraukti pamaldas tenykštėje Katedroje?

Į aptariamo penkmečio pabaigą nebeliko ilgus metus ekumeninius reikalus komplikavusio konfūzo, kai tekdavo tartis su dviem evangelikų reformatų Bažnyčios Lietuvoje atstovais iš nelabai tesikalbančių suskilusios bendruomenės pusių. Ne, susitaikymas neįvyko, bet vienos pusės vadovas, pastaruoju laiku arkivyskupu (kurių reformatai neturi) titulavęsis Algimantas Kvedaravičius galutinai susikompromitavo. Priešingai, kitoje pusėje, žinomoje Unitas Lithuaniae vardu, generaliniu superintendentu 2010 m. išrinkus Medininkų žudynių gyvąją legendą Tomą Šerną, susitelkė viešasis autoritetas ir vidinis pasitikėjimas. Nors per kunigaikščių Radvilų perlaidojimo Dubingiuose iškilmes 2009 m. Kvedaravičius pasaulietinės valdžios dar buvo priimamas kaip svarbiausias reformatų dvasininkas, tačiau įsivėlęs į agresyvias akcijas – pavyzdžiui, tikinčiųjų išvarymą saugos bendrovių pagalba iš savo pusei prisiteistos Biržų bažnyčios – visiškai prarado autoritetą kaip dvasininkas. Jam inkriminuojamu Bažnyčios nekilnojamojo turto iššvaistymu ir ryšiais su pagarsėjusiais aferistais rimčiau susidomėjus ekonominei policijai, Kvedaravičių sekusiųjų grupei perspektyvos išlaikyti tvarią tradiciją neliko. Dar nežinia, ar padėtas galutinis taškas šioje liūdnoje istorijoje, prie kurios komplikacijų yra ypač nelemtai prisidėję Teisingumo ministerijos religijų specialistai, tačiau 2013 m. evangelikų reformatų neeiliniame sinode jau buvo atstovaujama iš esmės visoms bendruomenėms, tad ir įvykusius vadovybės rinkimų rezultatus kvestionuoti sunku.

Ne vien kunigai kartais bando uzurpuoti išimtines teises į krikščioniškumą ar titulus. 2010 m. pradžioje Gediminui Vagnoriui paskelbus apie kelis marginalinius politinius darinius sujungsiančią Krikščionių partiją, katalikų, stačiatikių, liuteronų ir evangelikų Bažnyčių vadovai bendra žinia spaudai apgailestavo, kad religinę tapatybę nusakančia sąvoka „kaip priedanga pasinaudoja tam tikros politinės minties grupelė žmonių, net nedrįstančių viešai išreikšti savo veiklos krypties, vertybių, aiškaus savęs identifikavimo Kristaus Asmens atžvilgiu, tikslų ir uždavinių“. Nors nei partijos pirmininkas, nei Teisingumo ministerija neatsižvelgė į hierarchų raginimą neregistruoti juridinio asmens tokiu pavadinimu, po visiškai nesėkmingų 2012 m. Seimo rinkimų darinys nustojo egzistuoti susijungdamas su teisinius pavidalus kaitaliojančiais Viktoro Uspaskicho leiboristais. Galima spėti, kad bent artimiausiu metu Tėvynės Sąjungos Krikščionių demokratų frakcija išliks vienintelė politinė jėga rezultatyviai besinaudojanti krikščionybės minėjimu tiek antraštėje, tiek programoje, nors gauti dividendų iš prokrikščioniškos retorikos savaip mėgina daugelis politikų.

Antai Lietuvos lenkų rinkimų akcija 2011 m. pasiūlė Švietimo įstatyme numatyti privalomą tikybos mokymą visiems. LVK pirmininkas griežtai atmetė tokią mintį ir kaip nederintą su Bažnyčia, ir kaip ydingą bei keliančią „visiškai nereikalingą pasipiktinimo bangą visuomenėje“. Tinkamas, pasak arkiv. Tamkevičiaus, yra nusistovėjęs pasirinkimas tarp tikybos ir etikos, kuris „nepažeidžia niekieno laisvės“. Jam teko pakartoti šią poziciją 2013 m. pradžioje, nes ta pati partija, šiuokart kaip valdančiosios koalicijos narė, vėl grįžo prie kiršinančios idėjos. Panašiai apie ją atsiliepė visos tradicinės religinės bendruomenės. Ganytojai nepasidavė ir kitoms padažnėjusioms provokacijoms bei manipuliacijoms, pavyzdžiui, nereagavo į atvirą laišką Vyskupų Konferencijai 2010 m. balandį, kurį pasirašė nemažas būrys visuomenininkų, buvusių politikų ir vyresnės kartos akademikų. Šie ragino „išsakyti savo viešą poziciją ginant Europos Tautų krikščioniškuosius pamatus“ dėl Vilniuje numatyto surengti „homoseksualų parado“ ir piktinosi, jog kai kurie kunigai „net neleidžia rinkti parašų prie Bažnyčių“ reikalaujant, kad Vilniaus meras atšauktų leidimą renginiui. Įsidėmėtina, kad tarp pasirašiusiųjų buvo ne tik viešų ateistų, bet ir Ramuvos vyriausias žynys Jonas Trinkūnas, keli katalikų kunigai bei vienas stačiatikių dvasininkas.

Diktuoti vyskupams, ką jie turi daryti, bandyta ne kartą ir ne du. Sunkiausias hierarchų išminties bei kantrumo išbandymas šiuo požiūriu buvo Kedžių – Stankūnaitės byla. Tik smulkmena, kad iki tol didesnių priekaištų dėl sielovados ar asmeninės moralės nesusilaukęs vyresnės kartos dvasininkas Jonas Varkala atsisakė kunigystės dėl politinės veiklos „Drąsos kelio“ partijoje, kad teisėjos Neringos Venckienės namų Garliavoje apsaugą palaikė dar keli į radikalizmą linkę kunigai. Kur kas sunkiau vyskupams, ypač Kauno ir Vilkaviškio (Garliava priklauso šiai vyskupijai) ordinarams buvo atmesti argumentą, kad jiems nestojus į „pedofilų klano“ demaskuotojų gretas sutirštės Bažnyčiai metamas seksualinių nusikaltimų dangstymo šešėlis. Pagaliau šimtai, jei ne tūkstančiai, paprastų tikinčiųjų ir bažnytinių struktūrų darbuotojų, naiviai įsijautę į širdį draskančią mergaitės istoriją, visais būdais ragino vyskupus užstoti Kedytę nuo „korumpuotos teisėtvarkos prievartos“. Santūri, neįžeidžianti, bet teisinės valstybės kompetencijas gerbianti Bažnyčios vadovų elgsena galėtų būti pavyzdys, kaip apskritai dera elgtis demokratijos krizių situacijose.

Kita, manytume, ilgai išliksianti pamoka buvo duota politiniam elitui. Prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės paliudijo, kad Bažnyčia nėra pasaulietinės valdžios priklausinys, kad esminiais moraliniais klausimais žvelgia vienodai į bet kurį žmogų ir aiškinasi ne pagal pareikalavimą, o kai pati nusprendžia. Velionis buvo palaidotas su katalikiškomis apeigomis, pats kard. Bačkis atlaikė šv. Mišias už jo sielos išgelbėjimą, bet atmesta šarvojimo šventovėje mintis ir karstas nebuvo įneštas į Arkikatedrą nepaisant didžiulio aukščiausių šalies pareigūnų spaudimo bei naujosios hagiografijos tekstų, kurių viename net buvo atrasta „šv. Augustino ir JE Prezidento biografinių panašumų“13. Arkiv. Tamkevičiaus komentaras subtiliai nurodė Brazausko adoratorių intencijas prilyginti mirusį prezidentą Lietuvos valdovams: „nemanėme, kad galėtų kilti toks ažiotažas. Man asmeniškai atrodo, kad jis yra dirbtinai kurstomas, pabrėžiama viena detalė, kodėl karstas nėra nešamas į bažnyčią. Bet juk kas nors galėtų sugalvoti dar kai ką, pavyzdžiui, kad jį būtina palaidoti Tremtinių ar Šv. Kazimiero koplyčioje…“14 Matyt, joks paradoksas, kad labiausiai piktinosi tie, kurie kitomis progomis pabrėžia politikos sekuliarumą, Bažnyčios ir valstybės atskirtumą, andai net reiškė nepasitenkinimą Prezidento vėliavos šventinimu bei 1995 m. siekė atšaukti Bažnyčios Restituciją. Jiems Arkikatedra yra tiesiog prabangiausias valstybės pastatas, kurio šeimininkais tautos atstovai jaučiasi. Laimei, mirus „Katedros“ autoriui, velionio artimųjų santūrumo ir išminties dėka, tų pačių visuomenės veikėjų kelta poeto šarvojimo šventovėje idėja neįgijo viešo triukšmo pavidalo.

