ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Giedra Radvilavičiūtė
DATA: 2013-11
Neslėpsiu: kiek netikėtas didžiulis susidomėjimas straipsniu „Žiniasklaidos kuriama Lietuva” (Literatūra ir menas, 2013 08 30) paskatino rašyti šį tęsinį. Nes koks rašytojas – atvirai ar atvirai kuklindamasis – netrokšta populiarumo? Nebent po hipnozės, po Nobelio ar po mirties. Yra ir kita priežastis – skaitinėdama spaudą, rinkdama straipsnių antraštes iš įvairių portalų ir dienraščių pranešimui, tiesiog „užsikabliavau”. Kaip Jackas Lemmonas filme „Džiaze tik merginos”. Jo veikėjas, persirengęs moterimi, šoko su lyties neatpažįstančiu gerbėju La Cumparsita restorane, perduodamas įsikąstą rožę partneriui tiesiai į lūpas, ir grįžęs į viešbutį iš inercijos tebemojavo barškučiais lovoje. Dabar aš irgi laiškus draugams ir kai kuriems pažįstamiems siunčiu (taip pat iš lovos) pradėdama ne „Sveikas” ar „Sveika”, bet tos dienos antrašte iš spaudos. Pavyzdžiui: „Bitė gelia svetimą abonentą”, „Mikutavičius matavosi kino šortus“, „Gražūs orai kraunasi lagaminus”. Perskaičiusi antraštę „Naująjį N. Numavičiaus ir I. Staškevičiaus kūdikį užplūdo CV”, pirmą akimirką pamaniau, kad surogatinė motina pagimdė ne tik verslo vienijamų vyrų porai mažylį ir dabar jie renkasi auklę. Klaidžiojimas antraštėmis tapo rudeninę melancholiją (…kai „Virš Lietuvos plasnoja svečiai iš Šiaurės”, Delfi) išblaškančia manija. Ko gero, šį tango irgi užbaigsiu atitinkamai – sukąstais dantimis į skaitytojų lūpas perduosiu kokią kvapnią, ryškią antraštę.
Sąmojingesni mano pažįstami irgi apsirgo ta pačia liga. Ėmė rašyti laiškus taip pat pradėdami antraštėmis, tai gal iš kaupiamo fondo kada nors kas nors vėl išeis. Vieną dieną gavau du laiškus, prasidedančius vienodai: „Prezidentė Dalia Grybauskaitė: Man truputį gėda” ir „Prezidentė šiek tiek susigėdo”. Na, vieną antraštę iš archyvų reikia ištrinti, nes kam jų reikia vienodų. Bet tikrindama pačias žinutes (15min.lt ir ekspertai.eu) atradau, kad prezidentė ne šiaip kažko prisidirbo ir ją sąžinė graužia (taip pavadinę žinutes autoriai manė, kad ir skaitytojai taip manys), bet jai gėda dėl valdininkų pasirinkto algų atstatymo. Neiškastruotą mintį antraštėje parašė „Klaipėda” cituodama BNS: „Prezidentei gėda dėl valdininkų pasirinkto algų atstatymo.”
Kaip čia neprisiminsi rusiško kalambūro „pomilovat nielzia poviesit”, beje, iki nuobodulio taip pat išvešėjusio antraštėse. Nuo kablelio vietos čia priklauso žmogaus likimas, o pirmuoju atveju sąmoningai nutrauktas vidury sakinys formuoja požiūrį į žmogų. Esu pati susidūrusi su panašiu, tiesa, nesąmoningo netikslumo, atveju. Buvo cituota viena vidury sakinio nutraukta mintis, kad prozoje siužetą siūlau nušauti. Nelikus kitos sakinio dalies „ir palaidoti jį su derama pagarba”, kai kurie kritikai ir rašytojai suprato, kad esu prieš siužeto apraiškas kūrinyje apskritai, o juk pasakojimo pagrindą sudaro trys svarbiausi dalykai – istorija, istorija ir istorija. J. Miltinis sakydavo, kad intonacija keičia situaciją, tai ką jau kalbėti apie pačią kalbą. „Man truputėlį gėda” yra klasikinis demagogijos pavyzdys, kai aptariant problemą tema keičiama asmeniu (1). Tokių pavyzdžių iš mūsų spaudos galime pasirinkti kiekvieną savaitę: „Prezidentė atvažiavo į mokyklą, bet šildymo neįjungė” (lrytas.lt) ir pan.
