KKD. Trys tapybos pamokos

ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Tapyba
AUTORIUS: Krzysztof Stanisławski

DATA: 2012-22

KKD. Trys tapybos pamokos

Krzysztof Stanisławski

„Trys tapybos pamokos“ – tai „besiskleidžiantis projektas“, tam tikra prasme įkūnijantis „Krokuvos avangardo“ grupei priklausiusio poeto Tadeuszo Peiperio koncepciją. Jis rašė: „(Kūrinys) vystytųsi kaip gyvas organizmas; kaip pumpuras skleistųsi prieš mus. Pirmoje dalyje jau būtų viskas, kas įvyks vėliau; toliau eitų laipsniškas pumpurinio turinio skleidimasis; paskutinėje dalyje jau išvystume žiedą – pilną ir kuplų.“^[1]

„Trys tapybos pamokos“ pristato platų trijų žinomų Rytų Europos tapytojų kūrybos spektrą. Projektas nuolat pildomas naujais objektais – ne tik paveikslais, bet ir darbais, specialiai kuriamais mąstant apie šį projektą. Taigi jis atlieka ne tik pristatomąją funkciją, bet ir inspiruoja menininkus, kurie vis dažniau ieško dialogo su kuratoriais ir su kolegomis. Tai jau ne tik paroda, bet ir diskusija, besiplėtojanti lėtai, tačiau sistemingai, apauganti asociacijomis ir naujomis interpretacijomis kaip „besiskleidžianti“ poema.

Pirma projekto paroda, nors tikslesnis apibūdinimas būtų – pirma dalis arba uvertiūra, įvyko 2011 m. lapkritį alternatyvioje „Szyperska“ galerijoje, kuri priklauso Lenkijos dailininkų sąjungos Poznanės skyriui. Lenkijoje Dailininkų sąjunga nėra remiama valstybės, taigi veikia kaip susivienijimas, kuris, kad išgyventų, ieško dotacijų, stipendijų konkretiems projektams įgyvendinti. Todėl mano vartojama sąvoka „alternatyvi galerija“ yra visiškai motyvuota. Joje rengiamos nepriklausomų, jaunų menininkų, dažnai užsienio meistrų parodos, tokių kaip, pavyzdžiui, legendinės Vienos akcionistų grupės nario Heinzo Cibulkos. Galerija nevengia rizikingų, drąsių ir novatoriškų žingsnių. Tad nieko stebėtino, kad jos kuratoriaus nereikėjo ilgai įkalbinėti imtis projekto „Trys tapybos pamokos“.

„Szyperska“ galerijoje rodytas Kaido Ole’s septynių paveikslų ciklas „Kaido ieško tinkamos vietos“, eksponuotas seniausioje galerijos erdvėje su mūro sienomis, ir didelio formato Jono Gasiūno triptikas, kuris, kaip prisipažino autorius, buvo iš dalies įkvėptas Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos prie Smolensko 2010 metais, o kitos penkios didžiulės šio autoriaus drobės demonstruotos kitose dviejose salėse. Trečias menininkas, Pawełas Łubowskis, pristatė tapybinę instaliaciją „Žalgirio mūšis“ ir kelis paveikslus iš anksčiau sukurtų ciklų „Statulos“ ir „Porcelianinės figūrėlės“ bei įvairius multimedinius koliažus, rodytus ant sienų pakabintuose miniatiūriniuose monitoriuose.

Ir žiūrovai, ir meno kritikai pabrėžė kiekvieno autoriaus stiliaus skirtumus, tačiau kartu pažymėjo jų sąmoningą, originalų ir novatorišką požiūrį į tapybą kaip į mediją, kaip į filosofinės minties bei meninės raiškos būdą. Taigi galime kalbėti apie tris esė skyrius, kuriuose svarstoma apie savimonę šiuolaikinėje tapyboje, išgyvenančioje „tapybos sugrįžimo“, kuris Europoje prasidėjo po 2005-ųjų, pabaigą. Šių trijų menininkų kūryba iš tiesų pripažįsta šį „sugrįžimą“, nors taip pat yra savotiška jo kritika. Paprastai naujos tendencijos ar judėjimai, o „sugrįžimas“ buvo vienas iš jų, turi mobilizacijai ir madai būdingų bruožų. Tai lemia, kad greta individualių bei talentingų kūrinių visada atsiranda (ir jų visada yra diduma) antrarūšių ir lengvų, t. y. mėgdžiojančių geriausius pavyzdžius, kitaip tariant, madingų darbų.

Projektas „Trys tapybos pamokos“ nėra nei madingos, nei lengvos tapybos demonstravimas, nors pristato nepaprastai vizualiai patrauklius kūrinius, kurie gali patikti ir plačiajai publikai, ir labiau išprususiems vertintojams. Tai intriguojantys, verčiantys susimąstyti ir įvairiai interpretuotini kūriniai, žadinantys daugybę asociacijų – kartais šmaikščių ir ironiškų, kartu labai nuoširdžių ir apgalvotų.

Siekdamas pabrėžti tokį projekto pobūdį ir 2012 m. kovą rengdamas antrą jo „leidimą“ prestižinėse Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijos salėse, pridūriau paantraštę – „Nauja konceptuali tapyba“. Parodoje Kaune, kaip dera „besiskleidžiančiam projektui“, eksponuota gerokai ­daugiau kūrinių (beveik dvigubai daugiau), taip pat rodytas eksperimentinių Łubowskio filmų rinkinys ir Kaido Ole’s videokūriniai. Estų menininkas savo ekspoziciją papildė paveikslų ciklu „Kaido mąsto“, lenkas ciklą „Statulos“ praplėtė videovaizdais, o lietuvis rodė visiškai naujus, ­stulbinančius paveikslus, nutapytus specialiai šiai parodai.

Argi kuratorius negali būti laimingas, kai jo projektas „skleidžiasi“ ir skatina menininkus kurti?

Projektas Kauno paveikslų galerijoje atskleidė didžiulį kiekvieno autoriaus kūrybos potencialą ir kartu visų trijų menininkų jėgą. Bendrą jų ekspoziciją galima traktuoti kaip tribalsį naujosios tapybos manifestą. Bet ar konceptualios tapybos? Aišku, kad ne tik. Kauniškė paroda parodė, kad apibrėžimas „konceptuali“ yra pernelyg vienpusis ir nepakankamas, norint apibūdinti eksponuotos tapybos pobūdį. Labiausiai tokiam sąvokos susiaurinimui priešinosi Jonas Gasiūnas, siūlydamas vartoti terminą „kontekstualizmas“, o aš, diskutuodamas su Łubowskiu, pridūriau dar vieną – „dekonstruktyvizmas“.

Kiekviena šių sąvokų atskirai, meno kritikų, teoretikų ir filosofų diskurse vartojama ne vieną dešimtmetį, minėtų trijų autorių kūryboje tėra vienas iš jų kuriamo meno bruožų ir neišsemia jų esmės, bet tik pabrėžia vieną ar kitą aspektą. Kiekvienas jų kūrinys, įtrauktas į projektą „Trys tapybos pamokos“, iš dalies turi konceptualizmo, kontekstualizmo ar dekonstruktyvizmo apraiškų. Vis dėlto tai nereiškia, kad tos sąvokos-raktažodžiai išsemia interpretacijų galimybes. Jos tik sudaro prielaidas žengti į naują interpretacijų lygį – atveria naujus kelius ir vartus.

Trumpame tekste nėra galimybių išplėtoti šios teorijos, tačiau būtina nors trumpai paaiškinti ir pagrįsti tų trijų sąvokų vartojimą.

Pirmoji K, t. y. konceptualizmas, neturi tiesioginių sąsajų su šios sąvokos, kuri nusako meno srovę, apibrėžimu. Veikiau ji vartojama kasdienine prasme, siekiant pabrėžti faktą ar tapytojo nuostatą – jis naudojasi ne tik medijomis, gilindamas vadinamąsias tapybines problemas, kurdamas ir tobulindamas formą, akcentuodamas grynai tapybines vertes, pavyzdžiui, kompozicijos harmoniją ir spalvų derinius, bet kūrinio temai skiria antraeilį vaidmenį.

Konceptualiems kūrėjams medijos nėra svarbios, o tapybinė problematika yra antrinė – svarbiausia atskleisti esmę. Atmesdamas estetines vertybes, konceptualaus meno kūrėjas (labai retai išsaugomas žanro grynumas) susitelkia ties semantika ir ontologija.

Antra K, arba kontekstualizmas, yra pažiūrų visuma, kai kurių kritikų laikoma priešinga konceptualizmui. Pirmiausia skiriasi abiejų aksiomos: konceptualizme „meną apibrėžia meno idėja“^[2], o kontekstualizme ji apibrėžiama kaip „pragmatinis kontekstas“, tai lemia, jog kontekstualizme „menininko raiška atlieka semantinę funkciją, kaip reikšmė, konotacija, denotacija etc. (…) (o pagal kitą teoriją, – K. S.) menininko saviraiška atlieka pragmatinę funkciją, kaip komunikavimas, pažinimas, supratimas etc.“^[3]

Taigi „tiek konceptualusis, tiek kontekstualusis menas yra kai kas daugiau nei tik dar vienas –izmas. Tai bandymas, atliekamas menininkų, kuriems meninė veikla neapsiriboja tuo, kad jie kuria darbus, laikydamiesi tam tikrų taisyklių, bet ir ieško funkcijos, reikšmės, meninės raiškos tikslo, iš vidaus tyrinėja sritį, visų vadinamą vienu terminu „menas“, ir jos santykį su visuomeniniu gyvenimu. Tačiau abiejų teorijų siūlomi požiūriai yra kardinaliai priešingi. Konceptualusis menas, siekdamas sukurti visiškai autonominę, pačią save paaiškinančią „kalbos“ sistemą, izoliuoja meną nuo kitų struktūrų, sudarančių visuomeninę-kultūrinę sanklodą. Tuo tarpu kontekstualusis menas, atimdamas iš meno ir taip sąlyginę autonomiją, įstato jį į visuomenines struktūras, nekreipdamas dėmesio į pokyčių, kurie vyksta jo istorinėje evoliucijoje, dialektiką“^[4].

O D? Jacques’o Derrida teorija atveria naują erdvę diskusijai: „(Dekonstrukcionistas – K. S.) reikšminiu lygmeniu tariamai ieško prasmės tam tikrame tekste (kultūros), paimdamas iš jo struktūros pavienius elementus ir analizuodamas juos, tarsi jie sudarytų atskirą visumą. (…) Dekonstrukcionizmas parazituoja tam tikrus elementus iš tam tikro teksto (kultūros). (…) Strategija, kurią pasirinko Derrida, vadinama „išmintingo parazito“ strategija, t. y. kvestionuojant nesumenkinamas kvestionuojamos sistemos autoritetas. Siekiant surasti šaltinį, būtina atsisakyti klausimų apie „arche“, arba „pirminę priežastį“. Nėra šaltinio, nėra pirminės priežasties ir nėra prasmės kelti klausimo apie tai. Tokia tekstualinės revoliucijos programa. Iš to išplaukia, kad pakanka atsisakyti tiesos paieškų, reliatyvizuoti visas ankstesnes kategorijas. (…) Tiesos nėra, ji tėra iliuzija, o teksto (kultūros) skaitymas – tai nuolatinis jo restruktūrizavimas ir pertvarkymas.“^[5]

Visiškai supaprastinus: arčiausiai konceptualizmo, atrodo, yra Kaido Ole, konstruojantis uždaras besikartojančių formų sistemas, arčiausiai kontekstualizmo – Jonas Gasiūnas, kuriam visada svarbus santykis su kultūra ir visuomene, o dekonstruktyvizmo bruožų nesunku atrasti Paweło Łubowskio kūryboje, kuri „išmintingai parazituoja“ europinės tapybos tradiciją. Sakykime, kad tai tik bandymas sužymėti būdingus akcentus.

***

2012 m. rugsėjo mėnesį „Trys tapybos pamokos“ bus pristatytos Tartu dailės muziejuje – dar didesnės apimties, palyginti su tuo, kas eksponuota Poznanėje ir Kaune. Kaido Ole pristatys naują savo kūrinių rinkinį, Jonas Gasiūnas – dar naujesnes drobes, o Pawełas Łubowskis parodys savo „grįžimą prie tapybos“.

Tartu mieste projektas „išsiskleis“ dar labiau, išsiplės gal net ir jo pavadinimas. Ir tai dar ne pabaiga. Planuojama projektą grąžinti į Lenkiją ir galbūt nuvežti jį į Vakarų Europą. „Besiskleidžiantys“ projektai tam tikra prasme gyvena savo gyvenimą, vidinį gyvenimą, ir dažnai juos sunku kontroliuoti. Tikra yra viena: šios trys išskirtinės asmenybės nusipelno kuo didesnio europinės publikos ir kritikų dėmesio. Trys šio teksto pavadinimo raidės suteikia neišsemiamą temos nagrinėjimo pamatą.

Varšuva, 2012 m. balandis

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas