ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: LITERATŪRA
POTEMĖ: Lietuvių literatūra
AUTORIUS: Monika Kareniauskaitė
DATA: 2011-12
Sava ir svetima istorija
Monika Kareniauskaitė
Ruta Sepetys,
TARP PILKŲ DEBESŲ: Romanas,
iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė,
Vilnius: Alma littera, 2011, 336 p., 2000 egz.
Nors aš mačiau daugybę filmų apie Holokaustą, nė vienas
iki šiol dar nepriartino prie jausenos, bent panašios į tą,
kuri turėjo būti iš tiesų patiriama koncentracijos stovykloje.1
Quentin Tarantino
Antropologijos klasikų išmintis byloja, kad iš tiesų suvokti kitą įmanoma tik visiškai perpratus, „įėjus“ į jo kultūrą, atsižadėjus nuosavos kultūrinės tradicijos primetamų stereotipų, mitų ir išankstinių nuostatų. Kita vertus, giliai mumyse tūnančios nuosavos kultūros formos, kolektyvinės patirtys dažniausiai tampa ne pagalbininku, o trukdžiu interpretuoti savą kultūrą ir istoriją. Tarsi šv. Antano epochos asketams, paliekantiems visuomenę tam, kad išgirstų Dievą, – kiekvienam iš mūsų retkarčiais naudinga „išeiti iš pasaulio“, palikti įprastą ir saugią aplinką. Tam, kad suprastume patys save… Tam, kad galėtume į savo būtį, patirtis, kultūrą pažvelgti daug objektyviau, iš laiko, nuotolio ir kitokių perspektyvų.
Apie diskursą
Lietuviškoje tremties tematikoje vyrauja atsiminimų žanras. Kalbėti šia tema imta dar Antrojo pasaulinio karo metais. 1943 m. išeivijoje išleista Alenos Devenienės knyga Lietuvos tremtinių tragingas likimas, parengta kalbos, pasakytos Amerikos lietuvių konferencijoje Pitsburge, pagrindu2. 1944 m. išeivis Juozas Prunskis, tiesa, pats nebuvęs tremtyje, išleido knygą Sibiro ištrėmime ir bolševikų kalėjime3. 1953 m. pasirodė emigranto Kazimiero Barėno novelių rinkinys Giedra visad grįžta4. Visą sovietinės okupacijos laikotarpį išeivijoje vis pasirodydavo tai vienas, tai kitas leidinukas apie tremtį, o tremtinių atsiminimai cirkuliavo pogrindyje.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, tokių knygų leidyba tapo masiška. Dar 1989 m. išleistas rinkinys Leiskit į tėvynę: Tremtinių atsiminimai5. Tais pačiais metais pasirodė ir daugiau analogiškos literatūros – pavyzdžiui, vyresniajam mokykliniam amžiui skirta Amžino įšalo žemė6. Nuo tada – kasmet išleidžiama po keletą ar keliolika knygų tremties tematika. Įdomi tendencija – pastaruoju metu pastebimas vis didesnis susikoncentravimas į tremties realybę patyrusių vaikų ir paauglių išgyvenimus7.
Tiesa, dauguma tremtinių atsiminimų ar knygų apie tremtį turi vieną ypatybę – yra rašytos pačių tremtinių arba jiems artimos aplinkos žmonių. Todėl natūralu, kad jos stokoja įtaigesnio stiliaus, o rašymas iš aukos perspektyvos lemia nenorą leistis į skaudžias emocijas, dokumentiškumą ar subjektyvumą. Tokių atsiminimų tikslas – informuoti kas įvyko, klaidingai manant, kad faktai patys kalba už save ir kad už faktų slypinčios patirtys bus akivaizdžios tremtinio dalios nepatyrusiesiems. Vienų garsiausių – Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų Lietuviai prie Laptevų jūros8 – tonas taip pat santūrokas, dokumentiškas. Tokios knygos, be abejo, puikiai tinka informuoti, tačiau byloja apie aiškų atotrūkį tarp rašančiojo ir skaitančiojo, pastarojo neįsileidžiant gilyn, į savo subjektyvias, ir, kaip įsivaizduojama, tik patiems tremtiniams suvokiamas patirtis.
Netikėti rakursai
Taigi iš pirmo žvilgsnio Ruta Sepetys į lietuvišką tremties tematiką ir tekstų visumą įšoka tarsi svetimkūnis. Ši įsikūnijusi „amerikietiška svajonė“ sentimentalios moters pavidalu mums, užsidariusiems savuose kultūriniuose kompleksuose, pasitikėjimo nesukelia. Sakoma, kad tik žydas gali iš tiesų suprasti Šoa, tik tremtinys – suvokti Sibirą.
