Kai juokas tikras, bet netikra tikrovė

Prisipažinsiu iš karto: šis tyrimas atsirado kaip šalutinis lietuvių kalbos tyrimų produktas, todėl į ypatingą ekspertizę nepretenduoja. O ir juokinga nebus. Kalbėsiu apie situacijas, kai žmonės kalbėdami(esi) ar klausydami nusijuokia (angliškai rašomoje teorinėje literatūroje tai vadinama laughter-talk). Tyrimui pasirinkta sakytinė žiniasklaida, nes joje pasitaikantys tokie kaip juokas paralingvistiniai komunikacijos elementai gali būti interpretuojami kaip viešosios erdvės ir kalbos autentiškumo rodiklis. Kita vertus, šios temos lietuviškų tyrimų iki šiol nebuvo, taigi bus nauja ir tikrai nors kiek įdomu. Parodysiu, kaip sovietmečiu juokas buvo naudojamas laimingo gyvenimo ir viešosios erdvės iliuzijai kurti, kaip jis charakterizavo iš tiesų autentišką Atgimimo metų žiniasklaidą, kol galiausiai tapo privalomu pramoginės, žiūrovą linksminančios viešosios erdvės elementu.
Skaityti daugiau

Kaip komunistams (ne)pasisekė sumažinti KalėdŲ

Tai nutiko, regis, 2004 m. vasaros pradžioje. Vienoje Til­to gatvės užeigoje sėdėjome trise su vyresniuoju bičiuliu iš redakcijos ir kolega istoriku A. Susitikimo preteksto nebepamenu, bet kalba sukosi apie aktualiuosius praeities klausimus. Vieną jų belukštenant, A. netikėtai ėmė priekaištauti, kodėl esą mes (NŽ-A ar Aidai) vis rašome „Katalikų Bažnyčią“ didžiosiomis raidėmis, juk tai tas pats, kaip anais laikais Partija ir Vyriausybė; o dabar gi nerašome Laisvė, Demokratija?!! Dvejetas patyrusių redaktorių tuojau ėmėmės mokyti kolegą istoriką apie stilistinio didžiųjų raidžių vartojimo skirtumus nuo aukščiausiųjų organizacijų pavadinimų rašybos. Beargumentuojant apie institucijos (Bažnyčia) ir pastato (bažnyčia) prasminius skirtumus, pamenu, vis neapleido nuojauta, kad kažkas čia ne taip. Juk kiekvienas daiktas/dalykas egzistuoja ir kaip vienetas, ir kaip rūšis.
Skaityti daugiau