Visą gyvenimą ištikimą Lietuvai

Mano tėvas Elisei Devidze gimė 1918 metų gegužės 27 dieną vakarinėje Gruzijos dalyje, SAMTREDIAJOS rajone, didžiausiame Gruzijos kaime Didi Dzixaiši, lietuviškai – Didžiojoje tvirtovėje, mokytojų šeimoje. Jo tėvas, o mano senelis Prokle, iš savo asmeninių lėšų keletoje kaimų buvo įkūręs mokyklas, kuriose mokė kartu su savo žmona Mariam Kashia. Deja, jis mirė sulaukęs vos 45-erių. Baigęs mokyklą tėvas įstojo į Žemės ūkio institutą, bet buvo iš jo paimtas į Sovietų armiją, atitarnavo trejus metus, ir kai jau ketino grįžti namo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Įžengus vokiečiams jis su rusų armija atsidūrė Rygoje. Vokiečių stumiami jie traukėsi iš miesto degindami ir griaudami tiltus. Per vieną sprogdinimų tėvas buvo sunkiai sužeistas ir paliktas likimo valiai. Taip jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Nežinau smulkmenų, bet aišku, kad vokiečiai jį išgydė ir kažkodėl atidavė tarnauti į okupuotos Lietuvos kaimą ūkininkui Ignui Barkauskui. Paskui jis dirbo pas ūkininką Andrių Jurpalį. Ir apie vienus, ir apie kitus šeimininkus tėvas labai šiltai atsiliepė. Deja, man neteko susipažinti su Jurpalių atžalomis, bet su Barkauskų šeima bendrauju iki šiolei.Mano tėvas Elisei Devidze gimė 1918 metų gegužės 27 dieną vakarinėje Gruzijos dalyje, SAMTREDIAJOS rajone, didžiausiame Gruzijos kaime Didi Dzixaiši, lietuviškai – Didžiojoje tvirtovėje, mokytojų šeimoje. Jo tėvas, o mano senelis Prokle, iš savo asmeninių lėšų keletoje kaimų buvo įkūręs mokyklas, kuriose mokė kartu su savo žmona Mariam Kashia. Deja, jis mirė sulaukęs vos 45-erių. Baigęs mokyklą tėvas įstojo į Žemės ūkio institutą, bet buvo iš jo paimtas į Sovietų armiją, atitarnavo trejus metus, ir kai jau ketino grįžti namo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Įžengus vokiečiams jis su rusų armija atsidūrė Rygoje. Vokiečių stumiami jie traukėsi iš miesto degindami ir griaudami tiltus. Per vieną sprogdinimų tėvas buvo sunkiai sužeistas ir paliktas likimo valiai. Taip jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Nežinau smulkmenų, bet aišku, kad vokiečiai jį išgydė ir kažkodėl atidavė tarnauti į okupuotos Lietuvos kaimą ūkininkui Ignui Barkauskui. Paskui jis dirbo pas ūkininką Andrių Jurpalį. Ir apie vienus, ir apie kitus šeimininkus tėvas labai šiltai atsiliepė. Deja, man neteko susipažinti su Jurpalių atžalomis, bet su Barkauskų šeima bendrauju iki šiolei.
Skaityti daugiau

Gruzijos širdis

Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad tardami Lietuvos vardą gruzinai šypsosi? Tas draugiškumas tikriausiai iš tolumos, iš istorijos. Gruzinai palieka lietuviams labai draugiškų, atvirų žmonių įspūdį, ir tai padeda dviem skirtingoms tautoms geriau pažinti vienai kitą, atidžiau pažvelgti į nuo seno puoselėjamas tradicijas. O jų, tų gražių sugyvenimo pavyzdžių, galima rasti daug ir įvairių, kartais – visai netikėtų.Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad tardami Lietuvos vardą gruzinai šypsosi? Tas draugiškumas tikriausiai iš tolumos, iš istorijos. Gruzinai palieka lietuviams labai draugiškų, atvirų žmonių įspūdį, ir tai padeda dviem skirtingoms tautoms geriau pažinti vienai kitą, atidžiau pažvelgti į nuo seno puoselėjamas tradicijas. O jų, tų gražių sugyvenimo pavyzdžių, galima rasti daug ir įvairių, kartais – visai netikėtų.
Skaityti daugiau