Dar vienas minėtinas mėginimas „auklėti“ ganytojus buvo susijęs su įpročiu tapatinti poeziją ir sakralumą, kuris įsigraužęs taip giliai, kad net praėjus 25 metams nuo paskutinio „Poezijos pavasario“ Vilniaus Arkikated­roje, kultūrinių įvykių rengėjai vis bando pašeimininkauti bažnyčiose. Ypač jei minėjimas skirtas dvasininkui ar kitaip susijęs su katalikybe. Šiuokart Maironio poezijos ir muzikos vakarų rengėjai ilgai piktinosi, kai Palangoje jiems buvo paaiškinta, kuo skiriasi maldos namai ir koncertų salė. Žiniasklaida net mėgino sudaryti įspūdį, kad šiandieniai vyskupai turi kažką prieš Maironį, nors, kaip žinia, jo giesmės beveik kasdien skamba bažnyčiose; o tautiniams posmams bei satyroms, kurių įtraukimas į „sakralinės muzikos festivalio“ (!) programą užkliuvo Telšių vyskupui, deklamuoti, kas be ko, galima rasti ir kitų puikių vietų.

* * *

Kaip ir visuomet, anapus daug viešo dėmesio pritraukiančių religinių iškilmių ar vertybinių kivirčų, į kuriuos įtraukiami tikintieji, vyko tylus, nuolatinis bendruomenių brendimas, pašaukimo ir Dievo ieškojimas. Kunigai ir vienuoliai pagaliau ėmė melstis lietuvišką brevijorių (valandų liturgiją), besigilinantys į Bažnyčios normas – skaityti atnaujintą Katekizmo leidimą ar jaunimui pritaikytą Youcatą ir išverstą Kanonų teisės kodeksą, pamaldieji – ieškoti kasdienės atgaivos naujame mėnesiniame kišeninio formato Magnificat. Pirmieji septyni vedę vyrai buvo priimti į ketverius metus užtruksiantį rengimą nuolatiniam diakonatui. Ieškantys šventųjų užtarimo suklupdavo prie kard. Dziwiszo padovanotų pal. Jono Pauliaus II relikvijų Kauno arkikatedroje ar šv. Faustinos – Palemono bažnyčioje. Kenčianti siela vidurnaktį atklysdavo į Dievo Gailestingumo šventovę, kuri pirmoji Lietuvoje nuo praėjusio rugsėjo niekada neužrakinama. Naujasis gyventojų surašymas byloja – krikščionių liko, kiek buvę, absoliuti dauguma. Kiek iš jų tiki ir kuo – ne šios apžvalgos klausimas. Pasibaigus Tikėjimo ir dar šešeriems dedikaciniams metams dvasinių vektorių gausa skųstis nederėtų.

 

1 Tekstas parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos projektą „Krikščionys Lietuvoje prieš ir po Atgimimo“ (LIT-7-11).

2 „Arkiv. Luigi Bonazzi: ‚Lietuviams linkiu įveikti poreikį emigruoti‘“, in: bernardinai.lt, 2013-12-27.

3 Vaclovas Aliulis MIC, „Turime naują užtarėją“, in: bernardinai.lt, 2012-06-05.

4 Čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, vyskupų laiškai, pamokslai, pareiškimai bei kiti dokumentai cituojami iš oficialaus biuletenio Bažnyčios žinios.

5 Andrius Sytas, „Vilniuje atsiras ne tik Brunono, bet ir jį nužudžiusio Zebedeno gatvė“, in: alfa.lt, 2010-03-03.

6 Žr. Juozas Šorys, „Įbetonuotosios Telšės sklastymai“, in: Šiaurės Atėnai, 2013, Nr. 33.

7 Žemaičių vyskupų portretų galerija, sudarytoja Lijana Birškytė-Klimienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013, 108 p.

8 „Apskritasis stalas: ekumenizmas Lietuvoje (I)“, in: bernardinai.lt, 2009-07-08

9 Kard. Audrys Juozas Bačkis, „Dėl namuose gimdyti norinčių šeimų žeminimo ir bauginimo: kreipimasis į LR Prezidentę, Ministrą Pirmininką ir Seimo Pirmininką“, in: katalikai.lt, 2013-02-26.

10 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, „Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 ‚Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo‘ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, in: Valstybės žinios, 2011-09-30, Nr. 118-5564.

11 Dalia Lukėnienė, „Realaus gyvenimo akibrokštai Konstituciniam Teismui“, in: www.lietuvosseimoscentras.lt, 2011-09-30.

12 Vygantas Malinauskas, „Ateitininkija šiandien ir rytoj“, in: Ateitis, 2010, Nr. 6.

13 Albertas Piličiauskas, „Jo Ekscelencija Prezidentas ir Jo Eminencija Kardinolas: pamokos ir priesakai“, in: Lietuvos žinios, 2010-07-26.

14 „Arkivyskupas S. Tamkevičius: Prezidento laidotuvėms pasirinktas optimaliausias variantas“, in: bernardinai.lt, 2010-06-30.

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Religija
AUTORIUS: Paulius V. Subačius
DATA: 2014-02

Krikščionys Lietuvoje 2009–2013 m.

Septyneri1 metai per penkerius. Gal ši frazė vyresniems skaitytojams nemaloniai primins sovietinį posakį „penkmetis per trejus metus“, tačiau turinys ir prasmė šiuo atveju visai kita – ne sparta, o gelmė, ne iš­dirbis, o simboliai. Ir anksčiau tiek Visuotinė Bažnyčia, tiek Lietuvos vyskupai yra skelbę jubiliejinių laikotarpių, dedikavę juos temai, asmenybei, istoriniam įvykiui. Išgyvenome Didįjį 2000-ųjų jubiliejų; kas ketvirtį amžiaus švęsti jubiliejinius krikščionybės metus yra Bažnyčios tradicija, tverianti septintą šimtmetį. Tačiau iki pastarojo laiko nebūta kasmetinių dedikacijų, juo labiau susidėjus Šventojo Tėvo numatytai bei vietinei, net dviejų vienu kartu, kaip kad nutiko dabar. (Tiesa, JTO, UNESCO, Lietuvos Seimas nuolat skelbia po tris keturias metų dedikacijas.)

Taigi viso pasaulio katalikai iki 2009 m. vidurio minėjo Apaštalo Pauliaus metus, nuo 2009 m. birželio 19 d. – Kunigų metus, o nuo 2012 m. spalio 11 d. – Tikėjimo metus. Savo ruožtu, mūsų šalyje 2009-ieji buvo Jubiliejiniai Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metai, 2010-ieji – Padėkos už laisvę metai „Esate pašaukti laisvei“, 2011-ieji – Dievo Gailestingumo metai, 2012-ieji – Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai (minėtas ketvirtis amžiaus nuo jo beatifikacijos), pagaliau 2013-aisiais pradėtas švęsti Žemaičių Krikšto 600-etis. Ar dedikacijų gau­sa pagyvino religinį gyvenimą, sužadino Amžinybės troškulį, sustiprino krikščionišką tapatybę? Apie tai svarstydami – dėl vietos stokos – apsiribosi­me tik aukštaisiais, hierarchų veikimo rakursais.­

Praėjęs penkmetis nėra šiaip autoriaus išskirtas, tai išties bu­vo trumpas, bet savitas, specifiniais pokyčiais ir vidine struktūra pasižymėjęs laikotarpis. Tie metai sutapo su apaštališkojo nuncijaus arkiv. Luigi Bonazzi tarnyste Vilniuje. Per ją atsinaujino lygiai pusė Lietuvos episkopato. Ne tik konsekruoti 5 nauji vyskupai (iš eilės: Arūnas Poniškaitis, Gintaras Grušas, Linas Vodopjanovas OFM, Kęstutis Kėvalas, Lionginas Virbalas SJ), bet ir, Kauno augziliaro pareigas ėjusį Joną Ivanauską paskyrus Kaišiadorių vyskupu, Grušą – Vilniaus arkivyskupu, o Virbalą – Panevėžio vyskupu, pasikeitė visi metropolijos ordinarai; maža to, Grušas dar iki tapdamas sostinės metropolitu, buvo iš vysk. Eugenijaus Bartulio perėmęs kariuomenės ordinariato ganytojo pareigas. Kaip sakė baigdamas savo misiją arkiv. Bonazzi, „Taip prasidėjo ne tik vyskupų atsinaujinimas, bet ir atjaunėjimas“2, nes, pavyzdžiui, Vodopjanovas konsekracijos dieną neturėjo nė keturiasdešimties.

Kardinolo Audrio Juozo Bačkio pasitraukimas į emeritūrą iš Vilniaus arkivyskupo sosto 2013 m. – istorinis atskaitos taškas visai Bažnyčios Lietuvoje Naujausiųjų laikų chronologijai. Metais anksčiau paties pasirinktoje kuklioje vietoje, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje, palaidotas vysk. Juozas Tunaitis. Formaliai tik trumpą laiką po arkiv. Julijono Steponavičiaus mirties valdęs arkivyskupiją, neformaliai – šiandien jau galima tą tiesiai pasakyti – nuo pat XX a. septinto dešimtmečio, kai tapo Šv. Mikalojaus parapijos vikaru-adjutoriumi, o vėliau klebonu ir bažnytinio tribunolo teisėju, oficiolu, kancleriu, jis buvo svarbiausias Bažnyčios dvasios atstovas ir tikrųjų jos reikalų gynėjas sovietų valdžiai parsidavusių valdytojų tvarkytoje, nuo alkoholizmo ir kitų bėdų smarkiai kentėjusioje Vilniaus kurijoje. Po Nepriklausomybės Tunaitis tapo arkivyskupo dešiniąja ranka ir garsėjo kaip legendinis išpažinčių klausytojas – niekada nepailsdavęs ir nesirūstindavęs. Tėvo Vaclovo Aliulio MIC liudijimu, „aštrialiežuviai kunigai mėgdavo apibūdinti: ‚Bent vieno žmogaus vyskupystė nepagadino – Juozo Tunaičio‘. Koks buvo kuklutis, kiek­vienam dėmesingas ir prieinamas, toks ir liko“3.

Kauno arkivyskupijai šis penkmetis buvo laikas po II Sinodo, kai derėjo entuziastingai įgyvendinti jo nutarimus, ir gal šioks toks atokvėpis po grandiozinio Šiluvos apsireiškimo 400 metų jubiliejaus 2008-aisiais. Tos pačios laiko ribos nedaug teprasilenkė su Dalios Grybauskaitės prezidentavimo kadencija – ne ji viena, ir gal net ne ji pirmiausia lėmė Bažnyčios ir valstybės santykių raidą, bet diskutuojamos temos, dvasininkijos įtraukimas ar atsitraukimas nuo politikos akivaizdžiai pakito. Antai šeimos, lyčių santykių ir statuso klausimai tiek konfrontacijos viešojoje erdvėje aštrumu, tiek krikščionių su(si)telkimu pranoko įprastus apgailestavimus dėl krinkančios moralės. Taigi pabrėšime faktus bei reiškinius, kurie formavo penkmečio kaip etapo profilį.

I. Jubiliejų vaisiai

„Vyskupas Brunonas, leidęsis į kelionę pas Gerosios Naujienos dar nepažinusius mūsų protėvius, pratęsė šv. Pauliaus misiją“4, – rašė vyskupai 2008 m. Adventiniame laiške, susiedami minimas dutūkstantmetę ir tūkstantmetę sukaktis. Telšių ganytojai po 2013 m. Velykų pradėdami Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejui skirtą visuose dekanatų centruose vykusį IV eucharistinį kongresą simboliškai tiesė tiltą tarp 1386 ir 1413 m.: „iš parapijos į parapiją keliaus altorėlis su Trakų Švč. M. Marijos paveikslo [… kopija]. Tai priminimas, kad pirmasis žemaičių vyskupas buvo Motiejus iš Trakų, jis pasirinko savo kaip vyskupo šventimų iškilmei Trakų bažnyčią, kurioje kabėjo Vytauto Didžiojo brangintas Mergelės Marijos paveikslas“. Vytauto privilegija įsteigta Trakų Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčia šešių šimtmečių jubiliejų minėjo 2009 m. rugsėjį; po ketverių metų tokią pat sukaktį ypač iškilmingai, dalyvaujant popiežiaus legatui kard. Stanisławui Dziwiszui ir visai valstybės valdžiai šventė Kauno arkikatedra, tad Krikšto chronologija ir geografija turėjo smigte susmigti į atmintį.

Tačiau liaudies sąmoningumo plotmėje įveikti laiko ir erdvės spragas pasirodė sunku, nes daugumos istorinė saviprata išsitenka tarp klišių: „tamsieji“ Viduramžiai ir narsieji pagonys lietuviai. Todėl prasmingą ir po šiokių tokių pasistumdymų įgyvendintą parlamentaro Emanuelio Zingerio iniciatyvą suteikti šv. Brunono vardą Vilniaus senamiesčio gatvelei išsyk atakavo sostinės liberalų veikėjo Vidmanto Martikonio kontrpasiūlymai, jog svarbiau įamžinti „nepriklausomybės gynėją“ – krikštytojų žudiką Zebedeną. Politikai gali iškelti įvairių minčių, bet sumaišties net žinovų galvose mastą atskleidė miesto istoriko ir Pavadinimų komisijos vadovo Antano Čaplinsko komentaras apie pasiektą „kompromisą“ Netimero ir Zebedeno vardus suteikti gat­vėms naujų statybų rajone: „ten ankstyvųjų kunigaikščių vardais pavadinta gal šešios gatvės, dar vyskupų krūva atsirado. Kiek supratau, rajonas plėsis, tai vietos tiems kunigaikščiams atsiras ir daugiau“5.

Tad gal nėra ko stebėtis, jog ir vietiniai Žemaitijos autonomijos šaukliai, ir neopagonybės ideologai sostinės kultūrinėje spaudoje piktinosi vysk. Jono Borutos kvietimu į Gegužines pamaldas ant Šatrijos kalno. Rugpjūčio 3 d., per patį Žemaičių Krikšto iškilmių įkarštį, būrelis romuviečių mėgino sutrukdyti popiežiaus legatui kard. Pйteriui Erdő pasimelsti ir palaiminti į piligrimystę besileidžiantį jaunimą Šatrijos papėdėje6, kur, pasak Telšių ordinaro – Bažnyčios istoriko, „pirmiausiai buvo paskelbtas Kristaus žodis ir kur mūsų protėviai atsisakę netikrųjų dievų, priėmė krikštą“. Tomis dienomis Telšiuose vykusios teologinė ir istorinė konferencijos, kryždirbių bei dievdirbių mugė, parodos, koncertai, eisenos buvo jubiliejaus vidurkelis, nes pabaiga numatyta tik 2017-aisiais. 2011 m. žemaitiškų minėjimų gairelę buvo trumpai perėmęs Kaunas – čia senuosiuose vyskupų namuose pagaliau atidengta atminimo lenta pirmajam jų šeimininkui Motiejui Valančiui ir atidaryta Žemaičių vyskupijos ganytojų portretų galerija. Sovietmečiu dauguma jų buvo atsidūrę Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir tik neseniai sugrąžinti Bažnyčiai per vieną iš etapų apskritai nelengvų tebesitęsusių derybų dėl nacionalizuotų religinės kultūros vertybių likimo. Pernai drauge su šių ir kituose muziejuose saugomų Žemaičių vyskupų atvaizdų paroda Nacionaliniame muziejuje visas keturiasdešimties portretų rinkinys išleistas kaip reta elegantišku albumėliu7.

Dėmesys krikščioniškos praeities įvykiams reiškėsi įvairiose plotmėse. Akademinėje sferoje gal svarbiausia, kad atkurtas Tarptautinės lyginamosios Bažnyčios istorijos komisijos (Commission Internationale d’Histoire Ecclйsiastique Comparйe) nacionalinis Lietuvos komitetas, ir šios reprezentatyvios organizacijos metinė 2013-ųjų konferencija „Krikščionys ir nekrikščionys ‚kiti‘“ surengta Vilniuje. Iš reikšmingų mokslinių renginių minėtina VDU Katalikų teologijos fakulteto konferencija „Evangelizacija šiandienos pasaulyje: ištakos, iššūkiai, perspektyvos“, kuri buvo tarptautinė ne vien pagal antraštę. Iš 20 pranešimų net 13 skaitė užsieniečiai, dargi žinomi teologai, tik bendrą vaizdą jau ne pirmą kartą šiek tiek gadino Alfonsas Motuzas penkiasdešimtą kartą pergromuliuodamas lietuviškų kalvarijų temą, ir Vytautas Vaičiūnas, retoriškai apiformindamas seminarijos skriptų lygio mokslą. Motuzas dar suskubo ir į tai pačiai Evangelijos skelbimo Lietuvoje 1000-mečio progai skirtą šiek tiek kuklesnę Vilniaus Šv. Juozapo ku­nigų seminarijos konferenciją, kurioje vėlgi tik du iš aštuonių pranešėjų buvo lietuviai.

Visiems jubiliejams ir metams buvo skirta dešimtys konferencijomis vadintų šviečiamųjų ir pastoracinių renginių parapijose, mokyklose, kariuomenės daliniuose. Išmoningesni rengė keliones, parodas, stovyklas, jaunimo dienas, o Žemaitijoje krikščioniškos praeities aktualizavimo iniciatyvų buvo gal tiek, kiek kryžių ir koplytėlių yra krašto pakelėse. Vis dėlto iš istorinių sukakčių įsimintiniausiai sudabartintas evangelizacijos pradžios tūkstantmetis – galbūt todėl, kad visiškai neistorišku būdu. Turime galvoje 2009 m. gegužės pradžioje vykusį Vidurio ir Rytų Europos jaunimo Taizй susitikimą „Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje“. Per šešis tūkstančius svečių iš užsienio ir Lietuvos parapijų, globojami sostinės katalikų, stačiatikių ir liuteronų dalyvavo ekumeninėse pamaldose keturiose didžiausiose senamiesčio bažnyčiose, aštuoniolikoje teminių pokalbių, kultūrinėje programoje, valgė šventiškus sekmadienio pietus juos priėmusiose šeimose. Tai buvo tautos krikščioniškumo šiandienės gyvybės liudijimas, paskelbtas Europai patikimiausiu būdu – įspūdžiais, kuriuos išsivežė savo akimis viską matę tikėjimo ieškotojai. Ypač entuziastingai apie „Pasitikėjimo piligrimystę“ atsiliepė Lietuvos evangeliškų bendruomenių atstovai, tvirtinę, jog ja buvo sėkmingai bylojama, kad Geroji naujiena atnešta į kraštą dar tuomet, kai visi krikščionys buvo viena, ir jie gali būti viena8. Po šio susitikimo tikintiems jaunuoliams pavasarinio Vilniaus gyvenime tarsi radosi tuštuma. Todėl nuo 2013 m. arkivyskupijos jaunimo centras kartu su Romos Emanuelio misijų mokykla ėmėsi tuo pačiu žydinčių ievų laiku organizuoti festivalį „Išeik į aikštę“, kviečiantį moksleivius bei studentus susitikti prie Arkikatedros ir muzikuoti bei diskutuoti apie gyvenimo prasmę.