Kita demagogijos taisyklė (2): jei oponentas turės vis įrodinėti, kad jis ne kupranugaris, tai jis nuolat aiškins įvairias jam pametamas nesąmones ir neturės laiko kaltintoją demaskuoti iš esmės, – publikai tada atrodys, kad dominuoja kaltintojas. Na, kaip tame tango, kai partneris užmiršusiam judėti moteriškai Lemonui nustebęs duodavo pastabą: „You are leading again…” Mano manymu, daugelis viešųjų asmenų, nereaguodami į tokią kritiką, elgiasi darbingai.
Politika domiuosi priešokiais, tik kaip rinkėja, bet teksto darymo principais – iš širdies. T. y. man visada buvo svarbiau – kaip, o ne apie ką. Tai yra laisvalaikio užsiėmimas ir irgi manija. Reikia nereikia skaitau buitinių prietaisų instrukcijas („ant savęs drabužių nelyginti”), grafičius („gerumą išrado Bažnyčia, visos teisės saugomos”) ir skelbimus ant stulpų. Štai vakar radau du skelbimus viename lapuke: „Pirksiu butą šiame name.” Vertimas rusiškai: „Niedorogo kupliu kvartiru v etom domie.” Veiksmas gresia neįvykti dėl prieveiksmio. Neseniai perskaičiau savo mėgstamo (dabar dėl savito stiliaus, anksčiau – ir dėl objektyvios analitikos) apžvalgininko R. Valatkos straipsnį „Chevron pašalintas, Lietuva – Rusija 0:4″. Jame apgailestaujama dėl daugelio dalykų: kad laimėjo tupyklų paveldo saugotojai (staliai ar kokie statybininkai gal, nes neįtikėtina, kad žemaitis taip išvadintų žemaičius), kad niekam nerūpi valstybė Lietuva. Tradiciškai neigiamo dėmesio skiriama ir Vyriausybei, ir Daukanto aikštei. Čia tai keista – dėl Chevron pasi(atsi)traukimo prezidentės ir autoriaus nuomonės tarsi sutapo. Straipsnyje kliūva ir kolegoms: „Apgailėtina ir tai, kad „Piervyj Baltijskij” dirba daug lietuvių, bet tik viena žurnalistė atsistatydino po šlykščios laidos apie Sausio 13-ąją.” Jeigu jau laikysimės patriotinių atsistatydinimo taisyklių, tai galima pasakyti, kad „Lietuvos ryte” irgi dirba daug lietuvių, bet nė vienas neatsistatydino, kai dienraščio finansinius reikalus iš esmės pataisė „lietuviškas” bankas „Snoras”, kurio mokumas buvo nepriekaištingas kaip Betliejus… Vos neparašiau kaip Bentliejus… Atvirkščiai. Buvęs dienraščio darbuotojas nepatingėjo nuskristi į Londoną liudyti teisme, kad banką dėl politinių-asmeninių priežasčių sutvarkė aukščiausieji valstybės asmenys (-uo), nes jiems neįtiko laikraštyje reiškiamos apie juos kritiškos nuomonės. Nesusireikšminkim… Vienspalvių neigiamų požiūrių, pasityčiojimo įvairiomis formomis (pamfletais ir parodijomis), manipuliacinėmis antraštėmis, „tiesų” su supainiotais ar pritrauktais argumentais, taip pat grynos dezinformacijos ar „ančių” apie įvairius asmenis, taip pat ir aukščiausius, dažnai papila leidiniai ir net LRT. O kai kurių žurnalistų manymu, nekritikuotina prezidentė jau gali krauti lentyną iš kritiškų straipsnių ir net knygų apie save… Be to, dėl atsistatydinimų laikausi priešingos nuomonės: jei redakcijoje, institucijoje, verslo įmonėje, televizijos kompanijoje (net ir kontroliuojamoje svetimos valstybės) yra lojalių Lietuvai sąžiningų darbuotojų, tai jie turi atsistatydinti ne pirmi, o paskutiniai.
