Londonistanas, arba kaip sugadinti savo šalį

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Migracija
AUTORIUS: Darius Baronas
DATA: 2013-08

Skiriama anglų kareiviui Lee Rigby atminti

Lietuvos politikai, gavę progą pasisakyti ES Rytų part­nerystės tema, noriai rodo Lietuvą kaip įstabiai sėkmingą europinės integracijos pavyzdį. Duodama suprasti, kad juo sekdamos vis dar už laimingųjų klubo durų likusios buvusio Rytų bloko šalys taip pat vieną dieną gali sulaukti malonės būti pakviestos prisijungti. Tipiniam politikui turbūt ir pridera gerų naujienų išsiilgusiai auditorijai piešti rožinius vaizdus apie ES tekančias medaus ir pieno upes, apie euro naudą, apie nuolatinę pažangą, apie sėkmes kovoje su skurdu, diskriminacija ir visokiomis fobijomis. Jeigu ir esama kokių nors sunkumų, tai jie laikini, ir visuomenė gali būti tikra, kad geranoriai politikai (ir išmintingieji ekspertai) visas problemas išspręs. Už juos tereikia balsuoti, nes tik taip bus išlaikytas reikiamas stabilumas ir bus rasti tinkamiausi problemų sprendimų būdai, užtikrinantys tvarų gerovės augimą. Juk šaunus naujasis pasaulis – ne už kalnų.

Bet koks tas būsimas naujasis pasaulis iš tiesų? Šiame tekste, palikę šone Lietuvos pastarųjų dviejų de­šimt­mečių tikras ar tariamas sėkmes ir nesėkmes, aptarsime konkretų atvejį, rodantį, kur gali nusiristi šalis, kai jos kursą lemia eurointegraciniu entuziazmu trykštantys kairieji politikai, „progresyvieji“ ideologai ir uolūs briuseliniai technokratai.

Aptarimo objektu pasirinkau man asmeniškai pačią brangiausią Vakarų Europos šalį – Angliją, kurios indėlį Vakarų iškilimui, parlamentinės demokratijos raidai ir apskritai pasaulio kultūrai yra sunku pervertinti. Ilgus amžius tai buvo sveiko proto tvirtovė, apgyventa visuomenės, kurios elitas pasižymėjo geru skoniu, subtiliomis manieromis, nepriekaištingu išsiauklėjimu ir klasikiniu išsilavinimu. Būtent tokie dalykai buvo geriausiai matomi, jie formavo Anglijos kaip solidžios šalies ir jos žmonių kaip kietų, bet pasauliui atvirų individų įvaizdį. Ilgą laiką tokia reputacija buvo visiškai pelnyta. Anglai turėjo kuo didžiuotis, o mažiau laimingi bėdžiai turėjo ko pavydėti. Trumpajame XX a., kai likusi Europa šėlo apimta nacistinių ir komunistinių haliucinacijų, Anglija laikėsi kaip nepajudinama uola. Kas liko, kaip gyvena „senoji geroji Anglija“, apie kurios likučius dar galima pasiskaityti gabaus lietuvių publicisto Andriaus Užkalnio veikaluose¹? Paskutiniaisiais dešimtmečiais Anglija, neskaičiuojant trumpos Margaret Thatcher premjeriavimo prošvaistės (1979–1990), pastebimai apnyko, jos civilizacinį tęstinumą ir kultūrinę tapatybę laiduojančios prielaidos bei nuostatos, visa tai, ką vadiname Tradicija, patyrė rimtus smūgius. Neprireikė nei karo, nei socialinės suirutės, kad Anglija būtų iš esmės perkeista – užteko keleto reto kvailumo politinių sprendimų ir keleto drąsesnių socialinės inžinerijos eksperimentų.

Stichinė imigracija

Kai ką tik nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai Didžioji Britanija 1991 m. plačiai atvėrė savo duris, toks politinis sprendimas atrodė kaip didelė dovana ir pripažinimas. Daug Lietuvos žmonių šia proga pasinaudojo, palikdami savo šalį visam laikui. Tačiau platesniame kontekste tokį žingsnį galima traktuoti kaip paprasčiausią migracijos tvarkos, skirtos Trečiojo pasaulio atstovams, pritaikymą bėdžiams iš Rytų Europos. Mat kol Lietuva vis dar sėdėjo už Geležinės uždangos, Jungtinė Karalystė jau buvo spėjusi atsiverti išeiviams iš Pakistano, Indijos ir kitų buvusios Britų imperijos kolonijų. Septintą XX a. dešimtmetį sustiprėjusi imigracijos srovelė netruko pavirsti tikru srautu, kai prie jų prisijungė įvairiausi „pabėgėliai“ iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių. Nors migracija į Britų salas vyko ir iš Indijos, Kinijos bei kitų Azijos ir Karibų jūros regiono šalių, didžiausią imigrantų dalį ėmė sudaryti musulmonai iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių. Iš pradžių didžioji jų dalis tenorėjo sotesnio gyvenimo ir vakarietiško komforto.

