ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Naujosios technologijos
AUTORIUS: Arūnas Spraunius
DATA: 2012-07/08
Technogeninė visuotinio legalumo karalystė
Arūnas Spraunius
Šiemet gegužės 9-ąją Amerikos Nevados valstijos Transporto agentūra pirmą kartą istorijoje suteikė licenciją automobiliui be vairuotojo. Transporto priemonė važinėjo Las Vegaso gatvėmis ir įrodė, kad yra tokia pat saugi (jei ne saugesnė) už automobilius, kuriuos vairuoja žmonės. Toyota Prius, valdoma sudėtingų kompiuterinių kompanijos Google programų, daviklių, radijo lokatorių ir vaizdo kamerų, gavo raudonos spalvos numerį su užrašu „Autonominis automobilis“. Pasak žiniasklaidos, iki šiol Google testuojamuose automobiliuose sėdėdavo vairuotojai, kurie, esant reikalui, įsikišdavo į vairavimo procesą. Pagaliau žmonės nebereikalingi.
Nežinia, kuriai dabar gyvenančios visuomenės daliai galėtų būti aktualus, todėl savaip komiškas klausimas, ar beprireiks vos vienos kartos, kol į užmarštį galutinai nugrims faktas, kad po 244 gyvavimo metų nebeliko enciklopedijos Britannica popierinės versijos. Nuo šiol bus tik elektroninis jos variantas. Encyclopedia Britannica prezidentas Jorge Cauzas viešai pripažino, kad popierinė enciklopedija jau senokai buvo tapusi savotišku kompanijos reliktu, mat pagrindines pajamas Encyclopedia Britannica gauna vykdydama švietimo projektus ir teikdama paslaugas elektroninėje erdvėje. Atlikęs būtinus mandagumo ritualus, prezidentas pareiškė – užteks.
Nieko asmeniška, vien nenumaldomas finansinis determinizmas. Wired Magazine (03-21) teigimu, enciklopediją Britannica parklupdė/„pribaigė“ ne Wikipedia (natūralu, kad ji pirmiausia ateina į galvą), o Windows dar praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje, kai enciklopedines žinias pradėta skleisti kaip rinkodaros priedą prie šios operacinės interneto sistemos.
Beje, Microsoft dar praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Encyclopedia Britannica leidėjams pateikė pasiūlymą sukurti kompiuterinę jos versiją, tačiau šie tada nesutiko. Billo Gateso kompanija susitarė su Funk & Wagnall. Dar vienas pavyzdys, irgi bylojantis apie rinkodarą, – Harukis Murakamis, duodamas interviu Johnui Wray’ui (The Paris Rewiew, 2004, nr. 170) pasakė: „Galėjau tapti kultiniu rašytoju, jei ir toliau būčiau rašęs siurrealistinius romanus. Bet aš norėjau įsilieti į vyraujančią kryptį, tad turėjau įrodyti, kad galiu parašyti realistinę knygą [kalbama apie romaną „Norvegų giria“ – A. S.]. Todėl ją ir parašiau. Japonijoje ji tapo bestseleriu, tokio rezultato aš ir tikėjausi.“
Popierinė enciklopedija svetainių lentynose bent keletą amžių buvo ne tik (ne tiek) visapusiškos žinijos šaltinis, bet ir reikšminga interjero dalis, lygiai kaip ir knygų kolekcijos. Kurį laiką enciklopedijų tomai dar laikysis greta (būtent) asmeninio kompiuterio, galbūt esančio tame pačiame kambaryje. Aišku, popieriniai leidiniai išliks ne vien kaip nostalgiškas praeities ženklas, nes konservatyvių užsispyrėlių visada buvo ir bus, tačiau jau neabejotinai gimė karta, kuri bręsta su neišmušamu supratimu, kad labiau apsimoka kokius pusantro šimto tūkstančių tomų turėti interaktyvioje Apple ar Samsung skaityklėje, tapusioje, beje, gana patogia.
Reali ir galimybė, kad Švedija, pirmoji pasaulyje 1661 m. įsivedusi banknotus, pirmoji jų ir atsisakys. Šioje valstybėje net bažnyčiose ir viešajame transporte jau priimamos banko kortelės, o bankai seniai nebevykdo operacijų banknotais. Pikantiška aplinkybė – energingai pereinant prie virtualių pinigų, greičiausiai persiorientavo įžvalgiausia visuomenės grupė: 2008-aisiais Švedijoje apiplėšta šimtas bankų, o 2011 m. – tik šešiolika. Užtat hakerių atakų internete padaugėjo nuo 3,3 tūkstančių 2000 m. iki 20 tūkstančių pernai.
Gegužės 7-ąją Berlyne įvyko geopolitiniu požiūriu neįmanomas dalykas – maždaug pusės tūkstančio jaunų izraeliečių ir iraniečių bendros eitynės su šūkiu „Izraelis ir Iranas prieš karą“. Globali žiniasklaida iki tol domėjosi beveik vien geopolitinių schemų dėlionėmis, piešė būsimo karinio konflikto scenarijus su vienokiu ar kitokiu dalyvių sąrašu arba citavo daugiau ar mažiau karingus politikų pasisakymus. Ir štai šį tradicinį scenarijų papildė naratyvas, pradėtas interneto socialiniame tinkle, – Berlyne studijuojantys abiejų valstybių jaunuoliai, daugiausia atstovaujantys kairiosioms grupuotėms, kvietimą dalyvauti akcijoje rado Facebook ivrito, persų, vokiečių ir anglų kalbomis. Kampaniją internete pradėję interneto dizaineriai Ronis Edris ir Michalis Tamiras iš pradžių sulaukė didžiulio priešiškumo, buvo kaltinami kairuoliškumu ir naivumu, bet ilgainiui opinija persilaužė, ir tą patvirtina statistika – į pirmąją eiseną susirinko vos dvidešimt, o antrojoje dalyvavo jau pusė tūkstančio žmonių.
Kol kas nelabai aiškiai artikuliuojama žinia apie enciklopedinės kultūros metonimijos – popierinės Encyclopedia Britannica tradicijos – pabaigą daliai visuomenės veikiausiai skamba kaip dar viena privati apokalipsė, tačiau veržli pastarųjų metų tėkmė tų „apokalipsių“ pateikė jau ne vieną. Save valdanti Toyota Prius, popierinio pavidalo netekusi Britannica ir banknotai, kurių atsisakyta, – tik atsitiktinis, beviltiškai atsiliekant surankiotas rinkinėlis, pavieniai ženklai, bylojantys apie vis greitesnes viešojo diskurso permainas.
The Washington Post pateikė tyrimų centro Pew Research duomenis, kad socialiniame tinkle Twitter šiuo metu yra užsiregistravę maždaug 13 proc. suaugusių amerikiečių, bet vis tiek konstatuoja, kad socialiniai tinklai iš esmės jau pakeitė rinkimų kampanijas. Kiekviena nauja tema ar įvaizdžio naratyvas pirmiausia „prasukami“ Twitter tarp politiškai pasikausčiusių įtakingų žmonių, o tik tada pateikiami plačiajai visuomenei. Įvaizdžio formavimo ir visuomenės nuomonės kūrimo strategijos jau perėjo nuo radijuje ir televizijoje dominavusio informacijos pateikimo „iš viršaus į apačią“ (kandidatai byloja plačiajai publikai) prie komunikavimo paritetiniais pagrindais, kai pretendento komanda savo taktinius žingsnius labai operatyviai koreguoja per visą kampaniją.
„Gelžbetoninį“ scenarijų (kampanijai įsibėgėjus koreguojami tik strategijos elementai, bet ne pagrindinė koncepcija) keičia informacinis „mirgėjimas“. Baracko Obamos rinkimų komanda savo interneto puslapyje pristatė siužetą, rodantį, kokios naudos iš prezidento gali tikėtis virtuali moteris vardu Jolly. „Sekite Jolly nuo trejų iki 67 metų,“ – pasitelkdamas Twitter ragino demokratų kandidatas. Respublikonai negaišuodami į tai reagavo: „Sprendžiant iš šiandieninio bedarbystės lygio, Jolly jau liovėsi ieškojusi darbo“, – Twitter parašė buvęs Georgo W. Busho jaunesniojo spaudos atstovas Aris Fleisheris. Tik po diskusijos interneto socialiniame tinkle svarstymai persikėlė į „tradicinę“ viešąją erdvę.
Norintiems išlikti virtualioje savanoje, nevalia prarasti budrumo nė akimirką. Respublikonų kandidato Mitto Romney’o spaudos sekretorius užsienio politikos klausimais Richardas Grenellas buvo priverstas atsistatydinti vien dėl to, kad Twitter paskelbė kandžius jo komentarus apie žinomus Amerikos visuomenės veikėjus. Prezidento Vladimiro Putino spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas neabejotinai patyrė nemažą įtampą, kai internetas ėmė tiražuoti jo pareiškimą, esą jis neprieštarautų, jei Maskvos gatvių grindinį OMON’as išteptų kepenimis žmonių, protestuojančių prieš jo patroną. Projekto „Aukšti žurnalistikos standartai“ direktoriaus Tomo Rosenstielo teigimu, sarkastiški komentarai interneto socialiniuose tinkluose yra vieni didžiausių „povandeninių akmenų“. Internetas diktuoja viešo elgesio standartus.
Civilizacinę reikšmę įgijęs autorių teisių (copyright) klausimas iš esmės susijęs ne tiek su originalaus turinio, kiek su kopijų naudojimo teisiniu reglamentavimu. Ginčas dėl reglamentavimo laipsnio ir interneto dokumentų apmokestinimo, dėl laisvo nevaržomo naudojimosi pasaulio tinklo gėrybėmis ir/arba privatumo-anonimiškumo akivaizdžiai patvirtina, kad politinė kairumo ir dešinumo takoskyra transformuojasi, įgyja naujų prasmių ir keliasi į pasaulinį tinklą. Kaip atsvara globalių korporacijų politiniam ir teisiniam lobizmui pasaulyje daugėja kairiųjų judėjimų už laisvą/nemokamą kultūrą, tokių kaip amerikietiška QuestionCopyright. Viena aktyviausių šios organizacijos narių Nina Paley pilnametražį animacinį savo filmą „Sita dainuoja bliuzą“ (Sita Sings the Blues) internete siūlo nemokamai, ir tik savo noru galima filmą pirkti arba paaukoti lėšų QuestionCopyright. Beje, autorių teisių tema, kaip frazės „piratavimas internete“ politinis vedinys, Europoje iškėlė piratų partijas – jų atstovai posėdžiauja ne tik Berlyno ir Šlėzvigo-Holšteino žemės atstovų rūmuose, bet ir Europos Parlamente.
O štai Amerikos Wahrtono verslo mokykloje jau metus svarstoma vadinamosios Wikilegijos idėja. Pagal analogiją su enciklopedijos Wikipedia egalitariniu rašymo principu (16 milijonų pasaulyje išsibarsčiusių autorių jau parašė 20 milijonų straipsnių 283 kalbomis) tai būtų visaliaudinė (tikrąja to žodžio prasme) įstatymų kūryba. Precedentų jau yra – naujoji Islandijos konstitucija parašyta vadinamuoju tiesioginės demokratijos režimu.
„Ir jokia torių socialinė inžinerija nėra pajėgi atstatyti delikačiai suręstų tradicinių struktūrų, kurias sugriauna naujosios technologijos ir nevaržoma rinka“, – teigia Johnas Gray’us („Apgaulinga viltis. Globalaus kapitalizmo iliuzija“, 2006, Vaga, p. 69). Ar tai reiškia, kad jau apžvelgiamoje ateityje įstatymus, valstybių gyvenimo normas vietoj politikos profesionalų nustatinės bendruomenė, suburta socialinių tinklų? Planetos laukia dar vienas gundymas minia? Juk netrūksta valstybių, kurių politinės sistemos ir viešoji erdvė yra ne tik pakančios populizmui, bet netgi jį skatina. Antai ir Lietuvos viešosios erdvės autoritetas yra nestandartiniu lyderiu vadinamas Viktoras Uspaskichas, kurio vadovaujama Darbo partija prieš rinkimus į parlamentą suka rinkėjams smegenis, žadėdama nulinį nedarbą ir pensiją nuo 55 metų. Kas nors tartų, kad visuomenės pasirinkimas kalbėtis ne apie realias problemas ir tikras galimybes, o leistis hipnotizuojamai neįpareigojančios, kuo „nestandartiškesnės“ retorikos, yra savižudiškas. Kita vertus, jei visuomenei užtenka vien to… Juo labiau kad socialinių tinklų savanoje herojų kaita vyksta kaleidoskopiškai greitai, todėl tiesiog nežinome ir veikiausiai nėra prasmės kvaršinti sau galvos, kas „valdys“ poryt.
Apie virtualios erdvės propaguojamą „horizontalią“, egalitaristinę savitvarką irgi jau kalbama. Maskultūrinės lygiavos principas jau skverbiasi ir į švietimo sistemą, pavyzdžiui, Ukrainos švietimo ministerijos parengtoje naujoje užsienio literatūros programoje 5–9 klasėms yra „Haris Poteris“, „Alchemikas“, o Dante’s Alighieri’o kūrybą reprezentuoja vos vienas sonetas, Johanno Wolfgango von Goethe’s – pora eilėraščių. Pasak argentinietės multimedijų specialistės ir pedagogės Nildos Palacio, mokiniai, gavę užduotį perskaityti kokį nors tekstą, dabar ieško internete adaptuotos jo versijos arba žiūri ekranizacijas. Jauni žmonės skaito gal ir ne mažiau negu popierinių tekstų laikais, bet renkasi pramoginę literatūrą, tad kažin ar verta klausti, koks jų žinių gylis. Iki interneto įsigalėjimo veikė informacijos patikimumo principas – jei tekstas paskelbtas knygoje, žinyne ar enciklopedijoje, juo galima pasitikėti. Šiandien šis kriterijus nebegalioja.
Funkcionalumo rojuje nevertybinio, „horizontalaus“ viešojo elgesio schemos, galima sakyti, jau yra įsitvirtinusios. Julianas Assange’as, kai dar buvo WikiLeaks šefas, duodamas interviu prancūzų Agora Vox dėl visko kaltino amerikiečius, žydus ir žurnalistus, o vėliau kuo puikiausiai jautėsi Kremliaus projekte Rusia Today ir toliau tobulino asmeninį įvaizdį, į savo realybės šou kviesdamas islamistų grupuotės Hezbolah lyderį ar dar vieną šoumeną, buvusį filosofą, o dabar stalinistu prisistatantį Slavojų Žižeką.
Buvusio KGB karininko sūnus, rusų kilmės britas, dienraščio The Independent leidėjas Sergejus Lebedevas kairiajame dienraštyje The Guardian paskelbė straipsnį apie spaudos laisvę – štai puiki globalizacijos metafora. Kai tikrovė atrodo pasidalijusi į daugybę „tiesų“ ir nenumaldomai atakuojama technologijų, informacija sutrinka tarsi drovi sodietė, atsidūrusi megalopolyje.
Kas eliminuojama iš egalitarinio gėrio karalystės? Akivaizdu, kad estetinius žaidimus ir daugiau ar mažiau nerūpestingą karnavalą keičia stropūs public relations. Būtų keista, jei energingai įsitvirtinant egalitarinei virtualaus gėrio karalystei kas nors panašaus neištiktų bet kurios egzistencinės teritorijos, net atokiausio jos užkaborio. Kadaise nemaža gyvenimo dalis skleidėsi pagal privatumo paradigmą – jūs man neįdomūs, neturiningi, aš jums visiškas nulis, todėl išsiskirstome, prieš tai paspaudę rankas, iškoneveikę vieni kitus ar apsistumdę. Visais trim atvejais atlikę fizinį veiksmą (reikia pastangų nueiti ar gręžiojantis nubėgti iki saugaus atstumo). Toks ir moralas – laiko ūkanose, nors jos nesiekia nė šimtmečio, bet jau seniai yra nebepermatomos, lyg ir prisimename kažką girdėję apie dykinėjimo palaimą ar vienišumą. Planetoje beveik arba visai neliko auditorijos, tarkime, šiai Emilio Ciorano frazei: „Išduodame save, demonstruojame savo širdį; kiekvienas, savo neišsakomybės budelis, atkakliai naikina visas paslaptis, pradėdamas nuo savųjų. Ir jei sutinkame kitus, tai todėl, kad kartu degraduotume tuštumos link: ar keisdamiesi idėjomis, ar prisipažindami, ar regzdami intrigas“ (tekstai.lt). Suinteresuoti žvilgsniai kaip nereikalingus praleidžia epizodus, kai dviprasmišką situaciją lydi vien žaismingos šypsenos ir apsieinama be privalomo konkrečios kainos įvardijimo.
„Anot Carlo Schmidto, politinį pasaulį struktūruoja draugo ir priešininko perskyra, o interkomunikacijos erdvė yra universalios draugystės rojus“ (Kultūros barai, 2011, nr. 9, p. 23). To rojaus privalumas tas, kad virtualų draugą bet kurią akimirką galite „išjungti“. Virtualus žaidimas Chatroulette atsitiktiniam pokalbiui suves jus su vienu iš milijono dalyvių. Pabodus plepėti jį tiesiog „paliksite“, bet tai neturės jokių socialinių ar psichologinių pasekmių. Prieraišumas šioje planetoje nyksta, bet tai ne naujiena, prie šio būvio turėjome laiko priprasti per šimtmetį nuo „pirmos“ (ne tokios įtikinamos, nes ne technogeninės) globalizacijos, kuri prasidėjo maždaug septintuoju – aštuntuoju XIX a. dešimtmečiais ir tęsėsi iki 1914-ųjų, kol šią versiją nušlavė Pirmasis pasaulinis karas.
Dabartinė globalizacija turi du variklius – tai pasaulinis kapitalizmas, iš tikrųjų ignoruojantis sienas (John Gray), ir globali komunikacija, įgavusi bekompromisę skvarbą (Pekino sugalvoti filtrai, kaip cenzūruoti informaciją internete, mano manymu, tėra tik laikina priemonė). Lyg ir apie tą patį prieš šimtmetį kalbėjo Josephas Conradas: „Gyvename lyg suglumę keliautojai prastame, neramiame viešbutyje.“ Bet su dabartine tikrove nieko ar beveik nieko bendra tai neturi, nes kalbama apie sutrikimą. Suglumti dabar daugeliui reikštų nedovanotiną prabangą, psichologinį „relaksą“, sutrikusi gali būti tik nereikšminga ir netikslinė publikos dalis, o aktyvūs gyvenimo žaidėjai žino, kad tokio dalyko kaip sutrikimas tikrovėje apskritai nebūna.
Nežinia, kiek prasminių slinkčių įvyko vos per kokius dvidešimt metų. Žodžių redukcija darosi vis spartesnė. Technogeninio rojaus (Windows) komandos ir funkcijos nepripažįsta jokių dviprasmybių, o juo labiau metaforų, tikslingumas nugludina jas iki paprasčiausio prasminio skurdo – ir šio teksto žodžiai „karalystė“, „rojus“, „savana“ tėra konvenciniai verbaliniai ženklai (šiaip ar taip, jo tikslas nėra alegorinis apibendrinimas dėl visai paprastos priežasties – alegoriniai apibendrinimai kaip reprezentacinė saviraiškos forma jau išnyko).
Knygoje „Kultūra ir visuomenė“ Raymondas Wiliamsas rašo, kad XIX a. žodis „menas“ pirmiausia reiškė „meistriškumą“. Kadaise ir vienas, ir kitas buvo siejami su gebėjimu gaminti (kurti) daiktiškas prasmes. Kokią reikšmę „meistriškumas“, o juo labiau „menas“, implikuoja dabar?
Sunku pasakyti, kokio mentaliteto žmonės geriausiai jaučiasi technogeniniame rojuje. Gali būti, kad jis patogiausias tiems, kurie yra itin aktyvūs ir įstengia suinteresuotai gyventi visą laiką, paklusdami naujienų ciklo, besisukančio 24 valandas per parą, ritmui. Tame rojuje nei Cioranas, nei Conradas, nei kiti, panašūs į juos, tiesiog negalėtų „nejudėti“ ar išvengti interesų atakos…
