Nuogi karaliai ir tostai už sugra(ą)žintą istorinę atmintį
Dabar žinau, kad žiediniai kopūstai, kuriuos vaikystėje rasdavau močiutės darže bei šventai tikėjau jų ir lietuviškos žemės derme, yra egzotinis augalas, Bonos Sforcos dėka pasiekęs LDK žemiečių lysves ir skrandį. Tokių vaikystės iliuzijas ardančių žinių kupini naujieji Valdovų rūmai Gedimino kalno papėdėje. Vis dėlto, kaip derėjo suprasti iš sentimentalių kalbų, skambėjusių atidarymo iškilmėse, ši vieta ir jos idėja – ne destruktyvus, griaunantis iliuzijas stimulas, o atvirkščiai – jas kuriantis ir atstatantis pradas, turėsiantis „įtvirtinti tautines ir politines vertybes“ (tautiškumo turinys iki galo neaiškus, bet žodis „vertybės“ savaime malonus) bei „atstatyti teisybę“ (duoklė Don Kichotui). Po kritikos, kuri it iš gausybės rago liejosi šių rūmų „istoriniam autentiškumui“, norisi pabrėžti, kad dabar nebe istoriškumą derėtų kvestionuoti, nebe vienos plytos fiskalinę vertę skaičiuoti, o įvertinti Valdovų rūmų kaip naujo kultūrinio arealo gebėjimą egzistuoti dabartyje, papildyti ir apskritai kultūrinę, ir konkrečiai muziejinę Lietuvos erdvę.