Tačiau jau tada blaiviai mąstantys anglai ir bent kiek politinės drąsos turintys elito atstovai nujautė skausmingas etninės ir socialinės dislokacijos pasekmes. Kaip antai po 1968 m. Vašingtone įvykusių rasinių neramumų, kai pačioje Anglijoje imigrantų iš Trečiojo pasaulio tebuvo koks milijonas, šis reiškinys parūpo konservatoriui Enochui Powellui. Jis prognozavo, kad, jei ir toliau imigracija vyks tokiais tempais, po trisdešimties metų didžiuliai Vidurio Anglijos plotai bus tankiai apgyventi išeivių iš Afrikos ir Azijos. Jis primygtinai įspėjo apie nepageidaujamas tokios imigracijos pasekmes. Jo išvados ir pasisakymai sukėlė skandalą, jis buvo išverstas iš pačių konservatorių šešėlinio kabineto Krašto gynybos ministro posto. Nepaisant kolegų priešiškumo, Powellas sulaukė didžiulio eilinių anglų palaikymo: per 8 dienas jis gavo 100 000 laiškų, ir tik 800 reiškė nesutikimą su jo išvadomis². Tačiau jau tada Anglijos elito absoliuti dauguma tokius nuogąstavimus laikė tvirtu įrodymu, kad jų valdoma liaudis vis dar esanti tamsi, giliai ksenofobiška, todėl imigraciniai šliuzai ir toliau liko plačiai atverti. Bėda tik ta, kad vietoj politikų žadėto multikultūrinio rojaus ir vaisingo skirtingų kultūrų kryžminimosi įvairiuose Anglijos miestuose (Lydse, Bredforde, Lesteryje, Lutone etc.) ėmė kurtis monokultūriniai getai, kuriuose baltam žmogui gyventi jau seniai pasidarė labai pavojinga. Masinė imigracija, vaikų gimdymas siekiant gauti pašalpas ir įvairiausias privilegijas lėmė, kad 2001–2011 m. Anglijoje musulmonų padaugėjo kone dvigubai, nuo 1,5 iki 2,7 mln., ir dabar jie jau siekia apie 5% visos populiacijos³. Taip pat apskaičiuota, kad per pastarąjį dešimtmetį iš Londono pabėgo maždaug 600 000 etninių anglų, nebegalinčių ištverti multikultūrinių eksperimentų. Pirmą kartą nuo tada, kai apskritai atsirado anglai, jie tapo mažuma savo sostinėje⁴. Taip atsitiko, nes Jungtinė Karalystė – be didesnio išorinio spaudimo, tiesiog savo noru – plačiai atsivėrė visam pasauliui ir nuo XX a. pabaigos praktiškai prarado savo sienų kontrolę. Matydami, kurlink ritasi jų šalis, tik vienas kitas iš pokarinės kartos kairiųjų radikalų atsiverčia ir ima atgailauti. Toks yra Anglijos žurnalistas Davidas Goodhartas, kuris, pasiekęs brandesnį amžių, pripažįsta, kad jaunystėje, būdamas revoliuciniu marksistu, su savo bendrais žiauriai klydo, o imigrantų jiems norėjosi ne dėl to, kad jie juos būtų mylėję, bet kad jie nemėgo Britanijos su jos konservatyvia ir „suplėkusia“ visuomene⁵. Šios vadinamosios 1968 m. kartos intelektinės puikybės padiktuoti marksistiniai socialinės inžinerijos eksperimentai šalį pakreipė iš esmės ta pačia vaga, kurią jų idėjiniai pirmtakai po 1917 m. krauju laistė nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Nėra didelio skirtumo, kur ir kaip marksistai veikia – galutinis rezultatas toks pats visose platumose ir ilgumose. Kol pati Anglija buvo konservatyvi, tol anglai be jokios didesnės baimės leisdavo savo šalyje laisvai veikti įvairiausio plauko radikalams. Ang­lams jie buvo egzotiški keistuoliai, kurie savo keistas idėjas realizuodavo kažkur kitame pasaulio krašte. O dabar, kai politinė sankloda radikaliai pasikeitusi, esama pavojaus, kad juodieji socialiniai eksperimentai bus realizuoti būtent Britų salyne. Panašios raidos galimybė nusimato ir kitose Vakarų Europos šalyse.

Londonas – radikalaus islamizmo centras

Tuo metu, kai komunizmas Vidurio ir Rytų Europoje skaičiavo paskutines dienas, į Britų salas ėmė keltis vadinamieji „laisvės kovotojai“ iš Afganistano. Po to, kai mudžachedai sulaukė JAV pagalbos ir santykinai greitai (1986–1989) įveikė sovietų armiją, daugelis jų liko tarsi be darbo. Nenuostabu, kad atsirado tokių, kurie iš pokarinių konvulsijų tampomos šalies patraukė tiesiai į Londoną. Savo ruožtu Trečiojo pasaulio romantikos išsiilgusiam Anglijos elitui jie rodėsi kaip dar viena kultūrinė vertybė, papuošianti uoliai renčiamus multikultūrinės įvairovės ir religinio pliuralizmo rūmus. Tad nenuostabu, kad afganistaniečiai (ir ne tik jie) ėmė plūsti ištisomis šeimomis, giminėmis, klanais ir klaneliais. Pasienio tarnybos atvykėliams praktiškai neuždavinėjo klausimų, nereikalavo jokių tapatybės dokumentų, užtat jiems iš anksto buvo garantuotos dosnios socialinės išmokos, nemokamas mokslas, medicininis aptarnavimas ir pan. Tiesiog rojus žemėje tiems, kas ištrūko iš „ten“. Tačiau bėda ta, kad nemaža jų dalis bodėjosi „supuvusiais Vakarais“ ir svaidė prakeiksmus „netikėliams“, kurie juos taip svetingai priėmė. Kovotojai iš Afganistano ir iš panašių šalių, sugužėję į Angliją, visai nesiruošė sudėti ginklų.

Dalis kovingai nusiteikusių „pabėgėlių“ į Angliją atvyko pavieniui, dalis – jau priklausydami Artimųjų Rytų grupuotėms, veikiančioms pagal ekstremistinę dienotvarkę, kurios galutinis tikslas – pasaulinis kalifatas. Pastarasis joms ir jų vadeivoms reikalingas, idant būtų užtikrintas islamo dominavimas visame žemės rutulyje. Nors liūdnai pagarsėjęs teroristų „internacionalas“ Al Qaeda susibūrė pačiame Afganistane dar 1987 m.⁶, tačiau esama nuomonės, kad jis savo organizacinį stuburą ir globalius tikslus išgrynino būtent Londone. Būtent čia visai laisvai buvo skelbiamos pirmosios Osamos bin Ladeno fatvos. Būtent Anglijoje įsikūrę teroristai ir toliau turėjo visas reikiamas sąlygas palaikyti savo kovinę formą ir periodiškai rengti teroristinius išpuolius Pakistane, Afganistane, Kenijoje, Tanzanijoje, Saudo Arabijoje, Irake, Izraelyje, Maroke, Rusijoje, Ispanijoje ir JAV. Galiausiai 2005 m. liepos 7 d. savižudžių susisprogdinimai Londono metro traukiniuose davė žiauriai aiškų signalą Britanijos visuomenei apie sau patiems ant galvos užsiaugintą hidrą⁷.

Susirūpinusiems piliečiams labiausiai netikėta buvo tai, kad savižudžiai teroristai buvo vietiniai, kilę iš, regis, gerai integruotų imigrantų šeimų, baigę angliškas mokyklas ir turėję geras sąlygas mėgautis visaverčiu gyvenimu vienoje puikiausių pasaulio šalių. Nors niekas neabejojo, kad dauguma iš Britanijos 2 mln. musulmonų (apytiksliai 2006 m. duomenys) yra taikūs piliečiai, tačiau skaičiai tų, kurie aktyviai angažuojasi džichadistinei ideologijai ir aktyviam veikimui verčia žiotis iš nuostabos. Jungtinės Karalystės pareigūnų surinkti duomenys parodė, kad tuo laiku maždaug 16 000 vietinių musulmonų buvo įsitraukę į teroristinę veiklą, maždaug 3000 perėję apmokymus Al Qaedos treniruočių stovyklose. Pareigūnai padarė atsargią prielaidą, kad keletas šimtų tokių entuziastų buvo specialiai atrinkti smogti Didžiajai Britanijai, – pribrendus reikalui ir gavus komandą⁸. Ką tai rodo: ogi kad „mieganti“ priešo kariuomenė – jau Anglijoje. Jos organai ir personalas gali veikti beveik visiškai netrukdomi − tam didelio gud­rumo nereikia, o angliškas pasas kišenėje su tokio „piliečio“ laisves uoliai ginančiais teismais sudaro idealias sąlygas globaliai destruktyviai veiklai. Londone savo tinklus sumezgę teroristai tapo tikru galvos skausmu ne tik ir galbūt net ne tiek pačiai Anglijai, kiek toms Europos ir Artimųjų Rytų šalims, kurių specialiosios tarnybos dar yra pajėgios bent kiek aktyviau kovoti prieš jų šalims mirtiną grėsmę keliančius teroristus. Prancūzų specialiosioms tarnyboms rimčiau pasiaiškinus padėtį anapus Lamanšo sąsiaurio, prieš jų akis visu kraupumu iškilo ką tik lakoniškai perteiktas vaizdas, kurį patys prancūzai pusiau juokais, pusiau rimtai pavadino Londonistanu.

Londonistanas – dvasinės negalios atmaina

Anglijos žurnalistė Melanie Phillips parašė puikią knygą, kurioje detaliai rekonstravo Londonistano susikūrimo istoriją ir atskleidė jo gyvavimo ypatybes. Autorė įtikinamai parodė, kad Londonistaną formuoja ne tik Anglijoje įsikūrę radikalūs islamistai, bet ir jos elitas, savo šalį pasukęs socialinės ir kultūrinės savižudybės keliu. Šalies elitą ištikusią kultūrinę patologiją galima apibūdinti su dviejų sąvokų pagalba – politinis korektiškumas ir multikultūralizmas. Nuo pat pradžių politinio korektiškumo ideologija, kurią po Antrojo pasaulinio karo plėtojo Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos kairuoliškos jėgos, buvo sumanyta kaip priemonė sunaikinti tuos dvasinės kultūros pamatus, ant kurių stovi visa Vakarų civilizacija⁹. Puolimas prieš krikščionybę, prieš „senamadišką“ moralę, prieš tradicinę šeimą, prieš vakarietišką logocentrizmą (t. y. prieš racionalų protą), juos niekinant ir amžiais kauptą išmintį keičiant žmogaus prigimčiai priešingais stabais, kurie eufemistiškai vadinami „progresyviomis idėjomis“, – štai šių dienų revoliucinio šėlo esmė. Tad nenuostabu, kad gyvenimas nuodėmėje tampa vis madingesnis, o pats krikščionio gyvenimas tampa vis mažiau „politkorektiškas“. Politinio korektiškumo dvynys yra multikultūralizmas. Pritaikyta Anglijai, ar bet kuriai kitai Vakarų šaliai, ši kultūrinio reliatyvizmo doktrina byloja, kad visos kultūros esančios vienodai vertingos, lygios, gerbtinos. Todėl, anot Phillips, Jungtinės Karalystės elitas tiesiog tiki, teigia sau ir kitiems, ir tikrovėje nori įgyvendinti savo viziją, esą Britaniją sudaro įvairios kultūros, kurios yra vienodai lygios savo apraiškomis ir todėl turi būti traktuojamos vienodai pagarbiai¹⁰. Tokios „politiškai korektiškos“ doktrinos šviesoje bet koks bandymas „mažumoms“ primesti daugumos kultūrą automatiškai vertinamas kaip rasizmo apraiška. Pats Britanijos etninių gyventojų daugumos kultūros vertybių teigimas buvo prilygintas rasizmui, todėl „mažumų“ kultūroms imta teikti pirmenybė. Tokio ideologinio klimato teikiamomis galimybėmis kaip mat pasinaudojo guvesni religinių ir tautinių mažumų lyderiai, kuriems multikultūralizmas ir antirasizmas tapo vėzdu, kuriuo su pasimėgavimu galima tvatinti tradicinę Britanijos kultūrą. Šiai inversijai didžiai pasitarnavo marksistinis požiūris į socialinę tikrovę, pagal kurį bet kokia „mažuma“ esanti visada teisi, nes ji „auka“, dėl kurios apgailėtinos būklės kalta į išnaudojimą ir dominavimą linkusi dauguma¹¹. Tokia doktrina – visiška priešingybė ankstesnei imigrantų integravimo ir asimiliavimo tradicijai, kuri ilgą laiką buvo veiksminga kaip tik todėl, kad anglams didžiuotis savo nacionaline kultūra ir istorija buvo visiškai normalu. Dabar tai jau politiškai nekorektiškas rasizmas. Tad nenuostabu, kad progresuojančios dvasinės ir kultūrinės kapituliacijos sąlygomis Anglijoje kuriasi paralelinės visuomenės. Tai vyksta tradicinės anglų kultūros sąskaita, jos pozicijas užimant vis gausėjantiems musulmonams, kurių didelės masės (apie 40%) net neslepia savo noro dominuoti Anglijoje (kaip ir likusioje Vakarų Europoje) ir įvesti šariato įstatymus, kurie galutinai palaidotų bet kokias kalbas apie sąžinės ir žodžio laisvę, apie lygias vyrų ir moterų teises, apie lygybę prieš įstatymą nepriklausomai nuo religinės ar tautinės tapatybės.

Multikultūrinis „rojus“

Norint geriau įsivaizduoti, kokiomis savybėmis pasižymi naujai kuriamas multikultūrinis pasaulis, pravartu pasiremti kai kuriais pavyzdžiais. Jais anglakalbė žiniasklaida mirgėte mirga, tačiau į Lietuvos viešąją erdvę tokie dalykai beveik neprasiskverbia. Tad ir turistui, ir potencialiam emigrantui galbūt pravers žinoti, kad multikultūrinėje Anglijoje bankai jau niekur ir niekaip nebegali demonstruoti kiaulių taupyklių, nes taip darydami jie giliai įžeistų musulmonus, kuriems kiaulė – nešvarus gyvulys. Greito maisto tinklas Burger King buvo priverstas atšaukti savo ledus, ant kurių dangtelio ornamento musulmonai įžvelgė kažką panašaus į žodį „Alachas“. Jau senokai kavos negalima vadinti balta arba juoda – reikia sakyti coffee with milk arba coffee without milk. Pernai vasarą kilo triukšmas dėl to, kad kai kurie taksistai, neapsikentę dėl angliškai kalbėti nemokančių „kolegų“, savo automobilių galinius stiklus papuošė užrašais English speaking driver. Tokį užrašą, ir dar su Anglijos vėliavos motyvu, budriosios profsąjungos tučtuojau įvertino kaip akivaizdžią rasistinę provokaciją. Tokiems išsišokėliams taksistams buvo pagrasinta anuliuoti licencijas, jei jie nenusikabins Ang­lijos vėliavos su provokaciniu užrašu.

Ko gero, labiausiai multikultūrinis cunamis nusiaubė valstybines Anglijos mokyklas, kurios tiesiog liovėsi puoselėti ir perdavinėti angliškas tradicijas. Mat Anglijos istorijos ir anglų kalbos mokytojai masiškai įtikėjo, kad visa Britanijos istorija ir kultūra buvusi vien rasistinė, paženklinta kolonijinės praeities gėdos įdagu, todėl neverta nei dėmesio, nei pagarbos. Tie, kurie dar bandė priešintis šiam pamišimui, kaip mat būdavo apšaukiami rasistais ir fundamentalistais – o tokie kaltinimai reiškė grėsmę netekti darbo arba išeiti iš jo „savo noru“. Nenuostabu, kad mokymas, paremtas siekiu pažinti tiesą, buvo atmestas, ir mokytojai, užuot mokę mokinius, kaip reikia mąstyti, ėmėsi nurodinėti, ką reikia mąstyti. Taip užsukta indoktrinacija veda prie to, kad moksleiviai tampa vis mažiau pajėgūs galvoti apskritai¹². Anglijos mokyklose stabiliai krentantį ugdymo lygį¹³ lydi uolios kai kurių mokytojų pastangos būdrauti ir kovoti su bet kokiomis „rasizmo“ apraiškomis. Štai dar 2006 m. spalio mėnesį 14 metų moksleivė iš Mančesterio Codie Scott buvo suimta ją įtarus rasizmu. Kaltė? Įrodymai? Pamokos metu ji pasiskundė, kad negali susikalbėti su anglų kalbos nemokančiais bend­raklasiais pakistaniečiais. Kitais metais kitą moksleivę Samantha Devine iš Gillinghamo mokytojai vertė nusiimti kryželį nuo kaklo, nes toks daiktas prieštaravo „sveikatos ir saugumo“ taisyklėms. Žinoma, tik kryžius gali būti toks pavojingas daiktas…¹⁴ Tai tik vienas kitas komiškesnis pavyzdys, iliustruojantis šlykščią tendenciją – išguiti iš mokyklų, universitetų ir kitų viešųjų erdvių krikščioniškąją tradiciją, kuri ilgus amžius buvo Anglijos civilizacinės tapatybės pagrindas.

Ką tik pateikti pavyzdžiai rodo, kad šiuo metu Anglijos valdžios institucijos gyvuoja apsėstos antirasistinės manijos. Tad nestebina, kad pernai per Londono olimpines žaidynes kai kurie Lietuvos krepšinio sirgaliai susilaukė nemalonumų dėl „rasizmo“. Tautiečiai paprasčiausiai nežinojo, kad Anglijoje rasistu gali tapti dėl bet kokios smulkmenos. Dar reikia žinoti, kad, pagal apibrėžimą, rasistu gali būti tik baltosios rasės atstovas, išnaudotojas ir visų žmonijos kančių kaltininkas. Su tuo tiesiogiai susijęs tas aklas, nenormalių emocijų šleifas, kuris lydi patį baisiausią šiuolaikinio Vakarų pasaulio prakeiksmą – rasistas! Iš progresyviųjų liberalų (šiuolaikinio elito) tokio prakeiksmo gali susilaukti bet kuris jų ideologijai nepaklusęs žmogus, besistengiantis daiktus vadinti savo vardais. Panašiai kaip sovietiniais laikais „liaudies priešo“ prakeiksmas reiškė asmens marginalizavimą, taip šiuolaikinėje Anglijoje (ir ne tik joje) „rasisto“ etiketę gavęs žmogus uoliai verčiamas pariju. Pajutęs socialinės mirties pavojų, toks individas būtinai turi viešai atgailauti, atsiprašinėti, ne kartą ir ne du įrodinėti, kad jis – tikrai ne rasistas¹⁵. Tokiai antirasistinei paranojai iššūkį mesti drįsta tik patys drąsiausieji, tokie kaip Anglijos Laisvės partijos vadovas Paulas Westonas, išdrįsęs viešai pareikšti: taip, „aš esu rasistas“, nes myliu savo šalį, jos žmones, jos kultūrą ir nenoriu, kad ji būtų sunaikinta¹⁶.

Baltųjų žmonių diskriminacija Anglijoje pasireiškia ne tik uolia „antirasistine“ priežiūra, bet ir kur kas baisesniais dalykais. Pastaraisiais metais Anglijos visuomenę sukrėtė po daugelio metų į viešumą išplaukusios žinios apie vadinamąsias sekso maniakų gaujas. Kiek yra žinoma, į tokias gaujas susiburia „azijiniai“ žmonės: taip politiškai korektiški anglai vadina musulmonus, o kad toks apibūdinimas gali žeisti kinus ar indus – niekam nė motais. Labiausiai nuskambėjusios bylos susijusios su Ročdeilio ir Oksfordo sekso maniakų gaujomis, kurios daugelį metų seksualiai išnaudodavo vien tik baltąsias merginas – etnines angles (dauguma 11–15 metų)¹⁷. Įviliojimui į spąstus ypač tiko vaikų namų gyventojos, kurias „draugai“ iš pradžių smagindavo alkoholiu, narkotikais, o galiausiai pereidavo prie peilių, mėsininkų įnagių ir beisbolo lazdų: daugiau skausmo – geriau patenkinti sadistiniai polinkiai. Grupiniu žaginimu patenkinę seksualinius poreikius, jie pasirūpindavo aukas „perparduoti“ panašiems tipams iš kitų Anglijos miestų. Tokį „gyvą pragarą“ teko išgyventi maždaug 50 merginų iš Oksfordo. Progų užbaigti šias baisenybes buvo atsiradę dar 2005 m., kai pirmosios aukos ėmėsi skųstis dėl seksualinio išnaudojimo. Tačiau tik 2010 m., kai tyrimo ėmėsi privatus detektyvas, Oksfordo pedofilinei gaujai iškilo realesnis pavojus, galiausiai, po ilgai trukusio ir aukas neapsakomai išvarginusio teismo proceso, 2013 m. gegužę-birželį septyni gaujos nariai buvo nuteisti kalėti¹⁸. Sakysite, teisingumas pagaliau vis dėlto laimėjo? Nesidomėjau, kiek metų kuris gavo, nes tai žinoti nėra tiek svarbu, kiek įsisąmoninti pap­rastą tiesą: Vakarų šalių kalėjimai jau seniai yra tapę islamo plėtros židiniais, kur nemusulmonai atvertinėjami į islamą, o nereligingi musulmonai tampa fanatikais džichadistais¹⁹. Vakarų kalėjimai islamistams pasitarnauja kaip sanatorijos, kur prižiūrėtojams draudžiamas bet koks veiksmas, bet koks žodis ar pastaba, kuris užgautų nusikaltėlių „žmogiškąjį orumą“. Elito viršūnėlių baimė ir ištižimas persisunkia į žemesnius valstybinio aparato sluoksnius. Todėl, grįžtant prie ką tik paliestos potemės, nieko nuostabaus, kad minėtoms sekso maniakų gaujoms Anglijos policija buvo mažiau baisi negu varnoms lauke stovinti kaliausė. Daugelį metų policija jų atžvilgiu buvo visai nepaslanki: štai atbėga į nuovadą nuorūkomis apsvilinta, iškankinta mergina melsdama pagalbos, o ledinis policininkas jai atšauna, kad netrukdytų dirbti, nes kitaip susilauks nemalonumų dėl policijos laiko gaišinimo. Į panašius skundus ne mažiau vangiai reaguodavo ir kitos socialinės rūpybos bei vaiko teisių apsaugos tarnybos. Viena iš priežasčių, kodėl aukoms „gyvas pragaras“ tęsėsi taip ilgai buvo ta, kad atsakingi asmenys tiesiog bijojo, kad juos žiniasklaida ir kiti viešosios nuomonės formuotojai apkaltins rasizmu ir antimusulmoniškų nuotaikų kurstymu. Panaši gauja panašiai ilgai veikė ir Ročdeilio mieste²⁰. Jos nariai taip pat galiausiai 2012 m. buvo nuteisti, bet pati problema niekur nedingo. Kol „taikos religijos“ imamai aiškins ir jų sekėjai tikės, kad kiekviena chadoru ar burka neapsigobusi moteris yra kekšė, kuri prašosi būti išprievartauta, tol šios problemos iš pagrindų nebus įmanoma spręsti nei Anglijoje, nei kitose Vakarų Europos šalyse, kuriose moterys anksčiausiai pajuto ką reiškia naujasis šaunusis Europos multikultūrinis pasaulis²¹.

Islamofilija – naujausia Anglijos elito mada

Ir tarptautinė, ir vietinė politinį elitą aptarnaujanti žiniasklaida jau yra daug rašiusi apie vadinamuosius islamofobus. Islamofobo etiketė ne mažiau grėsminga negu rasisto. Ją be vargo gali pelnyti praktiškai kiekvienas individas, gebantis ir norintis užimti intelektualiai sąžiningą ir blaiviai kritišką poziciją islamo atžvilgiu. Islamofobu gali tapti netgi toks nemusulmonas, kuris išgirs ir pakartos, ką skelbia Koranas, ką aiškina radikalūs imamai apie musulmonams derančius santykius su visais kitais „netikėliais“ – žydais, krikščionimis, budistais, pagonimis ir t. t. Jeigu išgirdęs radikalius pasisakymus apie džichado būtinybę, jeigu gavęs žinias apie nuolatinį teroristų veikimą, jeigu sužinojęs apie šiais laikais musulmonų kraštuose vykstančius beprecedenčius krikščionių persekiojimus ir panašias induistų ar budistų problemas, imsi abejoti tuo, ar islamas iš tikrųjų yra tokia „taikos religija“, kokia ją nepailsdami vaizduoja „pasaulio lyderiai, politikai ir diplomatai“, tai patirsi pavojų būti įtrauktas į islamofobų sąrašus. Juk net ir „karingasis“ JAV prezidentas George‘as W. Bu­shas, praėjus vos keletui dienų po niekšingo užpuolimo 2001 m. rugsėjo 11 d., teigė, kad „islamas – tai taika“. Nuo jo neatsilieka Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Davidas Cameronas, kuris po to, kai šių metų gegužės 22 d. du džichadistai Londone vidury baltos dienos kraupiai nužudė Anglijos kareivį Lee Rigby, pareiškė, kad toks išpuolis – tai visų pirma „ataka prieš islamą“. Ta pačia proga ir Londono meras konservatorius Borisas Johnsonas vis kartojo, kad toks išpuolis su islamu neturįs nieko bendra. Tą pačią politiškai korektišką žinią skleidžia, žinoma, ir visi Anglijos kairieji. Toks savanoriškas aklumas raiškiai atliepia tą apakimą, kuris buvo būdingas platiesiems Vakarų intelektualų sluoksniams SSRS klestėjimo laikais: gaudami žinias apie masines žudynes, terorą ir koncentracijos stovyklas, jie kaip užsukti kartodavo, kad visa tai neturį nieko bendra su tikruoju komunizmu. Ta pati tikrovės neigimo tradicija gyvuoja ir toliau, bet mums rūpimu atveju ji specifinį pavidalą yra įgavusi dėl islamofilijos.

Visai neseniai Douglas Murray‘us, vienas garsesnių Anglijos viešojo gyvenimo komentatorių, paskelbė knygą apie islamofiliją²². Joje nagrinėjama gausiam Vakarų politikų ir „žvaigždžių“ būriui abiejose Atlanto pusėse būdingas entuziazmas, nuolatinės pagyros ir žavėjimasis islamu. Ten gausu pavyzdžių, kaip bebaimiai žurnalistai ir rašytojai, visus tabu laužantys pramogų verslo ir akademinio pasaulio atstovai akimirksniu tampa paklusnūs ir geručiai, kai susiduria su islamu. Kaip antai bebaimis ateistas Oksfordo profesorius Richardas Dawkinsas, galintis valandų valandas kritikuoti judaizmą ir krikščionybę, kone prarado kalbos dovaną, kai Al Jazeera televizijos laidoje jo paklausė, o ką jis galvojąs apie islamą. Po nejaukaus pasimetimo, auditorija išgirdo vos lemenantį drąsuolį: „Na… apie Korano Dievą aš tiek daug nežinau“. Tai tipiškas pavyzdys, rodantis bailumo ir veidmainiškumo derinį, būdingą platiesiems Anglijos, kaip ir kitų Europos šalių, elito sluoksniams. Žinoma, tai neigiamai atsiliepia tokiai fundamentaliai Vakarų vertybei kaip žodžio laisvė. Štai dar 2005 m. valstybės sekretorius Davidas Blunkettas, vildamasis leiboristų partijai pritraukti musulmonų balsus, pasiūlė įstatymo projektą, kurį priėmus būtų baudžiama už bet kokius veiksmus ar žodžius galinčius vesti prie „religinės neapykantos“. Kadangi tokia cenzūra būtų palietusi visą žiniasklaidą, kino ir pramogų verslo industriją, galima buvo tikėtis pamatyti, kaip galingai šios sferos žmonės išstos ginti žodžio laisvę. Bet kur tau. Viena iš labai nedaugelio išimčių tapo Rowanas Atkinsonas, plačiau žinomas kaip „ponas Beanas“. Jis į Londono Times nusiuntė maždaug tokio turinio laišką: „Jeigu pasakysi gerą ir sąmojingą juoką apie religiją, turėtum būti pagirtas. Jeigu pasakysi blogą, turėtum būti išjuoktas ir pašieptas. Mintis, kad tu gali būti persekiojamas už tai, kad pasakysi vieną ar kitą, atrodo kaip visiška fantastika“²³.

Noras įsiteikti musulmonams bet kokia kaina, tam aukojant net savo tautinius interesus ir civilizacinę tapatybę, kad tik jie būtų užganėdinti, jau dabar kvepia noru tiesiog pasiduoti be jokios kovos. Vykdydami teroro aktų prevencinius veiksmus, Anglijos specialiųjų dalinių pareigūnai, įėję į musulmonų namus, turi nusiauti batus, jiems primygtinai rekomenduota savo reidų nedaryti paryčiais, kai tikintieji gali būti „dvasiškai užsiėmę“. Po to, kai buvo nužudytas Rigby‘s, Anglijos karinė vyresnybė išleido „sveikaprotišką“ rekomendaciją, kuria kariūnus ir kariūnes ragino nedėvėti uniformų keliaujant pavieniui viešojo transporto priemonėmis arba rodantis viešose vietose. Eiliniai kariai neteko žado: Back down already?, ir, rodydami solidarumą nužudytam draugui, savo socialinių tinklų profilius pakeitė būtent taip, kad jie ir jos būtų matomi su karine uniforma.

Niūrokos perspektyvos

Kadangi tradicinės Anglijos partijos (ir leiboristai, ir konservatoriai) yra tokios, kad tik prieš rinkimus jos drįsta, ramindamos savo rinkėjus, šiek tiek paburnoti prieš imigrantus (daugiausia lenkus) ir šiek tiek pakalbėti apie migracinių srautų valdymą ir ribojimą, labai tikėtina, kad tikrovėje gaivalinga imigracija iš Trečiojo pasaulio tęsis be didesnių kiekybinių ir kokybinių pokyčių. Kadangi musulmonų gausėja maždaug devynis kartus greičiau negu visų kitų religijų atstovų, tikėtina, kad netruks ateiti laikas, kai jiems nebereikės glaudesnio bendradarbiavimo su Anglijos kairiųjų pažiūrų „naudingais idiotais“. Jie patys bus pajėgūs įgyvendinti musulmoniškas visuomenės reformas tiesiogiai ir visai legaliai – per rinkimus ir parlamentą. Paralelinės visuomenės, atsidūrusios naujoje terpėje, iš esmės tik atkartoja ir atgamina iš savo gimtųjų vietų atsineštus papročius ir įpročius, todėl Trečiajam pasauliui būdingi procesai neišvengiamai vis labiau ims reikštis pačioje Anglijoje. Kadangi kairuoliškas Anglijos elitas yra sudaręs nebylią sąjungą su musulmonais²⁴, patriotinėms Anglijos jėgoms bus labai sunku išgelbėti savo šalį nuo nugarmėjimo bedugnėn, kuris reikš Anglijos kaip vakarietiškos šalies eliminavimą. Kartais gana gausūs ir ne itin ekonomiškai produktyvūs Trečiojo pasaulio atstovai jau dabar sudaro sunkiai pakeliamą socialinę naštą, tad vyriausybė, vengdama neramumų ir vykdydama savo socialinius įsipareigojimus, bus priversta vis daugiau skolintis ir toliau didinti mokesčius. „Laisvosios rinkos“ pasaulis neišvengiamai trauksis, o jo vietą užims vienas didelis Londonistanas. Jeigu jau dabar matomoms tendencijoms bus lemta pasiekti savo loginę atomazgą, tikėtina, kad ateities istorikams ypač magės paaiškinti, kaip ir kodėl labiausiai išsivysčiusi šalis pasidavė primityviausio pasaulio diktatui. O kiek tokios studijos bus naudingos patiems anglams – tai jau visai kitas klausimas.

¹ Andrius Užkalnis, Anglija: Apie tuos žmones ir jų šalį, Vilnius: Baltos lankos, 2009; Andrius Užkalnis, Prijaukintoji Anglija, Vilnius: Baltos lankos, 2010.

² Christopher Caldwell, L‘ultima rivoluzione dell‘Europa: L‘im­migrazione, l‘islam e l‘Occidente, Milano: Garzanti Libri, 2009, p. 11–15.

³ http://www.gatestoneinstitute.org/3511/britain-muslim-population-doubles.

⁴ Žr., pvz., http://www.dailymail.co.uk/news/article-2246288/Census-2011-UK-immigrant-population-jumps-THREE-MILLION-10-years.html.

⁵ http://www.d-intl.com/this-is-how-we-changed-england/?lang= en#.Ucx2-zCQbg9.

⁶ Dictionnaire mondial de l‘islamisme, sous le direction d‘Antoine Sfeir et des Cahiers d‘Orient, Paris: Plon, 2002, p. 418.

⁷ Melanie Phillips, Londonistan, New York: Encounter books, 2006, p. vii–xii.

⁸ Ibid., p. viii.

⁹ Žr., pvz., Anthony Esolen, The Politically Incorrect Guide to Western Civilization, Washington: Regnery, 2008, p. xi ir t.

¹⁰ Plg. Melanie Phillips, op. cit., p. 58.

¹¹ Plačiau žr. Ibid., p. 59–60.

¹² Melanie Phillips, op. cit., p. 64.

¹³ Plg. Katherine Birbalsingh, „Duokite jiems faktų“, in: Lietuvos švietimas: Kelias iš krizės. Refleksijos ir diagnozės, sudarė Mantas Adomėnas, Vilnius: Politeia, 2012, p. 13–18 ir Matthew Hunter, „Chaotiškas švietimo radikalų palikimas“, in: Ibid., p. 19–25.

¹⁴ Bruce Bawer, While Europe Slept: How Radical Islam is Destroying the West from within, New York: Anchor books, 2007, p. 246.

¹⁵ Plg. šiuolaikinio anglų rašytojo Martino Amiso tokio pobūdžio nuotykius: http://www.guardian.co.uk/books/2007/dec/01/race.islam.

¹⁶ Žr. http://www.infowars.com/my-name-is-paul-weston-and-i-am-a-racist.

¹⁷ Žr. http://www.guardian.co.uk/uk/2013/may/14/oxford-gang-guilty-grooming-girls.

¹⁸ Žr., pvz., http://www.guardian.co.uk/law/2013/may/19/oxford-grooming-gang-trial-barnardos.

¹⁹ Žr., pvz., Bruce Bawer, op. cit., p. 57–58 ir t.

²⁰ Žr., pvz., http://www.bbc.co.uk/news/uk-21925205; http://www.dailymail.co.uk/news/article-2162725/Ringleader-Rochdale-sex-grooming-gang-guilty-30-counts-child-rape.html.

²¹ Žr., pvz., Ingrid Carlquist, „Aš noriu susigrąžinti savo šalį“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2012, Nr. 6, p. 424–426.

²² Douglas Murray, Islamophilia: A Very Metropolitan Malady, EMBooks, 2013.

²³ Bruce Bawer, op. cit., p. 212.

²⁴ Apie šį reiškinį plačiau žr. Melanie Phillips, op. cit., p. 116–137.