Apie Dramaturgus, Kung Fu Pandą ir kitus balandžio scenarijus

Kadaise parašiau šį trieilį žiūrėdamas, kaip Vilnelės, o gal Ratnyčėlės vanduo sraunia srove tirpdo ledines vandens formas. Suspausti į tris eilutes akimirką su visomis mintimis paskutiniaisiais metais tapo taip įprasta. Tik ne visada paprasta. Tad kai „Metų“ redaktorius paprašė parašyti esė balandžio numeriui, supratau, kad bus ir neįprasta, ir nepaprasta. Bet jeigu įmanoma akimirką su visomis mintimis suspausti į tris eilutes, vadinasi, turėtų būti galima tą akimirką su visomis mintimis ir išskleisti. Taip bebandant gal ir kokią specialią teksto kūrimo programėlę pavyktų išrasti, panašią į zip ar rar, kuriomis sėkmingai suglaudiname arba išskleidžiame įvairiausias kompiuterines bylas.
Skaityti daugiau

Dvi esė

Aldous Huxley’is (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Jo geriausi romanai „Puikus naujas pasaulis“, „Kontrapunktas“, „Sala“, „Geltonasis Kroumas“ išversti į lietuvių kalbą. „Metai“ spausdino ir jo esė „Komfortas“ (2010). Čia pateikiamos dar dvi Huxley’io esė: „Cenzūra ir sakytinė literatūra“ bei „Rytoj, poryt ir užporyt“. Parašytos 1952 m., jos įžvalgiai atskleidžia kai kurias XXI a. ir dar tolimesnės ateities problemas, pavyzdžiui, ekonominę knygų cenzūrą, kuriai įveikti siūlomas originalus būdas – garsinės knygos. Žinoma, technikos priemonės, siūlomos šiai idėjai įgyvendinti, paseno (1952 m. Huxley’is negalėjo numatyti šiuolaikinių garso įrašymo būdų), tačiau nepaseno mintis apie garsiai skaitomo kūrinio įtaigumą. Nepaseno ir mintis, kad geros knygos neretai atstoja universitetus. Rašytojui rūpėjo žmonijos plėtros alternatyvos, jo žvilgsnis antrojoje esė siekia 2050-uosius metus.Aldous Huxley’is (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Jo geriausi romanai „Puikus naujas pasaulis“, „Kontrapunktas“, „Sala“, „Geltonasis Kroumas“ išversti į lietuvių kalbą. „Metai“ spausdino ir jo esė „Komfortas“ (2010). Čia pateikiamos dar dvi Huxley’io esė: „Cenzūra ir sakytinė literatūra“ bei „Rytoj, poryt ir užporyt“. Parašytos 1952 m., jos įžvalgiai atskleidžia kai kurias XXI a. ir dar tolimesnės ateities problemas, pavyzdžiui, ekonominę knygų cenzūrą, kuriai įveikti siūlomas originalus būdas – garsinės knygos. Žinoma, technikos priemonės, siūlomos šiai idėjai įgyvendinti, paseno (1952 m. Huxley’is negalėjo numatyti šiuolaikinių garso įrašymo būdų), tačiau nepaseno mintis apie garsiai skaitomo kūrinio įtaigumą. Nepaseno ir mintis, kad geros knygos neretai atstoja universitetus. Rašytojui rūpėjo žmonijos plėtros alternatyvos, jo žvilgsnis antrojoje esė siekia 2050-uosius metus.
Skaityti daugiau