ŽURNALAS: TAUTODAILĖSMETRAŠTIS
TEMA: Kultūrinis paveldas
AUTORIUS: Genia Vaičikauskienė

DATA: 2013-08

Tautodailės patirtis keramikos seminaruose

Genia Vaičikauskienė

Keramika – populiariausias ir seniausias amatas, siejamas su civilizacijos pradžia. Kadaise moliniai indai pavertė klajoklį sėsliu, padėjo atsirasti tautų bruožams. Nuo primityvių statulėlių, buitinių indų per daugelį šimtmečių amatas išsivystė iki turiningo meno. Keramikos menas, sujungęs žemę, vandenį ir ugnį, tarsi sujungė ir įvairias meno šakas tapybą, grafiką, skulptūrą, dizainą bei architektūrą. Įdomios ir sudėtingos technologijos, plačių meninės išraiškos galimybių keramikos menas aktualus ir dabar. Lietuvių keramikai būdinga santūri, paslaptinga anglies ir pelenų mišinio spalva, kuri dirbinius sutaurina.

Daug metų dirbdama dailės mokytoja vadovauju mokinių keramikos būreliui. Užsiėmimų metu įvairaus amžiaus vaikus supažindinu su molio savybėmis ir galimybėmis meninei kūrybai. Išbandome įvairias lipdymo technikas: virvelinę, lakštinę, lipdome skulptūrėles, taip pat  mokomės molį žiesti ir glazūruoti. Mokiniai pritaiko įvairius puošimo elementus. Svarbiausias iš jų – ornamentas, nes yra neatskiriamas taikomosios ir dekoratyvinės dailės bruožas. Jaunuosius keramikus supažindinu ir su įvairiomis keramikos degimo technologijomis, lietuvių liaudies meistrų keramikos dirbiniais, kūrybiniu procesu. Šių užsiėmimų metu siekiu burti ir ugdyti kūrybiškas asmenybes, skatinti bendrauti ir bendradarbiauti kūrybinėje aplinkoje. Keramikos užsiėmimai padeda puoselėti senąsias amatų tradicijas ir skatina tautiškumą.Tam padeda įvairios kūrybinės užduotys.

Mokykla turi sąlygas ir techninę bazę mokyti keramikos paslapčių. Neapkraudama mokinių technologinėmis žiniomis, mokymą pradedu nuo pačių paprasčiausių lipdymo įgūdžių formavimo. Lipdydami nesudėtingų formų skulptūrėles, reljefines plokšteles, mokiniai susipažįsta su moliu, pajunta plastiškąsias jo savybes. Malonu valdyti natūralią medžiagą – molį. Rankos padeda moliu perteikti emociją, išgyvenimą, idėją, būseną. Atėję į keramikos užsiėmimus vaikai nori prisiliesti prie gamtos darinio – molio. Keramika – iš žemės gimstantis žemiškas menas.

Jau keleri metai mokiniai dalyvauja edukacinėse vasaros keramikų stovyklose, kurias organizuoja tautodailininkai. Susirenka gausus būrys bendraamžių ir  kitų keramikos mylėtojų. Vaikai turi galimybę stebėti keramikų, kurie  turi patirties, kūrybą ir tuo pačiu metu savo rankomis kurti keraminius dirbinius. Labai svarbu jaunimui matyti keramikos degimo procesą: dirbinių sudėjimą, malkų paruošimą, krosnies kūrenimą, gaminių išėmimą ir plovimą.

Kūrybinės stovyklos Ramygaloje

Keramikos projektai, kurių tikslai – tradicinės keramikos amato pažinimas, puoselėjimas ir populiarinimas, bendruomenės narių užimtumas, turiningas laisvalaikio praleidimas – Ramygaloje vyksta nuo 1999 metų. Projektų pobūdis – vasaros stovyklos vaikams ir jaunimui, seminarai mokytojams, mokymai besidomintiems keramika. Ilgametė draugystė Kupiškio rajono Subačiaus gimnaziją sieja su Panevėžio rajono Ramygalos gimnazija ir veiklia mokytoja, tautodailininke, keramikos mylėtoja Laima Kiškiene. Mokykla turi bazę, kad vasaros seminaruose būtų galima, lipdyti ir išdegti juodąją keramiką Jau kelias vasaras į seminarus-stovyklas „Keramikos dirbtuvės“ susirenka įvairių respublikos mokyklų jaunimas kūrybiškai praleisti 10 dienų tarp bendraamžių, neabejingų keramikos paslaptims. Visada ieškanti naujovių mokytoja kiekvienais metais mokiniams atskleidžia kiek įmanoma daugiau žinių apie keramiką. Todėl šalia juodosios keramikos degimo sudarė galimybes išdegti raugo ir raku keramiką. Į renginius kviečiami profesionalūs keramikai, tautodailininkai, kurie perteikia jaunimui žinias, profesionaliai pataria. Juk, norint sukurti dirbinį iš molio, tenka įdėti nemažai laiko ir pastangų. Neužtenka nulipdyti vieną ar kitą daiktą, būtina juos išdžiovinti, vėliau įdėti į specialią molio degimo krosnį. Tik po ilgo apdirbimo proceso galima išvysti galutinį variantą. Tokios stovyklos praplečia jaunimo akiratį ir padeda giliau suprasti darbo procesą.

Kiekvienais metais seminaras Ramygaloje prasideda tema, skirta Kalėdoms. Šventei ruoštis pradedama vidurvasaryje. Siūloma pagaminti įvairių žibintų, šviestuvų, angelų, visada patariama nulipdyti kažkokį indą, kuris, išdekoruotas ornamentais, atspindės mūsų krašto paveldą.

Mokytoja Laima Kiškienė keramikos plenerą apibendrina po to vykstančioje keramikos darbų parodoje. Tai – didelis  įvykis Ramygaloje. Džiaugiamės ir mes galėdami bendrauti ir dalyvauti parodų, kurios vyksta seniūnijos patalpose įsikūrusioje Ramygalos galerijoje „Voras“, atidarymuose.

Jaunimo pleneras Merkinėje

Pakvietimas dalyvauti jaunimo keramikos seminare Merkinėje nudžiugino mūsų mokyklos jaunuosius keramikus. Nuvažiuoti į kitą šalies kraštą ir pamatyti Merkinės keramikų darbus, o ir patiems dalyvauti – pats geriausias pasiūlymas vasaros atostogoms. Džiaugiamės, kad šiam plenerui vadovauja geriausias šio krašto juodosios keramikos mokytojas Džiugas Petraitis.

Kartu su dešimties jaunuolių grupe autobusu pasiekėme Merkinę. Už 6 kilometrų – Maksimonių kaimas, kuriame savo kūrybine ir pedagogine veikla garsėja Džiugas Petraitis. Kasdien po 6 kilometrus pirmyn ir atgal dviračiais aukštaičiai ir dzūkai važinėjome į Džiugo dirbtuves. Labai įdomu buvo pamatyti dzūkišką kaimą smėlingame pušyne, keramiką palyginti su aukštaitiškąja. Juodosios keramikos tėvynėje tikrai gavome daug patirties, akiratis prasiplėtė žiniomis ir praktine veikla. Mokinius stebino Džiugo ornamentuoti indai. Baltiškais simboliais paženklintos tradicinių formų vazos, dubenys, dubenėliai, žvakidės stebuklingu būdu užfiksuoja istorines bei emocines jungtis.

Džiugas dirba ne vien juodosios, bet ir raugo keramikos srityje. Raugo technika yra dar archajiškesnė už juodąją, kurios pradžia datuojama nuo labai seniai. Ši technika Lietuvoje ne naujiena. Menininkui teko Prancūzijoje su kolegomis sumūryti lauko keramikos krosnį ir pademonstruoti baltišką raugo techniką. Dabar jis turi tokią krosnį namie. Raugo technika yra daugiau netikėtumų žadanti nei juodoji keramika. Juk nežinai, ką iš krosnies ištrauksi, kaip tavo darbai bus nuspalvinti. Tik traukdamas savo darbą pamatai jo spalvą ir margumą. Ištrauki, pavyzdžiui, replėmis iš krosnies įkaitusį iki raudonumo indą, paskui merki į raugą. Ir tuo momentu, kai trauki iš raugo, matai, kaip daiktas tamsėja, marginasi, labai įdomu žiūrėti. Jaunimas taip pat išbandė šią techniką, padarydamas įvairiausių indų, džiaugdamasis jų margais simboliais, netikėtais gaminio papuošimais.

Su kitokia keramikos kūryba mokiniai susipažino aplankę keramiko Petro Pretkelio dirbtuves. Ypač buvo sužavėti Džiugo sesers Rūtos Indrašiūtės gaminiais. Paruošti išdegtu moliu kvepiantys pilni krepšiai įvairiausių gyvūnėlių, švilpukų, papuoštų subtilia ornamentika stebino jaunimą. Džiugo mamos keramikės Elvyros Petraitienės skulptūrose pastebėjome įprasmintus senųjų pagoniškų dievų ir deivių charakterius, plastišką formą, ornamentiką, keramikos spalvingumą.

Juodosios keramikos ir raugo tradicijas puoselėjantys Džiugas ir Laima Petraičiai pasisiūlė jauniesiems klausytojams perteikti ne tik molio paslaptis.

Nuo ugnies įskėlimo, deguto gamybos iki šaknų rinkimo ir pynimo

Į stovyklą susirinkęs jaunimas šalia keramikos dar išmoko ir įvairių įdomių dalykų.  Kelias dienas Maksimonyse viešėjęs Romas Norkūnas mokė jaunimą ugnį įskelti titnagu. Didžiausią nuostabą kėlė deguto gamyba. Degutas – užmiršta senovės lietuvių pamėgta medžiaga, kuri buvo naudojama ir vežimo ratams sutepti, ir įvairioms ligoms gydyti. Jaunimas, prisirinkęs beržo tošies, stebėjo, kaip vietinis dzūkas sudeda tošį į kibirą, įdeda į laužavietę, o titnaginiu skeltuvu ir pintimi įžiebta ugnis po valandos beržo žievę paverčia glitnia mase.

Dabar mažai kas žino, kam naudojama liepos žievė ar plonos eglišakės. Apie šiuos dalykus žinojo mūsų tėvai, tačiau dabartinė karta mokosi kitų žinių. Kaip nusipinti krepšį, pasidaryti vyžas, žino tik vietinis jaunimas, kuris lankosi vasaros stovyklose. Jie žino, kam renkamos pušų šaknys, kaip paruošiamos karklų ar liepų žievės. Būtent amatų, kurie gyvavo šimtmečius, bet baigia išnykti, siekia išmokyti dzūkų entuziastai. Kad išmoktume šių amatų, reikia ilgesnio laiko, bet suvokti ir suprasti, kaip tai daroma, jaunimas turėjo sąlygas. Su entuziastu Romu išvaikščioję miškus ir paežeres, prisirinkę pušų šaknelių, prisilupę liaunų liepų ir karklų žievelių, mokėsi pinti. Buvo galima išbandyti, kaip paruošti liepos plaušų, vyti virves, mokytis kopinėti geiniu. Kiekvienas nusipynė po krepšelį iš įvairiausių medžiagų, pabandė pinti ir iš beržo tošies. Pasitardami su meistru pynė įvairių formų gaminius.

Man buvo malonu stebėti, kad ir dabartinis jaunimas domisi protėvių gyvenimu, rodo iniciatyvą išmokti senųjų amatų.

Vasaros jaunimo stovykla Dzūkijoje paliko didelį įspūdį. Be atskleistų keramikos ir kitų amatų paslapčių, susipažinome su Dainavos krašto istorija, stebėjomės D. Petraičio organizuojamomis Rasų šventėmis. Aplankėme paslaptingus Janonių akmenis. Manoma, kad šie rieduliai sudaro mėnulio kalendorių. Pamatėme sukurtus saulės vartus, įvairias stebules, perteikiančias baltų simboliką. Iš Džiugo pasakojimų pajutome, kokia dvasia slypi šiuose renginiuose, ir panorome pamatyti jo režisuotus originalius ugnies spektaklius bei teatrališką Rasos šventę.

Stovyklos organizatoriai sudarė galimybę susipažinti su senosios Dzūkijos sostinės apylinkėmis. Merkinėje aplankėme muziejų, bažnyčią. Užlipę ant piliakalnio grožėjomės Nemuno ir Merkio santaka. Dviračiais pasiekę Liškiavą, nuo piliakalnio stebėjome visą panoramą. Įspūdingai atrodė nuostabi barokinė Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia.

Smagu jaunimui tokiose stovyklose. Jie pajunta dvasią, kuria prieš šimtus metų gyveno jų protėviai. Būtina, kad amatai išliktų ateities kartoms. Gal mokiniai nepasirinks keramiko amato, bet apie jį žinoti ir daug ką gyvenime išbandyti yra svarbu kiekvienai asmenybei. Džiugu, kad yra žmonių, padedančių pažinti senuosius amatus, juos populiarinti tarp jaunimo. Pažintas kultūrinis paveldas, išbandytos naujos veiklos buria jaunimą ieškoti kitokių potyrių, ugdo žinių troškimą ir kūrybiškumą.