„Paprasčiausias būdas tapti kvailiu…“

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Gražina Sviderskytė
DATA: 2012-03

„Paprasčiausias būdas tapti kvailiu…“

Gražina Sviderskytė

„… yra remtis sistema“, – pasakė Johannas Wolfgangas Goethe ir paliko karštakošius proto grynuolius daužyti kaktas į sieną. Mat neišplėtojo, kad „remtis sistema“ kartu yra ir paprasčiausias būdas išgyventi, prasigyventi ir, kartais, net pergyventi visus tuos idealistus, kurie iš principo nepasiduoda. Ar, dar blogiau, iš prigimties neatsiduoda lengvai kvailinami ir suvis netrokšta kvailybės, jos kratosi, kad ir kiek pridedamosios vertės ji atneštų. Be skrupulų įkalant, esą remdamasis bet kokia sistema tampi kvailiu, užprogramuojama gausybė gumbų. Atsukime truputėlį šalto dušo.

Pirmiausia patikslinkime: niekad nesiremti jokia sistema gali būti neįmanoma; tačiau protingam visada ateina laikas nors kiek atsiriboti. Tai tampa ypač pageidautina, gal net privaloma, kai deramai įvertinami (geriau – asmeniškai išmėginami) sistemos teikiami privalumai, tie svaigūs supaprastinimai, kurie leidžia kolektyviai lipti nosies tiesumu laiptais aukštyn, užuot atsiskyrėliškai klaidžiojus neaprėpiamais toliais bei tamsiausiais užkaboriais. Pavasariškai perfrazuojant, ribotis nuo sistemos, su kuria nesi susijęs, yra panašiai tuščias reikalas, kaip ir skelbtis susilaikančiu, kai nesi niekieno gundomas. Atsiribojimas turėtų būti ne davatkiško išsidirbinėjimo, o sąmoningumo ženklas.

Be to, tapsmą sistemos dalimi dera protingai išnaudoti: ją pilnavertiškai išgyvenęs gali labiau pamatuotai sverti, išvengti daugybės prasimanymų, nepagrįstų baimių, perdėtų įsivaizdavimų, nereikalingų iliuzijų. Juk pasitaiko, kad apie kai kuriuos sisteminius darinius kalbama tarsi apie velnio iršt­vas, nors kalbančiųjų nė kojos juose nėra buvę. Apie televiziją taip irgi kartais kalbama – ir privačiai, ir viešumoje, ir paprastų žmogelių, ir proto gūb­rių. Šiuo požiūriu susisieti su sistema anaiptol nėra suvis „šlykštu ir žema“ (populiarus kolegų reporterių posakis prieš 20 metų).

Teigiu tai kaip televizininkė, aštuoniolika metų lipusi „TV žurnalistės“ karjeros laiptais nacionalinių televizijų laiptinėse ir stabteldavusi tik trumpoms pertraukėlėms, kai dažniausiai mindavo… kitų televizijų koridoriais užsieniuose. Išgyvenau televiziją kaip vyksmą ir reiškinį, pažinau kaip savaiminę sistemą ir didesnės sistemos dalį. Patyriau ją kaip aiškios sąrangos, paskirties, galimybių darinį, kaip gajų organizmą, prisitaikantį prie kintančios aplinkos. Pagarbiai įvertinau nevienareikšmiškus jos gebėjimus ir neginčijamą įtaką bei galią, stingau iš nustebimo įžvelgusi silpnybes bei ydas ir niekad neginčijau jos statuso šiandieniame pasaulyje. Pagaliau – sąmoningai priėmiau televizininkams teikiamos komforto zonos privalumus ir likau dėkinga už pamokas, klaidas bei kliūtis, kurios galiausiai privertė peržengti saugią zoną ir atsiriboti. Storoku sluoksniu CV atgulusi patirtis dabar leidžia toliau gilintis sistemon, aprėpiant jau ir paviršinę jos grožybę.

Skaityti komunikacijos praktikų, teoretikų, kritikų knygas apie televiziją ir jos vaidmenį gerokai kuoktelėjusiame nūdienos pasaulyje yra didis malonumas, o ypač – lyginti tarptautinių autoritetų raštus su savo kailyje įdiržusiais randais. Viena ir kita dažnai sutampa, o tai dar kartą patvirtina, kad net absurdiškiausi profesiniai patyrimai vis dėlto nėra vietinės anomalijos, veikiau – globalaus masto fenomenai ar tendencijos, pas mus vėluojančios, todėl dar neįvardytos. Kiek tenka čia ar svetur bendrauti su komunikacijos kūrėjais ir vartotojais, dažniausiai erzinamasi būtent dėl kvailių, kvailinamųjų ir kvailinančiųjų armijos, kuri, padedama lėkštėjančios žiniasklaidos su dviem patvirkėliais – internetu ir televizija – priešakyje, išvešėjo lyg kokia nenugalimoji armada. Dėsninga, kad labiausiai kaltas visada savas, o užsienietis, atskirtas erdvės, kultūrinio barjero, vertinamas atlaidžiau. Antai Lietuvoje visi „žino“: mūsiški TV kanalai per prasti, nes juose dirba – na, išvien idiotai. Tokiais atvejais nei šoku į akis, nei mušuos į krūtinę, tik nuobodžiauju. Manau, kad sistemingai (!) kaltinti labiausiai matomus televizininkus nėra nei išmanu, nei, dovanokite, protinga.

Nesėdėjau vienoje redakcijos ar TV studijos kėdėje ilgiau nei ketverius metus, nedėvėjau naftalininiais švarkeliais tik iš vienos „valdiškos“ laidų vedėjų drabužių spintos, todėl patyriau įdomumo padirbėti su gausiu būriu televizininkų, juos stebėti. Stebėjimas buvo juolab ypatingas, kad televizininkams, kaip specifiniam komunikacininkų porūšiui, yra būdinga nepaliaujamai čiauškėti – nebūtinai apie dalykų esmę, užtat gana dažnai – apie pačius save (patikėkite TV narvelio skiltininke, cha cha). Turiu prisipažinti, ilgą laiką buvo įdomu.

Pirmas įspūdis, kurį patirdavau atsidanginusi iš vienos televizijos (ar bent vieno jos aukšto) į kitą būdavo maždaug toks: „Va tai tau, nejaugi taip ir yra, iš tik­rųjų?“ Kokia paika naivuolio nuostaba, ar ne? Bet kol esi sistemoje, tai kaip kvailys iš pareigos remiesi ja bent iš dalies, kad susidvejinęs, su savimi susipriešinęs, neišprotėtum, ir nelengvai įtiki net akivaizdžiais dalykais. Vienas tokių dalykų yra televizininkų savaiminis tikrumas, kad jie viską mato ir žino, viską supranta ir perteikia teisingiau už kitus. Jie neabejoja, jie yra tikri. Pamenu, kartą, bene pirmą dieną naujoje darbo vietoje suakmenėjusi, it apžavėta žvelgiau į kolegą prie gretimo darbastalio: jis visiškai natūraliai elgėsi taip, tarsi dar penki televizijos aukštai jam virš galvos – ką ten išorinis pasaulis – neegzistuotų, tarsi visa televizija būtų vien žinios, vien šitas pilkas troškus redakcijos kambarys, vien ši mažutė TV studija, vien, po perkūnais, JIS!

Suasmeninti šį reiškinį reikštų jį supaprastinti. Jei esate skaitę TV narvelį anksčiau, gal prisimenate: tokia yra pačios televizijos kaip mediumo prigimtinė viršenybės strategija ir „teisingo žinojimo“ filosofija. Tad konkretus asmuo šiame epizode nėra svarbus (nors galiausiai, atsiribojant, būtent su juo teko susikirsti dėl jau visai toli peržengtų profesinės etikos ribų), jis tik padeda įsivaizduoti, kaip ieškojau sistemos spragų ir… neradau. Redakcijų bei direktoratų susirinkimai išvien tarnauja TV eteriui – skaičiais mintančiam ir skaičius generuojančiam galingam padarui. Jam pavaldi televizijos sistema, jam ji paklūsta. Nenuostabu, kad pradedantieji TV eterio darbininkai nuo jo svarbos apsvaigsta (jei nesate piktas bambeklis, siūlau nekaltą pramogą: stebėkite, kaip pasikeičia laidos vedėju tapęs jaunuolis, tai – geriau už dvidešimt pono Beano serijų!), o veteranai tampa abejingi arba įgunda „perjunginėti bėgius“: čia blaiviai vertina, čia užsimiršta ką daro.

