ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Parodos
AUTORIUS: Eglė Juocevičiūtė
DATA: 2012-03
Laiko matavimai
Eglė Juocevičiūtė
Žilvino Landzbergo instaliacijos Vilniaus „Vartuose“ ir Rygos meno centre KIM?
Dūminėn pirkion Jus traukia parodomoji auksarankio dailidės ir dievdirbio dirbtuvė. Lentynose sudėta ruošiniai ir baigtos skulptūrėlės, o ant juodos sienos balta kreida pripaišyta skulptūrėlių eskizų. Bet svarbiausia – įsispraudęs tarp lentynų knygomis apkrautas stalas. Viršum jo – ant riestai drožtos šakelės – tupi paukštis nedidukas. Visa tai apšviesta iš po žemės, iš tenai, kur rangosi gyvatės.
*
Praėjusį rudenį galerija „Vartai“ Vilniuje porai mėnesių buvo virtusi memorialiniu muziejumi. Na bent jau vienos salės pusė – tai tikrai. Žilvino Landzbergo instaliacija „Sun Set“ (2011) susideda iš dviejų erdvių. Pirmoji – tai Saulėlydžio aikštė su surūdijusiu fontanu ir gėrimų automatu šalia blukia freska ištapytos sienos. Užėjus už freskos, patenkama į dievdirbio dirbtuvę, apie kurią čia jau užsiminta. Tai iš tiesų galėtų būti paties Landzbergo dirbtuvė, jei jis į „Vartus“ laiko mašina būtų perkeltas iš XX amžiaus pirmosios pusės. Arba jei dabartinis Landzbergas, nukeltas bent 90 metų į praeitį, praradęs viltį grįžti pas mus, būtų ramiai įsikūręs viename iš smėlingos Pietų Lietuvos kaimelių ir toliau iš pliauskų drožinėtų knygas, raides, gyvates, skrybėles cilindrus bei šunų galvas. Pagarsėtų kaip keistuolis, dėl asmeninio žavesio ir įtaigios šnekos pamažu tapęs vietos legenda. Ir jei dėl istorinės neteisybės jo kukli dirbtuvėlė būtų išniokota ir nugrimztų užmarštin, tai kaip tik dabar, archyvų ir mikrolegendų klestėjimo laikais, jai atgimti visu gražumu – pats metas.
Panašiu metu kaip Vilniuje demonstruota ši „atrastoji“ Landzbergo dirbtuvėlė, Rygoje, meno centre KIM?, taip pat buvo eksponuojami Landzbergo reliktai, tik rasti kitoje, deja, sudegusioje dirbtuvėje. Pastarąją jis, matyt, įsirengė su ta pačia laiko mašina patekęs į milžinų kraštą. Didžiulės medinės skulptūros medinėje dirbtuvėje buvo lengvas grobis godžiai, nežinia iš kur atklydusiai liepsnai. Tarp anglimis virtusios dirbtuvės likučių nebuvo lengva skulptūrą atskirti nuo jai drožti pasiruoštos medžio šakos, be to, tvirtų, pergabenimą galėjusių ištverti likučių aptikta nedaug, o kiekvienas naujai surastas Landzbergo godotas medžio gabalas jo gerbėjų yra itin laukiamas ir vertinamas. Todėl KIM? matome vieną didžiulę aprūkusią medinę galvą ir keletą taip pat aprūkusių nemenkų šakų, primenančių S, F ir C raides. Ant sienų pateikti autentiški Landzbergo eskizai, atskleidžiantys kūrėjo minčių eigą.
*
Menotyrininkė Ūla Tornau išskyrė tris skirtingus laikus, veikiančius Landzbergo instaliacijose. Pirmasis – tai esamasis, žiūrovo buvimo instaliacijoje laikas, ta trumpa akimirka, kai įžengi į instaliaciją perlipęs galerijos slenkstį ir nesusigaudai, kas čia darosi. Ir ta akimirka, kai išeini iš instaliacijos ir eini tolyn apžvelgti parodą. Kitas laikas – tai „aptiktosios“ istorijos laikas, tie „prieš“, „po“ ir „dėl to“, kuriuos susidėlioji galvoje, bandydamas susigaudyti. Patogiausia susikurti tokį mitinį pasakų pasaulį, kokiame paskendau pirmosiose trijose šio rašinio pastraipose – pasaulį, neapribotą logiškais laiko ir erdvės matavimais. Tiksliau – veikiantį pagal sapno logiką, kuria sėkmingai vadovaujamės siužeto nereikalaujančioje pasąmonėje. Vis dėlto, blaivios sąmonės atvesti į Landzbergo instaliaciją, mes norime siužeto. Vienintelis būdas susidėlioti istoriją, išsitenkančią šiuolaikinio meno retorikos rėmuose, yra vaizduotėje išsidėlioti instaliacijos objektus po vieną ir juos „nusilupti“, išsiaiškinti, kam jie skirti, ar įvykdytų tą priskirtą darbą, ar yra padaryti taip, kaip atrodo padaryti, ir jeigu ne (o dažniausiai – ne), tai kas iš to viso? Taip atsiranda Tornau išskirtas trečiasis laikas – menamas atskirų instaliaciją sudarančių objektų laikas. Landzbergo instaliacijose jis dažniausiai varijuoja tarp industrinės masinės produkcijos (fordistinio) modernizmo laiko (kuris iš esmės panašus tiek socializme, tiek kapitalizme) ir dešimtojo XX a. dešimtmečio postsovietinėje erdvėje. Jei žiūrėti į šių dviejų erdvių emocinį krūvį – tai tarp kietakaktiškai progresyvaus modernizmo ir ramybės ieškančio regresyvaus postsovietinio postmodernizmo.
Tai, kas rudens pabaigoje ištįso tarp Vilniaus ir Rygos, vasaros pradžioje buvo projekto Curated by_Viena 2011: EAST by SOUTH WEST dalis, pavadinta „The Future is Now“, ir tai buvo galima pamatyti projektų erdvėje Projectraum Victor Bucher Vienoje. Nusidriekusi geografiškai, paroda suskilo į tris atskiras instaliacijas ir buvo gerokai papildyta naujais objektais, kontekstais bei aspektais. Vilniuje pristatytos instaliacijos „Sun Set“ ir parodos pavadinimą perėmusi „The Future is Now“, o Rygoje – „For Ever Again“.
Trijose instaliacijose sukurtos keturios skirtingos erdvės, jas sąlyginai galima įvardyti kaip viešąją, uždarąją, mitinę miško erdves ir mitinę erdvę aplink laužą. Pirmosios dvi sukurtos instaliacijoje „Sun Set“. Vos įėjus į „Vartų“ galeriją pasitinka menkų gabaritų aikštė, viešoji erdvė, viliojanti skysčiais (fontanu ir gėrimų automatu) ir papuošta nublukusia freska à la septintasis dešimtmetis ar Ed Ruscha su užrašu „Sunset“ („Saulėlydis“). Įsipylus gėrimo iš freskos sienoje įtaisyto gėrimų automato ir slenkant į kitą galerijos salę, sustabdo prie sienos pritvirtintas veidrodėlis. Išvysti save su stiklinaite Saulėlydžio fone. Štai ir tapai istorijos dalyviu.
Instaliacijos objektai – surūdijusioje vonelėje šokinėjanti fontano čiurkšlė ir aplink ją plūduriuojančios vienkartinės stiklinaitės bei automatas, įpilantis neaiškios kilmės gėrimo. Toks bandymas kurti patrauklią viešąją erdvę, joje įrengiant automatizuotas atrakcijas ir paslaugas, tikiu, puikiai atliko savo funkcijas tiek socialistiniame, tiek kapitalistiniame miestuose, kol buvo noro ir pinigų tuos automatus prižiūrėti. Tačiau socialistiniuose miestuose, o, manau, ir keletoje kapitalistinių, noro ir pinigų užteko neilgam, tad neprižiūrimos atrakcijos tapo neveikiančios, nepatraukliõs viešosios erdvės simboliais. Beveik neosimbolistinė „Saulėlydžio“ freska žymi ribą tarp neveikiančios viešosios erdvės ir mitinės erdvės, į kurią patenkama pro dureles freskoje. O patenkama į erdvę, mano įvardytą kaip dievdirbio dirbtuvė. Čia saugu nuo viso likusio pasaulio negandų, o įrengta nežinia kokiu laiku. Ir nors, atrodytų, dirbtuvė turėtų tarnauti aiškiam ir praktiškam tikslui, gamyba ir fizinio darbo ženklai iš jos pašalinti. Čia galima kontempliuoti knygų tomelius (medžio trinkas su faneriniais viršeliais), kontempliacijos metu užkluptam vizijos, ant sienos pasipaišyti figūrų siluetus. Ir štai, apvaizdai, burtams ar stebuklui pasidarbavus, lentynos pilnos skulptūrėlių. Tokia tad mitinė intelektualinė erdvė, kurioje galėjo dirbti Platonas, Tomas Akvinietis ir Josephas Beuysas, o dabar įsikūrė Žilvinas Landzbergas. Parodoje Vienoje išminčiaus staliukas su knygomis stovėjo baltame, šviesiame kambaryje, lyg atliepiant „senovinės“, bet miestietiškos ir ilgas tradicijas turinčios austrų filosofijos mokyklos įvaizdį. Tai, žinoma, išryškėja sugretinus austrišką ir lietuvišką ekspozicijos variantus, kaip išryškėja ir lietuviško varianto kaimo išminčiaus įvaizdis.
Grįžus į Saulėlydžio aikštę ir traukiant gilyn į galeriją, patenkama į kitą Landzbergo instaliaciją – „The Future is Now“: čia sukurta mitinė miško erdvė. „Sun Set“ ir „The Future is Now“ sudaro įdomią kaimynystę, jei įsivaizduosime šalia Saulėlydžio aikštės stovintį daugiabutį namą, kuriame išsitenka ir dievdirbio dirbtuvė, ir devintojo dešimtmečio siurrealistinio interjero butas. Instaliacija „The Future is Now“ susideda iš dangaus žydrumo kilimo, veidrodinės balos, dviejų kelmų, bambuko ar kito medžio pagaliukų užuolaidos ir dviejų lavos gabalus primenančių šviestuvų. Galvodama apie tai, kad ši paroda tęsis iki sausio, įsivaizdavau, kaip Kalėdų (Saulėgrįžos šventės) išvakarėse Mokytojų namų kolektyvas galės griebti tuos du, nors ir guminius, kelmus ir tempti juos per Vilniaus gatvę, užsukdami į visus kiemus. Ši žiauri fantazija mane aplankė prisiminus pagoniškąjį kelmą Blukį, kuris simbolizavo šaknis (pradžią ir pabaigą) ir slibiną, ir visą blogį, kurį reikia nugalėti, kad grįžtų Saulė. Todėl, pravilkę per visą kaimą, báltai tą kelmą sudegindavo.
Landzbergo kelmų toks likimas neištiko, nes jie sudėtingesni nei Blukiai. Ant jų viršaus uždėta, sakytum, skrybėlė cilindras. Ji mano simbolių lentelėje veikia dviem kryptimis – kaip iliuzionistų naudojama talpykla triušiams bei karveliams ir kaip senos sistemos atstovo bei lygių teisių priešo aksesuaras George‘o Orwello veikale „1984“. Pradanginti ar bent paslėpti šaknis ir praeities blogio (sistemos) slibiną, – gal tam cilindras stirkso ant kelmo? Bala, vadovaujantis Blukio logika, yra požeminio blogio akis, o čia ji – veidrodinė, todėl atspindi tinklu dengtas galerijos lubas ir mūsų pačių nustebusius veidus. Ir vėl netyčia tampi instaliacijos dalimi – požeminio blogio taip lengvai nepamatysi. Jo nepamatysi dar ir dėl to, kad tas „požemis“ uždengtas dangaus žydrumo ir tyrumo dangalu – pasirodo, čia viskas aukštyn kojom. Medinių pagaliukų užuolaida su sąlyginiu kalnų peizažu, Vienoje kabėjusi patalpos viduryje, tarnavo kaip pereinama (tartum tikri austriški kalnai) ir permatoma siena tarp dviejų instaliacijos dalių, o „Vartuose“ ji buvo pakabinta ant sienos kaip svajonę „kalnus pamatyti“ įkūnijantis plakatas ar sieninis kilimas. Kalnai, kaip ir švytintys lavos gabalai, praplečia instaliacijos geografiją ir verčia į kvadratiniame kambaryje sutalpintą peizažą žvelgti tarptautiniu žvilgsniu. Taip lietuviški Blukiai tampa, pavyzdžiui, Švarcvaldo girios ir Richardo Wagnerio operų Blukiais.
Tai, kas rodyta „The Future is Now“ Vilniuje ir „For Ever Again“ Rygoje, Vienos parodoj išsiteko vienoje patalpoje, bet buvo atskirta ta medžio pagaliukų užuolaida su kalnais. Turint tai omenyje, siena „Vartuose“, ant kurios kabo užuolaida, tampa portalu į Rygą, arba, kaip tik, įvaizdina sieną tarp Lietuvos ir Latvijos, kuri fiziškai yra visiškai lengvai įveikiama, o mentaliai tenka pereiti kalnus, nes tie, kurie kitapus – kitokie. Fiziškai ir mentaliai persikėlus į Rygą, instaliacijoje „For Ever Again“ atrandama ketvirtoji erdvė – erdvė aplink laužą. Įdomu, kad erdvė aplink laužą – seniausia, archetipinė žmonių susibūrimo vieta – rado savo vietą ir britų architektūros kritiko Raynerio Banhamo teorijoje apie skirtingą apribotos (bounded space) ir energija valdomos (power-operated space) erdvių pobūdį („The Architecture of the Well-tempered Environment“, 1969). Apribota erdvė egzistuoja dėl ribų, dėl aptvėrimo – sienų, lubų, grindų – ir yra suvokiama labiau kaip vieta, o ne kaip erdvė. Šitokią erdvę įkūnija pati pirmoji žmogaus susikurta pastogė. Joje labai aiški skirtis tarp vidaus ir išorės, tarp to, kas prijaukinta ir kas laukiniška. Antrąją atskiriame pasitelkę jusles – dėl šilumos, kvapo, garso, šviesos ar spalvos. Jos pavyzdys kaip tik ir būtų šilta bei šviesi erdvė aplink laužą, kurios vientisumą galima jausti tol, kol sklinda karščio ir šviesos energijos bangos. Banhamas teigia, kad pirmosios rūšies erdvei vertinti reikalingi kiekybiniai kriterijai – dydis, lubų aukštis, o antrosios – kokybiniai, tai yra kaip žmogus jaučiasi toje erdvėje.
Iš tiesų, Landzbergo instaliacijoje laužo įspūdį sukelia vienos sienos apačioje įrengta sodriai raudonai šviečianti juosta, padekoruota liepsnos imitacija iš vėjo kilnojamos medžiagos, ir anglies juodumo objektai, išskaptuoti iš putplasčio. Tad čia turime reikalą su dirbtiniu laužu, jo „laužiškumas“ veikia tik vizualiai, nėra energinio (karščio) lauko, kuris juslėms nubrėžtų šios erdvės veikimo ribas. Vis dėlto tas vizualus potyris įtikina ir sukuria erdvę iš vietos. Tai įvyksta, mano manymu, dėl dviejų dalykų. Pirma, joje neatskiriami vidus ir išorė. Tai galima pajusti kelionės po ekspoziciją pabaigoje, apžiūrinėjant sienoje už didžiųjų objektų įrengtą miniatiūrinę instaliaciją, mažytę erdvę, panašią į galeriją. Tai objektas pavadinimu „Yra vėliau, nei manai“, perkeliavęs jau per kelias Landzbergo instaliacijas. Žiūrėdamas į jos vidų pro sienoje prapjautą angą atsiduri išorėje, nes žiūri į vidų. „Laužas“ palei sieną ir „apdegusios“ skulptūros, nors akivaizdžiai dirbtiniai, vis dėlto veikia iliuziškai ir bent trumpam tikrai iškelia iš KIM? Tuo tarpu eskizas brėžinys, išpaišytas ant sienos, grąžina į vidų, į uždarą mokslinę kūrybinę erdvę. Tad – šįsyk stebint nuo pradžios – įeiname į uždarą vietą, pagal Banhamo reikalavimus apribotą sienomis. Bet čia mus pasitinka energija valdomos erdvės iliuzija, ir bent jau kol neperprantam butaforijos, mintimis nusikeliam kažkur toli. Atgal į galeriją mus sugrąžina eskizai brėžiniai ant sienų, o mažoji galerija, įrengta sienoje, mus priverčia ir į savo buvimą galerijoje pažiūrėti iš išorės.
Antrasis dalykas, lemiantis „For Ever Again“ erdvinę kokybę, susijęs su tuo, kaip Banhamas apibūdina vietos ir erdvės santykio pokytį XX amžiaus architektūroje – be kitų, labiau techninių priežasčių (apšvietimo, šildymo, kondicionavimo galimybės), Banhamas pabrėžia, kad architektai ėmė projektus matuoti ketvirtuoju – laiko, o tiksliau: patyrimo – matmeniu. Dėl to vieta ir erdvė, ribos ir energija ėmė jungtis į hibridinę visumą. Taigi čia ir vėl grįžtam prie laiko matavimo Landzbergo instaliacijoje. „For Ever Again“ nėra sociokultūrinių nuorodų į tam tikrus istorinius laikotarpius, kaip „Sun Set“, tai veikiau gilesnė studija to, kas vyksta vilniškėje dievdirbio dirbtuvėje. Tai tarsi užburtas kūrybos ratas, kuriame priežastis ir pasekmė keičiasi vietomis: mažąją erdvę sienoje, net ir laikydami ją nuoroda į galeriją kaip socialinį reiškinį, galime suvokti ir kaip menininko sąmonę, kurioje kol kas tuštoka, bet yra susiformavusios atskiros erdvės, o jose savo ruožtu formuojasi objektai. Eskizas brėžinys ant sienos nurodo į formos paieškų laikotarpį. O patys objektai, vos telpantys galerijoje, nurodo į didžiulį ir didį darbą, kurį menininkas nudirba gamindamas savo meną. Gamindamas savo meną menininkas turi juo degti. Pagaminti objektai nurodo į kieno nors kito sukurtas kultūrines formas (Pinokis) ir kartoja gamtos formas, virstančias kalbos formomis (medinės raidės). O galiausiai, kai visa tai sudega ar perdega, didžiulė anglies lazdelė brėžia naują liniją ant baltos sienos. Šie etapai gali judėti bet kokia eilės tvarka, ir kiekvienas etapas, mūsų vaizduotėje atsidūręs kitame laike, gali sukurti vis kitokią energiją.
Laikas, kaip svarbiausias raktas, atrakinantis Žilvino Landzbergo instaliacijų reikšmes, šįkart tapo itin svarbiu instaliacijos veikėju, jei įsivaizduosime idealų žiūrovą, kuris vienu kartu nutarė apžiūrėti abi parodas. Keturios valandos kelio nuo Rygos iki Vilniaus galėjo tapti, o gal kam nors ir tapo kelione, kurios metu galerijose matyti objektai surado savo vietas baltiškai rudeniškuose miškuose ir laukuose.
