Diplomat(ij)o(s) kalba – tarp tiesos sakymo ir „ką žmonės pasakys“

Diplomatas ir tiesa. Diplomatas ir valstybė, kuriai jis atstovauja, kurios interesus jis gina. Savo ruožtu, užsienio valstybių veikimas, išoriniai ir vidiniai galios žaidimai bei interesai, viešųjų ryšių akcijos, visuomenės nuomonė, partijos, koalicijos, rinkimai. Lietuvos pirmininkavimo pradžia, „diplomatinis skandalas“. Daug klausimų – vieni apie medieną, kiti apie medžius, mažiau – apie visumą, mišką, tiesą.
Skaityti daugiau

Dar keletas žodžių apie diplomatijos šefą

Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau LDT) (iš)-likimo po valstybingumo praradimo istorijos rašymas nuo XXI a. pradžios išsiskleidė į atskirą šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos mozaikos segmentą. Besibaigiant 2012 m. į jį buvo įklijuotas dar vienas ryškus gabalėlis – ilgai laukta studija apie pagrindinį tarnybos veikėją – Stasį Lozoraitį. Viršelio dizainu ir spalvomis atkartojantis prieš keletą metų išleistą, diplomatijos šefo sūnaus – ambasadoriaus Kazio Lozoraičio atminimui skirtą knygą2, žanro ir turinio požiūriu – tai visiškai kitokio pobūdžio leidinys. Jo autorė jau beveik dešimtmetį nuosekliai tyrinėja LDT veiklos paveldą, todėl knygą apie LDT šefą drąsiai galima vadinti gerai subrendusiu, kryptingų studijų apibendrinimo vaisiumi.
Skaityti daugiau

Žmogus su telegrama rankoje

Dažniausiai diplomatija lyginama su šachmatų žaidimu, o jo dalyviai įsivaizduojami lyg įsprausti į privalomus protokolinius rėmus. Vieni čia jaučiasi lyg žuvys vandeny: derybos ir kompromisai, sutartys ir nesusitarimai (todėl ir yra toks apsaugantis diplomatinis imunitetas, kad net ir mandagiai pasakęs tiesą į akis ar būdamas priešo teritorijoje neprarastumei galvos). Kiti – svetimi, pavargę nuo ritualų ir titulų, nuplaunantys nuovargį tauresnio gėrimo stiklu susitikimuose ar privalomuose priėmimuose. Ir lietuvių diplomatų būta visokių. Vieni jų iš prigimties buvo puikiausi „žaidėjai” prie tarpvalstybinių derybų stalo, iškalbingi, įtikinantys, kiti – biuro, rašto žmonės. Ne paslaptis, kad 1918–1940 metais Užsienio reikalų ministerijoje dirbo ir pirmaisiais diplomatais tapo buvę inžinieriai, teisininkai, istorikai, rašytojai, poetai. Naujoji ministerijos darbuotojų karta buvo lyg „atžalynas”, vadinamieji karjeros diplomatai, žingsnis po žingsnio lipę profesiniais laipteliais. Dažniausiai diplomatija lyginama su šachmatų žaidimu, o jo dalyviai įsivaizduojami lyg įsprausti į privalomus protokolinius rėmus. Vieni čia jaučiasi lyg žuvys vandeny: derybos ir kompromisai, sutartys ir nesusitarimai (todėl ir yra toks apsaugantis diplomatinis imunitetas, kad net ir mandagiai pasakęs tiesą į akis ar būdamas priešo teritorijoje neprarastumei galvos). Kiti – svetimi, pavargę nuo ritualų ir titulų, nuplaunantys nuovargį tauresnio gėrimo stiklu susitikimuose ar privalomuose priėmimuose. Ir lietuvių diplomatų būta visokių. Vieni jų iš prigimties buvo puikiausi „žaidėjai” prie tarpvalstybinių derybų stalo, iškalbingi, įtikinantys, kiti – biuro, rašto žmonės. Ne paslaptis, kad 1918–1940 metais Užsienio reikalų ministerijoje dirbo ir pirmaisiais diplomatais tapo buvę inžinieriai, teisininkai, istorikai, rašytojai, poetai. Naujoji ministerijos darbuotojų karta buvo lyg „atžalynas”, vadinamieji karjeros diplomatai, žingsnis po žingsnio lipę profesiniais laipteliais.
Skaityti daugiau

Bizantija ir Lietuva

Civilizaciniu požiūriu Bizantija reprezentuoja Rytus, tačiau, geografiškai žiūrint, jos centrą – Konstantinopolį – iš Vilniaus galėtume pasiekti skrisdami kone nosies tiesumu į pietus. Šią akivaizdybę primename tik todėl, kad kalbant apie lietuvių ir bizantiečių kontaktus, dera turėti omenyje ne tik Vakarų–Rytų, bet ir Šiaurės–Pietų distinkciją. Civilizaciniu požiūriu Bizantija reprezentuoja Rytus, tačiau, geografiškai žiūrint, jos centrą – Konstantinopolį – iš Vilniaus galėtume pasiekti skrisdami kone nosies tiesumu į pietus. Šią akivaizdybę primename tik todėl, kad kalbant apie lietuvių ir bizantiečių kontaktus, dera turėti omenyje ne tik Vakarų–Rytų, bet ir Šiaurės–Pietų distinkciją.
Skaityti daugiau