ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Aktualijos
AUTORIUS: Rimantas Gučas
DATA: 2013-12
Dvi dienas (lapkričio 13–14 d.) vyko tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas ir ES strategija „Europa 2020″ – siekiant integruoto požiūrio”. Ši konferencija – vienas iš Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai renginių. Ji buvo surengta, galima sakyti, prašmatniai, kartais net per daug. Kaip ir paprastai tokiais atvejais, teko išgirsti įdomių dalykų, taip pat būta pakankamai nuobodžių pranešimų, šiek tiek laiko užėmė ritualinės kalbos. Europos Komisijos, Europos Tarybos, Europos Parlamento nariai, ministerijų atstovai kalbėjo savomis temomis, sava tobulai biurokratine kalba. Integruotas požiūris į sinerginio efekto aktualizavimą, horizontalios inovacijos įgyvendinimas paveldo aktualizavimo dimensijoje, socialiniai inovacijų skatinimo tikslai, generuojantys pajamas – kiek supratau, pagrindinis panašių frazių tikslas buvo apsvaiginti Europos Parlamentą ir Komisiją, ir „iškalti” pinigų paveldo reikalams. Jos taip pat tapo ir iššūkiu, paskatinusiu įvardyti atitinkamus diskursus, ir su jais integruotis į „Literatūros ir meno” viešąją erdvę.
Žodis integracija buvo kartojamas tiek kartų, kad pats jo skambesys ne juokais pakyrėjo. Tačiau Europos paveldas yra visų mūsų bendras, įvairiais saitais tarpusavyje susijęs ir juo rūpintis reikia drauge. Ši mintis buvo bene labiausiai pabrėžta. Tik čia pat norėtųsi savęs paklausti, kaip atsitiko, kad Europos kultūros pagrindas – jos krikščioniškosios šaknys – Europos Konstitucijoje liko nepaminėtos. Tuo pasirūpino politinės korupcijos klasikai, visokie šrioderiai, širakai ar bordeliuosenusitrynę berluskoniai. O mes palankiai sutikome…
Programinį pranešimą skaitė Anglijos paveldo įstaigos „Englich Heritage” generalinis direktorius Simonas Thurley’s. Pranešimo pavadinimas iškalbingas – Paveldas: „smagu turėti” ar Europos visuomenės pamatas? Vieniems paveldas yra jo tėvų ir protėvių kalba, gyvenimo būdas, aplinka, kūriniai ir visa, kas sukurta, pastatyta per šimtmečius. Kitiems – gražus blizgantis vaizdelis per stiklinio dangoraižio langą, kai į senamiesčio panoramą žvelgi kaip į suvenyrus vitrinoje. Vaizdas pro langą jiems tėra gera investicija. Kad ta „investicija” bjauroja, nuvertina visą miestą, o ir ilgalaike ekonomine prasme yra menkavertė, „investuotojams” mažiausiai rūpi. Didžiausia Vakarų civilizacijos vertybe pradedama laikyti žmogaus teisė į bevaisius malonumus. Vienas iš tokių malonumų – šiltuose kabinetuose susireikšminusiais veidais kalbėti įmantriomis frazėmis. Ta proga prisiminiau savo bičiulį Niklasą, dirbusį Švedijos kultūros paveldo departamente (Riksantikvarieämbetet) vargonų ekspertu. Kitam tai būtų buvusi išsvajota karjeros viršūnė, bet jis tos garbės atsisakė ir prieš porą metų iš departamento pasitraukė. Priežastis – neapsikentėgeneralistų. Kiek pavyko išsiaiškinti, generalistais vadinami pakankamai aukštas pareigas einantys specialistai, kurie be perstojo vien tik generuoja įvairiausias koncepcijas ir strategijas. Anot Niklaso, Švedijos departamento generalistai bijo atsakomybės, todėl bet kuriuo klausimu vengia turėti aiškią nuomonę ir nuolat politkorektiškai išsisukinėja. Žinoma, tai būdinga ne vien paveldo ir juo labiau ne vien Švedijos įstaigoms. Generalistų – t. y. kalbėtojų puošniomis, mažai įpareigojančiomis frazėmis – niekur netrūksta. Ko gero, visoje Europoje, jei ne visame pasaulyje valdžios įstaigose įsigali vadybininkai su teisininkais. Profesinė etika ūmai kapituliuoja prieš manipuliacijas įstatyminių, poįstatyminių, priešįstatyminių, antiįstatyminių ir kitokių teisės aktų paragrafais. Tikrų savo srities žinovų mažėja, tarp Lietuvos paveldosaugininkų „stambių žuvų”, t. y. platesnio akiračio ir gilesnio požiūrio intelektualų, kaip ir nebeatsiranda. Kadaise buvo toks Paminklų konservavimo institutas. Jame dirbo šimtai žmonių, ir turintieji polinkį galėdavo susikaupti žinių bei patirties paveldosaugos srityje. Bet sistemingos mokyklos nebuvo – kaip sakydavo žymusis mūsų paveldosaugos autoritetas Vladas Drėma, parengti specialistams reikia specialistų jiems parengti. Dabar, kai atvira visa Europa, specialistams parengti būtų visos sąlygos, tačiau, atrodo, Lietuvoje jų nelabai reikia, be jų mažiau rūpesčių. Taigi, pagrindinį pranešimą skaitė ne paveldosaugos aplinkos žmogus, o literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė. Gal dar geriau, nes žvilgsnis iš šalies pamatė esminius dalykus. Jos pranešimo „Lietuva turi ką saugoti” tekstą kiekvienas, bent kiek susijęs su paveldu žmogus turėtų pasidėti ant stalo.
