Apie Albiną Bernotą ievoms žydint

Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“. Albinas Bernotas iš poezijos marginalijų ištraukė ievą. Šio pavasario ievos galėjo būti 80-osios jo gyvenime, bet vasario mėnesį suėjo jau dveji metai nuo poeto mirties. Dėl įvairių priežasčių 1978 m. galutinai persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, pastaraisiais dešimtmečiais A. Bernotas buvo mažai matomas.
Skaityti daugiau

Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „ todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „ todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.
Skaityti daugiau