Miłoszas jaunas ir senas

Viskas byloja apie tai, kad šių laikų skaitytojai ypač prisiriša prie tų poetų, kurie mirė jauni, kaip Johnas Keatsas ar Novalis, arba anksti užmetė poeziją, kad užsiimtų praktiniu gyvenimu, kaip Arthuras Rimbaud (tiesą sakant, vargu ar įmanoma rasti kitų tokios išskirtinės biografijos pavyzdžių). Mus intriguoja kas nors toks kaip Hugo von Hofmannsthalis, kuris, būdamas liceistu, rašė nepaprastus eilėraščius, o paskui lyrikos atsisakė.
Skaityti daugiau

Orhan Pamuk: kitoniškos būties paveikslas

„Kai kalbu apie rašymą, pirmiausia man į galvą ateina ne romanas, eilėraštis ar literatūros tradicija, o žmogus, kuris eina savo kambarin, sėdasi prie stalo ir būdamas vienas įsižiūri į savo vidų. […] Rašyti, reiškia šį vidinį žvilgsnį paversti žodžiais, […] ir tai daryti su kantrybe, atkaklumu ir džiaugsmu.“ Taip Nobelio kalboje, pasakytoje 2006 m. gruodžio 7 d. Stokholme, priimdamas šią premiją kalbėjo turkų rašytojas Orhanas Pamukas (g. 1952). Gebėjimą būti vienatvėje, įsiklausyti į savo vidų, su kantrybe ir užsispyrimu rašyti ir šioje veikloje atrasti džiaugsmą – viename interviu rašytojas įvardija kaip jam artimą „klasikinę kūrybos kaip amatininkiškos veiklos sampratą“, kurios, pasak jo, „neturėtų pamiršti ir jaunieji menininkai“.
Skaityti daugiau

Miłoszo pamokos

Pirmoji grandis, kuri mane susiejo su Miłoszu, buvo mano motina, gimusi Vilniuje. Ji atidžiai ir dėmesingai vertino Miłoszą. Turėjo savą, asmeninį kelią į poeto kūrybą: per vaikystę Vilniuje ir Naručio ežerą, per savo lietuvės senelės religingumą ir narsumą, per okupacijos metus Varšuvoje, matytus labiau iš Miłoszo „Priemiesčio“ („Przedmieście“) perspektyvos negu iš inteligentų, Armijos Krajovos šalininkų, mitologijos, pokario gyvenimo ant lagaminų. Mano jaunystę lydėjo mamos nelegaliai iš Prancūzijos atvežtas pirmas 1959 metų „Gimtosios Europos“ („Rodzinna Europa“) Paryžiaus leidimas ir Miłoszo Londone 1967 metais išleista knyga „Eilėraščiai“ („Wiersze“). Nebuvo jokio kieno nors paskatinimo, tas knygas tam tikru metu į rankas paėmiau pats. Metams prabėgus galėčiau pakartoti Ernstą Jüngerį, kad tos knygos „spinduliavo“.Pirmoji grandis, kuri mane susiejo su Miłoszu, buvo mano motina, gimusi Vilniuje. Ji atidžiai ir dėmesingai vertino Miłoszą. Turėjo savą, asmeninį kelią į poeto kūrybą: per vaikystę Vilniuje ir Naručio ežerą, per savo lietuvės senelės religingumą ir narsumą, per okupacijos metus Varšuvoje, matytus labiau iš Miłoszo „Priemiesčio“ („Przedmieście“) perspektyvos negu iš inteligentų, Armijos Krajovos šalininkų, mitologijos, pokario gyvenimo ant lagaminų. Mano jaunystę lydėjo mamos nelegaliai iš Prancūzijos atvežtas pirmas 1959 metų „Gimtosios Europos“ („Rodzinna Europa“) Paryžiaus leidimas ir Miłoszo Londone 1967 metais išleista knyga „Eilėraščiai“ („Wiersze“). Nebuvo jokio kieno nors paskatinimo, tas knygas tam tikru metu į rankas paėmiau pats. Metams prabėgus galėčiau pakartoti Ernstą Jüngerį, kad tos knygos „spinduliavo“.
Skaityti daugiau