Šiek tiek meluoju. Rutai Sepetys lietuviška tematika nesvetima dėl jos kilmės. Jos tėvas, Jurgis Šepetys, Lietuvos kariuomenės karininko Jono Šepečio sūnus, gimė Kaune. 1940-aisiais, Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, šeimai teko bėgti. Devynerius metus gyvenę pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, 1949 m. Šepečiai atvyko į Jungtines Valstijas9.
Galima numanyti, kad, dėl kontaktų su lietuviška diaspora, rašytoja turėjo galimybę prisiliesti prie tremties siužeto, jo atminties ir vertinimų, liudijimo ir mitologijos. Pavyzdžiui, Grinkevičiūtė, kuriai lemtingąjį birželį buvo keturiolika (jos atsiminimai išleisti ir anglų kalba10, Sepetys jais naudojosi11), galėjo tapti pagrindinės romano Tarp pilkų debesų veikėjos – penkiolikmetės Linos – prototipu.
Kad ir kaip būtų, šios sąsajos su kultūrine tradicija per menkos. Jų nepakanka, kad galėtume romano autorę priskirti antropologiniam savam. Lietuvoje jai teko lankytis vos kelis kartus. Tad stebinčiojo iš šalies pozicija šiuo atveju pasitarnauja gilesniam temos unikalumo suvokimui. Ir nors romano rašymas nereikalauja mokslinio tyrimo – autorė nejučia tampa ta kita, padedančia naujai pažvelgti į istoriją ir atmintį, kurioje verdame… Net nemėgindami pro puodo kraštelius įžvelgti horizonto.
Kitoks kalbėjimas – kalbėjimas masėms
Kultūrinis kitoniškumas – stiprioji knygos pusė. Taip atsitinka, visų pirma, dėl Rutos Sepetys neutralumo tremtinių kalbinio diskurso atžvilgiu. Autorė, laisva nuo tradicinio lietuviško kalbėjimo tremties tema, geba šį kiek pabodusį ir iki skausmo žinomą siužetą perteikti intriguojamai naujai. To akivaizdžiai trūko ligšioliniams tremtinių atsiminimams ir kitokiems leidiniams.
Romanas – iš tiesų gerai sukaltas ir užprogramuotas tapti komerciškai sėkmingu. Tai lemia paprastas, aiškus kalbėjimas, nesudėtingas tekstas, įdomus siužetas, į tremties naratyvą įpinta meilės istorija. Knygoje pasakojama, kaip 1941 m. birželį universiteto dėstytojo Kosto Vilko šeima ištremiama vidurnaktį, pagrindinei veikėjai Linai net nespėjus persirengti naktinių marškinių. Taip vos per vieną naktį, dėl Didžiosios politikos ambicijų, griūna konkrečios šeimos likimas. Lina, perspektyvi būsimoji dailininkė, Edvardo Muncho gerbėja, nuo šiol, it kokioje realybės dramoje, drauge su motina ir jaunesniuoju broliu imasi kovoti dėl išlikimo. Vaizdžiai perteikiami visi dramatiški tremtinių kasdienybės niuansai – kelionė gyvulių vagonuose, tuštinimasis ir lavonų mėtymas tiesiai per skylę grindyse, NKVD pareigūnų seksualinis priekabiavimas, priverstinė tremtinių moterų prostitucija, gyvenimas darbo stovyklose, kur už buroko nugvelbimą grėsė likti be dantų, ir atšiauri kova su beprotišku šalčiu prie Laptevų jūros. Visa tai perteikiama itin suasmenintai. Viena yra galvoti apie statistinius 300 000 ištremtų Lietuvos gyventojų. Visai kas kita – įsijausti į konkrečią istoriją. Kartais vienas žmogus – tai visas atskiras pasaulis…
Kritikų akcentuojamas emocinis šio teksto poveikis12 taip pat neabejotinas. Galiu patvirtinti – pravirkdo. Taigi atrodo, kad Tarp pilkų debesų – kūrinys, sąmoningai rašytas, laikantis bestselerių „gaminimo“ taisyklių. Amerika eilinį kartą moko – neįdomių temų nebūna. Tik prasta vadyba.
Be abejo, toks „popsiškumas“, pataikavimas mainstream’o skoniams turi savo kainą. Tad virtuoziško žaidimo prasmėmis ir žodžiais gerbėjai nusivils. Rašymo stiliaus nepretenzingumas, kaip ir prasmių gilumo trūkumas, yra akivaizdus. Knyga laisvai praryjama per pusdienį. Ir ačiū Dievui!
„Misija neįmanoma“ – misija įgyvendinta
Kaip jau turbūt supratote, „holivudiška“ stilistika – stiprioji knygos pusė. Galima pajuokauti – toks estetinis pasirinkimas puikiai atliepia vietinius ir geopolitinius Lietuvos Respublikos tikslus! Pats knygos pasirodymo kontekstas – 2011-ieji, Lietuvos Seimo dedikuoti „Laisvės gynimui ir didžiųjų netekčių atminimui“ – iškalbingas. Knygos leidimas iškalbingas ir turint omenyje tokius įvykius kaip Europos atminties ir sąžinės platformos įsteigimas. Vis dėlto Tarp pilkų debesų tarnauja ne vien politiniams tikslams. Pasiekti tarptautinių pergalių, įvertinant sovietų nusikaltimus, – itin sunku. Dar sunkiau transformuoti mąstymą – sąmoningumą vakarietiškų visuomenių, 1945-uosius vis dar suvokiančių per Pergalės metaforą. Taigi didaktinis knygos aspektas itin ryškus. Ir ne tik jiems, kitiems, tai reikalinga. Pirmiausia – mums patiems, „tarybinių dešrelių“ mito įkaitams.
Tarp pilkų debesų – jau išleistas ir, svarbiausia, perkamas, vadinasi, vartojamas romanas – JAV, Anglijoje, Brazilijoje, Australijoje, Kinijoje, Kroatijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Olandijoje, Honkonge, Vengrijoje, Italijoje, Japonijoje, Korėjoje, Latvijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Taivane, Tailande, Turkijoje.
„Akis atveriantis tikros tragedijos vaizdavimas, rašytas grakščiai ir su širdimi“, – konstatavo Los Angeles Times13. Padėti atsimerkti prieš bauginančią tikrovę, liudijamą tūkstančių patirčių. Tikriausiai, tokia ir yra šio romano misija.
Siužetas, veikėjai, šaltiniai
Tremties istorija pasakojama iš penkiolikmetės Linos Vilkaitės perspektyvos. Ko gero, toks pasirinkimas nemenkai prisideda prie romano emocinio įtaigumo. Žiauri ir nesuvokiama tikrovė, stebima paauglės, iš tikrųjų paperka. „Lina – herojė, kuria tikėti gali tiek jauni, tiek vyresni skaitytojai“, – pripažįsta Enterntainment Weekly14. Knyga priskiriama paauglių literatūrai.
Autorę galima pagirti už sugebėjimą korektiškai naudoti šaltinius – nors tokio elgesio tikrai nereikalauja vaizduotės išmone pagrįstas romano žanras:
Rengdamasi rašyti šią knygą, aš dukart buvau nuvažiavusi į Lietuvą. Susitikau su savo giminaičiais, kuriems pavyko išlikti gyviems tremtyse ir gulaguose, su psichologais, istorikais ir valstybės pareigūnais. Daugelis pasakojimų ir situacijų, aprašomų šioje knygoje, yra tikri ir papasakoti man išgyvenusiųjų tremtinių bei jų artimųjų, be to, kaip jie tikino, atspindintys bendrą Sibiro tremtinių patirtį. (p. 330)
Galima net neabejoti tokio autorės pareiškimo nuoširdumu. Pavyzdžiui, neseniai paskelbtas keturiolikmetės birželio tremtinės dienoraštis15 be galo tiksliai atkartoja išgalvotos Linos išgyvenimus. Tad dokumentiškumas, nors romanui ir nebūtinas, išties pagirtinas.
Smulkių netikslumų neišvengta. Tarkime, autorės sprendimas išgalvotas pavardes sulipdyti iš bendrinių lietuvių kalbos žodžių ir vardų mūsų skaitytojui gali kelti atlaidžią šypseną. Dar vienas netikslumas, padedantis suvokti, kad kūrinys – tik fikcija, tai kai kurių veikėjų charakterių moralinis grynumas. Aiškiausiai toks kraštutinis tapymas vien balta arba juoda pasireiškia beveik šventosios Elenos Vilkienės – Linos motinos – portrete. Kitas kraštutinumas – ištisą blogio tirštumą simbolizuojantis NKVD viršininko portretas, tačiau kiti veikėjai sveikai dreifuoja savo pačių moralinėse dramose.
Nors išorinės aplinkybės, buitinės smulkmenos ir tremties žiaurumai knygoje neretai užgožia vidines veikėjų dilemas, tačiau romano kulminacijoje po poliarinės nakties patekanti Sibiro saulė yra metaforiškai susipynusi su galutiniu Linos pasirinkimu. Be abejo, atleidimas nugali teisėtą neapykantą neišgalvotam priešui. Anoks ten Holivudas be „Happy End“!
Vietoj epilogo
Skaitymo procese išryškėjantis romano pobūdis verčia tikėtis ekranizacijos. Ko gero, kiek per optimistiška yra viltis, kad pagaliau sulaukėme baltiškojo Šindlerio sąrašo. Bet kuklintis Rutai Sepetys taip pat nėra reikalo. Jos talentas kalbėti paprastai, visiems suprantama kalba, ne vienam vakariečiui (ir ne tik!) jau padėjo susivokti, ką reiškia, perfrazuojant Quentiną Tarantino, būti sovietų represijų auka. O aš, asmeniškai ir subjektyviai, apie siužetą siūlau pagalvoti Lietuvos kino kūrėjams. Gal pagaliau pavyktų sukurti herojinę dramą – toli pralenkiančią ne tik estetiškai lėkštoką, bet ir vertybiškai neadekvatų Tadą Blindą16. Akivaizdu, kad Rutos Sepetys vaizduotėje užgimusi Lina, giliai išjaustomis moralinėmis dramomis, aršia kova už būvį ir meile Lietuvai toli lenkia pastarąjį.
______________________________________
1 Even though I have seen many films about the Holocaust, none up to that point had managed to get at the feeling of what it was like to be in the inside of a concentration camp, – režisierius Quentinas Tarantino apie Šindlerio sąrašą (Samuel Blumenfeld, „Tarantino on casualties of war“, 2009-08-29, in:
www.angelfire.com).
2 Alena Devenienė, Lietuvos tremtinių tragingas likimas, Kalba, pasakyta Amerikos lietuvių konferencijoj Pittsburgh, Pa., rugsėjo 3 d., 1943, Boston: J. P. Tuinila, 1943.
3 Juozas Prunskis, Sibiro ištrėmime ir bolševikų kalėjime, Chicago: Agn. Gilienė, 1944.
4 Kazimieras Barėnas, Giedra visad grįžta, Memmingen: Tremtis, 1953.
5 Leiskit į tėvynę: Tremtinių atsiminimai, atsiminimus surinko ir spaudai partengė Kęstutis Pukelis, Kaunas: Šviesa, 1989.
6 Amžino įšalo žemė, sudarė Aldona Žemaitytė, Vilnius: Vyturys, 1989.
7 Sibiro vaikai: Lietuvos vaikų tremtinių atsiminimai, sudarė Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskis, Kaunas: Naujasis lankas, 2011; Tremties dienoraščiai: Bliūdžių šeimos tragedija, sudarytoja Elena Stulgienė, dienoraščius šifravo Rita Godliauskienė, redagavo, paaiškinimus rašė, tekstus iš rusų kalbos vertė Elena Stulgienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011; Julija Benedikta Ulevičienė, Tremtis vaiko akimis, Kaunas: M. Čepulio firma, 2009.
8 Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.
9 Rutos Sepetys interneto puslapis, http://www.rutasepetys.com/about.html; Rita Stankevičiūtė, „Tremtinių likimai sujaudino užsienio leidėjus“, 2010-08-21, in: http://www.lrytas.lt/-12823975461282359023-tremtini%C5%B3-likimai-sujaudino-u%C5%BEsienio-leid%C4%97jus.htm.
10 Dalia Grinkevičiūtė, A Stolen Youth, a Stolen Homeland: Memoirs, translated from lithuanian by Izolda Geniušienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
11 Vytautas Guliokas, „Kada kilnūs siekiai nesulaukia pritarimo“, 2011-12-07, in: http://www.voruta.lt/kada-kilnus-siekiai-nesulaukia-pritarimo.
12 Pavyzdžiui, „Between Shades of Grey by Ruta Sepetys“, in: Books Inc., in: http://www.booksinc.net/blog/not-your-mothers-book-club/between-shades-gray-ruta-sepetys.
13 Susan Carpenter, „Not Just for Kids: „Between Shades of Gray“ by Ruta Sepetys“, in: Los Angeles Times, 2011-03-27, in: http://articles.latimes.com/2011/mar/27/entertainment/la-ca-ruta-sepetys-20110327.
14 Karen Valby, „Between Shades of Grey“, in: Entertainment Weekly, 2011-03-16, in: http://www.ew.com/ew/article/0,,20474093,00.html.
15 Tremties dienoraščiai.
16 Žr. Tomas Daugirdas, „Tadas Blinda: patriotizmas komercijai“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2011, Nr. 7, p. 440–441.
