Browsing Tag

A?vietimas

5 įrašų

Apie kultūros vertybes, prioritetus ir kitus pasirinkimus

Dabarties paklaidžiojimai po praeitį ir pažvilgčiojimai į ateitį turi gundantį sąlygiškumo prieskonį… 1992 m. ratifikavusi Europos kultūros konvenciją, Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, įsipareigojo siekti Europos Tarybos narių didesnės vienybės „apsaugant ir įgyvendinant, be kitų tikslų, idealus ir principus, kurie yra visų bendras paveldas“, taip pat vykdant bendrų veiksmų politiką, užtikrinsiančią ir skatinsiančią Europos kultūros plėtrą.1 Ši konvencija, parengta prieš šešis dešimtmečius, numatė, kad kultūra sieks politinio bendrumo, padėsiančio išvengti klaidžiojimų pavieniui tamsiame pasirinkimų miške, puoselėti vienybę, ieškant tiesiausių kelių šiame informacinio triukšmo, nesiliaujančių karų ir socialinių aklaviečių pasaulyje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lituanistinio švietimo kryptys: kaip peržengti globalizacijos ir tautiškumo konfliktą?

2013-aisiais minėjome Meilės Lukšienės, tautinės mokyklos ideologės, 100-ąsias metines. Jos atminimui pagerbti, idėjoms prisiminti buvo skirta ir šiemet balandžio 25 d. Seime įvykusi konferencija „Negausių tautų likimai ir švietimas globaliame pasaulyje”. Jos metu nekart prisimintas lietuvių tautai tekęs išbandymas – keturis dešimtmečius trukęs rašto lotyniškais rašmenimis draudimas, carinės valdžios paskelbtas neklusniai imperijos provincijai. 1904 m. susigrąžintą galimybę rašyti sava kalba ir savais rašmenimis kasmet gegužės 7 d. švenčiame kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Siūlome straipsnį, parengtą pagal konferencijoje skaitytą pranešimą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kodėl matematika Lietuvoje nelaikoma dvasinės kultūros dalimi

Mūsų visuomenė matematiką žino tik kaip mokslo kalbą, neturinčią savarankiško turinio. Priešingai šiai nuomonei, šiuolaikinė matematika yra abstrakcijų pasaulio pažinimas, paremtas loginių samprotavimų tikslumu ir grožio pojūčiu. Pretekstą pasiaiškinti, ką tai reiškia, suteikė pernai gruodžio 18 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusi konferencija „Menų ir tiksliųjų mokslų sanglaudos būklė ir perspektyvos Lietuvoje“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa

Prieš šimtmetį, 1913 m. rugpjūčio 20 d., Vienoje gimė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, politikė, švietėja. Kartu su UNESCO minėdami dr. M. Lukšienės šimtąsias gimimo metines, siūlome jos idėjoms skirtą Dariaus Kuolio straipsnį.Prieš šimtmetį, 1913 m. rugpjūčio 20 d., Vienoje gimė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, politikė, švietėja. Kartu su UNESCO minėdami dr. M. Lukšienės šimtąsias gimimo metines, siūlome jos idėjoms skirtą Dariaus Kuolio straipsnį.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kultūros genetika kintančioje mokykloje

Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.
Skaityti daugiau
0
0
0