Tame straipsnyje R. Valatka perfrazuoja žinomą posakį apie kariuomenę: „Jei nemaitinsi savos žiniasklaidos, šersi svetimą.” Pasakyčiau kitaip: „Jei nemaitinsi savos žiniasklaidos, tai ji ims ėsti tave.” Kartais užsikąsdama valstybės vėliava ir užgerdama KristiAnos kvepalais. Vienoje laidoje B. Gudelis šauniai atsakė į žurnalistės klausimą apie asmeninį turtą. Kai ji jo paklausė, ar prabangus namas priklauso jam, jis atšovė – ne, jis priklauso žmonai, bet žmona priklauso jam. R. Valatkos (as)meninė skiltis, minėta Londono teisme, priklausė taip pat ne jam, „Lietuvos rytui”, bet dienraštis priklausė „Snorui”. Na, bet tiek to tos maitinančios rankos… Užsiimsiu didesnės apimties analitiniais žurnalistiniais tekstais.
* * *
Rūtos Janutienės, dabar – „Lietuvos ryto” TV žurnalistės, knygą „Raudonoji Dalia” išleido VšĮ, kurios vadovas yra Algirdas Janutis. A priori įtariai vertinčiau Giedros Subačienės knygą, išleistą Giedriaus Subačiaus, bet tegul kalba kalba.
Būdvardžiu raudonoji konstatuojama, kad prezidentė su savo praeitimi priklauso tebeaktyviems Lietuvos priešams, prieš kuriuos visi kovojome, bet ne visi laimėjome (ne visi juk privatizavome). Visiškai pritariu V. Valentinavičiui, jis 15min.lt rašė: „Su tokiomis biografijomis – pusė Seimo.” O jei dar pasidalysime prisiminimais su niekuo valdžioje nepanorusiais tapti tremtiniais, mitinguotojais, pragmatiškai gerovės netvarkiusiais inteligentais… O jei išklausytume jų pasakojimų apie kai kurių dabartinių europarlamentarų elgesį savanorių saugomame Parlamente, apie buvusį pirmąjį LKP CK sekretorių ir kartu Pabaltijo karinės apygardos tarybos narį a. a. prezidentą, 1988 m. tautinę vėliavą vadinusį skuduru… Apie aršius ateistus, po Nepriklausomybės atgavimo tapusius romiais religijotyrininkais. Apie tarybinius propagandistus, diplomatais skraidančius Vakaruose. Apie aktyvistus, Vilniaus universiteto specialiuosiuose fonduose ideologiškai tikrinusius aspirantus pagal jų ten užsakomas disertacijoms knygas, o dabar europietiškus ambasadorius. Apie protingus, bet kai ko kita stokojančius komjaunuolius, pusdykiai nusipirkusius šimtus kvadratinių (tėvynės) metrų ir tėvynės (organų) akcijų. Apie jaunus komunistus, paknopstom spėjusius tapti jaunais konservatoriais. Apie visuomenės nuomonę formuojančius žurnalistus, pasakojusius Nepriklausomybės pradžioje po vizitų JAV apie priedurnius dipukus, iš kurių galima gauti kelis dolerius už šuns pavedžiojimą, o dabar demonstruojančius rafinuotą skonį gurmanų užkandinėse. ŪŪŪ-aaa!.. Netekdamas žado taip sušukdavo aklas generolas filme „Moters kvapas”, prisimindamas atsiveriančią tamsumą tarp mylėtų moterų šlaunų…
Ne pagal ideologiją, o pagal demagogiją būdvardis raudonoji šiuo atveju priklauso etikečių klijavimo triukui (3). Demagogas, oponentui klijuojantis etiketę, charakteristiką pateikia prieš analizę (viršelyje). Tokių antspaudų knygoje ne vienas: „Gelūnas – geras diegas”, ištikimoji R. Juknevičienė, apsukrus Udrėnas, J. Markevičius – „toks visiškai joks“, „ištrauktų piniginę iš rankų, tai sunkiai galėčiau apibūdinti išvaizdą” (4 triukas, kai aptariant neutralią ypatybę, ji kergiama su neigiama, šiuo atveju sąmojingai pramanyta). Na, bet kaip irgi apie neįsidėmėtinos išvaizdos žmones sakydavo Miss Marple, nespręskite apie knygos turinį iš viršelio.
