ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: LITERATŪRA
POTEMĖ: Antikinė literatūra
AUTORIUS: Živilė Nedzinskaitė
DATA: 2011-12
Omnia vincit amor, et nos cedamus amori1
Ovidijaus Herojų laiškai
Živilė Nedzinskaitė
Ovidijus,
Herojų laiškai,
iš lotynų kalbos išvertė Eugenija Ulčinaitė,
ser. Europos literatūros paveldas. Antika,
Vilnius: Mintis, 2011, 200 p., [1500] egz., iliustr.
Nedaug rasime poetų, kurių likimas būtų buvęs toks permainingas. Publijus Ovidijus Nasonas (Publius Ovidius Naso, 43 m. pr. Kr. – 18/17 m. po Kr.) kaip tik vienas tokių. Paskutinis iš garsiosios romėnų poetų trijulės, kuriai dar priskiriami Vergilijus ir Horacijus, paskutinis iš Augusto amžiaus poetų, kurio mirtis žymi ne tik literatūrinės epochos, bet ir viso romėnų „aukso amžiaus“ pabaigą. Mat po Ovidijaus respublika kaip institucija vis labiau nyko, kol galiausiai nustojo egzistavusi, o romėnų literatūra, nors ir buvo kuriama dar kelis šimtus metų, jau nesulaukė nei tokiu didžiu talentu, nei minties galia apdovanotų poetų.
Deja, būtent Ovidijaus vertimų į lietuvių kalbą turime itin nedaug. Čia tikrai gerokai labiau pasisekė jau minėtiems Vergilijui ir Horacijui, kurių beveik visą poetinį palikimą galime skaityti lietuviškai. Be abejo, turime puikų Ovidijaus Metamorfozių2 – svarbiausio ir reikšmingiausio kūrinio – vertimą, bet tai beveik ir viskas3, ką iki šiol gimtąja kalba galėjome perskaityti. Todėl kiekvienas naujas vertimas tampa neeiliniu įvykiu, nurodančiu kitą Ovidijaus poezijos pažinimo galimybę, proga, leidžiančia ne tik analizuoti išverstą kūrinį, bet prisiminti ir permąstyti visą poeto kūrybą.
Torquet enim Fortuna parum4
Nuo pat pirmųjų žingsnių į literatūros pasaulį Ovidijus atrodė pasmerktas sėkmei, tačiau jo likimas buvo įnoringas ir nenuspėjamas. Į Romą jis atkeliavo iš Sulmono krašto, esančio vidurio Italijoje. Turtingas valstietis, priklausęs raitelių luomui, tikėdamasis, kad įgiję gerą išsilavinimą jo sūnūs galės sėkmingai verstis advokato ar teisėjo amatu, taps politikais ar svarbiais valstybės pareigūnais, išsiuntė Publijų ir jo brolį į sostinę mokytis retorikos – mokslo, nuo kurio prasidėdavo kiekvieno to meto jaunuolio kelias link šlovės ir karjeros aukštumų. Ovidijus buvo itin gabus mokinys, tad žinių iš retorikos ir filosofijos buvo išvykęs gilinti į žymiausius anuomet šių mokslų centrus: Atėnus ir Mažąją Aziją, kur ypač susidomėjo graikų menu ir literatūra. Grįžęs dar bandė verstis advokato praktika, tačiau supratęs, kad šis kelias ne jam, pasitraukė iš tarnybos ir atsidėjo poezijai, nors tėvas ir labai prieštaravo tokiam sūnaus sprendimui.
Tarnauti poezijos mūzoms Ovidijui nebuvo sunku. Viename iš savo kūrinių jis prasitarė, kad net tuomet, kai norįs ką nors parašyti proza, jam vis tiek prasiveržiančios eilės5. Lengvai eiliuojantį, išsilavinusį ir žavų jaunuolį tuojau pat pastebėjo ir priėmė literatų bendruomenė. Vienas pirmųjų Ovidijaus kūrinių buvo Amores (Meilės elegijos), kuriose grakščiai, plėtojant kokį nors vieną motyvą (pvz., meilė panaši į karą) vaizduojami įvairūs meilės nuotykiai. Meilė čia lengva ir lengvabūdiška, smagus žaidimas, pikantiškas gyvenimo prieskonis ir šventė. Po šio elegijų rinkinio greitai atsirado Heroides (Herojų laiškai), kiek vėliau buvo sukurtos didaktinės poemos Ars amatoria (Meilės menas) ir Remedia amoris (Vaistai nuo meilės), o tuomet ir garsiausi poeto kūriniai: aštuonerius metus rašytas mitologinis epas, atskleidžiantis romėniškumo esmę, Metamorphoses (Metamorfozės) bei Fasti (Fastai, arba švenčių kalendorius) – kūrinys apie romėnų šventes, jų kilmę ir apeigas.
