Faktai ir emocijos

A?URNALAS: KRANTAI
TEMA: Teatras
AUTORIUS: Dalia DaukantienA�
DATA: 2012-03

Faktai ir emocijos

Dalia DaukantienA�

Scenografui Jonui SurkeviA?iui prisiminti

NaujA?jA? metA? iA?vakarA�se Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje rengiami tradiciniai vakarai, parodos ir koncertai iA?kiliA? aktoriA?, reA?isieriA?, dramaturgA?, kompozitoriA?, dainininkA?, muzikantA? bei kitA? kultA�ros veikA�jA? A�A?imto metA? jubiliejams paminA�ti. VakarA? metu prisiminimais dalijasi A?eimos nariai, artimieji, mokiniai, draugai. Pernai gruodA?io 14-A�jA� vyko vienas iA? ciklo a�zA�imtameA?iaia�? renginiA?, skirtA? 1911 metais gimusiems Lietuvos teatralams paminA�ti. Ta proga buvo atidaryta ilgameA?io PanevA�A?io dramos teatro ir Valstybinio akademinio dramos teatro dailininko Jono SurkeviA?iaus scenografijos paroda. Dalyvavimas ruoA?iant renginA? ir parodA� nevalingai paskatino mane ne tik prisiminti dailininko gyvenimo faktus, bet ir paA?adino dar nenublankusias emocijas, nes daugiau nei po dvideA?imties metA? grA?A?usi dirbti A? muziejA?, archyvuose radau savo senA� A?vadinA? straipsnA?, kurA? raA?iau tada rengiamam, taA?iau taip ir nepublikuotam Jono SurkeviA?iaus katalogui. PageltA� maA?inA�le spausdinti lapai, chronologiA?kai iA?dA�styti faktai dabar man primena praA�jusio amA?iaus nespalvotA�jA� fotografijA�. Atmintyje iA?kyla A?monA�s, deja, jau nebesantys tarp mA�sA?, o su jais teko susitikti ir bendrauti.

Faktai

Jonas SurkeviA?ius gimA� 1911 metA? vasario 10 dienA� Kaune. BaigA�s pradA?ios mokyklA�, mokA�si Kauno a�zAuA?rosa�? berniukA? gimnazijoje, taA?iau dA�l menkA? gausios A?eimos iA?tekliA? mokslus buvo priverstas nutraukti.

Dar ankstyvoje jaunystA�je iA?ryA?kA�jo bA�simojo dailininko polinkiai lipdyti, pieA?ti, muzikuoti. 1931 metais jis A?stojo A? Kauno meno mokyklA�, kur tuo metu dirbo A?ymA�s dailininkai Juozas Zikaras, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Vladimiras Dubeneckis ir kt. BaigA�s ketveriA? metA? bendrA�jA? kursA�, SurkeviA?ius pasirinko dekoratyvinio meno skyriA?, kuriam tuo metu pradA�jo vadovauti Stasys UA?inskas. Dar studijA? metais bA�simasis dailininkas lankA�si Mstislavo DobuA?inskio, Adomo Galdiko dirbtuvA�se, talkino gaminant dekoracijas, sA�mA�si A?iniA? ir patirties.

1937 metais SurkeviA?ius vienas pirmA?jA? Lietuvoje A?gijo scenografo specialybA�. Po dvejA? metA? karo tarnybos jis ruoA?A�si darbui teatre. 1940 metais naujai A?kurta Meno reikalA? valdyba, pradA�jusi vadovauti TarybA? Lietuvos kultA�riniam ir meniniam gyvenimui, paskyrA� jA? A�iauliA? dramos teatro vyriausiuoju dailininku.

Tuo metu teatro bA�klA� buvo itin sunki: daug metA? kovojA�s uA? bA�vA?, jis vA�l liko be lA�A?A?, inventoriaus, pastovios scenos. Intensyvus darbas uA?griuvo dailininkA�. Jis dirbo su reA?isieriais Juozu Stanuliu ir Kaziu JurA?iu. TaA?iau prasidA�jA�s karas sugriovA� visus planus a�� SurkeviA?ius grA?A?o A? KaunA� ir A?ia intensyviai tapA�. YpaA? jam sekA�si peizaA?ai.