…Tačiau ir skaitant toliau epitetai įsakmiai verčia orientuotis tarp teigiamų (jų mažuma) ir neigiamų herojų, kaip nemąstančiam žiūrovui skirtuose filmuose, kuriuose nekalbus randuotas žudikas dirba autoservise, o būsimoji auka flanelės marškiniais prieš miegą skaito vaikams pasaką. Prezidentė: „vyriška”, „piktoka”, „malkas skaldo vyriškais judesiais”, „antrarūšė” elitinėje mokykloje (taip, Salomėjos Neries vidurinėje pirmarūšiai buvo ne vairuotojų, bet nomenklatūrininkų vaikai), „pono tarnų vaikas”, „pelenė su špyga kišenėje”, „veido išraiška – Pavkos Korčiagino”, „karjeristė”, „gribošenka”, „grybcė”, „valdinga”, „dygi”, „kerštinga”, rėksminga moteriškė, linkusi į intrigas, konfliktiška su nepaklusniais, kalbanti „kapotai, telegrafiškai” (p. 56). Prieveiksmis „kapotai” pasikartoja jau po trijų puslapių (p. 59), paryškinamas sinonimais: „(…) Leningrade ji tapo ne „saigonaute”, bet labai jauna komuniste. Tas, beje, lyg kodas įspausta ir dabartinėje Grybauskaitės kalbėsenoje, tokioje valdiškoje, kapotoje. Panašu, kad kalba kariškis.”
Aprašomoji kalbos maniera – paskutinės instancijos nuogos tiesos – būdinga pačiai knygos autorei R. Janutienei, kai ji, nuolatos ką nors demaskuodama, TV pertraukinėja pašnekovus ir ironiškai reziumuoja išsakančius nepalankią jai nuomonę. Tik valdingumui priskirčiau pasikartojančius knygoje pertarus, skiriamus skaitytojams: „aiškinu”, „klausykit!”, „kantrybės!”. O ką jau kalbėti apie žurnalistės „minkštosios galios” priemonę, kai ji apstumdė savo laidoje Kauno komisariato viršininką. Nors tada nebuvau iki tol nematytos policijos jėgos demonstravimo šalininkė, esu apie tai rašiusi, nuomonės nepakeičiau ir nebenoriu kartotis. Bet vis dėlto grįžtelsiu nuo retorikos prie gyvenimo… R. Janutienė priekaištauja prezidentei, kad ji pradžioje „visaip rodė esanti Venckienės pusėje”, o grįžusi iš JAV (tomis dienomis vyko vaiko paėmimas iš namų) „tą vyksmą gal stebėjo tik pro užuolaidų tarpelį”. Daugelis, dėl įvairiausių priežasčių atidžiai sekusių tą bylą, lygiai taip pat stebisi dėl pasikeitusio pačios žurnalistės požiūrio. Būdama viena iš nedaugelio Venckienės patikėtinių, ji gynė vieną tiesą, o vėliau ir perėjusi dirbti į kitą TV kanalą, ėmė laikytis kitos pozicijos. Žurnalistė teigė, kad paaiškėjo naujų faktų. Na, bet paaiškėti naujų faktų ar rastis naujų aplinkybių galėjo juk ir kitiems… Aš pati kažkodėl irgi esu daug akylesnė, kai žiūriu ne į veidrodį. Niekaip neįtariant knygos autorės nedrąsa ar papirkimu, neapykantą prezidentei gal galima aiškinti ir psichologine priežastimi – panašūs poliai vienas kitą stumia?
