ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Antanas Šimkus
DATA: 2013-08
Saulėtai
Antanas Šimkus
Koridoriaus gale – langas. Saulė pro jį grindyse iškerta nelygų stačiakampį. Jis slenka gerą pusdienį nuo vienos sienos prie kitos. Visi, kurie eina tuo blizgiu linoleumu, kažkodėl stengiasi tos švytinčios geometrinės formos išvengti. Aš – irgi. Ne todėl, kad nemėgčiau šviesos.
Tiesiog ligoninėje tokia akinama šviesa pernelyg primena operacinę. Sakyčiau, ta skaisti saulė kontrastuoja su daugelio čia esančiųjų savijauta. Jos spinduliai pernelyg aitrūs.
Moteris iš trys šimtai penkiasdešimt šeštosios prisidengia akis. Iš koridoriaus gelmės atskrieja metalinis seselės: „O kur jūs einate? Ar gydytojas leido?“ Moteris atsidūsta. Jos akis prikausčiusi ta švytinti dėmė ant koridoriaus grindų.
„Jums dar negalima! Ar girdite? Negalima!“ – girdžiu seselės balsą dar kartą.
Moteris linkteli, apsisuka ir lėtai, vilkdama koją, grįžta į palatą. Pro praviras duris girdėti dejonė. Ją užgožia dundesys ir žvangėjimas. Seselė įstumia vežimėlį su tvarsliava ir vaistais į trys šimtai penkiasdešimt šeštąją. Durys trinkteli. Stipriai. Taip, kaip šiandien šviečia saulė.
„Sūneli, ar gali atsukti vandens butelį?“ – rusiškai klausia senutė. Žinoma, galiu. Atsuku, įpilu į stiklinę, paduodu.
Atsigeria. „Ačiū tau, sūneli. O maniškio nebėra. Prieš dvidešimt metų gatvėje kažkas… Naktį paskambino iš policijos. Pranešė. Liepė atvažiuoti atpažinti. Iki šiol nežinome – kas. Ir liudininko telefono numerio nedavė. O mes tik atsidėkoti norėjome.“ Senutė šią istoriją pasakoja jau trečią kartą per mūsų pažinties laiką. Ir kiekvienąsyk tas „sūneli…“ Kažkas viduje virpteli. Lyg atvertų duris į dar nežinomą kelionę… Išeidamas linkteliu. Nebyliai žvilgsniu atsisveikina ir su manimi. Ir su manimi.
Koridoriuje netaisyklingas stačiakampis gerokai pasislinkęs nuo sienos į vidurį. Labai ryškus. Iki skausmo. Būčiau mažesnis atsisėsčiau ir verkčiau. Kol kas nors neprieitų ir neišsivestų. Ne… Pasuku galvą – tamsiajame koridoriaus gale juda siluetai. Man atrodo, kad kažkas iš toli sveikinasi modamas ranka… Einu.
„O kas jūs toks?… Ai, sūnus?… Na, tada – užeikite“. Gydytojo kabinete – nušiurę baldai, balkšva pilkuma, net ir paties daktaro chalatas – nenusakomos šviesios spalvos. Veidas išvargęs, nuvargintas. Klausinėju nelabai rišliai. Jis man atsakinėja. Aiškiai. Konkrečiai. Tiksliai. Chirurgas. „Taip, teks pjauti. Tokia liga. Nieko pažadėti negaliu.“ Atsistoja, pokalbis baigtas. „O ką darysi?…“ – sako. Su užuojauta. Ir tie žodžiai nesvarbūs, galėtų sakyti ir „šįryt šviečia saulė“, bet pasako taip, tarsi uždėtų ranką ant peties. Tarsi sakytų: „Laikykis.“
Vėl – koridoriuje. Švyti viskas taip saulėtai. Sau. Lėtai.
Šįryt saulė šviečia. Šįryt šviečia. Kažkas jau taip sakė. Tiksliai.
Prisimenu, kad norėjau duoti kupiūrą. Pamiršau. Taip ir liko. Trumpai kovoju su noru pasiversti vabalu ir gulėti ant to blizgaus linoleumo, kol ištrėkš kieno nors nepastabus batas ar šlepetė. Ir kada aš išmoksiu gyventi kaip žmogus?… Neišmoksi, sūneli, jei iki šiol neišmokai… Kupiūra pavirsta didele žarija… Atnešiu tokio raudonumo gėlių, jei tik rasiu. Daug daug žiedų, ir mėtysiu ant to blizgaus linoleumo, mėtysiu, kad neberėžtų akių, kad galėčiau žiūrėti kiekvienam į veidą nesigėdydamas…
Sakė, kad operacija – rytoj. Taip parašyta mobiliojo ekranėlyje. Visą pavakarę griaudėjo. Ką tik prapliupo lyti. Teškenimas. Sutemos. Ir žibantis telefono skydelis. Jonvabalis. Telefonvabalis. Parašiau. Viskas bus gerai. Nes aš žinau, kad kitaip nebūna. Nes be tavęs nebūtų manęs.
—
Lietaus drėgmė po truputį garuoja nuo palangių. Alsavimas normalus. Lašelinė kapsi. Eilėje – jau kita pastatyta. Polietileninis maišelis traukiant vandens butelį šiugžda pernelyg garsiai. Nuo to čežėjimo, rodos, sueižės sienos ir visas tas dienų dienas slėgęs netikrumas. Liks tiktai netaisyklingas stačiakampis, saulės išbraižytas koridoriaus lange.
„Šiandien karštis gali ir neatslūgti, – girdžiu kažką sakant balkšvu chalatu. – Bet jūs nesijaudinkite. Viskas pavyko.“ Pavyko. Man skambina. Išeinu iš palatos.
„Na? Kaip ten?“ – girdžiu klausiant. „Gerai, dabar miega. Dar miegos porą valandų“, –- girdžiu save sakant. Ir pasižiūriu į šviesos lopinį ant grindų. Jo plotas po truputį auga.
„Kieno, kieno plotas?“ – perklausia manęs. Nuraminu pašnekovą ir baigiu pokalbį. Einu arčiau, saulė plieskia. Vis stipriau ir stipriau. Žengiu į plotą. Jaučiu, kaip mane įtraukia. Ir aš jau nieko nebegaliu padaryti. Jau nieko.
„Ei, atsimerk!“
Ką?
„Atsimerk, sakau!“
Atsimerkiu. Prie manęs palinkęs gydytojas – žvelgia tiriamai. Paskui padrąsinamai šypteli. Nieko nesakęs išeina.
Aiškiai regiu, kaip vos uždaręs duris jis koridoriumi pasuka ten, kur ant grindų nubrėžta ryški netaisyklinga geometrinė figūra. Eina jos link.
Saulėtai.
Sau. Lėtai.
Tai – vienintelis žodis, kurį, perskėlęs į dvi dalis, norėjau tau ištarti. •
