Prieš sugrįžtant į Itakę

Esu Lucas Aubry, Lotaringijos mieste Nancy gimęs prancūzas, beveik trisdešimt metų paryžietis. Jau metus dirbu Vilniuje, esu Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė. Mano kaimynės ir brangios draugės Eglė Ganda Bogdanienė ir Jūratė Stauskaitė šią vasarą sumanė įtraukti mane į spontanišką meninį renginį, pavadintą „7 mano (meno) dienos“. Palangoje, galerijoje „Ramybė“, abi eksponavo savo darbus, sukurtus per septynias dienas, ir paprašė, kad per šios mažytės parodos atidarymą rugpjūčio 23 d. tarčiau keletą žodžių lankytojams ir svečiams, visiškai savęs nevaržydamas nei pasisakymo laiku, nei tematika, nei pataikūnišku tonu. Tiesiog turėjau pažvelgti prancūzo (sakyčiau, „paprasto prancūziuko“, kaip įvardija Charles’is Trénet savo dainoje „Vėl išvysti Paryžių“) žvilgsniu.Esu Lucas Aubry, Lotaringijos mieste Nancy gimęs prancūzas, beveik trisdešimt metų paryžietis. Jau metus dirbu Vilniuje, esu Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė. Mano kaimynės ir brangios draugės Eglė Ganda Bogdanienė ir Jūratė Stauskaitė šią vasarą sumanė įtraukti mane į spontanišką meninį renginį, pavadintą „7 mano (meno) dienos“. Palangoje, galerijoje „Ramybė“, abi eksponavo savo darbus, sukurtus per septynias dienas, ir paprašė, kad per šios mažytės parodos atidarymą rugpjūčio 23 d. tarčiau keletą žodžių lankytojams ir svečiams, visiškai savęs nevaržydamas nei pasisakymo laiku, nei tematika, nei pataikūnišku tonu. Tiesiog turėjau pažvelgti prancūzo (sakyčiau, „paprasto prancūziuko“, kaip įvardija Charles’is Trénet savo dainoje „Vėl išvysti Paryžių“) žvilgsniu.
Skaityti daugiau