Prezidentės motina, „kojinių pardavėja, vargo univermago skyriuje” – „mažutė”, „stora” ir „skūpi”. Taip ją apibūdina ne knygos autorė, bet pirmoji prezidentės tėvo žmona. Demagogijoje tai vadinama liudijimu (5), kai teiginys sakomas ne kryptingą nuomonę formuojančio lūpomis, bet „objektyvaus” autoriteto. Tėvas – su tatuiruote, mėgėjas išgerti, lovelasas, „pagyrūnas”, „tinginys”, mėgėjas pašiept žmogų, „ne chuliganas”, „ne mušeika”, su NKVD uniforma. Liudijimas pakartojamas remiantis A. Anušausko NKVD-NKGB pokario veiklos tyrimais, taip subjektyvią nuomonę stengiantis sutvirtinti profesionalaus istoriko argumentais: „NKVD gvardija turėjo visas sovietinei visuomenei būdingas ydas, kurios ypač graužė aukštesniuosius jos sluoksnius, buvo vagys, plėšikai, girtuokliai, ištvirkėliai.”
Dažniausiai priešingomis spalvomis tapomi prezidentės oponentai – A. Valinskas „kalbėjo tvirtai”, „neįtarsi, kad improvizuoja”. Prieš prezidentės tėvą liudijanti jo pirmoji žmona – „nedidukė, linksma senutė, gyvenanti skurdžiai mažutėlyje namelyje”. Apie D. Grybauskaitę knygoje teigiamą nuomonę reiškia tik ideologiniai Lietuvos priešai (arba kai kurie liudytojai tokie padaromi). O jei teigiamai charakteristikai skirtą žodį pavartoja pati knygos autorė, tai ironiškai: „Talentas žymi kūrybines galias. Grybauskaitė labai talentingai kūrė savo karjerą.” Prieš prezidentę ne kartą pasisako anonimai, pavyzdžiui, „žmogus, kuris buvo greta ir mano žinąs, ką kalba” (p. 195): „Jos arba bijo, arba nekenčia, arba ji pati nekenčia.” Nebuvus greta prezidentės vis tiek svyla klausimas, kaip iš baimės ir neapykantos ją išrinko 946 976 rinkėjai. Juolab kad ir knygos autorė pripažįsta: „Pati rinkimų kampanija vyko labai blankiai. Pagrindinė kandidatė su niekuo nesileido į diskusijas. Nedalijo interviu, jei žurnalistai nesutikdavo iš anksto suderinti klausimų.” Kiek atsimenu, viešųjų ryšių specialistai ir stilistai, kartais mėgstantys įsijausti į vangų ir demiurgų vaidmenis, net nuogąstavo, kad prezidentė neturi komandos, formuojančios jos įvaizdį. Galima daryti išvadą, kad nesuvokiantys prezidentės populiarumo priežasčių jos oponentai mano, jog 51,67 proc. rinkėjų yra runkeliai.
Ne kartą knygoje naudojama skirtingų dalykų gretinimas pagal bendrą šalutinį požymį (6). Cituojamas Č. Iškauskas: „Kitas daug kam peno palyginimams davęs bendras D. Grybauskaitės ir V. Putino bruožas – Rytų kovos menų pomėgis. Abu jie turi juoduosius diržus.” Dar pavyzdys: „Dalios Grybauskaitės štabas švenčia jos pergalę prezidento rinkimuose. O kas sėdi prie laimėtojos stalo jai iš dešinės? Jonas Garbaravičius, rusiškos elektros monopolijos tarpininkas.” Ir toliau tame pačiame puslapyje rašoma: „Tai, kas buvo Garbaravičių, tapo bendra su rusais, kurie faktiškai yra Kremlius, Putinas. Uraaaa…”
Spalvų sutirštinimas kontrasto principu (7) paryškina prezidentės, liepiančios teisėsaugai tiesiog pakapoti įtariamųjų galvas, įvaizdį: „pirmaisiais Kubiliaus premjeravimo metais jo draugo Matuzo net išorė simbolizavo sėkmę. Gražus, sveikata trykštantis įtakingas vyras”. Ir štai kokį jį knygos autorė išvysta 2013 metų sausį prie Seimo: „rūstus, papilkėjęs, sulysusiu it disidento veidu…” Prezidentės kandidatūrą palaikiusios ir tebepalaikančios partijos nariui „disidentui”, kiek galima spręsti iš spaudos, prokurorai pateikė įtarimų dėl sukčiavimo ir piktnaudžiavimo ES lėšomis. Panašioje situacijoje sveikata trykšti ir įdegti geba tik pragmatiškai charizmatiškas V. Uspaskichas.
Knygoje yra daug esminių klausiamųjų sakinių – pradedant prezidentės šaknimis, baigiant karjera, į kuriuos nėra argumentuotų atsakymų, bet įvairios versijos skaitytojui pateikiamos tarsi atsakymai. Pvz., „Tėtis – Polikarpas, o tatuiruotėje – „Kolia”. Ką „Kolia” pasakojo mažylei apie save?” Galimas atsakymas: „Politinius prasižengėlius pokariu sodindavo gerokai ilgesniam laikui, todėl tikėtina, kad buvo nubaustas ne už pažiūras, bet už elgesį. Pavyzdžiui, kriminalinį, kaip Dalios Grybauskaitės tėtis Polikarpas (Kolia) Gri(y)bauskas.” Beje, ieškodama vardo Polikarpas rusiškos ar lenkiškos kilmės (tarsi yra daug lietuvių, kurie tokių šaknų neturi, ar tokios šaknys būtų kompromituojamos), žurnalistė pamiršta, kad vardas Polikarpas yra graikiškas. „Ką veikė D. Grybauskaitė tuo metu, kai Leningrade, KGB prieglobstyje, buvo kuriami SSRS reformos ir sovietinės supervalstybės išsaugojimo planai?” Galimas atsakymas: „Taip jau sutaps, kad prie Dalios Grybauskaitės Lietuva pateks į visišką energetinę priklausomybę nuo Rusijos, o Lietuva ims teikti keistas paslaugas Maskvai ir Minskui.” Tipiškame demagoginiame tekste nėra tiesos, bet, aišku, nėra ir akivaizdaus melo (8). Skaitytojai peršamą klausimais be atsakymų versiją prieina patys, panašiai kaip tikslą pasiekia orientacininkai, sekdami jiems paliktus ženklus.
Raudonosios Dalios Leningradą – Ždanovo universitetą, „Rot front” fabriką ir galimai KGB – autorė knygoje įkalina tarp dviejų polių – partinės nomenklatūros karjeristų ir poetų, filosofų bei disidentų mėgstamos kavinės, neoficialiai vadintos „Saigonu”. Autorė rašo, kad D. Grybauskaitė „Saigone” nesilankė, o štai J. Ivanauskaitė iš tos patirties net parašė romaną „Mėnulio vaikai”… Jei D. Grybauskaitė būtų lankiusis „Saigone”, tai vargu ar būtų tapusi Borisu Grebenščikovu. Daroma išvada: kadangi ji laisvamanių kavinėje nesilankė, tai ją tegalėjo formuoti „Rot front” fabriko dvasia. Fabrikas, pagal autorės pateikiamus interneto duomenis, buvo kone žvalgų rengimo „priedangos organizacija”. Kaip argumentas pateikiamos garsios būsimo „putinizmo” ir būsimos ekonomikos architektų pavardės (G. Romanovas, A. Čiubaisas ir kt.), kurių vienintelis ryšys su Grybauskaite yra tai, kad jie tuo metu gyveno ir veikė Piteryje, o pora iš jų tolimesnio rato buvo jos bendramoksliai A. Kudrinas ir A. Ilarionovas (pastarasis yra dabar aršus Putino priešas). Jau anekdotu yra tapęs klausimas tikrinant lietuvio dorovę, kur tu buvai per Sausio 13-ąją? Ždanovo universiteto studento dorovę knygoje tikrina klausimas – ar mokydamasis ten jis lankydavosi „Saigone”. Jei ne, tai jis turėjo tapti Andropovo aplinkos auklėtiniu. Logika maždaug tokia – jei nešokdavai „Suokalbyje” ant stalo, tai buvai nomenklatūrinis rašytojas. Demagogijoje išvardijimas nesančių savybių (9), šiuo atveju kūrybiškumo, apsisprendimo sovietijoje būti marginalu, reiškia metodą, kai oponentas savaime charakterizuojamas priešingai: „Laisvamanybės dvasia neįveikė Dalios Grybauskaitės (…)” Teigiama, kad mieste, kuris įveikė barbarus, ji „neaikčiojo”. Bet kartu paradoksaliai pripažįstama, kad apie tuos gyvenimo metus nieko nėra žinoma.
Knygoje daug kur kalbama daugiskaitos pirmuoju asmeniu. Akcentuojamas solidarumas ir bičiuliškumas su skaitytojais kuria bendros pozicijos įspūdį (10): „Leiskimės į kelionę laiku…”; „Pratęskime Antano Maceinos mintį…”; „Prisimenat? Kaip neprisiminsi…” ir pan. Politikai viešose diskusijose naudoja tą pačią priemonę. Pavyzdžiui, oponentui sakoma „na, jūs pats turite pripažinti, kad…”; „mums visiems aišku, jog…”; „ne sykį patyrėme, kad…”.
Iškalbingi ekspresyvūs veiksmažodžiai charakterizuoja veikėją be fakto (11): jau minėtasis „neaikčiojo”, per šventes prezidentė į Latvelius „nerauna” (lieka Turniškėse), prezidentė „lėkė”, profesorius „siuvo” (su tikslu dažnai važinėjo), „stūgavo” politikos apžvalgininkai ir t. t.
Demagoginį tekstą demaskuoja pats naratyvas, jo įrodinėjimais galima ištraukti kvadratinę šaknį iš imbiero šaknies. Jei jau spaudos žmonės dėl kokių nors priežasčių pasirenka oponentą, jei ieško ne jo naudai liudijančių faktų, jei turi drąsos, aistros kviesti priešininką į dvikovą, tai pakėlus revolverį juokinga šaudyti kulkomis iš rūko. Nes klaidinga raiška paralyžiuoja idėją. Panašiai būna prastame filme: verkia miške išsigandęs vaikas, staiga griaustinis, aplink plėšrūs žvėrys, žaibai, dar pasipila liūtis, žiūrovų akys jau tuoj bus pilnos ašarų, bet, o varge, pasimato, kad lietus iš žarnos… Idėją kompromituoja ir tikslas – ne aiškintis ir analizuoti, bet triuškinti ir parklupdyti. Knygoje „Raudonoji Dalia” visai neperdedant galima pasakyti, kad prezidentė kalta dėl visko. Neargumentuota kalba, deja, ir faktus verčia vertinti įtariai, nes daugeliu atvejų pati kalba juos ir kuria. Todėl lieka daug esminių klausimų, bet ne tų, kuriuos knygos pradžioje kėlė autorė.
Pavyzdžiui, prezidentę ir knygos autorė, ir daugelis kitų apžvalgininkų nuolat kaltina savikritikos neturėjimu: „Niekada negirdėjau, kad Grybauskaitė apie savo praeitį būtų pasakiusi: Aš klydau. Atleiskit.” Man neteko girdėti, kad už savo klaidas atsiprašytų bet kas iš aukščiausių asmenų. Jei tokiuose postuose esantys asmenys nuoširdžiai (nuoširdumo stengiuosi nepainioti su diplomatija, rinkimų priemonėmis ar ironija) pripažintų savo klaidas, tai nereikėtų nei opozicijos, nei priešų. Prezidentai tą pačią dieną būtų sutraiškyti jų pačių nuoširdumu savos spaudos. Antraštė „Prezidentė įsismagino – valosi kojas į teismus” – pasikeistų taip: „Prezidentė pati prisipažino, kad valosi kojas į teismus”. Na, nereikia ir prisipažinimų, štai nesena antraštė: „Kas blogiau: mazgote tapę politikai ar bobų karas valdžioje?”
Kitas klausimas… Kaip čia atsitiko, kad neturinti diplomatijos, ūmi, raudona, nepripažįstanti kitų nuomonių, nepalenkiama D. Grybauskaitė tam tikrais savo karjeros etapais sugebėjo patikti tokiems skirtingiems (ir ideologiškai, ir asmenybiškai) politikams kaip V. Landsbergis, V. Adamkus ir A. Brazauskas. Knygoje teigiama, kad pas prezidentę V. Landsbergis ir Č. Juršėnas lankosi iki dabar.
Toliau… Raudonosios Ždanovo auklėtinės, knygoje spėjama, kad KGB kursantės, D. Grybauskaitės autoritariškai valdoma valstybė vis susilaukia įvairių sankcijų iš Rytų kaimynės. Rašoma, kad ji nieko nepadarė dėl energetinės nepriklausomybės, o dar su konservatoriais stabdė energetinį savarankiškumą galėjusius garantuoti projektus. Su tuo siejama net „laiku įvykusi” B. Lubio mirtis, leidžiama suprasti, kad ji nebuvo savaiminė. Tai, logiškai mąstant, Rusija, taip pat „kolega, irgi kursantas” V. Putinas, su kuriuo prezidentė tiesiogiai siejama juoduoju karatisto diržu (ir ne tik juo), turėtų visomis priemonėmis palaikyti jos reitingus, o ne skelbti pieno ir kitokius karus.
Nesugebanti turėti draugų, nemėgstanti ir nemokanti palaikyti šiltų ryšių su žmonėmis karjeristė, be įvaizdžio kūrėjų pagalbos daranti sau paprastą makiažą, biurokratė išrenkama Lietuvoje į prezidento postą didžiausiu istorijoje procentu. Kokios šio fenomeno priežastys? Milijonas runkelių?
Kodėl asmuo su išplėštais biografijos, kurios dalis prabėgo sovietiniame Leningrade, puslapiais, turėjęs sovietmečiu darbus, susijusius su ideologija, laukiamas ES ir net JT struktūrose?
Taigi, kamuojama nevisavertiškumo kompleksų, viena kalbanti, kitą daranti „viršininkė”, „degraduojanti”, „karjerizmo didmeistrė”, „žiūrinti į savo atspindį nupoliruotame darbastalyje” – ir čia sutinku su kito nuožmaus demagogiško kritiko A. Vinokuro antrašte – „Prezidentė šoka tango viena…” Manyčiau, kad kaip tik tai labiausiai kai kuriuos ir siutina. Nes mūsų įvairių vadovų raudona sovietinė praeitis, pradedant 1993-aisiais, nieko nebejaudina. Nekritikuotiniems, chamišką turgaus žodį suvokiantiems kaip paskutinę instanciją, o politikoje – kovojantiems pirmiausia dėl valdžios, įtakos ir asmeninės gerovės „rūpestėliams” vieniši, savarankiški, ryžtingi ir nepaklusnūs veikėjai yra labai nemalonūs. O jei jie dar ir populiarūs, tai jie erzina dvigubai. Ir taip yra ne tik politikoje. Versle, mene, žurnalistikoje – taip pat.
Todėl rengdamiesi konkurso „Šok su manimi” finalui gegužę ant slidaus parketo, niekaip neįstengdami tapti pavojingo, klaidaus ir sudėtingo šokio partneriais, jie mosuoja barškučiais. Dantyse įsikąsta ir rožė. Bet liūdna ir pikta. Nes kol kas nėra aišku, kam – patikliam, susisaisčiusiam ir kartkartėm „pamaitinančiam spaudą” – ją, kaip atsipirksiančią investiciją, perduoti. Tada, atsikvėpus su vyno taure ketvirtosios valdžios ar šiaip bendraminčių būrelyje, galima būtų atsidusti: „We are leading again.”
 |
| Daivos Kairevičiūtės grafikos darbas |
