Priešas mūsų draugas

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Lietuvos dabartis
AUTORIUS: Tomas Daugirdas
DATA: 2012-05

Priešas mūsų draugas

Tomas Daugirdas

Mokomės visą gyvenimą. Vaikystėje negalime pasirinkti mokytojų, tad jų asmenybės mums, mūsų požiūriams ir tikslams – norint to ar nenorint, net protestuojant – daro nemenką įtaką. Vėliau mus veikia ir aplinka, į kurią patenkame. Lietuvoje suaugusius žmones stipriai formuoja televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės, kuriomis, jei tikėsime apklausomis, labai pasitiki nemaža dalis visuomenės. Lietuvoje nėra klubų, ratelių bei aiškiai atsiskyrusių visuomenės grupių, kurios turėtų per ilgus metus susiformavusius elgesio kodeksus bei galėtų ne tik nekreipti dėmesio į požiūrius formuojančią aplinką, bet ir patys ją formuoti. Lietuvoje viskas yra homogeniška, susimaišę ir vienoda, o didžiausią įtaką daro viešoji erdvė, orientuota į visus, tai yra į paprasčiausią skonį ir poreikius.

Tik retas nepastebi, kad didelė dalis televizijos laidų ar šou mus formuoja būti idiotais. Tad tai pastebėję galime nemažai ko atsisakyti. Galime išvengti serialų, kuriuose migeliai yra žavuoliai, gebantys įtikti gražioms aikštingoms soledadoms ar izabelėms. Net nežinodami, kas tuose serialuose vyksta, galėsime neskirti tam jėgų ir nesigraužti, kad mums labai daug ko trūksta iki migelių žavumo ir drąsos. Galime nežiūrėti ir įvairiausių šokių projektų, kuriuose tvyro atvira patyčių atmosfera, ir kurie gali sudaryti vaizdą, kad jei kada būsi pakviestas būti ko nors vertintoju ar šiaip norėsi būti pastebėtas, tai būtinai turi šaipytis, tyčiotis ir užgaulioti, nes kitaip liksi neįdomus. Galiausiai galima apskritai nežiūrėti televizoriaus ir visai nesijaudinti, kad spalio 29 d. bus išjungta analoginė televizija, ir visi, neįsigiję priedėlių, naujų televizorių ar neprisijungę prie viasatų baisiai kentės, nes bus atkirsti nuo savo smegenų, jausmų ir sielos bei turės veržtis į kaimynų butus, kad tik galėtų pažiūrėti mėgstamus serialus, laidas ir filmus…

Taip pat galima neskaityti ir popierinių laikraščių, ypač respublikų, lietžinių ir vakžinių, skleidžiančių kasdienius nuodus bei veikiausiai sąmoningai iškraipančių informaciją. Galima neskaityti ir kitų laikraščių. Tačiau tada turime rasti būdų, kaip išlaikyti sąsajas su aplinka, kad netaptume visiškais informaciniais idiotais ir nepasiduotume kitų nuomonei. Juk negalime visiškai izoliuotis nuo visų žinių. O ir mūsų kaip piliečių pareiga yra bent kartkartėmis susivokti, kas vyksta Lietuvoje, kas yra žmonės, kurie priima sprendimus, kurie stipriai veikia mūsų gyvenimus, ir sugebėti susidaryti savo nuomonę, kad nebūtume naivūs, ir galiausiai, kad patys galėtume pagal savo jėgas veikti tai, kas vyksta aplink.

Sau konstatavę šį faktą, tuoj pat patenkame į lauką, kuriame aptinkame keisčiausius elgesio modelius. Pastaruoju metu labai aiškiai patyrėme, kaip reikia elgtis, kai įvyksta konfliktas šeimoje. Jokiu būdu negalima suvaldžius savo emocijas ir nepasitenkinimą ar net priešiškumą susėsti ir tartis. Tartis kaip tik nereikia. Būtina skleisti neapykantą, įtraukti į konfliktą kuo platesnį ratą piktų žmonių, patekti į laikraščių puslapius, kiekvieną dieną pateikti vis naujų pagiežingų žinių. Galiausiai, siekiant sutelkti neapykantą, reikia pradėti rengti šou, kviečiantis Lietuvos politikus, dainininkus, patiems tapti pagrindiniais šios dramos herojais.