Tikroji gyvenimo ir kA�rybos mokykla prasidA�jo PanevA�A?yje, kur jaunA�, tvirtA�, sportiA?kA� ir iA?tvermingA� dailininkA� a�zatsiveA?A�a�? Juozas Miltinis. a�zChaosas, baisumai, vargai, kanA?ios, a�� prisiminA� reA?isierius, a�� nebuvo patalpA?, daA?A?, proA?ektoriA?… KA�rybinA? procesA� palaikA� tik mA�sA? entuziazmas ir bendro tikslo siekimas. VokieA?iai kontroliavo repertuarA�, kuris buvo a�zkaimiA?kasa�?. Pastatymai dvelkA� santA�riu ir kukliu estetizuotu realizmu. ErdvA�s nebuvo mA�sA? a�zbA�doja�? ir tvirto A?ingsnio nebuvo, bet jau A?iA�rA�jom, kad kA�ryba a�zeitA?a�? A?mogaus intelekto vystymosi keliua�?[1].

Juozo Miltinio asmenybA�, jo savita ir originali reA?isA�ra jaunam dailininkui darA� didelA? poveikA?. Nepaisant grieA?to reA?isieriaus ir mokytojo poA?iA�rio A? teatrA�, savotiA?ko jo diktato, bendras darbas studijoje ugdA� kA�rybinA�s atmosferos, stiliaus pojA�tA?.

a�zTai ir yra kA�ryba. ReA?isierius ne pyksta, o kursto. Vienas pradeda, kitas prideda. SurkeviA?ius, A�a�� pasak Vaclovo BlA�dA?io, a�� kunkuliuojanti energija. Lengvumo mene nepripaA?A?sta, jis nori svorio. NudA?iugdavo, kai gimdavo mintys, a�� realizacija tapdavo artimesnA�a�?[2].

Emocijos

Buvo 1988-A?jA? balandis. RuoA?iant Jono SurkeviA?iaus katalogA�, norA�josi betarpiA?kA? ir emocionaliA? dailininko kolegA? prisiminimA? bei jo veiklos vertinimA?. Sugalvojom pakalbinti reA?isieriA? JuozA� MiltinA?. Vykom su kolege A? PanevA�A?A?, iA? anksto susitarusios dA�l trumpo ir konstruktyvaus pokalbio. KelionA� autobusu, vakarA�janti A?alta lietinga pavasario diena a�� nuotaika tingiai melancholiA?ka… Standartinio daugiabuA?io kiemas, gergA?dA?iantis liftas, sklindantys gaminamo maisto kvapai neA?adA�jo nieko ypatinga. Staiga prasivA�rus durims tapome a�zpaA?adintosa�? valdingo ir agresyvoko namA? A?eimininko balso. GrieA?tai ir be sentimentA? buvome informuotos, kad sveA?iai jo nedA?iugina, o visokioms sapalionA�ms ir raA?liavoms jis neturA?s laiko, kad teatras dalykas rimtas, todA�l verA?iau mums negaiA?ti ir grA?A?ti A? VilniA?. Apstulbusios ir visiA?kai sutrikusios bandA�me praA?yti A?sileisti nors kelioms minutA�ms ir suteikti galimybA� paklausti apie jo kolegA� JonA� SurkeviA?iA?. Audringa uvertiA�ra prie durA? truko apie penkias amA?inybe virtusias minutes, po kuriA?, A?elmiA?kai nusiA?ypsojA�s ir A? mus neA?iA�rA�damas, A?eimininkas A?A�jo A? vidA?, duodamas suprasti, kad ir mums leidA?iama A?eiti.

Namuose mus pasitiko reA?isieriaus geriausias draugas Vaclovas BlA�dis a�� visiA?ka Juozo Miltinio prieA?ingybA�: tylus, A?iltas ir draugiA?kas. JautA�mA�s be kaltA�s kaltos a�� lyg pagautos nusikaltimo vietoje. A?odis po A?odA?io, sakinys po sakinio… Pokalbis truko daugiau nei dvi valandas… Buvom supaA?indintos su teatro istorija ir filosofija, reA?isieriaus ir aktoriA? psichologija, Konstantinu Stanislavskiu ir moderniuoju teatru… A�siterpti buvo neA?manoma… BlA�dis mus vaiA?ino arbata, o maestro, stovA�damas prie lango ir A?velgdamas A? tolA?, garsiai ir teatraliA?kai dA�stA� savA�jA� teatro filosofijA�, kartkartA�m uA?duodamas retorinius klausimus ir pats A? juos atsakydamas. Apie darbA� su Jonu SurkeviA?iumi Miltinis kalbA�jo nedaug. Jo bendravimas unikalus: erudicijos fejerverkas, intelekto audra. Jis visiA?kai uA?valdo paA?nekovA� (veikiau a�� klausytojA�). Yra viena tiesa a�� jo tiesa, iA?mA�styta ir pasverta, todA�l kompromisA? bA�ti negali. Pokalbio pabaigoje jautA�mA�s kaip iA?grA�A?ti skudurai. Maloniai atsisveikinusios A?lipome A? liftA�. Jame nevalingai isteriA?kai A�miau aA?aroti: emocinA� iA?krova, a�� taip suprantu savo bA�senA� dabar. Nesunku A?sivaizduoti, kokA? poveikA? A?is A?mogus darA� aktoriA? trupei ir visai spektakliA? kA�rA�jA? komandai.

Tuomet dar nesuvokA�me, kad likimas mums dovanojo gyvA� bendravimA� su Lietuvos teatro legenda. Poros valandA?, praleistA? su maestro A�Juozu Miltiniu, nepamirA?iu niekada.

Faktai

IlgA� ir kruopA?tA? kA�rybinA? procesA� liudija gausA�s paruoA?iamieji eskizai. Jono SurkeviA?iaus scenovaizdA?iA? kompozicija negimdavo tol, kol autorius nesuprasdavo, kur jos a�zmazgasa�?. JA? atradus kompozicija gimdavo tarsi savaime. Scenoje atsidA�rA� daiktai iA? paprastos butaforijos virsdavo vaizdiniais hieroglifais. Nors visuomet taktiA?kas epochos atA?vilgiu, dailininkas subtilios meninA�s intuicijos vedamas vengA� buitiA?ko smulkmeniA?kumo, siekA� jausmo ir minties kontakto, kA�rA� pagrindinA� veikalo mintA? iA?reiA?kianA?ias nesudA�tingas, taA?iau spalvingas dekoracijas, padedanA?ias reA?isieriui ir aktoriams sukurti stilistiA?kai vientisA� spektaklA?. Tokie yra SurkeviA?iaus apipavidalinti veikalai: Nikolajaus Pogodino a�zSidabrinis slA�nisa�? (1941), Beno Jonsono a�zSukA?iaus testamentasa�? (1941), Petro VaiA?iA�no a�zPrisikA�limasa�? (1942), Luigi Pirandello a�zHenrikas IVa�? (1944), Antano Vienuolio a�zPrieblandojea�? (1945), MoliA?rea�?o a�zA?orA?as Dandenasa�? (1947) ir kiti.

KA�rybos pradA?ioje dailininkas atsiskleidA� kaip puikus kostiumA? meistras. Kurdamas tipaA?us jis rA�mA�si faktine medA?iaga, jos ieA?kojo studijuodamas literatA�rA�, vaA?inA�damas po A?vairias vietoves. AtsiA?velgdavo ir A? individualius aktoriaus bruoA?us, kuriuos fiksavo ilgA? repeticijA? metu. BetarpiA?kai studijuodamas aplinkA� dailininkas viskA� apibendrindavo eskizuose. Juose akcentuodamas bA�dingiausias detales, jas emocionaliai iA?ryA?kindavo spalva.

Dirbdamas PanevA�A?yje, 1945a��1949 metais SurkeviA?ius bendradarbiavo su A�iauliA? dramos teatru. TaA?iau vaisingiausias ir brandA?iausias dailininko kA�rybos etapas sutapo su persikA�limu A? VilniA? 1949-aisiais, kai jis buvo pakviestas A? Lietuvos TSR valstybinA? dramos teatrA�, o nuo 1953-iA?jA? paskirtas vyriausiuoju dailininku. A?ia dirbo su daugeliu reA?isieriA?: Romualdu JukneviA?iumi, Juozu Rudzinsku, Kazimiera Kymantaite, Henriku VanceviA?iumi, Vytautu A?ibiru, Irena BuA?iene, Algirdu LapA�nu ir kt. A�gyvendino daugiau kaip A?eA?iasdeA?imt spektakliA?, kuriuose atsispindA�jo to meto scenografijos meno ieA?kojimai ir atradimai, a�� tai Aleksandro GudaiA?io-GuzeviA?iaus a�zKalvio Ignoto teisybA�a�? (1950, reA?. H. VanceviA?ius), Balio Sruogos a�zApyauA?rio daliaa�? (1956, reA?. R. JukneviA?ius), Gabrieliaus Landsbergio-A?emkalnio a�zBlindaa�? (1958, reA?. K. KymantaitA�), Ivano Turgenevo a�zMA�nuo kaimea�? (1962, reA?. R. JukneviA?ius), Nazimo Hikmeto a�zVisA? uA?mirA?tasa�? (1960, reA?. V. A?ibiras), Milano Kunderos a�zRaktA? savininkasa�? (1963, reA?. V. A?ibiras), Karelo A?apeko a�zMakropulo receptasa�? (1973, reA?. I. BuA?ienA�).

Dirbant sunkiais pokario metais, nekonfliktinA�s dramaturgijos ir MCHATa�?o etalonA? laikotarpiu, kA�rA�jams buvo labai sunku atskleisti savo individualybA�. Vis dA�lto palaipsniui SurkeviA?iui pavyko praplA�sti tradicinius teatro dailA�s rA�mus, savo darbuose siekiant teatraliA?ko, fragmentiA?ko, sA�lygiA?ko vaizdo. Scenografas Michailas Percovas A�SurkeviA?iA? apibA�dino kaip ryA?kA? tapybinA�s mokyklos dailininkA�, A?valdA?iusA? pieA?inA? ir savitA� koloritA�[3].

Scenografas produktyviai bendradarbiavo su LTSR liaudies artiste reA?isiere Kazimiera Kymantaite a�� buitiniA? ir psichologiniA? pjesiA? statytoja.

Emocijos

VisiA?kai kitoks susitikimas, visiA?kai kitoks A?mogus. Su Kazimiera Kymantaite susitikome nuostabA? A?iltA� saulA�tA� vasaros vakarA� jaukiuose jos namuose A?vA�ryne. NorA�damos sudaryti rimtA? ir pareigingA? muziejininkiA? A?vaizdA?, dar prieA? gerA� pusvalandA? A�mA�me slampinA�ti apie reA?isierA�s namus. Sutartu laiku pasibeldA�me A? duris, kurias atidarA� duktA� AgnA�. a�zAtsipraA?au, a�� tarA�, a�� bet mama kiek vA�luoja a�� vis tie reikalai…a�? LaukA�me neilgai. Netrukus graA?i ir pasipuoA?usi, linksma ir betarpiA?ka, kaip sena gera paA?A?stama KymantaitA� A?iltai ir draugiA?kai mus pasveikino. Apie ilgametA? savo kolegA� pasakojo su didele meile ir pagarba, ypaA? apibA�dindama dailininko veiklA� ir kA�rybA�. GyrA� puikA? jo skonA?, mA�gavosi kA�rybinio proceso sklandumu ir bendravimo darna. ReA?isierA� pasakojo, kad labai pasitikA�jo dailininku, todA�l kurdami naujA� spektaklA? scenarijA? jie skaitydavo atskirai. Po to atskirai kurdavo ir sceninA? reginA?. O vA�liau, suA�jA� kartu, tris keturias dienas derindavo, bardavosi, kankindavosi, a�� taip gimdavo naujas kA�rinys.

A�simintinas Kazimieros KymantaitA�s humoro jausmas a�� A?viesus ir lengvas kaip ji pati. KalbA�jo kaip galvojo, nebijojo pasirodyti juokinga, todA�l bendravimas su ja a�� kaip A?ventA�, be streso, be A?tampos. Atidi ir pastabi. A?avi asmenybA�.

a�zDaug esu su juo dirbusi. Tai plataus uA?mojo menininkas, priklausantis didesniems teatro dekoratoriams, taip kalbu ne vien dA�l to, kad esu realistA�. SurkeviA?ius turA�jo gerA� skonA? a�� scena niekad nebuvo perkrauta. Puikus pavyzdys a�� a�zKalvio Ignoto teisybA�a�?. Dailininkas pastatA� frontonA�, ir to uA?teko. O dabar? Vadinamieji talentingi dailininkai uA?krauna scenA�, kad nei artistui, nei A?viesai vietos nA�r.

