ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: LITERATŪRA
AUTORIUS: Vladislovas Ožeškevičius
DATA: 2012-01
Triumfas be didybės
Vladislovas Ožeškevičius
„Valdovų rūmų projektas“ plečiasi ir stengiasi neapsiriboti vien grandiozinėmis statybomis. Džiugu, kad vis dažniau imamasi publikuoti šaltinius ar net vieną kitą monografiją išleisti. Ir tai nebūtinai turi būti tiesiogiai susiję su Valdovų rūmų istorija.
1611 m., po Smolensko atkariavimo iš Maskvos, Zigmantas Vaza įžengė į Vilnių, kur buvo sutiktas pagal visas barokinės pompos taisykles. Triumfo diena – šaltinio, kuriame aprašytas šis valdovo sutikimas, su visomis detalėmis ir alegorinėmis prasmėmis, publikacija ir vertimas į lietuvių kalbą. Eugenijaus Saviščevo, Eugenijos Ulčinaitės ir Aleksandros Pister įvadiniai straipsniai pristato ir karų su Maskva peripetijas, ir patį šaltinį. Tačiau pastarasis darbas atliktas atmestinai. Ulčinaitė tik paviršutiniškai pristato šaltinio turinį ir atsiradimo aplinkybes. Tekstą sudaro dvi dalys: pirmojoje aprašytas Zigmanto Vazos sutikimas Vilniuje (svitą sudarę asmenys), o antrojoje – barokiškai stebinanti ir džiuginanti meninė renginio išraiška. Šaltinis egzistavo tik rankraščio pavidalu, tačiau versija, kad tekstas nespausdintas dėl laiko stokos – neįtikina. O kitos galimybės apskritai nesvarstomos. Juk gal tekstas nebuvo išspausdintas dėl to, kad tebuvo paprastas scenarijus, buvo skirtas tik „vidiniam vartojimui“ ir išliko tik per atsitiktinumą?
Rankraščio publikacija taip pat ne be priekaištų. Neaišku, ar publikacijoje pateikta rankraščio kopija yra orginalaus dydžio. Nesuprantami ir tekste pasitaikantys ornamentiniai inkliuzai, kai visą puslapį užima „meninė kompozicija“ (pvz., p. 95, 161, 257 ir t.). Tai orginalios dokumento dalys, ėjusios būtent tokia seka, ar leidėjų prilipdyti „menai“? Reikėtų bent minimalaus komentaro. Prastas maketo sprendimas tame pačiame puslapyje talpinti dokumento tekstą, jo vertimą ir paaiškinimus, o kai visa tai viename puslapyje netelpa, vertimas ir komentarai atsiduria gretimame. Taip ardoma bendra leidinio struktūra ir stiprėja chaoso įspūdis. Pastarąjį tik dar labiau sustiprina gausybė korektūros klaidų, ką ir kalbėti, kai bibliografija neskiriama nuo biografijos (p. 14, išn. 13)! Tokie „žemčiūgai“ galutinai palaidoja bet kokias svajones apie gerą pavardžių rodyklę.
Leidinio turinio trūkumus, matyt, turėjo atpirkti prabangi „albuminė“ išorė. Tačiau tokia pompastika ir saiko trūkumas ne tik kad nesisieja su prarasta valdovų didybe, bet dvelkia paprasčiausiu kiču ir beskonybe. Taigi nors pati medžiaga labai įdomi, aplaidus leidimas kuria itin nemalonų įspūdį ir komplikuoja skaitymą.