Ovidijaus kūriniai buvo skaitomi ir mėgiami, atrodo, kad ir jis pats pagaliau surado laimę trečią kartą vedęs. Gyvenimas poetui dalijo dovanas ir šypsojosi. Tačiau atėjo lemtingieji 8 m. po Kr. Per akimirką ramybė ir laimė tapo neviltim ir kančia. Pasakojama, kad Ovidijui viešint bičiulio dvare, staiga į duris pasibeldęs pasiuntinys su įsakymu kuo greičiau atvykti pas Augustą. Tas užsipuolęs poetą ir be tardymo ir teismo paskelbęs nuosprendį – nedelsiant išvykti į tremtį. Kuo nusikalto poetas, už ką jam buvo paskirta tokia bausmė? Mokslininkai jau ne vieną šimtą metų bando įminti šią paslaptį6, tačiau tikslaus ir patikimo atsakymo neturime iki šiol. Tad belieka tikėti paties Ovidijaus žodžiais, nurodžiusio dvi tremties priežastis: carmen (giesmė) ir error (klaida)7. Carmen tikriausiai bus buvusi poema Meilės menas, įvardytas kaip amoralus ir visuomenės dorovei kenkiąs kūrinys. Error galėjo būti tiesiog apsirikimas, kuris liko neaiškus ir pačiam poetui.
Kad ir kokios būtų buvusios tremties priežastys, panašu, kad Ovidijui tai buvo griaustinis iš giedro dangaus. Puolęs į neviltį jis sudegino beveik baigtų Metamorfozių rankraštį ir bandė nusižudyti. Poetą išgelbėjo draugai (beje, nelaimės valandą iš gausaus būrio liko tik du), atėję paguosti ir išlydėti bičiulio. Greitai po Ovidijaus išvykimo jie išleido ir Metamorfozes, kurias rūpestingai buvo persirašę. O poetas išvyko į jam paskirtą tremties vietą Tomus – tolimą ir apleistą imperijos užkampį Juodosios jūros pakrantėje, dabartinę Konstancą. Ten Ovidijus praleido paskutinius dešimt gyvenimo metų, parašė Tristia (Liūdesio elegijas) ir Ex Ponto (Laiškus iš Ponto), kurie kupini skausmo, liūdesio, dejonių ir nenumaldomos, jokiais užsiėmimais neišblaškomos vienatvės. Paskutiniai didžio poeto kūriniai pasiekė sostinę, bet jo pelenai net po mirties nesugrįžo namo. Jie taip ir liko nesvetingoje barbarų žemėje.
Bet grįžkime prie Herojų laiškų, kuriuos rašydamas poetas dar nenujautė savo liūdnos lemties.
Militat omnis amans8
Meilės elegijos ir Herojų laiškai – to paties Ovidijaus kūrybos tarpsnio kūriniai, tarsi dvi to paties reiškinio – meilės – pusės. Meilės elegijose ji vaizduojama iš vyro pozicijų: valiūkiška ir lengvabūdiška lyg smagus, niekuo neįpareigojantis, jaunatviškas žaidimas. Herojų laiškuose situacija tarsi apverčiama – meilė parodoma taip, kaip ją jaučia moteris: ji priimama kaip svarbiausias gyvenimo įvykis, jos netektis suprantama kaip skaudžiausias likimo smūgis, ji įsivaizduojama it nematoma ašis, apie kurią sukasi visas vienos ar kitos moters pasaulis, pati giliausia to pasaulio esmė ir prasmė, kurios netekus viskas subyra, sudūžta, pasimeta.
Mokslininkai vis dar nesutaria dėl Herojų laiškų žanro. Vieni priskiria šį kūrinį epistoliniam žanrui, kiti jį laiko elegijos žanro tąsa. Belieka pripažinti, kad Ovidijus pasirinko išties originalią formą. Jis kuria literatūrinę fikciją ir tarsi atskleidžia, kokie būtų galėję būti iš literatūros kūrinių ir mitologinių pasakojimų žinomų moterų laiškai mylimiesiems ar vyrams. Poetas mums pateikia 21 tokį laišką, parašytą eleginiu distichu. 6 kūriniai parašyti poriniu principu (Paris – Helenei, Helenė – Pariui, Leandras – Hero, Hero – Leandrui, Akontijas – Kidipei, Kidipė – Akontijui), o kiti – tarsi į niekur, nereikalaujantys atsako, sukomponuoti kaip atvira ir skaudi išpažintis. Kiekvienas laiškas turi savas literatūrines ar mitologines ištakas: tai Homero Iliada ir Odisėja, Aischilo, Sofoklio ir Euripido tragedijos, Vergilijaus Eneida ir kt.
Tad prieš skaitytojo akis – 18 Antikos moterų monologų, įsivaizduojamų pokalbių su šalia nesančiais mylimaisiais. Skirtingos padėtimi, turtu, kilme, amžiumi, charakteriu visos moterys atsiduria toje pačioje situacijoje: jos paliktos, apgautos, nesulaukiančios, paženklintos kančios ir skausmo, nebežinančios, kaip toliau gyventi, besiblaškančios tarp tikėjimo ir nevilties, palaidojusios neišsipildžiusias svajones. Kūriniuose atskleidžiamas kulminacinis kiekvienos iš jų gyvenimo momentas, po kurio likimas negrįžtamai pasisuks sėkminga arba pražūtinga linkme. Vaizduojamos moterys šioje situacijoje elgiasi skirtingai: vienos svaidosi kaltinimais, grasinimais ir prakeiksmais, kitos stengiasi suprasti, o kartais ir pateisinti mylimųjų poelgius, nuolankiai priimti lemtį. Tačiau visos nevilties valandą prisimena tai, kas buvo brangiausia – pirmo susitikimo nuostabą ir džiaugsmą, palaimą būti kartu, duotus ištikimybės pažadus dievams ir vienas kitam. Moters širdis tampa pačių kontrastingiausių jausmų kovos lauku. Deja, dauguma jų nepakelia išsiskyrimo skausmo. Nežinia, meilės pergale ar pralaimėjimu reikėtų vadinti Fedros pasitraukimą iš gyvenimo, melagingai apkaltinus į jos aistrą neatsakiusį posūnį Hipolitą, ar jūrai savo gyvybę atidavusią Afroditės žynę Hero, kai sužinojo, kad užgesus ugniai švyturyje nuskendo pas ją iš kitos sąsiaurio pusės kasnakt plaukęs Leandras, ar ant Trojos karalaičio Pario laidotuvių laužo susideginusią nimfą Oinonę.
Ovidijus sąmoningai neatskleidžia tolesnės savo kūriniuose vaizduojamų moterų lemties, jis palieka tik užuominas (Medėjos laiškas baigiasi jos grasinimais padaryti ką nors baisaus, mes gi žinome, kad bausdama Jasoną ji nužudė savo vaikus) ir iškalbingus ženklus (epitafijas ant kapo), nes skaitytojas apie jų likimus puikiai žino iš literatūros kūrinių ir mitų. Iš tiesų vienos laimingai sulaukė savo vyrų ir mylimųjų (laimingų istorijų Herojų laiškuose itin maža, tai tik Penelopės ir Kidipės pasakojimai), kitos susitaikė su netektimi (Medėja nužudžiusi vaikus persikėlė gyventi į Atėnus, Helenė po Trojos karo su vyru Menelajumi grįžo į Spartą, palikta negyvenamoje saloje Ariadnė ištekėjo už ją suradusio dievo Dioniso), o trečios (jų šiame Ovidijaus kūrinyje yra daugiausia) pasirinko požemio pasaulį, o ne gyvenimą be mylimojo (Dejanira nusidūrė sužinojusi, kad apsivilkęs jos dovanotą kentauro Neso krauju suvilgytą drabužį baisiose kančiose žuvo jos vyras Heraklis, Trakijos valdovo dukra Filidė nusižudė nesulaukusi iš Trojos grįžtančio Demofonto).
Vienoje iš Meilės elegijų (I.9) Ovidijus žaismingai palygino įsimylėjusį jaunuolį su kariu. Abu jie turi būti jauni ir ugningi, abiem tenka stovėti sargyboje, vykti į tolimas šalis, kęsti oro ir gamtos permainas, perprasti priešo kėslus ir jį pergudrauti, laukti progos netikėtai pulti, neprarasti vilties ir nepasiduoti. Taigi meilė reikalauja iš vyro daug pastangų („Kaip ir išdrįsta kai kas dar meilę niekais pavadinti, / Kai reikalauja jinai tiek sumanių pastangų!“ 31–32). Kokie gi moters ginklai tokiam kare, jei „meilėj kiekvienas karys“? Herojų laiškuose Ovidijus neatsako į šį klausimą, palikdamas skaitytoją patį spręsti, ar tikrai moterys nori kovoti tokiuose mūšiuose, o su Meilės elegijose išsakytais žodžiais susišaukia Fedros išmintis:
Lyg žaidimas atrodo mums meilė, kai mylim jaunystėj,
Bet jei ateina vėliau, tampa sunku mums mylėt.
(IV, 25–26)
Vargu ar visas šias moteris romėnai anuomet vadino ar įsivaizdavo esant herojėmis. Herojės jos ne tiesiogine žodžio prasme, nes nebuvo nei genties vadės, nei mitologinės karžygės, nenuveikė didžių darbų, neatliko pavojingų žygdarbių, nebuvo garbinamos ar sudievintos. Jos buvo tik moterys, patyrusios patį didžiausią ne fizinį, o dvasios skausmą – meilės kančią. Vienos ją iškentėjo ir tapo stipresnės, kitos neištvėrė, palūžo, susinaikino. Bet visos jos vertos herojų vardo, nes patyrė meilės jėgą ir galią, išsiskyrimo, kuris niekada nėra nei lengvas, nei paprastas, skausmą ir gėlą.
Tad Herojų laiškai yra kūrinys ne tik apie skaudžiausias moters patirtis, bet ir raktas į visą Ovidijaus poeziją, į vėlesniuose jo kūriniuose vaizduojamą mitų pasaulį, žmogaus vietą ir prasmę jame.
Res est solliciti plena timoris amor9
Kiekvienos iš Ovidijaus vaizduojamų moterų istorija yra ypatinga, tačiau priminti norėtųsi vieną iš jų. Šios moters vardas kartojamas ir šiandien, tapęs ištikimybės simboliu, dažnai vartojamas kaip locus communis.
Pirmasis Penelopės istoriją Odisėjoje papasakojo Homeras. Ištikimoji Odisėjo žmona laukė vyro dvidešimt metų. Mat dešimt metų Odisėjas kovėsi prie Trojos, o dar dešimt užgaišo keliaudamas namo, sustodamas ar ne savo noru sulaikomas svetimose šalyse. Kol Odisėjo nebuvo namuose, užaugo jo sūnus Telemachas, paseno tėvas Laertas, o Penelopė turėjo apgaudinėti susirinkusius ir jos turtą niokojančius jaunikius. Kadangi pasižymėjo išmintimi ir gudrumu, Penelopė buvo sumaniusi klastą: ji paskelbė, kad tekės tuomet, kai nuaus audeklą. Dienomis ji dirbdavo, o naktimis savo darbą išardydavo ir taip atitolino vedybų dieną. Kai Penelopės klasta išaiškėjo, ji sugalvojo kitą kliūtį – pareiškė tekėsianti tik už to, kuris laimės šaudymo varžybas įtempęs Odisėjo lanką. Jį sugebėjo įtempti tik pats elgeta persirengęs Odisėjas, kaip tik tuo metu grįžęs namo, o paskui iš to lanko negailestingai iššaudęs jaunikius. Negalėdama patikėti, kad Odisėjas pagaliau grįžo, Penelopė dar jį išbandė: paklausė to, ką žinojo tik jie abu, apie vedybų lovą. Tik tada, kai Odisėjas atsakė taip, kaip ji ir tikėjosi, Penelopė puolė jam į glėbį.
Ovidijus pateikia kitokį šios istorijos variantą. Trojos karas pasibaigė, visi graikų kariai grįžo namo, tik Odisėjas vis nepasirodo, todėl Penelopė siunčia jam laišką, kuriame išsako savo nerimą, baimes ir abejones. Vargu ar jos kančių nesulaukiant vyro ir nežinant, kur jis dabar, vertas visas Trojos karas ir siekis apginti Menelajo garbę:
Kas man iš to, kad kažkur guli jūsų rankų sugriautos
Trojos sienos, dabar tapusios lygia žeme.
Jei ir toliau, kaip lig šiol, kol Troja stovėjo, aš liksiu
Laukti vyro, kuris – niekas nežino, ar grįš.
(I, 47–50)
Ovidijus kitaip interpretuoja situaciją, globalinę problemą paverčia individualia. Pergalė prie Trojos graikams buvo jų drąsos įrodymas ir pasididžiavimas, o vyro nesulaukiančiai moteriai ji tėra baimės priežastis. Penelopė bando džiaugtis, kad karas pagaliau baigėsi, tačiau, atrodo, kad tai džiaugsminga tiems, kurie grįžo ir pas kuriuos grįžo, bet ne jai. Todėl Penelopė kartais pagalvoja, kad geriau Trojos karas būtų nesibaigęs – tada ji bent žinotų, kur yra jos vyras ir baimintųsi tik dėl jo gyvybės, o dabar:
Ko aš bijau, nežinau, bet bijau lyg pamišusi, visko,
Rūpesčiui mano plati veriasi baimės erdvė.
Ir vandeny, ir žemėj daugybė slypi pavojų,
Rodos man, jog tai jie kliudo tau grįžti namo.
Bet kol šito, kvailelė, bijau, gal meilė aistringa
Laiko pagavus tave žemėj kokioj svetimoj.
(I, 71–76)
Išsakydama prašymus grįžti („Tu tad sugrįžki greičiau, apsauga mūsų, viltie“, I, 110) ir neįkyriai skųsdamasi, kad jaunikiai niokoja Odisėjo turtą ir namus, kantrioji Penelopė žodžiais tarsi antspaudu patvirtina ištikimybę Odisėjui („Aš, Penelopė, visad liksiu Ulikso žmona“, I, 84), net jei jis ir būtų ją metęs dėl naujos meilės. Vis dėlto laiško pabaigoje ji primena, kad Itakėje Odisėjo laukia trys svarbiausi žmogui dalykai: jo ateitis – sūnus, kurį dar reikia visko išmokyti, jo praeitis – tėvas, kuriam reikia užmerkti akis, ir jo dabartis – žmona, kuri viską atleis, suteiks laimę ir ramybę po visų karų ir klajonių.
Credula res amor est10
Atskleidęs tokias įvairias ir skirtingas moters praradimų ir neišsipildymų jausenas, Ovidijus užčiuopė ir vieną svarbiausių momentų – meilė yra ta sunkiai paaiškinama jėga, valdanti žmogaus pasaulį, įtakojanti ir modeliuojanti jo emocijas, dėliojanti egzistencines prasmes. Tas sunkiai valdomas meilės gaivalas, pradėjęs skleistis Herojų laiškuose, vėliau kerojosi ir brandžiausiame Ovidijaus kūrinyje Metamorfozės, išaugo į kosmologinę jėgą, apimančią visą visatą ir apskritai būtį. Meilė čia jau suvokiama kaip raktas į kitą pasaulį, suteikiantis galimybę sielai persikūnyti, keliauti ir mainyti išorinius pavidalus, bet likti nepakitusiai savo esmių esme.
Nors kai kurių Ovidijaus herojų vardai šiandien jau nieko mums nebereiškia ir net specialistas (esu tikra) bus priverstas atsiversti mitologijos žinyną, tačiau šių moterų istorijos liudija apie per amžius nesikeičiančią žmogaus prigimtį, pasakoja apie skausmą ir gėlą, kuri apima apviltą širdį, verčia iš naujo susimąstyti apie patį svarbiausią iš žmogiškų jausmų – meilę, kuriai pavaldus ir laikas, ir galingieji Olimpo dievai. Juk vyras ir moteris yra žmonių pasaulio duona ir druska, o juos maitinanti versmė trykšta iš meilės šaltinio. Ta meilė teikia gyvybę ir suka amžinąjį gyvenimo ratą:
Tai, ką liepė Amoras daryt, to nedera niekint,
Valdo juk viską jisai, net ir aukščiausius dievus.
(IV, 11–12)
______________________
1 „Meilė nugali viską, ir mes paklūstame meilei“ (Vergilius, Eclogae, X, 69).
2 Ovidijus, Metamorfozės, iš lotynų kalbos vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1990.
3 Kelis paskirus vertimus iš skirtingų Ovidijaus rinkinių galima perskaityti: Romėnų literatūros chrestomatija, sudarė ir komentarus parašė Dalia Dilytė, Vilnius: Mintis, 2008.
4 „Juk nepakeisi lemties“ (Ovidius, Ex Ponto, I.5, 21).
5 Sponte sua carmen numeros veniebat ad aptos, / et quod temptabam scribere versus erat (Tristia, IV.10, 25–26): „Savaime kūrinys įgaudavo tinkamą ritmą / ir ką tik imdavausi rašyti, tas tapdavo eilėmis“.
6 Dalia Dilytė, Antikinė literatūra, Vilnius: Jošara, 1998, p. 344–345.
7 Perdiderint cum me duo crimina: carmen et error (Tristia II, 207): „Kadangi mane pražudė du nusikaltimai: giesmė ir klaida“.
8 „Meilėj kiekvienas karys“ (Amores, I.9, 1).
9 „Meilė juk baimės šitos pagrindas ir priežastis“ (Heroides, I, 12).
10 „Meilė yra patikli“ (VI, 21).
