Williamo Shakespeare’o sonetų pasaulyje

Šimtas penkiasdešimt keturi Williamo Shakespeare’o sonetai – tai unikalus pasaulio lyrikos šedevras. Šie miniatiūriniai poezijos kūriniai (tik 14 eilučių) yra griežtos vidinės struktūros. Juose daug asmeniškumų, gyvenimo įžvalgų ir filosofinės skvarbos bei mąstymo autentikos. Sonetai paskelbti 1609 m., kai iki poeto mirties buvo telikę septyneri metai. Įvairios gyvenimo spalvos, šviesesnių nuotaikų blyksniai, harmonijos primatas žmoguje, kančios ir nusivylimo atsklaida, meninė tiesa, emocinio gyvenimo gelmingumas, tikėjimas žmogumi – beveik neįmanu trumpai nusakyti didžiąją sonetų vertę ir ypatingą jų populiarumą visoje Europoje. Gaivios Renesanso idėjos, Angliją pasiekusios pusamžiu vėliau, rado atgarsį poetinėje ir draminėje W. Shakespeare’o kūryboje. Šimtas penkiasdešimt keturi Williamo Shakespeare’o sonetai – tai unikalus pasaulio lyrikos šedevras. Šie miniatiūriniai poezijos kūriniai (tik 14 eilučių) yra griežtos vidinės struktūros. Juose daug asmeniškumų, gyvenimo įžvalgų ir filosofinės skvarbos bei mąstymo autentikos. Sonetai paskelbti 1609 m., kai iki poeto mirties buvo telikę septyneri metai. Įvairios gyvenimo spalvos, šviesesnių nuotaikų blyksniai, harmonijos primatas žmoguje, kančios ir nusivylimo atsklaida, meninė tiesa, emocinio gyvenimo gelmingumas, tikėjimas žmogumi – beveik neįmanu trumpai nusakyti didžiąją sonetų vertę ir ypatingą jų populiarumą visoje Europoje. Gaivios Renesanso idėjos, Angliją pasiekusios pusamžiu vėliau, rado atgarsį poetinėje ir draminėje W. Shakespeare’o kūryboje.
Skaityti daugiau

Stalo peizažų grafika

Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje. Bet Jonynas „nesensta“, t. y. poetinio kalbėjimo forma nelieka savo šlovės laikuose (praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis): naujajame rinkinyje poetinė kalba mažiau ornamentuota, tiesiogiškesnė, lakoniškesnė; metaforos meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos.
Skaityti daugiau