Kompozitorius Šarūnas Nakas: „Menininkai tėra patarnautojai kūrybos pasaulyje“

Skaitau tekstus užsienio portaluose, žiūriu britų ir prancūzų kultūrinę televiziją, ir neatrodo, kad žiniasklaida bruktų kokius nors man nereikalingus dalykus. Atvirkščiai, tai aš renkuosi, ką noriu, džiaugdamasis, kad atsirado toks informacinis komfortas. Seku ir lietuvišką internetinę žiniasklaidą, atsirinkdamas tai, kas man svarbu: ši procedūra visai nesudėtinga.
Skaityti daugiau

Dailininkas Mikalojus Vilutis: „Ar gali Muncho „Šauksmas“ konkuruoti su degtine?“

Stengiuosi priklausyti nuo savęs, bet ne nuo pasaulio, esančio šalia. Esu atsiribojęs, bet ne todėl, kad man neįtinka tai, kas vyksta aplink, bet mano prigimtis tokia. Kitokiame pasaulyje taip pat būčiau atsiribojęs, bet kitokius paveikslėlius pai­šyčiau. Vadinasi, aplinka mane veikia. Bet mano prigimtis išlieka ta pati ir paveikslėliuose gražumo tiek pat išlieka. Esmė liktų ta pati, tik forma kita. Ne nuo pasaulio stengiuosi atsiriboti, o nuo to, kas man neįdomu, nuo manęs nepriklauso, ko neišmanau.
Skaityti daugiau

Poetas Tomas Venclova: „Kultūra autentiškiausiai plė­tojasi be dotacijų“

Lietuvoje lankausi gal dažniau negu dauguma emigrantų, bet tik porą kartų per metus – kartais po kokį mėnesį, kartais trumpiau. Todėl lietuviškos žiniasklaidos pasaulis manęs negali itin aktyviai veikti, nors jį ir seku. „Brukamos pramogos” manęs neveiktų net ir tada, jei gyvenčiau Lietuvoje –­ jos man absoliučiai neįdomios. Politinėse diskusijose, kaip žinia, kartais dalyvauju, bet ne konkrečiais klausimais, apie kuriuos nenusimanau (be to, jiems dažniausiai gaila eikvoti laiką), o tada, kai diskutuojama apie svarbius visuomenės gyvenimo vektorius, apie kuriuos, tikiuosi, turiu šiokį tokį supratimą.
Skaityti daugiau

Rašytoja Undinė RADZEVIČIŪTĖ

Absoliutus eskapizmas į save gana greitai sunaikintų ir žmogų, ir kūrėją. O kultūra negali būti vien intelektualioji. Šiuo metu paversti oficialiąją kultūrą dominuojančia būtų įmanoma tik smurtiniu keliu, ir tokiu atveju didžiąją dalį visuomenės paliktume be jokios kultūros ir be jokių pramogų. Tai būtų kultūrinė intravertų represija prieš ekstravertus, kurie tiesiog gyvenime labiausiai nori šokti ir dainuoti įlindę į rožinius kombinezonus.
Skaityti daugiau

Aleksandras Macijauskas: „Fotografinis raštingumas ir kūryba – skirtingi dalykai“

Šiandieną, kai virtualios fotografijos bendruomenės dygsta kaip grybai po lietaus, tikrame pasaulyje veikiantys fotoklubai primena egzotiškas retenybes. Tačiau ar iš tiesų toks spartus persikraustymas į skaitmeninę erdvę nenusineša užmarštin subtilių realaus bendravimo, kolegiško bendradarbiavimo niuansų, išauginusių ne vieną puikų fotografą? Praėjus penkiasdešimčiai metų nuo prie „Kauno tiesos“ redakcijos veikusios fotosekcijos subyrėjimo ir Kauno fotoklubo susikūrimo, fotomenininkas Aleksandras Macijauskas pasakoja apie klubą, kolegas ir kelią, atvedusį iki dabartinės Lietuvos fotomenininkų sąjungos.
Skaityti daugiau

Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis

Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma. Ji liktų mechaniniu štampų ar įsisenėjusių banalybių atkartojimu. Bet ar tas absoliutaus naujumo momentas nepaverčia paties kūrėjo ir jo kūrinio – bent jau trumpam – dieviškojo kūrybos akto unikalia variacija, nepakartojamu sacrum įvykiu profanum pasaulyje? Sakralumas reikalauja, anot Arvydo Šliogerio, transcendencijos judesio. Tai reiškia, kad tikroji vertybių steigties vieta yra anapus žmogaus, aukščiau žmogaus, ji pranoksta siaurą subjektyvybės pasaulį. Todėl, jeigu nuosekliai laikausi šventumo logikos, neišvengiamai turiu vertinti savo žmogiškąją kūrybą tik kaip atkartojimą, neprilygstantį pirmapradžio kūrybos genijaus tobulumui.Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma. Ji liktų mechaniniu štampų ar įsisenėjusių banalybių atkartojimu. Bet ar tas absoliutaus naujumo momentas nepaverčia paties kūrėjo ir jo kūrinio – bent jau trumpam – dieviškojo kūrybos akto unikalia variacija, nepakartojamu sacrum įvykiu profanum pasaulyje? Sakralumas reikalauja, anot Arvydo Šliogerio, transcendencijos judesio. Tai reiškia, kad tikroji vertybių steigties vieta yra anapus žmogaus, aukščiau žmogaus, ji pranoksta siaurą subjektyvybės pasaulį. Todėl, jeigu nuosekliai laikausi šventumo logikos, neišvengiamai turiu vertinti savo žmogiškąją kūrybą tik kaip atkartojimą, neprilygstantį pirmapradžio kūrybos genijaus tobulumui.
Skaityti daugiau