 |
| Ainė Jacytė. Iš serijos „Sukonstruoti pojūčiai“, drobė, aliejus, grafitas. 100 cm x 100 cm, 2013 |
Ir mūsų kultūros ministras, ir V. Daujotytė nemažai dėmesio skyrė pačiai lietuvių kalbai kaip vienai seniausių Europoje ir todėl ypač saugotinai. Tačiau šalia kalbos dar yra ir intonacija – taip pat tautinį tapatumą liudijantis, tautos charakterį atspindintis, brangintinas dalykas ir rūpestingai saugotinas mūsų paveldas. Intonacija yra tvaresnė už kalbą. Kalbai išnykus, žmonėms nutautėjus ir pradėjus kalbėti kita kalba, liaudies muzikoje intonacijos išlieka dar ilgą laiką liudydamos apie žmonių tautinę kilmę. Intonacija – ne vien melodijos vingis ar ritminė formulė, tai ir kalbos skambesys. Dažnai mūsų jaunosios ponios kalba per nosį, kažkaip manieringai miauksėdamos it katės. Iš toliau sunkiai gali atskirti, kad kalbama lietuviškai. Tuomet pagalvoji, kad dainavimas chore yra vienas iš pagrindinių būdų nuo vaikystės, be tautinės sąmonės, etinių principų, diegti dar ir kalbos klausą. Tam pasitarnaudavo dainų švenčių tradicija. Ne veltui mūsų dainų šventės netgi įtrauktos į UNESCO saugomųjų nematerialaus paveldo objektų sąrašą. Prieš kelias dienas paminėtas to įvykio dešimtmetis. Dainų šventės atsirado kaip tautinio sąjūdžio forma. Mūsų kaimynai latviai ir estai savo pirmąsias šventes surengė dar XIX a., o mes dėl spaudos draudimo vėlavome. Bet mūsų chorų sąjūdis taip pat prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai kone kiekviename kaime, paprastai prie bažnyčios, kūrėsi chorai. Jie ne vien giedojo bažnytinį repertuarą, bet ir dainavo J. Naujalio, Č. Sasnausko, S. Šimkaus, daugelio kitų kompozitorių, taip pat harmonizuotas liaudies dainas. Tos dainos kėlė patriotinę dvasią, tapo tautinės savasties dalimi. Jų niekas pakeisti negali, jos nesensta, kiekvienas lietuvis privalo jas mokėti ar būti dainavęs. Atrodo savaime suprantama, kad iškilmingomis progomis choras, o gal ir klausytojai kartu užtraukia „Lietuviais esame mes gimę”. Sunku suvokti, kad į kitų metų Dainų šventės programą ši giesmė iš viso neįtraukta. (Vienas didžiai autoritetingas choro profesorius klasikinį lietuvišką choro repertuarą pavadino archyviniu?!). Ne tokiu įspūdingu pavidalu, be tūkstantinio choro, bet kažką panašaus teko patirti Švedijoje. Pagal seną tradiciją naktį iš balandžio į gegužę Visbyje buvo švenčiama Valpurgijų naktis, kūrenami laužai, įvairiose vietose dainavo moksleivių, studentų, senų studijų draugų chorai. Visų jų repertuarą sudarė tik tos pačios romantinės dvasios tautinio patriotinio pobūdžio dainos a cappella. Šiuolaikiniai ritmai trinktelėjo išaušus dienai, kai gegužės 1-osios proga pradėjo mitinguoti socialdemokratai.
Mūsų dainų šventės prasmingos tiek, kiek jos puoselėja tautinę dvasią ir prakilnaus dainavimo a cappellatradiciją. Dainavimas chore ypač vaikus vienija ne vien išorine drausme, bet ir vidiniais ryšiais. Tai, kad iš mokyklos programų pašalintas dainavimas chore, didelis kultūrinis ir moralinis nuostolis, o taip pat neleistinas netaupumas ir neūkiškumas. Kiek rūpesčių ir nerimo kelia vaikų santykiai, patyčios, negebėjimas susikaupti. Kiek susitaupytų visokių psichologų ir socialinių darbuotojų laiko. Žinoma, jei kalbama apie tikrą chorinį dainavimą. Jis turi ypatingą vertę ir prasmę, nes pasižymi ritminių ir dinaminių niuansų gausa, taip pat ypač skatina girdėti ne tik save, bet ir aplinkinius. Būtent pamatę daugiatūkstantinį chorą dainuojantį be instrumentinio pritarimo, UNESCO atstovai ir įtraukė dainų šventes į paveldo sąrašą. Dainų šventės yra geriausias būdas puoselėti ir plėtoti etninę kultūrą.
 |
| Ainė Jacytė. Iš serijos „Sukonstruoti pojūčiai“, drobė, aliejus, anglis. 100 cm x 100 cm, 2013 |
Kadaise liaudies dainos, pasakos, mįslės, kita tautosaka buvo sugulusi į tobulą ugdymo sistemą. Etninė kultūra turėtų sudaryti ugdymo pagrindą: vaikas atviras viskam, taip pat ir geram skoniui. Deja, jau vaikystėje jam pradedami grūsti beveidės vartotojų visuomenės produktai. Pasakojo, kaip pradinukai Motinos dienos proga „džiugino” mamytes pseudoangliškais „hitais” ir kabaretiniais judesiais. Mokytojos buvo išdidžios, nes jautėsi „šiuolaikiškos”. Į tą pusę nuslydo ir vaikų dainavimo konkursas „Dainų dainelė”. Vis dažniau balso vertė, į rankas įduodant mikrofoną, nustumiama į antrą planą, o į priekį išstumiamas reginys. Mažos pradinukės mergytės, jau nekalbant apie ūgtelėjusias pusmerges, uoliai mėgdžioja visko mačiusias klubų šokėjas, o berniukai kartais rengiami taip, it būtų išruošiami į gėjų vakarėlį. Kuo ne pedofilija? Slogų įspūdį sustiprino vaikų „Eurovizijos” koncertai, rengti vėlyvą vakarą, kai vaikams dera miegoti. Atrodo, visi žinome, kad „Eurovizija” yra ne kas kita, kaip pramogų verslo prekių gamybos konvejeris. Su asmenybę ugdančia muzikos kultūra ji neturi nieko bendro. O viena „aukšta” švietimo ponia kažkurio „Dainų dainelės” konkurso uždarymo kalboje dalyviams palinkėjo išplaukti į plačiuosius „Eurovizijos” vandenis. Iki šiol prisimenama, kaip viena Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Muzikos akademijos absolventams dainininkams palinkėjo pasiekti tokių aukštumų, kaip Urmanavičiūtė ar Mikutavičius.
Šou dvasia persimetė ir į akademinės muzikos sales bei teatrus. Pranešėjų entuziastingas tonas, gražbyliavimas, išankstinės liaupsės atlikėjams (kone visi jie legendiniai) pradeda panašėti į televiziniusprojektus. Publika, nusižiūrėjusi į visokių televizinių konkursų klakerių elgseną, triukšmingai rodo susižavėjimą, net ir visiškai sumautam koncertui arba spektakliui kelia ovacijas atsistojusi. Nesibaigiantys televiziniai dainavimo, šokių ir kitokie projektai lašas po lašo „įkala”, kad tai yra tikrasis menas, kultūrinio gyvenimo norma. Štai televiziniai „Chorų karai” – kabaretas, kuriame vedėjai laido banalius juokelius, mirga šviesos, susinami klasikinių dainų ritmai, idant jos būtų pritaikytos prie „pilvų šokio” judesių. Tas žanras turi didelį pasisekimą, bet neturi nieko bendro su aukštąja tautine chorine kultūra, kurią turi puoselėti dainų šventės. Deja, dainų šventėse vis labiau įsigali televizinių šou skoniai. Po praėjusios dainų šventės suabejota, ar nereikia jos išbraukti iš UNESCO paveldo sąrašo, nes didžiąją dalį sudarė banalūs kūrinėliai su visokiausių grupių pritarimu. Mat kiti dainų šventę įsivaizduoja kaip didelį didelės minios koncertą, kuris būtinai turi būti „šiuolaikiškas”, atraktyvus ir linksmas. Lyg dar nepakaktųžvaigždžių ir visokiausių popso legendų intelektą slopinančių koncertų, kurių metu klausytojų minia, kratydamasi muzikos ritmu, triukšmingai išlieja savo jausmus. Sunku išsaugoti tokį vertingą paveldą, kaip dainų šventė, kai aplinkui triumfuoja pramogų verslas ir „globalūs” afroamerikietiški ritmai bei intonacijos pertrenkia tiek klausą, tiek ir skonį. Kaip buvo pastebėta, daugeliui dainų net nebereikalingi dirigentai. Kitas dalykas, kad mūsų dainų šventės jau gana seniai virto ne dainų, o chorvedžių šventėmis, savotiškais benefisais. Dabar dar įsigali mada diriguoti savos kūrybos dainą, kad ir balansuojančią ant grafomanijos ribos. Perfrazuodami dr. Simono Thurley’o pranešimo pavadinimą, Dainų šventės: „smagu pasidainuoti” ar Lietuvos savasties pamatas?