SurkeviA?iaus dekoracijos atrodA� stabilios, nepaslankios, taA?iau sustatyti joms uA?teko dviejA? darbininkA?. Dailininkas ypatingai jautrus spalvai. PavyzdA?iui, charakterA? jis galA�jo surasti kostiumo spalvoje. MA�gstamiausia a�� violetinA� spalva.

Dirbti su SurkeviA?iumi buvo smagu. a�zBlindaa�? (1958) a�� vienas geriausiA? mudviejA? darbA? (A?alia mano a�zA?emA�s maitintojosa�?, a�zA?aldokynA�sa�?). a�zMeisterio ir sA�nA?a�? (1978) scenovaizdis ypaA? vykA�s buvo: ant rato a�� tiltas, o ant jo a�� gyventi galA�jai, eiti lyg keliu, mirti… Scena funkcionali a�� dekoracijos spektaklio metu kito atsiA?velgiant A? apA?vietimA�, aktoriA? kuriamas mizanscenas. Pasinaudodamas judanA?ia scenos dalimi, SurkeviA?ius priartino prie A?iA�rovA? tam tikras veiksmo vietas, sutelkdamas A? jas publikos dA�mesA?. LakoniA?kos, paprastos dekoracijos prisidA�jo kuriant viso spektaklio atmosferA�.

Dailininkas tylus, nedaugiakalbis, taA?iau reikiamu momentu visada patardavo, aktyviai diskutuodavo. Kad ir kiek maA?ai laiko bA�davo skiriama naujiems spektakliams A?gyvendinti, niekad nevA�luodavo atiduodamas eskizus.

…VelniA?kai neapkentA� komisijA?! VelniA?kai…a�?[4]

Faktai

NemaA?ai scenovaizdA?iA? ir kostiumA? eskizA? Jonas SurkeviA?ius sukA�rA� LTSR akademinio operos ir baleto teatro spektakliams (Juliaus JuzeliA�no baletui a�zAnt mariA? krantoa�? (1953), Aleksandro Glazunovo a�zRaimondaia�? (1951), dar ir Vilniaus lA�liA? teatrui. VisA? scenovaizdA?iA? bendras bruoA?as a�� emocionali pozicija dramaturgijos atA?vilgiu. Laikui bA�gant dailininko iA?raiA?kos priemonA�s tapo taupesnA�s, scenografija a�� psichologiA?kai sudA�tingesnA�, koloritas a�� emocingesnis. A?inoma, per ilgA� laikotarpA? lydA�jo ne vien kA�rybinA� sA�kmA� a�� pasitaikydavo ir pavirA?utiniA?ko, siaurai suvokto charakteringumo bei psichologizmo, taA?iau net ir A?iems darbams bA�dingas jausmingumas ir neracionalumas.

Nuo 1940 metA? Jonas SurkeviA?ius a�� LTSR dailininkA? sA�jungos narys. 1959a��1966 metais jis pirmininkavo teatro dailininkA? sekcijai, talkino Jurbarko, Alytaus, AnykA?A?iA? liaudies teatrams, respublikiniA? festivaliA? ir dainA? A?venA?iA? rengA�jams, dalyvavo respublikinA�se, Pabaltijo ir sA�junginA�se dailA�s parodose, rengA� personalines parodas. SurkeviA?ius a�� aktyvus Pabaltijo liaudies teatrA? festivalio a�zDraugystA�s rampaa�? dalyvis ir daugkartinis laureatas. Dailininko nuopelnai A?vertinti apdovanojimais, LTSR AukA?A?iausiosios Tarybos Prezidiumo garbA�s raA?tais, medaliais, GarbA�s A?enklo ordinu. KA�rybinius laimA�jimus vainikavo LTSR nusipelniusio meno veikA�jo (1959) ir LTSR liaudies dailininko (1971) garbA�s vardai.

Per keturiasdeA?imt kA�rybinA�s veiklos metA? Jonas SurkeviA?ius vien profesionalioje scenoje A?gyvendino daugiau kaip pusantro A?imto sumanymA?. DalA? darbA? saugo respublikiniai ir sA�junginiai muziejai. Jie liudija realius ir rimtus dailininko scenos meno laimA�jimus.

Emocijos

Pamenu jaudulA?, pareigA� ir atsakomybA�, su kuria lankiausi Jono SurkeviA?iaus namuose Vilniaus miesto centre. VykdA?iau misijA�A� atsirinkti darbus Teatro, muzikos ir kino muziejui, bet jauA?iausi nejaukiai. JauA?iau A?eimos nariA? nerimA� dA�l mylimo A?mogaus silpstanA?ios sveikatos ir didA?iulA? norA� parodyti pagarbA� paA?iam dailininkui bei jo viso gyvenimo meilei a�� scenografijai. Pamenu namus, sklidinus senA? ir nelabai senA? daiktA?, pilnas lentynas knygA?, segtuvA? a�� ne interjero puoA?menA?, o veiklos atributA?, savotiA?kA? veikA�jA? ir dalyviA?, be kuriA? neA?manoma A?vairialypA� ir daugiaplanA� dailininko veikla. Beje, panaA?iai atrodA� beveik visA? XX amA?iaus inteligentA? namai, kuriuose daiktai a�� emociniA? santykiA? ir svarbiA? gyvenimo momentA? liudininkai. Pamenu gausybA� eskizA?: puoA?ianA?iA? sienas, A?rA�mintA? ir susuktA? A? ritinius.

JauA?iausi lyg patekusi A? labai intymA? pasaulA?, maA?utA� bendruomenA�, kurioje paisoma savA? neraA?ytA? taisykliA? ir ritualA?, bendruomenA�, kurioje vyrauja supratimas ir pagarba.

AA? buvau liudininkA� kaA?ko labai svarbaus ir prasmingo, o Jonas SurkeviA?ius nebyliai ir kantriai tame dalyvavo…

Faktai

Pasak Jono SurkeviA?iaus, a�zkiekvienas teatro spektaklis, kaip meninio kA�rinio visuma, gimsta iA?tiso kA�rybinio kolektyvo pastangomis. Dailininko dekoratoriaus A?naA?as negali iA?siskirti iA? tos visumos. Scenografas turi mokA�ti organizuoti ir konstruoti spektaklio scenovaizdA?io elementus: interjerA� ir eksterjerA�, avanscenA� ir fonA�, kostiumus, apA?vietimA�, rekvizitA� a�� to reikia reA?isieriaus sumanymui A?gyvendinti.

ReA?isieriaus darbas lemia spektaklio esmA�, bet tik tada, kai ir kiti jo komponentai, tarp jA? a�� dailininkas, nelieka nuoA?aly, o parodo maksimumA� aktyvumo.

Visada didA?iai vertinu spektaklyje vaidybos komponentA�. TodA�l aktoriA? kostiumams skiriu gal didesnA? dA�mesA? nei paA?ioms dekoracijoms, kostiumais tiksliausiai galima perteikti epochos stiliA? ir dvasiA�.

Savo praktinA�je veikloje, rengiant spektaklA?, niekada nesiekiau kaip nors iA?siskirti ar pranokti reA?isieriA?, bet ir nusileisti nenorA�jau. PrieA?ingai, esu patyrA�s, kad ne vienam reA?isieriui labai praverA?ia pirminiai scenografo eskizai, padedantys jam, kaip sakoma, a�zuA?sikabintia�? ir kartu su dailininku imtis sceninA�s erdvA�s tvarkymo. Bene geriausias atvejis bA�na tada, kai reA?isieriaus ir dailininko bendradarbiavimo bei abipusiA? pastangA? dA�ka gimsta vertingas meno kA�rinysa�?[5].

Emocijos

Kiekvienam iA? mA�sA? bendravimas su A?monA�mis a�� ypaA? jei jie yra asmenybA�s a�� formuoja unikaliA� patirtA?. PraleidA�s kurA? laikA� tarp konkreA?ios kultA�ros atstovA?, tampi tam tikro jA? poA?iA�rio dalyviu. A�iandien A?velgiu A? dailininko darbus kitaip, nes kitaip suprantu jo gyvenimo ir kA�rybos faktus.

Jonas SurkeviA?ius jau pelnA� scenografijos klasiko vardA�. Jo darbai pelnytai puoA?ia muziejA? sales. PrivalA�jA�s paisyti gyvenamojo meto kanonA? bei likimo grimasA?, jis tapo unikalus, todA�l JA? vertinu jautriai ir su pagarba.

Dalia DaukantienA