Bet tai nereiškia, kad žmonės televizijoje visiškai pakvaišę. To bent jau savo patirtimi patvirtinti negaliu. „Ne, nu kiek mes malsim šitą šūdą“, – gaižiai susukta mina išsilieja vienas profesionalus reporteris, nusitempęs mane į tuščią montažinę lyg nuodėmingasis į klausyklą. „Ai, bet nieko čia tokio, argi pirmą kartą prileidžiame į eterį kliurkų“, – paleidęs kilti cigaretės dūmą, po nuotykių tiesioginiame eteryje tarsi kolegoms, tarsi sau, tarsi dangui sako transliacijos režisierius. „Toks yra šitas darbas, su tuo turi taikytis“, – darnos su siela, alga ir aplinka laikosi apsiskaitęs, intelektualus ir, jei ne pūpsantis pilvas, sakytume, visapusiškai subalansuotas vedėjas…

Tokių fragmentų menu pakankamai, kad liudyčiau didžiumos televizininkų proto labui ir tiesmukai nesiečiau jų su sistema besiremiančiais kvailiais. Ilgus metus būnant kartu TV eteryje ir TV koridoriuose, susidariau subtiliai prieštaringą įspūdį, kuris vėlgi tiksliai sutampa su užsienio autorių pastebėjimais. Antai romanistas Tony Parsonsas nusitempia į britų televizijos užkulisius ir… taiklumu prajuokina iki ašarų. Knygoje Man and Boy pasakotojas, televizijos prodiuseris, tarytum teisinasi, kad susibičiuliavo su siaurapročiu laidos vedėju, kuris tiesioginiame eteryje pašnekovui išmalė snukį ir po to tapo dar didesne žvaigžde. Pasakotojas kaip paslaptį sušnabžda maždaug taip: „Jūs nustebtumėte, kiek nedaug televizijos darbuotojų atėję iš tokios aplinkos. Dauguma žmonių, su kuriais dirbome, užaugę namuose, pilnuose knygų“.

Bravo, pasirašau! Jei televizija gud­rauja, dėdamasi paprastute kvaiša, tai televizininkai neatsilieka. Beje, pradžioje minėtas literatūros genijus yra pasakęs: „Kas brangina savo darbą, turi mokėti jį ginti, kitaip jis nevertas ko nors imtis“. Televizininkai rimtai darbą brangina ir ištvermingai gina darbdavę sistemą, juolab kad ši palyginti dosniai atsilygina statusu, pinigais ir įvairiausiais „bonusais“ – pavyzdžiui, galimybe neišeinant atostogų ramiai susiremontuoti namo stogą (pavyzdys – irgi iš praktikos). „Padirbėtų jie dienraštyje, tai nė vienas krūvio nepatemptų, o čia tiek gauna ir dar raunasi, kad mažai“, – kartą pavaldinius reporterius už akių barė prodiuseris: tikras, ne iš romano, varvančia nosimi, išpuolęs žiemos šaltin pravėdinti troškaus biuro išsausintų smegenų ir plaučių. Kol reklamos srautas nuo televizijos visiškai nenusrovens į internetą, tol televizininkų lojalumui niekas negresia. O įpročiu tapęs polinkis, kaip žinia, lieka nenugalimas. Tad ir televizininkų prisitaikėliškumas nebūtinai liudija kvailumą, veikiau tai yra proto būk­lė, – kartą silpnavališkai padarytas ir iš nenugalimo įpročio kartojamas pasirin­kimas.

Prisipažinsiu: nematau nieko smerktina, kad jaunuoliai eina būriais į mūsų televizijas ir jau dvidešimt metų išdarinėja vis tas pačias nesąmones; juk jie lig šiol ateina neapmokyti, neįspėti, įžvalga neapginkluoti, todėl užtrunka po dešimtmetį, kol sumoja, kas prie ko ir apie ką. Tačiau tikrai keista, kad sunoko plejada nacionalinių ekrano „žvaigždžių“ ir užkadrio „profesionalų“, kurie taip vadinami ne dėl profesionaliai atlikto kokio nors konk­retaus darbo, bet dėl profesionaliai ilgo užsibuvimo vienoje vietoje. Kodėl profesionalumu viešai vadinama prie kėdės priaugusi sėdynė?! Kai laidos vedėjas, per keliolika metų nenuveikęs nieko ypatinga, nugarmėjęs Seiman, per televizorių pučiasi: „Aš – profesionalus televizijos žurnalistas“, – jis atrodo visiškas kvailys. Kadaise, vargšelis, neatitoko ir užsimiršo, atrodo, visiems laikams.

 Racionalus, argumentuotas ir nebeįveikiamas prisitaikėliškumas verčia „televizijos veidus“ vapėti tokias nesąmones kaip tariama priklausomybė nuo eterio, kuri esą juos traukianti grįžti į ekraną. Valios bejėgystė nebeleidžia nukirsti su sistema rišančios bambagyslės ir kliautis savimi. Tai ir priveda prie regimo rezultato: juk, anot Goethe’s, bet kokia neprincipinga veikla galiausiai bankrutuoja.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau