ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Tremtis
AUTORIUS: Dalia Leinartė
DATA: 2012-02
Lietuvos moterų ir vyrų trauminė patirtis sovietų lageriuose ir tremtyje
Dalia Leinartė
Amerikiečių istorikė Glennys Young pabrėžia: visi totalitariniai XX a. režimai buvo smurtiniai, nėra abejonių, kad 1941 m. sovietų valdžios pradėtas masinis teroras prieš Lietuvos gyventojus taip pat buvo viena baisiausių šio režimo padarytų traumų.1 Represijas lydėjo ne tik žiaurus elgesys, laisvės ribojimas, bet ir trėmimai iš gimtosios šalies. Atsidūrę toli nuo Lietuvos, tremtiniai neteko jiems įprastos gyvensenos, bendruomeninių ryšių, jautėsi vieniši ir bejėgiai.2
Moterys, vyrai, o ypač vaikai, palikti likimo valiai ledo ir sniego platybėse, kaip liudija atsiminimai, neretai prarasdavo realybės jausmą, nes sąmonė atsisakydavo priimti visą tą siaubą. Buvusi tremtinė Olga Merkienė taip prisimena pirmąsias dienas Rusijos šiaurėje: „Vieni turėjo šiek tiek drabužių, apavo, šį tą iš maisto, kiti buvo išvežti kaip stovi, todėl pradėjo skursti nuo pat pirmos dienos jau Altajaus krašte. Atsidūrę šioje nykioje vietoje, žmonės taip pasimetė, kad kai kurie apskritai nesiorientavo, kas aplink darosi. Prisimenu Gavorskį, jo inteligentišką motiną ir seserį: jos siūlėsi mokyti mūsų vaikus prancūzų kalbos ir groti fortepijonu. Vargšės mirė žiemą vienos iš pirmųjų.“3
Nukamuoti bado, šalčio, ligų, mirtinai išsekę, kaliniai ilgainiui nebegalėdavo prisiminti net savo ir artimųjų vardų, pamiršdavo, kiek turi vaikų… Prarasdavo žmogiškąjį orumą, ir tai buvo ypač skaudi patirtis: „O čia, Komijoj, jau ir man parūpo į 1-o lagerio valgyklą dubenėlių laižyti. Nusilpau. Kai žmogus nusilpsta, neturi susilaikymo, gėdos […] Pasidariau šakalu, ėjau apie stalus ir laižiau bliūdus.“4
Represuoti asmenys darydavosi įtarūs, baikštūs, nekalbūs.5 Trauminė patirtis keitė žmonių elgseną, todėl represuotus asmenis buvo galima atpažinti iš bruožų, įgytų lageryje ar tremtyje: „Lagerių bičiulė peterburgietė Ira sako lengvai atpažįstanti buvusį kalinį iš įpročio surinkti nuo stalo trupinius ir susižerti į burną. Mano sesuo atskirdavo juos iš žvilgsnio: jie žiūrėdavo nuolat žeminamo benamio šuns akimis.“6
Smurtas, represijos ardė ir socialinės tvarkos pamatus. Tai darė destruktyvią įtaką tarpusavio santykiams.
Trauminė sovietų represuotų asmenų patirtis jau yra apibendrinta tyrinėtojų, tarp jų sociologės Irenos Šutinienės.7 O šioje esė bene pirmą kartą plačiau aptariama, kaip tremtis ir įkalinimas keitė lyčių vaidmenis, moterų ir vyrų tarpusavio santykius.
Išanalizavau maždaug 60 buvusių tremtinių ir kalinių atsiminimus, sudėtus į knygas „Ešelonų broliai“, 1991 m., „Leiskite į tėvynę“, 1989 m., „Amžino įšalo žemėje“, 1989 m., „Juodųjų dienų sakmės“, 2001 m., „Lietuviai prie Laptevų jūros“, 1997 m., „Prijaukintos kasdienybės. Lietuvos moterų biografiniai interviu, 1945–1970 m.“, 2007 m. Remiuosi ir amerikiečių istorikės Katherine Jolluck apibendrinta analize apie moteris, ištremtas iš Rytų Lenkijos, kai ją okupavo Raudonoji armija.8 Šie trėmimai vyko keturiomis „bangomis“: 1940 m. vasarį, balandį, birželį/liepą ir 1941 m. gegužę/birželį. Šaltiniai nurodo skirtingą išvežtųjų skaičių: nuo 319 000 iki 980 000 vyrų, moterų ir vaikų. Jolluck remiasi unikaliais lenkų liudijimais, kuriuos užrašyti pasirūpino Lenkijos vyriausybė tremtyje Londone. Organizavusi ištremtų Lenkijos piliečių evakuaciją, Laikinoji vyriausybė paragino žmones liudyti apie savo patirtas kančias. Buvo surinkta dešimtys tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų atsiminimų, piešinių. Apie 20 000 jų dabar saugomi Huverio instituto archyve Stanfordo universitete JAV. Jolluck išanalizavo 1864 moterų ir keleto šimtų vyrų liudijimus.9
Panašiai kaip ir Lietuvoje, ištremti lenkai pagal socialinę sudėtį atitiko tarpukario Lenkijos visuomenės sanklodą: 70 proc. sudarė valstiečiai, 21 proc. – darbininkai, 5 proc. – inteligentai. Lenkai, kaip ir lietuviai, buvo tremiami į atšiauriausius ir tolimiausius SSRS rajonus. Panašios buvo moterų (tiek lenkių, tiek lietuvių) trėmimo priežastys – labai nedaug ištremtųjų pačios buvo lyderės ar aktyvios veikėjos, beveik visas jas ištrėmė dėl vyrų ar giminaičių padėties, veiklos, užimamų pareigų. Tremtinės buvo išskirstytos po 33 sritis. 30 proc. lenkių buvo išvežta į Kazachstaną, 18 proc. – palikta Rusijos europinės dalies šiaurėje, 16 proc. – išgabenta į Sibirą, 6 proc. – apgyvendinta Volgos rajone. Dalis moterų pateko į Uzbekiją, Kirgiziją, Ukrainą, Baltarusiją ir Vorkutą.
Lietuvių ir lenkų šeimos panašiai išgyveno okupacijos pradžią, kai jų gimtinėje pasirodė rusų kareiviai. Jolluck cituoja ištraukas iš moterų atsiminimų, kuriuose atsispindi siaubas ir neviltis: „Vaikai, viskas baigta, ateina bolševikai.“ Tiek lietuviams, tiek lenkams Sovietų Sąjunga vienareikšmiškai įkūnijo smurtą ir blogį.
Namai ir šeima lenkams yra vienos iš esminių vertybių, todėl Jolluck pabrėžia, kad jų netektis sudavė žiaurų smūgį lenkų tremtinių, ypač moterų, tapatumui ir savivokai. Panašiai šioje esė ir aš analizuoju lietuvių tremtinių patirtį: kaip stengtasi išgyventi svetimoje aplinkoje ekstremaliomis sąlygomis, kaip keitėsi ištremtųjų tarpusavio santykiai ir požiūris į kitų tautybių atstovus. Kokius vyrų ir moterų santykius tremtiniai suvokė kaip gerbtinus, o kokius laikė vertais paniekos, nepriimtinais ir t. t.
Tremtinių ir kalinių atsiminimai, nors dažnai apima net kelis žmogaus gyvenimo dešimtmečius, nėra tas pats, ką paprastai vadiname žmogaus gyvenimo istorija. Todėl šioje esė nėra rekonstruojamos tremtinių gyvenimo istorijos, nepasitelkiami archyviniai dokumentai ir pan. Tokia medžiaga būtų reikalinga, bandant patikrinti atsiminimus rašiusių žmonių biografinius faktus. Tačiau šįkart tikslas kitoks – tremtinių atsiminimai padeda perprasti subjektyvias jų jausenas, nuotaikas ir suvokimą. Mokslinė literatūra tokią analizę vadina biografiniu metodu.10
Darbas vyrų ir moterų akimis
Dalia Grinkevičiūtė aprašo nepakeliamai sunkų fizinį darbą „laukuose po 18 val.“ Kaip ir kitos lietuvės tremtinės, ji, paauglė, dirbo daugiau, nei leido fizinės jėgos: „Vyrai neša po du maišus. Man užkelia maišą su miltais. Žengiu žingsnį. Akyse aptemo, pilvo apačioje tarsi peiliu pervažiavo, jaučiu, kad siūbuoju. Atsipeikėjau – guliu denyje, krintantis maišas išnarino petį. Priėjęs prižiūrėtojas rusas paklausė: „Kiek tau metų?“ – „Penkiolika.“ – „Keista, penkiolikos metų ir maišo nepakeli. Pas mus dvylikos metų jau krauna. Supuvus liaudis.“11
Katorgišką darbą lietuvės tremtinės laikė savaime suprantama kankinimo forma, ypač tos, kurių gyvenimo būdas ar/ir socialinė padėtis tėvynėje neturėjo nieko bendra su kaimo moteriai įprastais ūkio darbais. Tremtyje moterys atliko darbus, tarpukario Lietuvoje vadintus „vyriškais“. Buvusi tremtinė N. Krivickienė sako: „Moterys dirbo lygiai su vyrais, jokių lengvatų niekas nedarė.“12
O lenkės, pagal Jolluck pateiktus liudijimus, iki pat tremties pabaigos dažniausiai nesusitaikė su fiziniu darbu, „nepriimtinu lenkei moteriai“. Jas ypač žeidė, kad yra verčiamos dirbti lygiai su vyrais: kirsti medžius, plukdyti sielius ir pan. Joms tai atrodė ciniškas jų prigimties paniekinimas. Faktą, kad tremtis ištrynė skirtumus tarp lyčių, lenkės suvokė kaip pasityčiojimą – „laukinės“ rusų gyvenimo taisyklės taikomos „civilizuotiems“ žmonėms. Iš tikrųjų 1940 m. Rusijoje darbai jau nebuvo skirstomi į „vyriškus“ ir „moteriškus“. 42 proc. sunkiosios pramonės darbininkų sudarė moterys, statybose jų dirbo 21 proc. Kad moterys verčiamos dirbti sunkų fizinį darbą, piktinosi ir vyrai: „Mes turime žiūrėti, kaip jie verčia lenkes klampoti per sniegą ir dirbti šitokiame šaltyje.“ Lenkės, skirtingai negu lietuvės, didžiavosi esančios „silpnoji lytis“ ir negalinčios įvykdyti drakoniškų dienos normų: „Mes, lenkės, nepratusios prie sunkaus darbo.“ Jolluck teigia, kad jos net ir nesistengė vykdyti nurodytų normų, o atsiminimuose nuolat pabrėždavo: „Mes buvome tik silpnos moterys.“
Kad lenkai stengėsi išvengti fizinio darbo, mini ir lietuviai. Tremtinys Rimvydas Racėnas atsiminimuose rašo: „Nuo darbo lenkai išsisukinėjo, sirgo, neįvykdydavo normų. Učastko valdžia jų nemėgo. Bet po mėnesio kito lenkų padėtis pasikeitė: juos pradėjo proteguoti.“13
Sunkų fizinį vyrišką moterų darbą tremtyje akcentuoja bene visi žodinių ir rašytinių atsiminimų autoriai. Lietuvės, vežamos į tremties vietas, stebėjosi, kad rusės traukia žagrę ir dainuoja. „Išvydome nykų vaizdą: keturios moterys, vietoj arklių įsikinkiusios į žagrę, traukė ją, o penktoji spaudė rankenas. Arė ir dainavo.“14 Tačiau netrukus lietuvėms teko susitaikyti su panašiais darbais. Valerija Damašienė rašo: „Dėžė su žvyru labai labai sunki. Mes po tris moteris kaip pakinkyti arkliai tempdavome dėžę į kalną.“15
Nors lietuvių tremtiniai pripažino, kad skirtumai tarp lyčių tapo nebesvarbūs, vis dėlto vyrai laikėsi patriarchalinio požiūrio ir iš esmės neigiamai vertino likimo drauges, dirbančias „vyriškus“ darbus. Atsiminimuose jie daug dažniau pabrėžia skirtį vyrai/moterys. Pavyzdžiui, tremtinę vairuotoją prilygina „vyrui“, nes ji rūko ir jos elgsena „vyriška“.16 Jiems krisdavo į akis ir „vyriška“ moterų apranga. Vladas Ulčinskas prisimena miškuose dirbusias moteris: „Ateina jauna latvaitė, apsirengusi kaip vyrai: bušlatas, vatinės kelnės, tūbai, žieminė kepurė. Vienodai rengė ir moteris, ir vyrus.“17
Tuo lietuvių vyrai skiriasi nuo lenkų, kurie labiau atjautė sunkų darbą dirbančias moteris, negu stebėjosi ar baisėjosi keista, „netinkama“ jų išvaizda.
Kintanti lyčių tapatybė
Tremtis iškreipė ne tik lyčių vaidmenis, prie kurių buvo įprasta gimtinėje, bet ir tapatybę. Lenkes tremtines ypač gniuždė ir žemino tai, kad jas, besimaudančias pirtyje, stebi rusų sargybiniai. O lietuvės, priverstos nuogos praustis rusų sargybinių ir vyrų tremtinių akivaizdoje, pasitelkdavo humorą. Antai Grinkevičiūtė rašo: „Vyrai turi praustis atskirai, bet čia viskas susimaišė: moterys prausiasi su vyrais. Kokia gali būti gėda, jei vieni kitus matom barake visokiomis pozomis, atliekančius įvairius gamtos reikalus. Ar su drabužiais, ar be jų, vis tiek utėle jauties. […] Krikštanienė prausia savo sunkiai bepastovintį vyrą ir sako Grockiui: jei tu turėtum paskolinti bulvių, duonos, tai domintum mane, o dabar…“18
Su lyčių niveliacija susitaikė tiek moterys, tiek vyrai. Tremtinio Ulčinsko nebetrikdė tai, kad su juo ką tik kalbėjusi moteris čia pat pritūpė atlikti gamtinių reikalų.19 Kitos išeities nebuvo nei jai, nei jam. Pasibaisėtinos gyvenimo sąlygos keitė ir privatumo suvokimą: „Kada išpuldavo šiltesnis vakaras, kovodavome su savo parazitais. Dar ir dabar matau tą vaizdą, kaip visi, kokio amžiaus ir lyties bebūtų, susėdę ant gultų, nusivilkę marškinius, mušėme utėles.“20
Lenkų ir lietuvių tremtiniai skirtingai suvokė vyro kaip „gelbėtojo“ vaidmenį. Pasak Jolluck, lenkės vylėsi, kad jas išgelbės vyrai, nes nesijautė pajėgios pačios išgyventi. O lietuvės nepuoselėjo didelių vilčių, kad vyrai joms padės, ir jautėsi pačios atsakingos už save.
Dauguma lietuvių 1941 m. birželį buvo ištremtos su vaikais ir tapo vienintelėmis jų globėjomis. Geležinkelio stotyse atskirtos nuo vyrų, jos jautėsi atsakingos ir už juos, rūpinosi, kad jie lengviau ištvertų kančias lageriuose. Dažnai save ir net vaikus pasmerkdamos bado mirčiai, jos siuntė maistą vyrams (arba vyresniems sūnums) į jų įkalinimo vietas. Toks lietuvių moterų elgesys, atrodo, vertintinas kaip išskirtinis, bent jau lyginant su lenkėmis. Vyrai atsiminimuose tokios moterų pagalbos neaptarinėja arba priima ją kaip savaime suprantamą: „Sužinojusios adresus, ėmė organizuoti siuntinėlius – tai paskutinę duonos riekelę sudžiovinusios, tai bulvinių džiūvėsiukų nuo vaikų nuslėpusios.“21 Kai kurioms tremtinėms tai kainavo gyvybę. Sūnui Jonui perdavusi į lagerį paplotėlių ir svogūnų, motina, su kitu sūnumi buvusi tremtyje prie Laptevų jūros, Trofimovsko rajone, netrukus mirė.22
Lietuvės stengėsi palengvinti vyrų likimą – dar geležinkelio stotyje, kai buvo žadama, kad čia tik laikinas šeimų išskyrimas iki tremties vietų, ne viena lietuvė savo turėtas maisto atsargas ar šiltesnį drabužį atidavė vyrui, o pati gyvuliniame vagone liko su mažamečiais vaikais be duonos kąsnio: „Su juo į tą patį vagoną pateko mokytojas Baltakis. Jo žmona su dukrele liko su mumis. Ji pasakojo, kad važiuodami pasiėmė daug mėsos. Išsiskiriant visą mėsą atidavė vyrui.“23
Pačius atsakingiausius savo gyvenimo momentus tremtyje, pavyzdžiui, kūdikio gimimą, lietuvės neretai irgi sutikdavo vienišos, nors fiziškai šeima buvo kartu. Gimdymas tremtyje apskritai buvo vienas sunkiausių išbandymų: „Genutė skundžiasi, kad blogai jaučiasi ir atsigula į lovą. Manęs prašo niekur neišeiti ir atsisėsti prie jos. Ji paima mane už rankos. Kodėl jos ranka tokia karšta ir prakaituota? Ir ant kaktos pastebiu prakaito lašelius. Staiga lovoje pasigirsta kūdikio klyksmas. Pats vidurdienis. Šiuo metu, pasirodo, atkeliauja į pasaulį mūsų antroji dukrelė Veronika.“24
Lytys: silpnoji ir stiprioji
Lietuvių tremtinės stengėsi kiek įmanydamos padėti sergantiems ir silpnesniems. Apskritai moterų atsiminimuose daugiau vietos skiriama ne jų pačių išgyvenimams, o aplinkiniams. Lietuvės jautėsi atsakingos už šalia esančius bejėgius žmones. Antai 1948 m. žiemą į taigą atvežtos iš bado sutinusios 11–12 klasių mergaitės stengėsi palengvinti mirštančių senukų kančias. O motina ką tik mirusio savo vaiko davinį nedvejodama atidavė svetimai bado iškankintai mergaitei.25 Moterų atsakomybės jausmas vertė jas gelbėti kitų gyvybes: „Kadangi skaudžiai išgyvenau sūnelio netektį, tai mano vienintelis noras buvo parvesti ją gyvą tėvams. Vėjas lyg aprimo, nutariau Aldutę vežti „rogutėmis“. Patariau atsisėsti, užrišau už pažastų per krūtinę virvę, pasikinkiau ir pradėjau šliaužti.“26
Kitų tautybių moterys irgi nestokojo užuojautos, pavyzdžiui, Oną Sirutienę, paliktą vieną numirti šaltoje jurtoje, išgelbėjo senyva suomė.
1941 m. birželį į Šiaurę ištremtų moterų ir vaikų padėtis buvo nė kiek ne lengvesnė negu kalinamų vyrų, tėvų ir brolių, tačiau mirtingumas lageriuose buvo gerokai didesnis. Pasak tremtinio Racėno, lietuvių moterims išgyventi padėjo vaikai, kuriais reikėjo rūpintis, ir nuolatinis troškimas pagelbėti lageriuose kalintiems vyrams: „Moterų ištvermingumą iš dalies galima paaiškinti, nes jos, besirūpinančios vaikais, priverstos griežtai skirstyti davinį, palikdamos šeimynai maisto ir rytdienai. Vyras dochodiaga palikti rytdienai gabalėlio duonos neturi valios ir tikslo, nes viską nugali nepakeliamos bado kančios.“27
Nežmoniškos sąlygos lėmė, kad tradiciniai lyčių vaidmenys visiškai pasikeitė. Lietuvoje tarpukariu buvo įprasta, kad vyrai yra stiprūs, valingi, ištvermingi, o moterys – silpnos, lepios, nedrąsios. Tremtyje moterys, pačios kamuojamos nuolatinio bado, kasdien regėdamos vaikų kančias, net priverstos susitaikyti su jų mirtimi, vis dėlto rasdavo jėgų ir valios rūpintis kitais artimaisiais. Buvęs kalinys prisimena: „Bronius kažko ieško maišely tarp skudurų: jie atstoja pagalvę. Ištraukia žmonos laišką, gautą iš Altajaus krašto. Tyliai paskaito, atsidūsta. Sunku su dviem dukrytėm svetimam krašte. Ir darbas ne moterim, ir valgyti neturi ko, ir naktimis alkani vilkai netoli kaukia. O mano žmonos laiškas dar liūdnesnis – sūnelis sunkiai susirgęs. Matydama mirštant, susukusi šilčiau kuo turėdama ir pėsčiomis 7 kilometrus bėgusi į Voronichą. […] Visus rūbus, visa, ką turėjusi, iškeitusi į maistą. Net mūsų vestuvinį žiedą už bulvių kibirą. Rašo ruošianti siuntinį.“28
Beje, atsiminimų autoriai pabrėžia, kad net fiziškai ir moraliai išsekusios moterys nepasiekdavo dochodiagų lygio, kaip įmanydamos rūpinosi savo išvaizda, o jų laikysena buvo kitokia negu vyrų.
Nors tremtinės aiškiai suvokė: jeigu mirs, likę vieni jų vaikai neįstengs išgyventi, tačiau beveik visų moterų pasakojimai sukasi ne apie jų pačių savijautą, o apie „kitus“ (vaikus, tėvus, kalinamus vyrus, gulto kaimynes). Netekusios artimųjų, moterys rūpindavosi tais, kam dar labiau reikia pagalbos, nesvarbu, kad jie svetimi. O dauguma vyrų pabrėžia išimtinai savo patiriamas bado kančias: „Gulėdami nusilpusiųjų barakuose žmonės galvodavo tik apie valgį, badą ir mirtį. Todėl jie labai nusilpdavo protiškai ir išsigelbėti pasidarydavo beviltiška.“29 Nepalyginamai dažniau vyrai pasakoja apie begalinę neviltį, neslepia savo silpnumo: „Apglėbiau atsineštus drabužius – visa, kas liko iš mūsų gyvenimo – sukniumbu ant narų ir graudžiai pravirkstu“; „Nusivedžiau mokytoją į pirtį. Susiradau vandens. Apsiplovėm. Išploviau kelnes, marškinius, batus. Mano mokytojas sėdėjo nuogas, švarką ant pečių užsimetęs ir verkė. VERKĖ MANO MOKYTOJAS“; „Tvankiame barake sugulę, užsitempdavome ant galvos užsiklojimą, paltus (kas turėjo), vieni verkdavo, kiti melsdavosi.“30
Atrodo, vyrai tiek emociškai, tiek fiziškai sunkiau pakėlė lagerio sąlygas negu jų žmonos ir dukterys – tremtį.
Savi ir kiti
Lenkės tremtinės priskyrė save aukštesnei civilizacijai ir tapatinosi su Vakarų kultūra. Vienu iš pagrindinių vakarietiškumo ir civilizuotumo požymių laikydamos savąjį švaros supratimą, jos niekinamai žvelgė į rusų karininkų, prižiūrėtojų, gydytojų šeimas, įsikūrusias mediniuose barakuose, vadino tai gyvuliška gyvensena. Ypač atgrasus joms atrodė rusų didžiavimasis socialiniu savo „išskirtinumu“, „vadovaujamuoju“ vaidmeniu. Vidurinės Azijos moterų apskritai nelaikė individais, manė, kad jos negali turėti motiniškų jausmų, būti vaikų auklėtojos ar patriotės. O šie asmenybės bruožai lenkėms atrodė svarbiausi žmogiškajai vertei nusakyti. Azijietės joms atrodė necivilizuotos, tamsios ir nieko vertos.
Lietuvių tremtiniams, nei vyrams, nei moterims, toks požiūris, atrodo, nebuvo būdingas. Atsiminimai liudija, kad jie gerokai tolerantiškiau vertino kitas tautybes, žmogaus vertę matavo ne pagal nacionalinę priklausomybę, o pagal elgesį. Antai sargybinis rusas apibūdinamas taip: „Per paskirstymą šaukia kiekvieną, ir žvilgsnis, kurį į mane bedė juodbruvas plieninėm akim čekistas, buvo man žiauresnis už smūgį. Tai buvo vergų pirklio žvilgsnis, tiriantis, kiek turiu raumenų, kiek iš manęs galės išspausti.“ O rusė mokytoja aprašoma buvusi „simpatiška“. „Surusėjimas“ neturėjo įtakos Grinkevičiūtės vertinimams. Rusiškai kalbantį žydą gydytoją Samodurovą lietuviai gerbė, nes jis stengėsi gelbėti žmones nuo bado, kaip ir jo pagalbininkė rusaitė Fania. O rusė gydytoja Gluško, pasak Grinkevičiūtės, buvo išsigimėlė ir idiotė. Lenkas prižiūrėtojas Sventickis – žiaurus tipas, pamynęs žmogiškumą.
Lenkės tremtinės niekino ukrainiečius kaip necivilizuotus, o lietuvės prisimena, kad jie buvo draugiški ir nuoširdūs. Kitus žmones, ypač rusus, vertinti pagal jų darbą ir elgesį būdinga absoliučiai visų analizuotų atsiminimų autoriams lietuviams. Antai vietinės rusės atsisakė išmokyti lietuvę megzti tinklus, bet tremtinei padėjęs jų viršininkas rusas minimas tik geru žodžiu (O. Sirutavičienė). Gražiais ir šiltais žodžiais minima rusė moteris, pasidalijusi su tremtiniais dviem agurkais ir duonos gabalėliu (Jonas Abromaitis, Antanas Abromaitis). Lietuviai atjaučia ruses, nukentėjusias nuo Stalino teroro (A. Vaitkevičius). Su nuoširdžia padėka minimos mongolė gydytoja, rusė Zinaida Jakovlevna, gelbėjusios lietuvių tremtinius ir kalinius (Valentinas Dėdinas, Juozas Jurkšaitis). O lagerio prižiūrėtojas Ivanas Markovas vadinamas niekingu skundiku (Jurkšaitis).
Lietuviai panašiai, t. y. pagal elgesį su nelaimės draugais, vertino ir savo tautiečius. O lenkės tremtinės retai kada buvo kritiškos saviškių atžvilgiu. Grinkevičiūtė žmogiškąsias savybes iškelia aukščiau už tautiškumą. Jai nepriimtina kai kurių lietuvių arogancija, panieka kitiems: „Ponia Žukienė […] į visus žiūri iš aukšto, kadangi ji buvo pulkininko žmona. Prieidavo vargšė iki anekdotų. Buvo tokie žydai, brolis ir sesuo, nepamenu pavardės, tik vardą atsimenu – Dora. Jie turėjo Šiauliuose malūną. Žukienė reikalavo paramos iš jų, žadėdama padaryti protekciją pas savo vyrą, kai po karo norės atstatyti malūną. Arba Adoliui Ašmontui, paliegusiam 15 metų berniukui, dar Altajaus krašte prašydama, kad jis atneštų jai iš miško malkų, žadėjo, jog jis bus priimtas į karo mokyklą be eilės.“
Smerkia tuos lietuvius, kurie vagia iš kitų tremtinių: „Morkutė Genė – nešvarių rankų mergina, kleptomanė“, kurie neužjaučia silpnesnių: „Lietuvė brigadininkė reikalauja išeiti iš brigados, jei ji nesugeba dirbti su suaugusiais: Kelk, po velnių, jei nepajėgi, išeik iš brigados.“ Pripažįsta, kad lietuviai nedraugiški, ciniški: „Prisimenu, kai mus sodino į vagonus Bijske, visi veržėsi prie vagonų, tarsi bijotų, kad, jei pavėluos, tai paliks. Užtat ir sėdėjom kaip silkės, vieni kitiems ant galvų. Krikštanis įsikabino į raudono prekinio vagono rankenas ir atkakliai darbavosi kojomis ir liemeniu, stengdamasis nustumti kitus ir pirmutis įšokti. Tada, stovėdama atokiau, supratau, kad šis žmogus, kad pasiektų savo tikslą, peržengs per kiekvieno lavoną.“
Valentinas Dėdinas prisimena: kai susirgo, vagone jo šalinosi beveik visi lietuviai. Pagelbėjo tik tremtinys, atidavęs šiltą savo kūdikio antklodę, ir gydytoja Kalvaitienė.31
Iš atsiminimų aiškėja, kad lietuvių šeimos, atvykusios į tremties vietas, vengė bendrauti su vienišomis motinomis ir vaikais be tėvų. Šie atsiskirdavo ir sudarydavo atskiras grupes. „Buvo keletas vyrų, kurie, užuot padėję vienišoms motinoms, iš tolo mūsų „kratėsi“.32 Antanina Garmutė, ištremta, kai turėjo vos 13 metų, veltui mėgino rasti šeimą, prie kurios galėtų glaustis. Jos nepriėmė nei kuri nors šeima iš to paties vagono, nei tos, su kuriomis susidūrė geležinkelio stotyje.33
Seksualumas
Pataikūnus ir prisitaikėlius tremtiniai niekino. Grinkevičiūtė rašo apie Lietuvos žydą Borisą, kuris buvo labai simpatiškas ir visų mėgstamas. Tačiau, kai jam amputavo ranką, o jis vis tiek meilikaujamai šypsojosi savo skriaudikui Sventickiui, pavadino Borisą šlykščiu padlaižiu. Panašiai neigiamai ir lenkės, ir lietuvės vertino tas moteris, kurios gelbėjosi nuo bado, tapdamos rusų prižiūrėtojų meilužėmis. Vis dėlto lietuvės tokių moterų atžvilgiu nebuvo vienodai griežtos. Mergina, kuri sutikdavo gyventi su savo kankintoju, būdavo vienareikšmiškai pasmerkiama. Lietuvių tremtinių santuokas su rusais neigiamai vertino visa lietuvių tremtinių bendruomenė. Pasak L. Bojarsko: „Gaila, kad kai kurios mūsų lietuvės taip greitai praranda savo gerą vardą ir kartu šmeižia kitas. Yra lietuvių, ištekėjusių už rusų. Ką jos galvoja? Ką už tai pasakys jų vaikai, vyrai, giminės, lietuviai?“34 Tačiau apie moteris, kurios retkarčiais flirtuodavo dėl duonos kąsnio, Grinkevičiūtė rašo su atlaidžia pašaipa: „Motina jo [vaiko] neskriaudžia, dalijasi viskuo. Po pasimatymų visada jam ką nors parneša. Iširus flirtui su Mavrinu, pradėjo su mokyklos direktorium Guliajevu, paskui su radijo stoties viršininku, paskui su Grigorjevu, Sventickiu ir t. t. Tai nėra pasileidusi moteris, ji tik mėgsta flirtą. Ir aš negaliu tvirtinti, kad ji buvo jų meilužė, nors jie tikriausiai to reikalavo: „Sunku, Dalia, labai sunku flirtuoti, šypsotis, sukti galvą, kai esi be sijono, o vatinių kelnių klynas išplyšęs, vatos gabalai karo ant užpakalio, nuolat reikia jį dengti su skara, kad nesimatytų skylės, o per nugarą eina geram bute atšilusios utėlės. Norisi prisispausti prie sienos ir sutrinti jas, pasikasyti, o čia šypsotis reikia, nors pilve kurkia. Sunku, Dalele, flirtuoti Užpoliarėje.“ […] Ją visi mėgsta, nes yra geros širdies, linksma ir juokinga.“
Apskritai dauguma buvo įsitikinę, kad lietuvės tremtinės, net praradusios savo vyrus ir mylimuosius, retai kada pasiduodavo gundomos rusų ir laikėsi oriai.35 Beje, lietuviai vyrai budriai sekė bendruomenės moteris ir merginas. Kilus įtarimams, jie aršiai ir viešai stengdavosi užkirsti kelią ruso ir lietuvės bet kokio pobūdžio intymumui, juo labiau seksualiniam ryšiui, jautėsi atsakingi už lietuvių bendruomenės dorovę ir moralę. Tremtinys Dėdinas įsiminė ginčą su tremtine, kuri buvo įtariama savotišku dukros sąvadavimu: „Visiems buvo aišku, kokiu tikslu jis [trėmimo vietos pareigūnas] siūlo [darbą nepilnametei lietuvei]. Jam išjojus, kilo audra. Motina būtinai versti tą dar vaiką, kad eitų dirbti pas agronomą, o ji verkia, šaukia, kad neisianti. Mums pagailo mergaitės, visi už ją prieš motiną. Bet motina užsispyrus. Ji sumetė, kad aukodama dukterį turės gerą gyvenimą. Pagaliau Šimbergas įsikarščiavęs sušuko: „Motin, ar tu žinai, kur stumi savo dukterį?“ Mes ją apgynėm, bet laikinai.“36
Dalis lietuvių, tiek lagerių kaliniai, tiek tremtiniai, nepakeitė patriarchalinio savo požiūrio į moteris, laikė jas tik seksualiniais objektais, pirmiausia apibūdindavo epitetais „graži“, „jauna“: „Bet vieną gražų rugsėjo rytą atsivėrė lagerio vartai ir įžygiavo 150 jaunų gražių merginų. […] Mūsų lagerio vyrai, kaip ir pridera, pasitiko merginas su gėlėmis, gražiais pasveikinimais ir net bučiniais. […] Šį kartą lagerio viešnios apsistojo prie šokių aikštelės, o kai kurios užlipusios net patrepsėjo. Toks jų linksmumas labai patiko vyrams ir teikė didelių vilčių.“37 Priešingai nuteikia „senos“ ir „negražios“: „Kam jos bus reikalingos turėdamos 50–60 metų?“38
Keletas tremtinių (Napalys Kitkauskas, Gerardas Binkis) atsiminimuose pasakoja apie lagerio vyrus, kurie susirašinėjo su įkalintomis lietuvėmis, kad palaikytų likimo draugių dvasią, išsaugotų bendravimą ir padėtų vieni kitiems šviestis.
Lytis ir socialiniai ryšiai
Jolluck analizė atskleidė, kad lenkės tremtyje buvo gerokai vieningesnės negu jų tautiečiai. Nepaisydamos kultūrinių, o neretai ir socialinių skirtumų, jos stengėsi išlaikyti glaudžius tarpusavio santykius, puoselėjo „grupės“ jausmą. O lenkai vyrai „gyveno kiekvienas sau, kaip vilkai. Ir dažnai jie savo asmeninius interesus kėlė aukščiau už tautinius. Vyrai tarpusavyje pagal socialines grupes (valstiečiai, inteligentija, darbininkai) laikėsi atskirai. Solidarūs buvo tik grupės viduje.“
Lietuvių tremtinių atsiminimai liudija, kad jie bendravo ir būrėsi į grupes ne vien pagal lytį. Pavyzdžiui, tie, kurie buvo ištremti drauge su šeimomis, daugiausia laikėsi artimųjų. Vienišos tremtinės retai kada sulaukdavo šeimas turinčių vyrų pagalbos, nes šie vengė padėti.
Vis dėlto lietuvės moterys irgi buvo solidaresnės negu vyrai. Tarpusavio sutarimas apskritai buvo lemiama sąlyga vienišoms moterims išgyventi tremtyje. Vaikus auginančios vienišos motinos sudarydavo šeimynas, kad pagelbėtų viena kitai. Tokia moterų seserija kliovėsi ir paauglių mergaičių pagalba: „Kai jau buvo galima apsigyventi jurtose, visi skubėjome į tuos taip lauktus namus. Su Karatajienės šeima jau buvau susigyvenus (bendravome kaip seserys). […] Turėjo ji 12 metų dukrą ir 8 metų sūnų. […] Kai išeidavau dirbti, mano sūnelį prižiūrėdavo 12 metų mergaitė Matutė Karatajūtė.“39
Onai Sirutienei išvengti tolimesnio tremties etapo padėjo, kaip ji sako, „sesuo“ Ada. O Paulinai Motiečienei pagalbos ranką ištiesė nepažįstama tremtinė, kuri savo noru siuntė jai pinigų, nereikalaudama jokių skolos raštelių.40
Lietuviai vyrai irgi stengėsi padėti vieni kitiems, vis dėlto tai buvo ne tiek sąmoningas būrimasis į vyriškas brolijas, kiek pavieniai pagalbos aktai. O moterys bendravo labai glaudžiai, kad vienos kitoms padėtų ištverti: „Kiek atsimenu, tos abi moterys (dvi tremtinės lietuvės) būdavo vis kartu: viename kampe, vėliau kambarėlyje gyveno, bendrai namų ūkį tvarkė. Tai joms padėjo išlikti.“41 Bendrą ūkį („abi gražiai susitvarkėme. Gyvenimas gerėjo“) Bykove turėjo ir kitos dvi tremtinės – Valerija Semenavičiūtė-Damašienė ir Valerija Lipkutė-Jofienė.42
Tremtis, įkalinimas, patirtos represijos traumavo šimtus tūkstančių žmonių. Kad ir kaip skirtingai būtų susiklostę jų likimai, jie grįžo į Lietuvą kitokie, negu buvo prieš atsidurdami okupacijos mėsmalėje.
1 Contesting the meaning of State Violence and repression. In The Communist Experience in he Twentieth Century. A Global History Through Sources. Ed. By Glennys Young. 2011, New York, Oxford, Oxford University Press, p. 157.
2 Jeffrey C. Alexander. Towards a Theory of Cultural Trauma, in Cultural Trauma, in Cultural Trauma and Collective Identity, ed. Jeffrey C. Alexander, Ron Eyerman, Bernard Giesen, Neil J. Smelser, Piotr Sztompka. 2004, Berkeley, University of California Press, p. 1–30.
3 Olga Merkienė, Pasaulis – ne be dorų žmonių. Sud. Kęstutis Pukelis, 1989, Kaunas: Šviesa, p. 274–299.
4 Vladas Ulčinskas, Už vielų ir grotų, In: Ešelonų broliai, ed. Albina Venskevičienė, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 230.
5 Romas Šalaka. Pergyventų įvykių prisiminimai. In: Juodųjų dienų sakmės. 2001, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 253.
6 Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Lageris, Ten pat, p. 526.
7 Irena Šutinienė, Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas, In: Filosofija, sociologija, 2002, nr. 1, p. 57–62; Irena Šutinienė, Sovietinių represijų atminties reikšmės lietuvių autobiografijose, (http://www.genocid.lt/centras/lt/717/a/) p. 128–134.
8 Katherine Jolluck, Exile and Identity. Polish Women in the Soviet Union During World War II. 2002, Pittsburgh: University of Pittsburg Press.
9 Dalia Leinartė, Lenkų ir lietuvių moterys: 1940 ir 1941-ieji, Kultūros barai, 2009, nr. 12.
10 Paolo Jedlowski, Memory and sociology. Themes and issues, In: Time and society, 2010, vol. 10(1): 29–44, p. 31.
11 Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, 1997, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
12 N. Krivickienė, Atėmėt Tėvynę, šeimą, bet sąžinės neatimsite! In: Leiskite į tėvynę, Sudarytojas Kęstutis Pukelis. 1989, Kaunas: Šviesa, p. 136–144.
13 Rimvydas Racėnas, Lietuvą palikome Vakaruose, In: Ešelonų broliai, p. 461.
14 Antanina Garmutė, Ešelonai, In: Amžino įšalo žemėje, 1989, Vilnius: Vyturys, p. 56.
15 Valerija Semenavičiūtė-Damašienė, Sužalotas gyvenimas, In: Juodųjų dienų sakmės, 2001, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, p. 141.
16 Ten pat, p. 489.
17 Vladas Ulčinskas, Už vielų ir grotų, In: Ešelonų broliai, p. 226.
18 Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros.
19 Vladas Ulčinskas. Už vielų ir grotų, In: Ešelonų broliai, p. 226.
20 Judita Vaičiūnaitė, Antanas Vaičiūnas, Kas tie „Liaudies priešai?“ In: Leiskite į tėvynę, p. 83.
21 J. Tilindis, Sudiev, Lietuva, In: Leiskite į tėvynę, p. 165.
22 Jonas Grigas, Nebylio kronika, In: Ešelonų broliai, p. 345.
23 Katrė Puodžiuvienė, Vargai vargeliai, In: Leiskite į tėvynę, p. 244.
24 J. Tilindis, Sudiev, Lietuva, In: Leiskite į tėvynę, p. 162.
25 Juozas Jurkšaitis, Kančių keliai, In: Ešelonų broliai, p. 167; Rimvydas Racėnas, Lietuvą palikome Vakaruose, In: Ešelonų broliai, p. 451; Ona Sirutienė, 1941 metų birželio 14-osios žaizdos, In: Leiskite į tėvynę, p. 29.
26 Ten pat, p. 32.
27 Rimvydas Racėnas, Lietuvą palikome Vakaruose, In: Ešelonų broliai, p. 481.
28 Aleksandras Kuprys, Ar besusitiksim? In: Ešelonų broliai, p. 331.
29 Juozas Jurkšaitis, Kančių keliai, In: Ešelonų broliai, p. 135; Aleksandras Kuprys, Ar besusitiksim? In: Ešelonų broliai, p. 287.
30 Ten pat, p. 153.
31 Valentinas Dėdinas, Išvežimas, In: Ešelonų broliai, p. 35.
32 Katrė Puodžiuvienė, Vargai vargeliai, In: Leiskite į tėvynę, p. 246.
33 Antanina Garmutė, Ešelonai, In: Amžino įšalo žemėje, p. 55.
34 L. Bojarskas, Sekmadienio reportažai nuo Laptevų jūros, In: Leiskite į tėvynę, p. 229.
35 Olga Merkienė, Pasaulis – ne be dorų žmonių, In: Leiskite į tėvynę, p. 295.
36 Valentinas Dėdinas, Išvežimas, In: Ešelonų broliai, p. 46.
37 Juozas Jurkšaitis. Kančių keliai, In: Ešelonų broliai, p. 169.
38 Ten pat, p. 165.
39 Ona Sirutienė, 1941 metų birželio 14-osios žaizdos, In: Leiskite į tėvynę, p. 26.
40 Paulina Motiečienė, Kauburėliai ant Pečioros krantų, In: Amžino įšalo žemėje, 1989, Vilnius: Vyturys, p. 135.
41 Rimvydas Racėnas, Lietuvą palikome Vakaruose, p. 480.
42 Valerija Semenavičiūtė-Damašienė, Sužalotas gyvenimas, In: Juodųjų dienų sakmės, p. 148.