Apskritai, įvairus muzikavimas, bibliniai bei hagio­grafiniai miuziklai ir didėjanti krikščioniškų grupių festivalių („Sielos“, „Atbudimas“, „Liejas malonė“) geo­grafinė aprėptis, jų kvietimas į atlaidus bei atsinaujinimo dienas buvo bene sėkmingiausias evangelizavimo būdas. Nors naujos gyvybės Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidams nepavyko įkvėpti net Gailestingumo metais – inertiška liko tiek jų struktūra, tiek įsisenėjęs lietuvių ir lenkų atsidalijimas, šį barjerą jaunimo dienos vakarą pralaužė angliška Paddy Kelly muzikinė malda. Plačiai žinomo airių kompozitoriaus ir dainininko gyvenimo liudijimas bei koncertas buvo pasaulinio turo, pavadinto Eurosarium, dalis – vienas iš 60 koncertų, simbolizuojančių kryželį ir rožinio karoliukus. 2009 m. Lietuvoje vykusiam penktajam Europos pranciškoniškojo jaunimo kongresui išskirtinio šarmo suteikė koncertas Vilniuje dalyvaujant garsiam repuojančiam broliui iš Bronkso Stenui Fortunai. Ir geras muzikantų parinkimas, ir vykusi reklama lėmė didžiulę iniciatyvos „Valentino diena KITAIP“ sėkmę – 2007 m. Kauno arkivyskupijos salėje pradėtas rengti kamerinis vakaras 2010 m. pelnė merijos apdovanojimą, o jau 2012 m. vasario 14-ąją vyskupai kreipėsi net į 17 000 visą Žalgirio areną užpildžiusių jaunuolių.

II. Orumas vargų fone

Apžvelgiamo penkmečio pradžia sutapo su Vakarų finansinės krizės padarinių įsisąmoninimu Lietuvoje, o pabaiga – su atsigavimu ir pasiryžimu įsivesti eurą. Suprantama, kad šiame kontekste Bažnyčiai dar labiau parūpo socialinės pagalbos reikalingi žmonės, karitatyvinė veikla. Tačiau pastaroji, išskyrus prieššventines akcijas „Gerumas mus vienija“, „NEvienišos Kalėdos“ ar paraginimus skirti 2% pajamų mokesčio, yra kasdienė, negarsi, mažai regima viešumoje. Įsidėmėtina, kad vyskupai beveik neįsitraukė į apmaudautojų dėl sumažėjusių pensijų, gailautojų dėl emigracijos ir verkšlentojų dėl pašalpų chorą. Nuosaikus solidarumas su taupančia Andriaus Kubiliaus vyriausybe ir atsargus raginimas bedarbiams imtis privačios iniciatyvos, užuot smerkus godžius verslininkus ir beširdžius biurokratus, leido ne tik atsiriboti nuo destruktyvių politikų socialinių aimanų, bet ir rodyti krikščionims priderantį vilties kelią. Ganytojai paragino įvairius katalikiškus judėjimus ir organizacijas teikti siūlymus, kokiomis priemonėmis Bažnyčia galėtų prisidėti prie pagalbos žmonėms. Apibendrinus juos akcentuota, jog ypatingas dėmesys turi būti skiriamas skleisti bendrystės žiniai: „parapija šiuo sunkmečiu ypač svarbi palaikant viltį, vienijantis maldai, stiprinant solidarumą bei telkiant žmones konk­rečiai savitarpio pagalbai vietinėse bendruomenėse“. Kaip konkretus tinkamos reakcijos į situaciją pavyzdys buvo minima Fokoliarų judėjimo iniciatyva savo svetainėje įkurti internetinę darbo biržą.

Bažnyčios ryžtas skatinti pozityvų žmonių nusiteikimą perteiktas Vyskupų Konferencijos pirmininko arkiv. Sigito Tamkevičiaus pareiškime, paskelbtame tą pačią 2009 m. sausio 16 d., kai Vilniuje protestuotojai apmėtė akmenimis Seimo langus: „Skirkime svetimą valdžią nuo savos, net jei savos valdžios sprendimai ne visada mums priimtini. Primename, kad valstybę reikia kurti, o ne griauti“. O atsiliepdami į nusivylimo Nepriklausomybe balsus, laiške, skirtame Padėkos už laisvę metams, vyskupai kvietė suvokti kritiką kaip laisvės dovaną ir atsakingai ja naudotis: „įžengę į laisvę, gyvename visiškai kitokioje tikrovėje, kurios net neįmanu gretinti su sovietiniu slogučiu. Kaip gi lyginti prižiūrėtojo skirtą kalinio davinį su laisvo žmogaus savarankiškomis pastangomis pelnyta duona.“ Atkreipę dėmesį, kad didėja sąmoningumo plyšys tarp vyresnių ir gimusių po Kovo 11-osios, ganytojai paragino visas kartas, visų pažiūrų atstovus sutarti dėl dviejų dalykų – „Lietuva yra kraštas, kuriame gera gyventi“; Lietuva kyla iš krikščioniškosios Vakarų civilizacijos, todėl būtina išlaikyti „bent palankią pagarbą šiai tradicijai“.

Kaip Vakarų civilizacijos pasiekimų esencija 2010 m. pradžioje Seime organizuotoje konferencijoje „Laisvė ir atsakomybė: ekonomikos ir politikos pagrindai Caritas in veritate šviesoje“ visuomenės lyderiams buvo šiuolaikiškai pristatyta Bažnyčios socialinio mokymo ir teisingumo samprata. Jos centre – nuo ydingų socializmo pagundų ir primityvios šalpos atsiribojantis solidarumo, subalansuotos verslo plėtros, socialinės darnos ir ypač privačios iniciatyvos bei asmens prisiimamos atsakomybės skatinimo paveikslas. Idant vaizdas būtų kuo įtikinamesnis, pakviesti žymūs politinės ekonomikos ir politinės filosofijos profesoriai iš Italijos Luigino Bruni ir Antonio Maria Baggio. Ekonominės laisvės kaip krikščioniškos pasaulio vizijos esminio segmento temą plėtojo kelis kartus Lietuvoje lankęsis ir skirtingoms auditorijoms kalbėjęs Actono religijos ir laisvės studijų instituto (JAV) tyrimų direktorius, ekonomikos etikos ekspertas prof. Samuelis Greggas. Šių ir daugelio kitų renginių, kuriais siekta atskleisti, kokia svarbi visuomenės gerovei bei dvasinei sveikatai savarankiška oraus bei kūrybingo, valstybės kuo mažiau varžomo žmogaus veikla, spiritus movens buvo vysk. Kėvalas. Beveik trejus metus prieš konsekraciją ėjęs „Marijos radijo“ programų vadovo pareigas, jis dešimtis, gal net šimtus valandų kantriai aiškino socializmo ir lygiavos nostalgijos kamuojamiems klausytojams apie Dievo mums dovanotą laisvę ir kaip dera ja naudotis.

Tuo metu, kai politikai ginčijosi, kaip užkardyti masines geresnio atlygio paieškas plačiai atvertoje Europos darbo rinkoje, ganytojai sprendė labai konkrečią su tuo susijusią problemą. Delegatas užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundas Putrimas dažname Vyskupų Konferencijos posėdyje neatlyždamas prašė išleisti kunigus darbui su naujaisiais išeiviais. Tačiau dvasininkų ir Lietuvoje ne per daugiausia, o vienas kitas išsiųstas greičiau dėl to, kad savo elgesiu kėlė problemų vietoje, nelabai tepakeitė gyvenimo būdą svetur, dėl ko nepatogu prieš užsienio konfratrus. 2009 m. LVK sutarė, jog kunigai sielovadai užsienyje skiriami trejiems metams ir nebus inkardinuojami vietinėse vyskupijose, o 2010 m. aptarta galimybė išeivių sielovados koordinatoriams periodiškai nuvykti iš Lietuvos kas sekmadienį vis į kitą artimesnių Europos šalių miestą, nes pigių skrydžių bendrovės suteikia tokią galimybę, o kunigai rezidentai, pavyzdžiui, seminarijų dėstytojai savaitgaliais gali imtis tokios misijos. Dar vienas vyskupų atsakas į emigraciją – 2013 m. pabaigoje priimtas sprendimas įvesti liturginiame kalendoriuje Maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį, kuris bus švenčiamas pirmąjį kovo sekmadienį.

Nepaisant sunkmečio, o gal kaip tik jo dėka pagausėjo skirtingo katalikiškumo katalikiškų ugdymo įstaigų. Sakome: skirtingo katalikiškumo, – nes šiuo atveju met­ropolijos ėjo ne visai vienodu keliu. Kaune trys vidurinės mokyklos liko savivaldybės žinioje, tačiau su arkiv. Tamkevičiaus pritarimu pasiskelbė pasirinkusios katalikišką ugdymą. Kadangi specifinę ugdymo kryptį turinčios mokyklos pagal švietimo įstaigų pertvarkos programą galėjo išlaikyti pilnų vidurinių (1–12 klasė) statusą, skeptikų vertinimu, sukatalikėjimą nulėmė siekis išvengti tinklo optimizavimo, t. y. suskirstymo į progimnazijas ir gimnazijas. Kai dvi iš jų savivaldybė vis dėlto pertvarkė į pagrindines, Jono ir Petro Vileišių mokyklos iškaboje net dingo prierašas „katalikiška“, o iš tinklalapio – sielovados programa. Dar dviejų reorganizuotų mokyklų vienas steigėjų yra arkivyskupija, todėl jos išlaikė valstybinių statusą, ir tik vienos – Jono Pauliaus II gimnazijos – atveju savivaldybei priklausanti vidurinė buvo reorganizuota į nevalstybinę religinės bendruomenės įstaigą. Ši mokykla andai vadinosi „Ąžuolo“ ir net buvo šioks toks baltų senovės puoselėtojų placdarmas, tad ordinaro ryžtas megzti su ja ryšius pasiteisino. Kaune viena katalikiška kolegija – Stasio Šalkauskio katechetų rengimo įstaiga – užsidarė, tiksliau, įsiliejo į VDU, o kita – Šv. Ignaco Lojolos – įsisteigė. Šiąją, kilusią iš valstybinio „Paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro“ drauge su arkivyskupija priglobė jėzuitai.

Vien pastarąjį – išvalstybinimo – variantą rinkosi kard. Bačkis. Vilniuje buvo atmesti daugiausia iš savivaldybių mokyklų dėstomąja lenkų kalba atėję prašymai pasiskelbti katalikiškomis ir toks statusas suteiktas tik neįgaliuosius integruojančiai „Versmės“ gimnazijai, kurią savivaldybė leido reorganizuoti į nevalstybinę arkivyskupijos ir asumpcionisčių kongregacijos švietimo instituciją. Kita, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija kartu su Šv. Juozapo šeimų asociacija įsteigė nevalstybinę Šv. Juozapo mokyklą, priaugančią nuo pradinių klasių, o Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacija – taip pat nevalstybinį katalikišką vaikų darželį „Mažutėliams“. Pakeitus priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarką, nesulaukė pakankamai studentų su valstybės finansavimu ir ėmė merdėti Edukologijos bei Klaipėdos universitetų Katalikų tikybos ir Katechetikos katedros. Geriau šiuo požiūriu laikėsi keliolika tikslinių vietų gavęs VDU Teologijos fakultetas, tačiau ateityje teks ieškoti sprendimo, kur ir kaip rengti tikybos mokytojus, o svarbiausia – kaip motyvuoti gabesnius abiturientus rinktis šį kelią.

Marijonų vienuolijos generolo kun. Andrzejaus Pakułos skatinimu vyskupams paskelbus Jurgio Matulaičio metus, katalikiško ugdymo, socialinės veiklos ir krizės akivaizdoje pablogėjusio lietuvių ir lenkų sutarimo reikalai galėjo tapti prioritetais vien dėl Palaimintojo įnašo šiose srityse. Laukimą, kada bus palankiai baigta kanonizacijos byla, simbolizavo Marijampolėje atidarytas memorialinis muziejus, iškilmingesni atlaidai ir konferencijos. Vis dėlto platesnėje viešumoje kur kas labiau buvo regima tuo pačiu laiku Seimo nutarimu minėta kito beveik vienos kartos dvasininko – Maironio – sukaktis. Tokios interferencijos reikėjo arba išvengti, arba ja pasinaudoti, pavyzdžiui, garsiau iškelti, kad prof. Mačiulis buvo ne tik prof. Matulaičio kolega Dvasinėje akademijoje, bet ir pastarojo prieš šimtą metų Kaune surengtų pirmųjų „socialinių kursų“ paskaitininkas. Šiems kursams paminėti didžiuosiuose miestuose Iustitia & Pax nacionalinio komiteto iniciatyva vyko Bažnyčios socialinio mokymo seminarai, kuriuose nestigo rimtai gilintis panūdusių klausytojų. Paprastesniam, kiekvienos parapijos užsiėmimams skirtam diskusijų apie tikėjimą ir visuomenę kursui adaptuota britų misionieriaus Jameso Odgerso metodinė knygelė Paprastumas, Meilė ir Teisingumas – sakytume, visai matulaitiška dvasia.

III. Europa ir Europa

Nors Bažnyčia buvo kaltinama prisidėjus, kad viešoji konfrontacija dėl vertybių aštrėtų, ganytojų refleksiją, kokių neigiamų pasekmių turi sustiprėjęs priešiškumas, atskleidė pastoracinio laiško Pal. Jurgio Matulaičio metams raginimai pasaulėžiūrinėse dvikovose išlikti mylinčiais žmonėmis: „Ar nepaskubame trūkumuose įžvelgti piktinantį blogį, užuot parodę supratimo, kad nežiūrint visų pastangų netobulumai visada liks mūsų žemiškojo gyvenimo dalimi? […] Net ir oponento siūlymui ištartame „ne“ turi būti pakankamai aiškiai išreikštas „taip“ jo kaip žmogaus orumui“. Šie žodžiai tapo ypač aktualūs, kai po pusmečio LGBT gavus leidimą eitynėms, o ypač po pusantrų, renginį perkėlus į Gedimino prospektą, interneto erdvę užplūdo necenzūrinė panieka ir grasinimai susidoroti, žavėjimasis zoologine Petro Gražulio ir Co. politine raiška. Koks didžiulis konteksto pokytis per penkerius metus! – nuo uždraustų seksualinių mažumų renginių bei nuošalaus jų sambūrio iki eisenos pagrindine sostinės gatve, kurioje dalyvavo būrys pro-konservatyvioms organizacijoms priklausančio jaunimo ir tradicinių šeimų. Tokiomis aplinkybėmis, kai anoniminė minia tūžmingai tyčiojosi, kai kurie jautresni krikščionys, net nepritardami homoseksualiam gyvenimo būdui ir (ar) jo propagavimui, nusprendė, kad dera išreikšti solidarumą. Siūlymus varžyti LGBT narių viešų susirinkimų teisę darė vis mažiau patraukliais stiprėjanti antieuropinė radikalų retorika ir nuosaikių šeimos gynėjų nesugebėjimas viešumoje aiškiau atsiriboti nuo kraštutiniais išsišokimais kapitalą besikraunančių politinių marginalų.

Tiesa, 2013 m. gale paaiškėjo, kad vargiai tinka vadinti marginalais tuos, kurie surinko apie 300 tūkstančių parašų už asmeninės žemės nuosavybės apribojimus, o de facto – už Lietuvos pasitraukimą iš ES sutarties. Ganytojai į referendumo idėją reagavo nuosaikiai, bet nedviprasmiškai – LVK plenarinio posėdžio komunikate buvo teigiama: „vyskupai nepritaria, kad šioms politizuotoms iniciatyvoms būtų naudojamas Bažnyčios autoritetas ir bažnyčių patalpos“. Nuosekliai laikytasi linijos, kad Europos moralines ir kitas prob­lemas dera spręsti Europos viduje. 2009 m. Europos Parlamento rinkimų išvakarėse subruzdus finansinių sunkumų įkvėptiems euroskeptikams Vyskupų Konferencija nevyniojo žodžių į vatą: „Remiame kontinento vienytojų pastangas, į kurias sudėtos daugelio žmonių viltys. Matome, kad net šiais ekonominės krizės mėnesiais Europos Sąjunga išlieka saugiais namais“. Sveikindami šalį su pirmininkavimu ES Tarybai ganytojai dar kartą pabrėžė, kad Bažnyčia niekada neabejojo dėl valstybės geopolitinės raidos krypties, kad Europa yra amžinas ir vienintelis Lietuvos kelias. Drauge jie atkreipė dėmesį, kad nusistatyta ekonominė dienotvarkė nėra pakankama ES problemoms spręsti: „žmogaus savarankiškumo, atsakingumo ir kūrybinių įgūdžių skatinimas bei apsauga nepalyginamai stipriau už kitus veiksnius lemia socialinę santarvę […]. Tikrasis visuomenės progresas yra matuoja­mas žmogaus moraline būkle, o ne bendrojo vidaus pro­duk­to augimu – kai tai ignoruojama, įstatymai ir administracinės priemonės vargiai pajėgios pažaboti nuosmukį“.

Persergėjimas visiškai suprantamas ir plačiausia dvasine, ir labai konkrečia religinių bendruomenių interesų prasme, nes dėl įsivyraujančio paneuropinio legalizmo pati Bažnyčia buvo atsidūrusi keistoje situacijoje: 2009 m. viduryje įsigaliojęs teisingą konkurenciją reglamentuojantis įstatymas numatė, kad šarvojimo ir laidojimo paslaugas gali teikti tik verslo įmonės. Todėl parapijų ir vyskupijų šarvojimo salės tapo „nelegaliomis“. Gerai, kad šįkart valdžia reikiamas pataisas priėmė dar nespėjus kilti triukšmui dėl šimtametes tradicijas turinčios bažnytinės veiklos. Tačiau pastangų gimimo ir mirties reikalus toliau sprausti į teisės aktų ir ministerinių reglamentų Prokrusto lovą nuolat gausėjo. Teisėsaugai inicijavus bylas prieš namuose norinčias gimdyti mamas ir joms gelbėjančias pribuvėjas, visu aštrumu iškilo žmogaus laisvo pasirinkimo, o nauju kampu – pagarbos asmens orumui klausimas. Į naktines kratas daugiavaikių šeimų namuose ir pareigūnų pareiškimus, esą moterys elgiasi neatsakingai ir neteisėtai, kard. Bačkis reagavo LVK Šeimos reikalų tarybos vardu teigdamas: „neadekvatus ikiteisminio tyrimo priemonių naudojimas ir pats bylų pobūdis perauga į patyčias iš šeimų, rūpestingai pagal savo supratimą ir įsitikinimus ieškančių geriausių sąlygų gimdymui, ir tampa vis labiau panašus į kitamanių persekiojimo recidyvą“9.

Su Sveikatos apsaugos ministerija tęsėsi nesusikalbėjimas ir dėl, atrodytų, gana paprasto klausimo – medikų, pirmiausia, ginekologų teisės atsisakyti atlikti abortą, jei tai prieštarauja sąžinei ar religiniams įsitikinimams ir jei – ši išlyga itin pabrėžtina – nėra realaus pavojaus moters gyvybei. Daugelio valstybių įstatymuose esančią nuostatą Lietuvos pareigūnai bandė paversti niekine, reikalaudami numatyti tokiam medikui įpareigojimą pasiūlyti pacientei kitą gydytoją, kuris abortą atliktų, kitaip tariant, vis vien priversti bent netiesiogiai dalyvauti žudyme. Specialistai patikino, jog yra būdų suteikti medicinos studentams reikiamų praktinių įgūdžių neverčiant jų, jei tai prieštarauja sąžinei, dalyvauti atliekant abortą, tačiau darbo grupės nerezultatyviai posėdžiavo mėnesių mėnesius, idant kvalifikaciniuose reikalavimuose ginekologams pakeistų vieną sakinį, verčiantį visus pretendentus į diplomą imtis žmogžudystės. Nepadėjo nė tai, jog LVK viešai pasidžiaugė 2010 m. spalio 7 d. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos priimta rezoliucija „Dėl sąžinės išlygos teikiant teisėtą medicininę pagalbą“, kurioje teigiama: „joks asmuo, ligoninė ar institucija neturi būti verčiama, laikoma atsakinga ar diskriminuojama dėl to, kad atsisakė atlikti, suteikti patalpas, padėti ar nukreipti abortui, persileidimo sukėlimui, eutanazijai ar bet kokiam veiksmui, kuris gali sukelti vaisiaus ar embriono žūtį, nesvarbu dėl kokių priežasčių“. Iš komentarų tiek uždaruose posėdžiuose, tiek spaudoje susidarė įspūdis, kad Sveikatos apsaugos viceministrėms ir jų atstovaujamam medikų elitui ne kokia nors ideologija, o tiesiog asmeniniai patyrimai buvo stimulas įtraukti kiekvieną profesijos atstovą į abortų praktiką.

Psichologines tokios nuostatos priežastis apnuogino Seimo komitete 2013 m. gruodį įvykęs nesusipratimas tarp buvusių chirurgų kun. Andriaus Narbekovo ir parlamentarės Vidos Čigrėjienės. Pirmajam abstrakčiai pasakius, kad visi medicinos studentai yra dalyvavę demonstracijoje, kurioje abortuojamuosius ištraukia kūno dalimis, pastaroji aštriai reagavo į tai tarsi į asmeninį priekaištą dėl jos pačios atliktų operacijų. Prie incidento eskalavimo prisidėjo siūlymas nebeįleisti kunigo – Lietuvos bioetikos komiteto nario – į Seimą, bandymas įslaptinti posėdžio stenogramą ir kiti veiksmai, kuriems apibūdinti idealiai tinka patarlė „Vagie, kepurė dega“. LVK su SAM susikirto ir dėl siūlymo įteisinti vieną iš dirbtinio apvaisinimo formų – lytinių ląstelių donorystę. Arkiv. Tamkevičiaus viešo laiško žodžiais, Bažnyčia daug prisidėjo prie teisingos donorystės sampratos ir jos praktikos sklaidos, tačiau pavedus Nacionaliniam transplantacijos biurui tvarkyti surogatinių tėvų reikalus ir laikyti bei naikinti „perteklinius“ embrionus, būtų sugriauta neatlygintinos donorystės kaip kilnaus veiksmo idėja, o „dėl kylančių moralinių prieštaravimų Bažnyčia ateityje mato apsunkintą tolimesnį bendradarbiavimą remiant ir palaikant donorystę“. Keli skirtingi Pagalbinio / Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektai tebėra svarstomi Seime iki šiol.

Minėtieji dalykai buvo greičiau tęsiniai ir papildiniai pagrindinės – šeimos ir santuokos temos. 2011 m. rudenį Konstitucinis teismas paleido vėjais visas viltis, kurias krikščionys siejo su 2008 m. vidury priimta „Valstybine šeimos politikos koncepcija“ ir 2010 m. pasirašytu „Nacionaliniu susitarimu dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo“. Šoką sukėlė ne tik ar ne tiek sprendimas, skelbiantis koncepcijoje esantį santuokinės šeimos apibrėžimą antikonstituciniu, bet su teisės dvasiomis bendraujančiųjų argumentai, pasak kurių vienas iš esminių šeimos požymių esąs emocinis prieraišumas, o „santykių išraiškos forma [t. y. santuokos sudarymas] konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“10. Kaip liūdnai juokauta katalikų forumuose, dažną mūsų emocinis prieraišumas sieja su papūgėlėmis ir žiurkėnais, o rimčiau, Lietuvos šeimos centro direktorės Dalios Lukėnienės viešo laiško žodžiais, „kokia gi institucija gilinsis į tą kiekvienos šeimos santykių turinį“, jei paneigiama oficialios santuokos svarba11? LVK bei keliolikos organizacijų pareiškimai, skubiai surengta ekumeninė konferencija, atskiroji teisėjos Ramutės Ruškytės nuomonė ir nesėkmingos politikų iniciatyvos patikslinti Konstituciją griežčiau susiejant šeimą su santuoka tebuvo mojavimas kumščiais po muštynių. Praktinis moralas – teisinė Lietuvos sistema gravituoja į ES vidurkį, todėl nepritariantys ten vyraujančiai sugyvenimo įvairovės legitimacijai ir kitoms įvairių mažumų primetamoms taisyklėms, turėtų vienytis žemyno mastu. Jog tai gali būti efektyvu, įrodė pasipriešinimas Europos Parlamente vadinamajai „Estrelos rezoliucijai“, kuria siekta primesti unifikuotus „anti-diskriminacinius“ normatyvus dėl seksualumų įvairovės, ir pergalė Žmogaus teisių teisme byloje Lautsi prieš Italiją, į kurią Lietuva stojo trečiosios šalies teisėmis ir prisidėjo ginant teisę valstybinių mokyklų klasėse bei kitose viešose vietose kabinti Nukryžiuotąjį.

Susivokus, kad Lietuvos politinėje ir žiniasklaidos erdvėje vargiai pavyks nuosekliai įtvirtinti prošeimišką opiniją ligi šiol taikytais apeliacijų į tradicijas ir tautos išlikimą metodais, vis labiau gręžtasi į savo bendruomenę ir religines sąmoningumo ugdymo formas. Gausėjo vedusiems rengiamų „Šeimų susitikimų“ ir rekolekcijų. Ateitininkai 2010 m. minėdami organizacijos šimtmetį federacijos vade išsirinko pirmą moterį – Rozvitą Vareikienę. Ankstesnis pirmininkas Vygantas Malinauskas jubiliejinio kongreso proga paskelbtame programiniame straipsnyje samprotavo apie moteriško ir vyriško pradų sąveiką ir priešpriešą šeimyniškumo principą propaguojančioje ateitininkijoje12. Tų metų Advento išvakarėse vyskupai kreipėsi į sutuoktinius specialiu laišku, kurio retorika buvo išvien pozityvi – sustiprinti, palinkėti, padėkoti už šeimos puoselėjimą, o ne persergėti, priminti, išreikšti susirūpinimą. Atsiliepdami į Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos bei Lietuvos šeimos centro rūpestį visuomenės susipriešinimu dėl santuokos ganytojai pakvietė 2012 m. tarp Motinos ir Tėvo dienų išskirtinai melstis už šeimą, o 2013 m. pabaigoje nusprendė skirti šeimai visus beprasidedančius liturginius metus. Nuo kitų deklaruotų metų ši dedikacija skiriasi tuo, kad ją kartu – daug kam netikėtai – paskelbė net devynių Lietuvoje veikiančių krikščioniškų bendruomenių atstovai, pasirašę memorandumą raginantį „drąsiai kurti gyvybės kultūrą“ bei ginti „prigimtines šeimos vertybes“. Greta stačiatikių, liuteronų bei evangelikų reformatų pakviesti ir sutiko prisidėti bene pirmą kartą LVK sekretoriate kameroms drauge pozavę Septintosios dienos Adventistų Bažnyčios, Lietuvos evangelinių tikėjimų krikščionių sąjungos, Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“, Baptistų sąjungos ir Laisvųjų krikščionių Bažnyčios atstovai.

IV. Kas didesnis krikščionis?

Kelias į tradicinių ir naujųjų krikščionių sutarimą dėl bendro dokumento apie šeimą nebuvo trumpas. Jame – ir dvidešimtmetį jau atšventusios Lietuvos Biblijos draugijos įnašas, ir minėtos „Pasitikėjimo piligrimystės Vilniuje“ džiaugsminga patirtis, ir permainos keliose bendruomenėse, kurias tuoj aptarsime. Stebėtojai galėtų daryti prielaidą, kad katalikų vyskupai, kviesdami tokį platų ratą memorandumo signatarų, greta ekumeninių motyvų norėjo kiek „atskiesti“ pastaraisiais metais labai sustiprėjusią stačiatikių įtaką ir matomumą. Viena iš priežasčių ar pretekstų – naujo Vilniaus ir visos Lietuvos arkivyskupo metropolito Inokentijaus paskyrimas 2010 m. pabaigoje. Tačiau dar anksčiau, nei pasirodė ši žinia, buvo paviešinta apie 2011 m. sausį numatytą Maskvos patriarchato Bažnyčios užsienio ryšių skyriaus pirmininko, Volokolamsko metropolito Hilariono vizitą į Lietuvą ir bendrą ekumeninę konferenciją šeimos klausimais. Beje, prieš dvidešimt metų jis tarnavo Kaune, stačiatikių Apreiškimo Švč. M. Marijai katedroje ir 1991 m. sausį per televiziją ragino sovietų kareivius susilaikyti nuo jėgos naudojimo, tad buvo ne vien dėl protokolo apdovanotas pasidabruotu Kauno burmistro Jono Vileišio medaliu. Konferencijoje taip pat dalyvavo ir komunikatą apie krikščioniškų konfesijų bendradarbiavimo svarbą ginant žmogaus gyvybę bei šeimą pasirašęs liuteronų vysk. Mindaugas Sabutis.

Po pusmečio katalikų, stačiatikių ir liuteronų ganytojai vėl paskelbė bendrą poziciją – dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo, o netrukus stačiatikiai pakvietė Lietuvos katalikų vyskupus į Maskvą pristatyti mūsų patirties konferencijoje apie religijos dėstymą pasaulietinėje mokykloje, kas Rusijoje dar tik svarstoma. Katalikai įsitraukė į stačiatikių Vilniuje birželio 1-ąją, Tarptautinę vaikų gynimo dieną, nuo 2011 m. kasmet rengiamas eitynes „Už gyvybę“; buvo ne viena smulkesnė bendra su stačiatikiais akcija ar komentaras dėl antikrikščioniškų nuostatų plitimo ES bei Lietuvoje, pavyzdžiui, prieš Romeo Castellucci spektaklį. Pagaliau radikalių grupei Pussy Riot 2012 m. vasarį surengus agresyvią akciją Maskvos stačiatikių katedroje, arkiv. Tamkevičius pareiškė pasipiktinimą ir solidarumą su patriarchatu. Antiputiniškas rusių akcijos pobūdis ir vis dažniau viešumoje iškylanti mintis, kad „tradicinių vertybių“ puoselėtojai stumia Lietuvą į krikščionybės gelbėtoja besiskelbiančios Rusijos valdžios glėbį, lėmė skeptišką tokio broliavimosi su stačiatikiais vertinimą net tarp katalikų. Keltas klausimas, ar dažnai Lietuvos vyskupai reiškė užuojautą kitų kraštų krikščionimis dėl persekiojimų, karo, žudymų, ką ir kalbėti apie pašaipas ar mėginimą įžeisti; ar Lietuvos bičiulis Kiolno arkivyskupas sulaukė paramos laiško, kai tų pačių 2012 m. rugpjūtį prieš kaži ką protestuojantys jaunuoliai mėgino nutraukti pamaldas tenykštėje Katedroje?

Į aptariamo penkmečio pabaigą nebeliko ilgus metus ekumeninius reikalus komplikavusio konfūzo, kai tekdavo tartis su dviem evangelikų reformatų Bažnyčios Lietuvoje atstovais iš nelabai tesikalbančių suskilusios bendruomenės pusių. Ne, susitaikymas neįvyko, bet vienos pusės vadovas, pastaruoju laiku arkivyskupu (kurių reformatai neturi) titulavęsis Algimantas Kvedaravičius galutinai susikompromitavo. Priešingai, kitoje pusėje, žinomoje Unitas Lithuaniae vardu, generaliniu superintendentu 2010 m. išrinkus Medininkų žudynių gyvąją legendą Tomą Šerną, susitelkė viešasis autoritetas ir vidinis pasitikėjimas. Nors per kunigaikščių Radvilų perlaidojimo Dubingiuose iškilmes 2009 m. Kvedaravičius pasaulietinės valdžios dar buvo priimamas kaip svarbiausias reformatų dvasininkas, tačiau įsivėlęs į agresyvias akcijas – pavyzdžiui, tikinčiųjų išvarymą saugos bendrovių pagalba iš savo pusei prisiteistos Biržų bažnyčios – visiškai prarado autoritetą kaip dvasininkas. Jam inkriminuojamu Bažnyčios nekilnojamojo turto iššvaistymu ir ryšiais su pagarsėjusiais aferistais rimčiau susidomėjus ekonominei policijai, Kvedaravičių sekusiųjų grupei perspektyvos išlaikyti tvarią tradiciją neliko. Dar nežinia, ar padėtas galutinis taškas šioje liūdnoje istorijoje, prie kurios komplikacijų yra ypač nelemtai prisidėję Teisingumo ministerijos religijų specialistai, tačiau 2013 m. evangelikų reformatų neeiliniame sinode jau buvo atstovaujama iš esmės visoms bendruomenėms, tad ir įvykusius vadovybės rinkimų rezultatus kvestionuoti sunku.

Ne vien kunigai kartais bando uzurpuoti išimtines teises į krikščioniškumą ar titulus. 2010 m. pradžioje Gediminui Vagnoriui paskelbus apie kelis marginalinius politinius darinius sujungsiančią Krikščionių partiją, katalikų, stačiatikių, liuteronų ir evangelikų Bažnyčių vadovai bendra žinia spaudai apgailestavo, kad religinę tapatybę nusakančia sąvoka „kaip priedanga pasinaudoja tam tikros politinės minties grupelė žmonių, net nedrįstančių viešai išreikšti savo veiklos krypties, vertybių, aiškaus savęs identifikavimo Kristaus Asmens atžvilgiu, tikslų ir uždavinių“. Nors nei partijos pirmininkas, nei Teisingumo ministerija neatsižvelgė į hierarchų raginimą neregistruoti juridinio asmens tokiu pavadinimu, po visiškai nesėkmingų 2012 m. Seimo rinkimų darinys nustojo egzistuoti susijungdamas su teisinius pavidalus kaitaliojančiais Viktoro Uspaskicho leiboristais. Galima spėti, kad bent artimiausiu metu Tėvynės Sąjungos Krikščionių demokratų frakcija išliks vienintelė politinė jėga rezultatyviai besinaudojanti krikščionybės minėjimu tiek antraštėje, tiek programoje, nors gauti dividendų iš prokrikščioniškos retorikos savaip mėgina daugelis politikų.

Antai Lietuvos lenkų rinkimų akcija 2011 m. pasiūlė Švietimo įstatyme numatyti privalomą tikybos mokymą visiems. LVK pirmininkas griežtai atmetė tokią mintį ir kaip nederintą su Bažnyčia, ir kaip ydingą bei keliančią „visiškai nereikalingą pasipiktinimo bangą visuomenėje“. Tinkamas, pasak arkiv. Tamkevičiaus, yra nusistovėjęs pasirinkimas tarp tikybos ir etikos, kuris „nepažeidžia niekieno laisvės“. Jam teko pakartoti šią poziciją 2013 m. pradžioje, nes ta pati partija, šiuokart kaip valdančiosios koalicijos narė, vėl grįžo prie kiršinančios idėjos. Panašiai apie ją atsiliepė visos tradicinės religinės bendruomenės. Ganytojai nepasidavė ir kitoms padažnėjusioms provokacijoms bei manipuliacijoms, pavyzdžiui, nereagavo į atvirą laišką Vyskupų Konferencijai 2010 m. balandį, kurį pasirašė nemažas būrys visuomenininkų, buvusių politikų ir vyresnės kartos akademikų. Šie ragino „išsakyti savo viešą poziciją ginant Europos Tautų krikščioniškuosius pamatus“ dėl Vilniuje numatyto surengti „homoseksualų parado“ ir piktinosi, jog kai kurie kunigai „net neleidžia rinkti parašų prie Bažnyčių“ reikalaujant, kad Vilniaus meras atšauktų leidimą renginiui. Įsidėmėtina, kad tarp pasirašiusiųjų buvo ne tik viešų ateistų, bet ir Ramuvos vyriausias žynys Jonas Trinkūnas, keli katalikų kunigai bei vienas stačiatikių dvasininkas.

Diktuoti vyskupams, ką jie turi daryti, bandyta ne kartą ir ne du. Sunkiausias hierarchų išminties bei kantrumo išbandymas šiuo požiūriu buvo Kedžių – Stankūnaitės byla. Tik smulkmena, kad iki tol didesnių priekaištų dėl sielovados ar asmeninės moralės nesusilaukęs vyresnės kartos dvasininkas Jonas Varkala atsisakė kunigystės dėl politinės veiklos „Drąsos kelio“ partijoje, kad teisėjos Neringos Venckienės namų Garliavoje apsaugą palaikė dar keli į radikalizmą linkę kunigai. Kur kas sunkiau vyskupams, ypač Kauno ir Vilkaviškio (Garliava priklauso šiai vyskupijai) ordinarams buvo atmesti argumentą, kad jiems nestojus į „pedofilų klano“ demaskuotojų gretas sutirštės Bažnyčiai metamas seksualinių nusikaltimų dangstymo šešėlis. Pagaliau šimtai, jei ne tūkstančiai, paprastų tikinčiųjų ir bažnytinių struktūrų darbuotojų, naiviai įsijautę į širdį draskančią mergaitės istoriją, visais būdais ragino vyskupus užstoti Kedytę nuo „korumpuotos teisėtvarkos prievartos“. Santūri, neįžeidžianti, bet teisinės valstybės kompetencijas gerbianti Bažnyčios vadovų elgsena galėtų būti pavyzdys, kaip apskritai dera elgtis demokratijos krizių situacijose.

Kita, manytume, ilgai išliksianti pamoka buvo duota politiniam elitui. Prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės paliudijo, kad Bažnyčia nėra pasaulietinės valdžios priklausinys, kad esminiais moraliniais klausimais žvelgia vienodai į bet kurį žmogų ir aiškinasi ne pagal pareikalavimą, o kai pati nusprendžia. Velionis buvo palaidotas su katalikiškomis apeigomis, pats kard. Bačkis atlaikė šv. Mišias už jo sielos išgelbėjimą, bet atmesta šarvojimo šventovėje mintis ir karstas nebuvo įneštas į Arkikatedrą nepaisant didžiulio aukščiausių šalies pareigūnų spaudimo bei naujosios hagiografijos tekstų, kurių viename net buvo atrasta „šv. Augustino ir JE Prezidento biografinių panašumų“13. Arkiv. Tamkevičiaus komentaras subtiliai nurodė Brazausko adoratorių intencijas prilyginti mirusį prezidentą Lietuvos valdovams: „nemanėme, kad galėtų kilti toks ažiotažas. Man asmeniškai atrodo, kad jis yra dirbtinai kurstomas, pabrėžiama viena detalė, kodėl karstas nėra nešamas į bažnyčią. Bet juk kas nors galėtų sugalvoti dar kai ką, pavyzdžiui, kad jį būtina palaidoti Tremtinių ar Šv. Kazimiero koplyčioje…“14 Matyt, joks paradoksas, kad labiausiai piktinosi tie, kurie kitomis progomis pabrėžia politikos sekuliarumą, Bažnyčios ir valstybės atskirtumą, andai net reiškė nepasitenkinimą Prezidento vėliavos šventinimu bei 1995 m. siekė atšaukti Bažnyčios Restituciją. Jiems Arkikatedra yra tiesiog prabangiausias valstybės pastatas, kurio šeimininkais tautos atstovai jaučiasi. Laimei, mirus „Katedros“ autoriui, velionio artimųjų santūrumo ir išminties dėka, tų pačių visuomenės veikėjų kelta poeto šarvojimo šventovėje idėja neįgijo viešo triukšmo pavidalo.

Dar vienas minėtinas mėginimas „auklėti“ ganytojus buvo susijęs su įpročiu tapatinti poeziją ir sakralumą, kuris įsigraužęs taip giliai, kad net praėjus 25 metams nuo paskutinio „Poezijos pavasario“ Vilniaus Arkikated­roje, kultūrinių įvykių rengėjai vis bando pašeimininkauti bažnyčiose. Ypač jei minėjimas skirtas dvasininkui ar kitaip susijęs su katalikybe. Šiuokart Maironio poezijos ir muzikos vakarų rengėjai ilgai piktinosi, kai Palangoje jiems buvo paaiškinta, kuo skiriasi maldos namai ir koncertų salė. Žiniasklaida net mėgino sudaryti įspūdį, kad šiandieniai vyskupai turi kažką prieš Maironį, nors, kaip žinia, jo giesmės beveik kasdien skamba bažnyčiose; o tautiniams posmams bei satyroms, kurių įtraukimas į „sakralinės muzikos festivalio“ (!) programą užkliuvo Telšių vyskupui, deklamuoti, kas be ko, galima rasti ir kitų puikių vietų.

* * *

Kaip ir visuomet, anapus daug viešo dėmesio pritraukiančių religinių iškilmių ar vertybinių kivirčų, į kuriuos įtraukiami tikintieji, vyko tylus, nuolatinis bendruomenių brendimas, pašaukimo ir Dievo ieškojimas. Kunigai ir vienuoliai pagaliau ėmė melstis lietuvišką brevijorių (valandų liturgiją), besigilinantys į Bažnyčios normas – skaityti atnaujintą Katekizmo leidimą ar jaunimui pritaikytą Youcatą ir išverstą Kanonų teisės kodeksą, pamaldieji – ieškoti kasdienės atgaivos naujame mėnesiniame kišeninio formato Magnificat. Pirmieji septyni vedę vyrai buvo priimti į ketverius metus užtruksiantį rengimą nuolatiniam diakonatui. Ieškantys šventųjų užtarimo suklupdavo prie kard. Dziwiszo padovanotų pal. Jono Pauliaus II relikvijų Kauno arkikatedroje ar šv. Faustinos – Palemono bažnyčioje. Kenčianti siela vidurnaktį atklysdavo į Dievo Gailestingumo šventovę, kuri pirmoji Lietuvoje nuo praėjusio rugsėjo niekada neužrakinama. Naujasis gyventojų surašymas byloja – krikščionių liko, kiek buvę, absoliuti dauguma. Kiek iš jų tiki ir kuo – ne šios apžvalgos klausimas. Pasibaigus Tikėjimo ir dar šešeriems dedikaciniams metams dvasinių vektorių gausa skųstis nederėtų.

 

1 Tekstas parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos projektą „Krikščionys Lietuvoje prieš ir po Atgimimo“ (LIT-7-11).

2 „Arkiv. Luigi Bonazzi: ‚Lietuviams linkiu įveikti poreikį emigruoti‘“, in: bernardinai.lt, 2013-12-27.

3 Vaclovas Aliulis MIC, „Turime naują užtarėją“, in: bernardinai.lt, 2012-06-05.

4 Čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, vyskupų laiškai, pamokslai, pareiškimai bei kiti dokumentai cituojami iš oficialaus biuletenio Bažnyčios žinios.

5 Andrius Sytas, „Vilniuje atsiras ne tik Brunono, bet ir jį nužudžiusio Zebedeno gatvė“, in: alfa.lt, 2010-03-03.

6 Žr. Juozas Šorys, „Įbetonuotosios Telšės sklastymai“, in: Šiaurės Atėnai, 2013, Nr. 33.

7 Žemaičių vyskupų portretų galerija, sudarytoja Lijana Birškytė-Klimienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013, 108 p.

8 „Apskritasis stalas: ekumenizmas Lietuvoje (I)“, in: bernardinai.lt, 2009-07-08

9 Kard. Audrys Juozas Bačkis, „Dėl namuose gimdyti norinčių šeimų žeminimo ir bauginimo: kreipimasis į LR Prezidentę, Ministrą Pirmininką ir Seimo Pirmininką“, in: katalikai.lt, 2013-02-26.

10 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, „Nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 ‚Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo‘ patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, in: Valstybės žinios, 2011-09-30, Nr. 118-5564.

11 Dalia Lukėnienė, „Realaus gyvenimo akibrokštai Konstituciniam Teismui“, in: www.lietuvosseimoscentras.lt, 2011-09-30.

12 Vygantas Malinauskas, „Ateitininkija šiandien ir rytoj“, in: Ateitis, 2010, Nr. 6.

13 Albertas Piličiauskas, „Jo Ekscelencija Prezidentas ir Jo Eminencija Kardinolas: pamokos ir priesakai“, in: Lietuvos žinios, 2010-07-26.

14 „Arkivyskupas S. Tamkevičius: Prezidento laidotuvėms pasirinktas optimaliausias variantas“, in: bernardinai.lt, 2010-06-30.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau