Du kartėlio prieskoniai

Kai pirmą kartą pamačiau Vytauto Pletkaus fotografijas, nustebino jų ypatinga laikysena – tai, kad pažįstamą lietuviškos fotografijos peizažą jis taip nuosekliai padengė kartėliu. Tarsi žiūrėdamas į tą pačią (kaip mano) tikrovę, matytų, jog ji jau iš anksto sugriuvusi, jog vaizdingosios pievos yra tik priedanga, iliuzijos kilimas ant rėkiančios skylės, iš kurios tegali išdygti apanglėję betoniniai stulpai ir surūdiję gelžgaliai. Kai pirmą kartą pamačiau Vytauto Pletkaus fotografijas, nustebino jų ypatinga laikysena – tai, kad pažįstamą lietuviškos fotografijos peizažą jis taip nuosekliai padengė kartėliu. Tarsi žiūrėdamas į tą pačią (kaip mano) tikrovę, matytų, jog ji jau iš anksto sugriuvusi, jog vaizdingosios pievos yra tik priedanga, iliuzijos kilimas ant rėkiančios skylės, iš kurios tegali išdygti apanglėję betoniniai stulpai ir surūdiję gelžgaliai.
Skaityti daugiau