Visa Lietuva būtent šiuo metu yra įtraukta į dramą, kuri prasidėjo nuo šeimyninio konflikto. Jo eigoje visi pasimokė, kaip reikia elgtis, kad privestume visus iki neišsprendžiamos situacijos. Svarbiausia – įtraukti ir išnaudoti minią, nes minia yra galia ir jėga, nekartą istorijoje labai sėkmingai panaudota. Piktą minią galima sukviesti prie Seimo, prie Prezidento rūmų, ją galima vedžioti po miestą, rodant, kokia yra galinga pykčio ir neapykantos galia. Politikai taip pat žmonės, jie galvoja apie rinkimus, o jei nuolat šmėžuoja pykstanti minia, tai jie tikrai neatsispirs pagundai jai įtikti. Ir jau neatsispyrė. Net koalicijoje esančios partijos lyderis Algis Čaplikas pareiškė, kad šioji valdžia pernelyg mažai dėmesio skyrė žmogui. Veikiausiai tam, kuris nepatenkintas ir grasina.

Tiesa, minia gali džiūgauti ir nerūpestingai siausti, ji gali linksmintis užmiršusi rūpesčius, gali dainuoti ir šokti. Panašiai kaip Rio de Ženeiro karnavale, kuriam ruošiamasi ištisus metus, vyksta kūrybinės paieškos, norint kuo geriau pasirodyti, o vėliau sukuriama fiesta, į kurią įsilieję gali pamiršti rūpesčius, laiką bei nežymius ar išskirtinius gyvenime atliekamus vaidmenis. Tokių minių yra įvairiose šalyse, susibūrusių įvairiomis progomis. Tačiau tokios minios nėra Lietuvoje, išskyrus veikiausiai vienintelę masinio siautėjimo šventę pasitinkant Naujuosius Metus, kai prasiveržia ne tiek džiaugsmas ir nerūpestingos linksmybės, kiek viską griaunantis ir neretai sveikatai pavojingas petardų bei dūžtančių tuščių butelių orkestras.

Jei Lietuvoje žmonės renkasi kur nors organizuotai, tai ne džiūgauti ir šokti, o pykti bei reikšti savo nepasitenkinimą. Tai yra ne kas kita kaip orveliški neapykantos seansai, kurie būtini, kad neišbluktų „priešo“ vaizdas bei būtų aišku, kas kaltas, kad gyvenimas toks sunkiai pakeliamas, o pats jautiesi kasdien išnaudojamas. Neapykantos seansai moko, kaip reikia elgtis, kai apima negeras jausmas, jie būtini ten, kur žmonės yra tingūs, patys vengia mokytis atpažinti problemas bei jas spręsti, kad jų pačių bei kitų gyvenimas taptų jei ne geresnis, tai bent aiškesnis.

Teko kalbėtis su vienu smulkaus verslo darbuotoju, kuriam jau tikru hobiu yra tapę laisvu nuo darbo metu burnoti „prieš valdžią“. Negalima nepripažinti, kad smulkiam verslui tik­rai nėra patys lengviausi laikai, ir kad „valdžia“ čia tikrai nepadarė visko, ką galėjo. Tačiau greta darbininko yra jo darbdavys, kuris metų metus moka minimalią algą, o likusius pinigus duoda vokelyje, kuris apkrauna tokiu kiekiu darbo, kad dirbama vidutiniškai trylika valandų per parą. Darbininkui tai reiškia, kad jis neturi beveik jokių socialinių garantijų bei sveikatos apsaugos, jei jam kiltų rimtų problemų, o jo pensija bus tokia minimali, kad kažin ar jis galės iš jos bent minimaliai pragyventi. Kadangi persidirba ir daug metų neturi normalių atostogų, pamažu alinama jo sveikata, didėja atotrūkis nuo šeimos, silpnėja emociniai saitai su artimais žmonėmis, tad nyksta atramos, galinčios suteikti saugumo jausmą tuo atveju, jei bus prarastas darbas ir sveikata. Tokia būklė žmogų žingsnis po žingsnio artina prie bedugnės. Idant situacija pasikeistų, nereikia laukti naujų rinkimų bei naujų partijų valdžioje. Pirmasis išnaudotojas yra tiesioginis viršininkas, kuris sukuria alinančias darbo sąlygas. Veikiausiai – siekdamas gyventi truputį geriau nei gyventų, jei elgtųsi atsakingiau su jam dirbančiais žmonėmis. Tad čia ir dabar galima būtų daug ką spręsti kalbantis akis į akį su tiesioginiu viršininku, mėginant tartis ir ieškoti abiem pusėms priimtinų sprendimų. Turbūt galiausiai pavyktų sutarti, rasti bendrą kalbą, jei būtų vengiama išankstinės priešpriešos. Veikiausiai net nereikėtų šauktis profsąjungos ar kurios kitos organizacijos, kurios Lietuvoje taip pat priešpriešą ir grasinimus pasitelkia kaip pirmą, o ne kaip galutinę priemonę. Tačiau kalbėtis ir spręsti yra sudėtinga. Daug paprasčiau dėl savo sunkaus gyvenimo burnoti prieš valdžią, kuri yra toli ir lieka anoniminė.

Nepasitenkinimo ir pykčio mokomės gatvėje, vaikai mokosi mokykloje, tėvai – darbe, o visi likusieji – mėgindami gauti žinių apie tai, kas vyksta Lietuvoje bei sužinodami vien tai, kad visi stengiasi vienas kitą apgauti, o jei to nepavyksta, tai bent nuduria ar peiliu sužaloja sugyventinį ar sugyventinę.

Pastaruoju metu tenka susidurti su savotiška elgesio bei žinių alternatyva, kuri iš pradžių kelia juoką, tačiau galiausiai skatina susimąstyti, kad galbūt tai ir būtų alternatyva išbujojusiam nepasitenkinimui. Į elektroninio pašto dėžutę pastaruoju metu vis įkrenta siūlymai mokytis, tobulėti ar keisti save ir savo požiūrį į dalykus. Vienas visai neseniai gautų – jaunimui adresuotas raginimas tapti gyvenimo lyderiu, išsiugdyti tokį mentalitetą: „Žmogus savo gyvenime turi tiktai du pasirinkimus: kurti save taip, kaip giliai viduje norisi, arba leisti, kad jį sukurtų aplinka. Tai yra išties nemenkas iššūkis“. Tad atsakymas, ko turėtų imtis kiekvienas, besijaučiąs priklausomu ir negalinčiu visiškai laisvai reikštis – užsirašyti į dviejų dienų „praktinio savęs pažinimo ir asmeninio augimo seminarą“, kai, sumokėjęs 270 litų, jis galės žengti žingsnį „tikrosios brandžios asmenybės link“, išmokęs valdyti laiko resursus, „Geriausio Sau“ pasirinkimo kriterijų, atsikratydamas „savisabotažo“ bei kitų panašių dalykų. Sprendžiant pagal aprašymus, kursus pabaigęs žmogus bus beveik tobulas egoistas, tačiau drauge ir pozityviai nusiteikęs ateities atžvilgiu, nes pasitikės savo jėgomis.

Kitas siūlymas susijęs su kvietimu tapti mandagiais ir keisti savo įvaizdį: „Siekite permainų savo gyvenime ir atraskite, kas Jūs esate iš tikrųjų“. Tai yra judėjimas „Mandagumas – svarbus“, į kurį galima įsijungti registruojantis bei lankant mandagumo mokančius seminarus, konsultuojantis individualiai ar kolektyviai. Žinoma, ne už dyka. Mandagumo visuomenėje neabejotinai trūksta, tačiau tiesa yra ir ta, kad jei būsi mandagus nepaisant visko, daug greičiau ir lengviau pasieksi savo tikslų. Būti mandagiam neabejotinai yra naudinga visuomenėje, kuri yra nervinga, įsitempusi, kur žmonės nežino ko nori, o kilusių prob­lemų nesiekia spręsti niekaip kitaip kaip tik agresija ir pykčiu.

Pirmoji reakcija į tokius kursus ir konsultantus turbūt būtų demaskavimas, kad visa tai siūlantys yra gud­ruoliai, kurie pelnosi iš to, kad dabartinis pasaulis iš žmogaus įvaizdžio reikalauja labiau nei asmenybės, o jei būsi silpnas ir liūdnas, tai liksi nustumtas į gyvenimo paribius. Tai, ko moko konsultantai, mažai ką bendra turi su žmogaus asmenybės tobulėjimu, jis mokomas paviršinio elgesio. Tačiau tokie kursai kuria tikrovę, kuri akivaizdžiai skiriasi nuo pykstančios ir nirštančios minios elgsenos. Todėl galbūt visuomenės nelaimingumo šak­nų reikia ieškoti ne tiek giliai išgyvenamuose varguose ir realiai patiriamame pažeminime (kuris neretai tik įsivaizduojamas, nes potencialūs žemintojai yra anonimai), kiek elementaraus etiketo ir gerų manierų trūkume. Taip ir svajoju, kad ryte, įsijungus radiją, Stasio Šalkauskio balsu būtų skelbiamos žinios ne apie kilusius ir paaštrėjusius konfliktus, tačiau apie sėkmingo susitarimo atvejus. Nors tai atrodo kaip naivi svajonė, tarsi prieštaraujanti naujų žinių paieškos logikai, – tačiau ar ne tokios aplinkos, kuri mus suptų, mes visi norėtume?

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau